TRYS ODĖS |
Poetas Vainis Aleksa gimė 1958 m. Čikagoje. 1984 m. baigė Illinojaus universitetą, įsigydamas anglų literatūros magistro laipsnį. Šiuo metu mokytojauja Vasario 16-tos lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje. Yra jaunųjų poezijos rinkinio "Keturi" (1986) dalyvis. Vainio Aleksos rašoma poezija savo braižu, struktūra ir temomis yra labai šiuolaikinė. Tačiau tai irgi yra lietuviškosios dvasios išraiška, tai kasdieniškos bei kultūrinės buities ir savo paties giluminių šaknų literatrūrinis dialogas pasaulio platybėse. 1. pakeliui į darbą rytais tartum kulka lekiu priemiesčių pakraščiais į miestą sąmonėn prasimuša kaip tikrai greitai lekiu dar traukiasi į narvus sapno įvaizdžiai tarp jų ir architipinis sulinkęs jau avarijų metalas kaip keista yra mirti aplamai o dar ryte darbo dienai dienojant palikti tik tuščias vietas take vos juntant kaip metai greitai bėgo kai prezidentą šovė vieną vėlų rytą aš buvau dar vaikas nesibaigiančioji popietė laukė tartum motinėlė vasara šešėliuose naujienos tik vėliau ateidavo išsaugotam Time žurnale kulkos takas pavaizduotas schemoj su laiku rytais vaizduotei pasirodė kai tvarka kasdien nesikeičia ir vairavimas pasąmonėj atliekamas laisvai sau protas veikia smegenų skersinis pjūvis man primena perkirstą Gordijaus mazgą prezidento mirtis man primena vaikystės vasarą kulkos takas man primena kaip greit lekiu prasimušu į miestą ir spalvos kanale tartum žiedai alyvų vandeny mintys be valios ekrane kartais išsipildo jeigu teisingas galimumas tai ne staigmena atsirasti plente kaip amžinas popiergalio kilnojimas atsikėlusiojo miesto jėgai traukiant orlaivio šešėlis perlekia per kelią ne taip greitai kaip manytum būtų buvę laiko iš tokios mirties išnirt būčiau kelią tartum ambulansui davęs arba traukiniui kai įspėjimo ženklas blykčioja ir širdis nei žvirblio tarp rankų prisimenu mažiausias mylimųjų smulkmenas mamytės rankas kai rytais ji ruošdamosi darbui veidrodyje sega smeigę po kaklu dažais vis aptaškyta tėvo darbų kepurė kai savaitgaly nuo kopėčių jis mato mane lange ir aš krentu kaip žvaigždė ar kaip mama išlandžioju pušynus lyg mėnulis išsiritu ant kelio kaip kankoraižis po kojom kad tėvelis vėl į mane pažiūrėtų kad pasakytų ką jis mano vietoj būtų daręs su vos bepakeliamu čemodanu klausau jo pasakų liūliavimų ir mes turėjome stovykloj kapelioną kuris sužadinęs mumyse gėrį tuoj keliaudavo toliau o mes porą dienų vėl kaip visada pikti kol įsivaizdavom vienas ką tas tėvas būtų daręs jei jis dar tarp mūsų būtų ir kitas sugalvojo kaltint jį kad sužadinęs kažką jis mus paliko dideliam pasauly papildant jį toliau keliauti truputėlį perimt vairą staigiai lėkti pro turėklus truputėlį mirti nors lyg geri žmonės prisiglaudę prie širdies bent truputėlį čiupt gyvenimą iš naujo amortizatorių lingavime rytais lyg begalinis pienių laukas mirusiųjų sielų trumpas pailsėjimas prieš būsimą gyvenimą mąsto visi ką čia pasirinkti ar turtuolio bėdas išbandyti ar pabuvus motina, žengti į pasaulį vyru ar, kaip tėve mano tu darai ramiai sėdėdamas šešėly laukti tų atliekamų gyvenimų piemenėlių tarpe ar bėgančių nuo karo miniose tėve, nepraslysk pro pirštus vėl papasakok nuo pat pradžių kaip laimė tave iš tikrųjų seka nors iš toliau ir koks kaimynas pamanys kad liūdna tavo išvaizda papasakok kaip pilkas dangus būdavo kai atsibusdavai kitiems bemiegant pečių pakūrent ir gyvulius pašert matyt man tavo pievos daugiau nebežinau ar man ar tau žvaigždutės ženklas seksiu ją pro geto vasarą eisiu kol iš gonkų mane pamatysi taip kaip šis gyvenimas įpratino, pakviesk taip kaip genčiai tinka būsiu sūnus 2. pasivėlavimas iš nugalėtų atnešu šakelę iš žiemos pavasarį iš pasakojimų senelį sakoma, jis laikė upę šventa plovė žaizdas rankom gaudė žuvis patardavo iki kelių įsibridusiom poniom sakoma, jis nesiskųsdavo, nepykdavo nors eidavo per kiemą karų frontai nors sergantis skausmingai mirė sakoma, kalbėjo jis visom kalbom pareidavo pėsčias iš Sibiro ir operacijas darydavo veltui su aštriu kirviu ir peiluku išdrožė medyje atominį reaktorių pakeisdavo save į Rooseveltą ar Staliną mylėdavo kaimynus išalkęs rasdavo garuojančios sriubos žegnojos ūkio gyvuliams bežiūrint kodėl visa tai nemiršta man krūtinėj kregždės kyla, nardo nešdamos po gabalėlį šios širdies kur tik ranką aš bekiščiau kiekvienoj kišenėj, kiekvienam švarke randu po saują pinigų kur bestatyčiau koją, sniegas tirpsta kur tik apie jį galvoju, dienos prailgėja ant Atlanto vidury nakties siūbavimo pasiilgo liūdna galva senos tamsumos kur net nusidėjėlis sau lovą rasdavo ir dieną apgalvojęs pasimelsdavo vandenyne bangos ir mėnulis prie namų juodieji paukščiai visą naktį lemia naujam krašte gyvenimą pradėt iš naujo laikas gręžti lašais kaltininkams atleidimus išsipainioti iš logikų prieš rusus žydus lenkus užmigti ant bangų be jokios piktos minties staiga diena ant krūtinės galingiausia diktatūra, kasdieninis gyvenimas per mane švelniai lenkus šmeižia duoda pakramtyti kampe slėptą duoną leidžia naktį prisitraukt paklodę ir budėt staiga miestas horizonte tūkstantis apšviestų langų kiekviename paruoštas vaizdas šeima ten sudiev mojuoja žmogus ten per lauką bėga krūva ten lavonų, ten kopūstų ten ant vielos tupi kregždė ten niekas jau nepersekios ten niekas neatlygins tiesus bus gyvenimas ligi horizonto metaliniai bėgiai spinduliai dulkėtoj virš galvos erdvėj iš lėtai mąstančių atnešu raktus mat, užsisapnavome, mašinos neberandam šaligatvy sodina darbininkai medžius ir mum patiktų šituo užsiimti po tiltu pralekia traukiniai ir mum patiktų būti pakeliui kažkur toli toli vasara švelni, žalia, iš viršaus ir minkšta ir mum patiktų pasileist į ją nuo pastato kitaip neužsiėmus, ji sugaudys mus apleido ji seniai jau brolius artojėlius ir saugo tik dūmojančius savo darže hamake gulinčius tarp vijoklių įsistaisiusius vakaro lapelis pasijudina ir girdisi piemens istorija kaip jis svajodavo po medžiais kad ir ant mėnulio žmogus vaikščios po klajonių ir karų tėvas sau iš džiaugsmo televizoriaus šviesoj pašoka astronautai iš mėnulio mus filmuoja pūkinės srovės virš namų vėjeliais prisiartina prie daržo trisdešimt jau metų neva laimė seka iš inercijos hamakas supasi ir mėlynas pasaulis juodajam danguje 3. viršininko išharimas broliai su tavim kalbės stulpai apleistos tvoros būgnai išsitempę balsai palei žemę pats matai iš trečio aukšto kad kaip višta be galvos lakstai o, kad būtų pagaliau gyvenimas nusibrauktų viskas iki šiol bent viena diena bent viena naktis praeitų be ant antlapio spaudimo kaip gėlės jūsų naktys, broliai, jūsų pasakos ir bokštai karalysčių šviesos keičiasi po kojų traukiasi nuo vietos iki vietos procesijos ir kibirkštys per mane jėgos traukiasi šaltis kyla po rankove akys seka šviesas ląstelės migruodamos žemyn dalijasi dalijasi dalijasi ir vėl išvargęs atsibundu darže tarp vijoklių nusidėjęs atsirandu nakty ne vien tave Dievas taupo ne vien tu visiems bemiegant atsibundi bandė vieną deportuoti manė, kad su naciais buvo susidėjęs bendradarbiai sako, gali būt jis tylus, sėdi vienas pietų pertraukoje ryja sumuštinius kaimynai vos iš viso tiki kad tarp jų galėtų būti tpks žmona tokia miela sūnūs patys jau tėvai iš bilijonų Achilas matos prie ribos degančiom akim pasiruošęs Hektorui atkeršyt stovi amžinai jis stulpas tik vaizduotėj broliai vyrai patys grūdo peilius Hektoro krūtinėn tik vaizduotėj broliai vyrai bunkery atsimena vaikystėje tarp sienų ankštas vietas būtų galima ten atsidust akis pripratint prie šviesos sunkios molio formos tyliai užkandžiauja prie žemėlapio žvakutė rodo baimės centrą va, adrenalino kalnas pagreitinto galvojimo elektra vėl ant manęs išsilieja kaip audrų upeliai bėga amžius atmenu fizikos vadovėly nuotrauką sėdi 1950-jų mašinoj žmogelis kol trenkia laboratorijoj gamintas žaibas apsaugotas guminių padangų ir besišypsantis vidury šio šimtmečio pačiam gyvenimo gražume pagaliau ir aš atsirandu pirmąkart, kai pats gavau vairuot ar kai davė man balsavimo teises ar kai nakty lovoj galva pilna m kur m = mintis = didžiulio krašto pasididžiavimas milijonas kilogramų Babilonijos stiliaus siena tarp kalnų tvenkinys kaip katedra nugąsdinanti iš apačios bespoksančius miegalius ežeras su burlaiviais, kur tik prieš metus malūnsparniai nuleisdami į vietas generatorių dalis kasnakt prižadino inžinierius iš m kur m vis miegas iš amžių, kai sapnavau dieną naktį, saldumynus ir c = šviesos greitis virš lovos erdvėj kai persunkia dienų dėžutės ryto įkaitis kaip korio ląstelės baltas tvenkinys lyg fonas nuolankesniam sapnui sultingesnei m kur m = money kai išvingiavimai vaizduotėj — tūkstantis darbuotojų ant pastolio prie bekylančio baroko E vis tiek ne šiam pasauly kol m negauna nors dalelę masės nors ostijos lengvutį svorį palaimintom, nuplautam rankom iškeltą padaugintą iš c praktiškai didžiausias numeris kol m = mirtis ir tik tada |