KOŠMARAS Spausdinti
(Ištrauka iš stambesnio darbo)

—    Kurgi bėgi? Kur? — Ragaišienė sušaukė jį, dideliais žingsniais pasinešusį iš kiemo. — Nėr, tuščia, nėr. Aš šįryt buvau, — vydamasi moteris stabdė jį.

Ignacas suglumęs sustojo. Nėr?

Šiuo metu ji grįžta iš bažnyčios ir tau štai ką pasakys. Net ir pro vargonų ūžtelėjimus mišių metu ji girdėjo, kad lauke stipriai terška žlega, tartum ten vienas po kito be pertraukos važiuotų sunkiai geležies kartimis pakrauti vežimai, traukiami tų storakojų didelių arklių. Prasidėjo po Pulkim ant kelių, ir be jokio perstojo kurtino. Kai vargonai nutildavo, visą bažnyčią užpildydavo tas žlegėjimas. Žmonės ėmė dairytis į duris, lyg tikėdami, kad tuoj gal ir vidun suvirs visas tas triukšmas. Ji net pagalvojusi, kad gal jau ir suvirto kažkokia galybė, tik žmogaus akys nemato jos. Turbūt ir kunigą užkrėtė tas trenksmingas žlegėjimas, nes pamokslėlį apie pasiruošimą nežinia kada ateisiančiai mirčiai jis pasakė gal tik sprindžių ilgumo ir taip pat dažnai pasukdamas galvą į duris ir įsiklausydamas. Tada ir pamokslas nutrūkdavo, ir rodės, kad jis užmiršdavo, ką toliau sakyti, ir tylėdamas ieškodavo tų praganytų žodžių.

O kai baigėsi pamaldos, visi išskubėjo į šventorių, artyn į vartus ir apstulbę žiūrėjo į gatvę nuo tilto pusės pro bažnyčią kurtinančiai pratrinksinčius tankus ir sunkvežimius. Kur jie toliau suko, gal pro Karčiamiestį į rytus, o gal ir tiesiai tolyn ir tolyn į šiaurę, Ragaišienė nematė. Ne tik ji, bet niekas nedrįso pabristi aikštės smėliu į gatvę. Vieni liko stovėti, nežinodami, kaip pasiekti namus anapus to užkirsto kelio pasibarsčiusiose gatvelėse. Kiti, pastoviniavę šventoriaus pamūrių, prasmuko iki kampo ir ten išsisklaidė. O ji grįžo į šventorių ir bažnyčios pasieniu atčerškėjo iki kampinių vartelių. Še, žiūrėk, keli ten tiesiai nubrenda smėliu į klebonijos pusę, į tas tenykštes gatveles, o dvi moterys, kurios gyvena apačioje, pakalnėje prie upės, ateina šičia.

Visi žino, kad tas kurtinantis trinksėjimas pasibaigs, bet artyn eiti stabdė baimė, kad nenušautų. Truputį į šoną dešiniau gulėjo dviejų vyrų lavonai, štai kas baidė. Vienas kniūpsčias, kitas aukštielninkas tįsojo smėlyje prie gatvės.

—    Turbūt bolševikų kareiviai, — Ignacui atėjo mintis.

—    Ne, ne. Neuniformuoti.

—    Gal kokie pažįstami.

Moteris net susijuokė. Kas gi iš tolo įžiūrės? Jeigu prieitum, tai kita kalba.

—    Gal priėjo pasveikinti vokiečių armijos. O tie — tu-tu-tu, ir baigta.

Gal ir taip. Kažkas, gal labai geras akis turintis iš tų šventoriaus tarpuvartėje stovinčiųjų prasitarė, kad tarytum šautuvus matąs prie lavonų. Tas kniūpsčias kažkokį ilgą daiktą laikąs ištiestoj dešinėj rankoj. Turbūt šautuvą, o ne pagalį. Tolėliau nuo kito irgi į šautuvą panašus daiktas numestas. Vokiečiai gal pamanė, kad į juos pradės šaudyti.

—    Kaipgi tu eisi, jeigu šitaip? — įspyrusi akis klausė ji Ignacą. — Trinktelės, ir tu išsitiesi smėly ar šaligatvy. Eik į vidų.

Tą naktį jis praleido jau nebe daržinėlėj, bet pastogės kambarėly. Sunki jam naktis, gal net sunkesnė už vieną kitą tų, kurias pračežino įsikasęs šiene. Nebėra jau kas gaudo, bet tie lavonai smėly... Jeigu su šautuvais... Jis neturi jokio ginklo, bet galvoje vis tebesimaišo Ragaišienės pasakojimas. Ne tik vaizdas tų lavonų ir šautuvų, bet ir bijančių pajudėti maldininkų būrys šventoriaus tarpuvartėje.

Kai snusterėjęs pramerkė tarpais akis, dar vis tamsu, o jis laukia ryto. Pagaliau girdėti jau, kad Ragaišienė varsto duris ir, matyt, kieme sukalba. Turbūt į paupį išvedamai karvei atskaitė pamokslėlį, kad nesimuistytų. O gal balsiai pagailėjo jos, nes saulė ir šiandien debesų nedangstoma šviečia, vėl karštis ima svilinti, ir jos maitintoją užpuls sparvos.

Karšis ir jis žemėn ir bėgs į pirties kiemo butelį, nes gal ir grįžo Monika, Mindaugėlis ir uošvis Jeraminas, jeigu jau praterškėjo vokiški tankai. Jeigu kur atkirto traukinį su išvežamaisiais...

—    Kur? — kieme prie durų susidūrė su Ragaišiene. — Palauk. Tankai nebetrinksi, bet nieko nežinai. Tai palauk. Eisiu į bažnyčią ir apsidairysiu.

Prailgo jam laukimas. Sėdėdamas troboj, nuolat žvilgčioja j langą ir j laikrodį. Tiksi tas Ragaišienės senukas, bet pažiūrėk naujo — gal tik minute , o gal ir dvi tris bus pasistūmės į priekį. O ir senutės tas nedidukas pavidalas nedvilkteli kieme ties langu. Še, pagaliau ateina!

—    Visur ramu, tylu. Viskas šiandien kaip išmirę. Jeigu koks motociklu prabirbia, tai tiktai tiek. Jeigu nori — dabar... Gali, jeigu nori.

Jis ir pakilo iš užstalės, abiejų rankų pirštais sumetė viršun pasidraikiusius plaukus ir iš karto dideliu žingsniu šoktelėjo į duris.

—    Užvalgyk ką nors. Rasi nerasi, nors kokį kąsnį, — pakalbino jį moteris.

—    Gal paskui, — jis stabtelėjo, jau laikydamas apgniaužęs durų rankeną.

—    Kada paskui?

Net nebeatsakė Ignacas, nes jį kaitino noras kuo greičiau pasiekti savo butą. Jeigu rastų juos visus. .. Ir pašventorio smėliu brisdamas galvojo: jeigu rastų, ir paskui šuoliuodamas šaligatviu. Gal ras... Grįžtelėjo į gatvę, kai atitrinksėjo motociklas ir švistelėjo pro šalį. Dar, rodos, ir tokius dalykus pastebėti jam sunku, nes galvoj vyrauja tik tie trys saviškiai, kuriuos jis norėtų pamatyti. Tačiau prie tilto išblaškė jį trys šautuvais ginkluoti vyrai. Ignacas net nustebo. Jei anie smėlyje sudribę turėjo šautuvus... O tie ėjo iš miesto.

—    Sveikas! — pratarė vienas prasilenkdamas. Kas gi toks? Rodos, jo pavardė Žentelis. Turbūt tokia. Taip, Žentelis, Karčiamiesčio būrio šaulys, kuris pratimų metu labai taikliai šaudydavo. Tas pats! Ignacas atsiminė taip pat, kas toks kitas. Taigi Markevičiukas, kurio tėvas turėjo smulkių prekių krautuvėlę pašventorio aikštėje tuoj už tos vaikų prieglaudos, netoli gatvės. Kai Valentinas Ragaišis pasiųsdavo jį parnešti papirosų, parduodavo kartais prekę skambalą išgirdęs ir iš gretimo kambario išėjęs tėvas, o kartais ir tas smulkaus veido nedidukas sūnus. O trečias? To aptukusio vaikino Ignacas, rodos, niekada nėra matęs.

Jie tolo. Apstulbęs Ignacas truputį stabtelėjo. Kurgi jie eina? Jeigu nešasi pasikabinę šautuvus, tai menkas juokas. Matyt, ir vakar ėjo tokie ir pasliki sudribo smėly. Ir tuos, žiūrėk, nupils vokiečiai. Jie gal ir nežino apie tuos vakar žuvusius. Gal įspėti? Tačiau įsižiūrėjęs į juos, pastebėjo, kad ant rankovių jie turi baltus raiščius. Gal tokių vokiečiai nešaudo.

Bernai toldami patenkinti rykauja, ir jam dar girdėti. Atsigrįžo vienas ir kitas. Gana ir jam stovėti!

Jis nuskubėjo tiltu. Dar vis maišėsi mintis: iš tikro kam jiems tie šautuvai? Vakar tankai, šiandien šautuvai... Bet jį traukė į namus, tik ten jį traukė ir mintys, ir kojos.

Tikriausiai nieko ten neras, nes juk kasdien ėjusi Ragaišienė sakė jam: ne, nėra, tuščia. O kai pats įsitikins, bus dar sunkiau negu nežinia, kuri iš proto varo jau daugiau kaip savaitė.

Geležiniai laiptai į tuos pirties kiemo namus terškėjo ir šįkart, kaip visada. Raktą jis suko lėtai, kažin kodėl norėdamas viską nudelsti. O kai atidarė duris, įprastoje vietoje prie stalo virtuvėje nesėdėjo Jeraminas, ir Kaušpėdų kambarys tuščias. Nėr!

Tuomet jis pasigedo žmogaus, kuriam galėtų pasakyti: nėr! Nėr, nėra, nėr! Tik jis vienas mato, kad nėr. Tuo beviltišku metu, rodos, senutė Ragaišienė, pakėlusi galvą, žiūrėjo į jį ir laukė, ką jis pasakys.

—    Nėr, taip, nėr, — pakartojo jis, ką jau buvo sau kelis kartus sakęs.

Rodės, tada į kiemą ir gatvę nusileido jie tylėdami. O šaligatvyje sustojusi Ragaišienė pabudino jį:

—    Tuščia, kaip dabar ir pats matai, tuščia. Ką dabar darysi?

Jis trūktelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Palikusi ją išlydėjusį ir tarpuvartėje stovintį Ignacą, moteris pratarė sudie ir nučiukšėjo į tiltą. Ignacas sekė akimis ją, kol matė pakalnėlėn nusileidžiančią ir vėl aukščiau iškylančią. Kai už gatvės linkio moteris dingo, jis dar vis žiūrėjo, ar negrįš. Net įtemptos akys ėmė mirguliuoti. Tačiau ar ten už tilto dingo jam iš akių senutė Ragaišienė? Ją, rodos, paliko namie. Turbūt jis kliedi, toks vienišas. Jeigu kas prakalbintų, gal sunkumas praeitų.

Tada jis pabudo iš sunkaus miego. Jokios Ragaišienės šičia nebuvo. Kažin kokia moteris nukeliavo ten ir jis pamatė ją dingstelinčią už tilto žemėlesnėje vietoje ir paskui vėl kilstelinčią ir dingstančią užsisukime.

Tuomet jam į paviršių iškilo dėdės Sabakonio kaltė. Tegul atperka! Tegul pasako, paaiškina, atperka. Taip, tegul tas dėdė prakaituoja prieš jį, reikalaujantį teisybės. Kur jis nudangino Ignaco šeimą? Ai, dėde? Kurgi padėjai Moniką, Mindaugėlį ir uošvį?

Ar taip ir pakrovei į vagoną, kaip malkų pagalius, tu, žmogau? O gal ir žmogaus vardo nebesi vertas? Gal ir už gyvulį mažesnis pasidarei.

Toksai įniršis lydėjo jį, bėgantį pro elektros stotį artyn į turgaus aikštę. Liepų šlamėjimo nejuto, sukdamas į Respublikos gatvę, nes vėjas tądien nepurtė jų. Jis tik greičiau, greičiau! Ką pasakys tas dėdė dėl nežmoniškos skriaudos? Dabar nebegalės įsakinėti: palauk, ateis Jonas, ir tave paimsime. Turbūt sėdės, visiškai netekęs žado, ir tokį tą dėdę jis norėtų pamatyti. Tokį visiškai nuginkluotą, neturintį šalia savęs automatą atkišusio ir šaudyti mokančio kareivio, kokį tada buvo atsivežęs Jonas. Kerštas? Tegu galvoja, kaip kas nori, bet pasvilinti akis jis privalo. Tiek dar maža būtų. Tekštelės ir į snukį. Į vieną ir į kitą žandą, ką? O gal ir smarkiau apdaužys. Tegu pasakys mušamas, koks velnias pagundė jį pasukti į pirties kiemą ir užterškėti tais geležiniais laiptais ir išgabenti jo šeimą. Tavo dėdė, mano dėdė, o dabar sakyk, kalbėk, daryk atgailą, abiejų rankų kumščiais muškis į krūtinę, nesigailėdamas nė savo senų šonkaulių. Nors šitiek padaryk, šėtone.

Stiprus jis nesijaučia. Artėdamas į Stoties gatvę, let pradeda baimintis. Jeigu Sabakonis ims svaidytis tokiais žodžiais, kaip fašistai, kraugeriai, siurbėlės ir išnaudotojai, ar jis jaudindamasis pajėgs prilaikyti savo kumščius, kad neužmuštų? Ar drebės ir pasirodys sukiužęs prieš žmogų, kuris išvežė jo artimuosius ir jį patį gaudė? Kaltintojas turi būti stipresnis už kaltinamąjį. Pasiutimas juk imtų veržtis, jeigu išgirstų sakant, kad jo šeima buvo fašistai. Kokie fašistai ar išnaudotojai, tu, beširdi seni tu?

Štai ir tie namai, kuriuose ir jis truputį gyveno. Baidėsi jis čia ilgai, žiūrėjo prisikišęs pro langus — nėra, tuščia, niekas neateina. Ar galėjo Sabakonis išlikti nepajudintas, jeigu ir nepabėgo? Vien tų išvežimų jam neatleistų niekas. Ne, niekas.

Kai nutarė, kad jau gana vaikščioti apie tuos tuščius namus, tada dar pagalvojo: o ar ožka yra? Jeigu gyvulys yra, tai bus ir žmogus. Pagalvojo ir įsiklausė, ar neišgirs mekenimo. Ne. Paėjo patvoriu, dairėsi pro plyšį į daržą. Nematyti ir negirdėti.

Dairydamasis ožkos ir galvojimas apie ją atvėsino jo įsiutimą. Atsirėmė į daržo tvorą ir lyg apsvaigo. Kiek jis čia išstovėjo, kol susigriebė, kad tarytum koks sargybinis saugo svetimus namus? Tada staiga šoktelėjo į gatvę. O kur jam eiti? Aišku, ne pas Ragaišienę, o į savo tuščią butą. Ten jo vieta. Pamažu judėjo į tiltą ir į Respublikos gatvę. Net gimnaziją atsiminė tik sukdamasis prie vaistinės kampo į Turgaus gatvę. Būtų nors žvilgterėjęs į tylų pastatą!

O grįžęs vėl užbėgo į butą ir tuoj pat nuterškėjo ir sustojo tarpuvartėje. Rodės, gal iš kurios pusės ateis pasikalbėdami visi trys, ir jis pasitiks juos. Nė pats nežinojo, kiek laiko taip stūksojo, sekdamas akimis ateinančius. Kai grįžo iš Sabakonio namų, saulė pro mūrus dar nesiekė tarpuvartės, o dabar jau pasukusi taip, kad į pietų pusę nebegalima pakelti akių, spigina visa jėga. Gana stovėti! Ir praeiviai vis žiūri į jį. Tada atsiminė, ko čia sustojo, ir pasuko į vidų. Laiptų terškėjimas truputį prabudino iš sustingimo, bet rakinamos durys gąsdino. Laukia tuštuma ir tyla! Niekas nepasitiks, niekas neprakalbės, tik išblaškyti daiktai liudys, kad išvežamieji kažko paskubom ieškojo — kažką ėmė ir kažką metė į šalį. Ant lovos nudrėbta pora megztinių ir šviesus sijonas. Monika niekada nepaliktų šitaip apkrautos lovos, jeigu ne didelis skubėjimas, nes ji mėgo tvarką. Apnešioti batai pasienyje, net dvi poros. Ir virtuvėje viskas tarytum po kratos.

O ką jie, vargšai, pasiėmė, Ignacas nė netikrino. Iš kur jam žinoti? Nebent per ilga atsimins, kad toks daiktas, rodos, buvo, o dabar jo jau nebėra. Pirmą kartą gyvenime pajuto nesmagų priekaištą sau, kad nežino, ką išvežamieji įsidėjo kelionėn. Jeigu žinotų, tai turėtų apie ką galvoti. Pravėręs spintą, pastebėjo, kad nematyti Monikos paltų. Gerai, gerai! O ką gi Mindaugėlis vilkės? Kur tie jo kailinukai? Nėra! Ir jis atsiduso, nuėjo ir atidarė langą, dar vis kaltindamas save iškvėpėliu, kad nažino, ką Monika pasiėmė.

Žiūrėdamas pro langą, prasklaidė priekaištus. Daiktų jis gi niekada daug neturėjo nei mažas, nei suaugęs ir nesidomėjo jais. Vienas švarkas ant pečių, kitas, išeiginis, pakabintas stovi, tai ir viskas. O išeiginio ilgai ir neturėjo.

Žiūžėjo į gatvę, bet nieko nematė. Viskas užlieta saulės, ir vien tas akinantis geltonumas, lyg kokia skraistė, rodos, laiko uždengęs gatvę ir pastatus. Tik kai saulė pasisuko į vakarus ir dingo už stogų, tik tada jis nusipurtė ir įsižiūrėjo į grindinio akmenis ir tik tada pamatė, kad ir žmonių vienas kitas praeina. Štai kažkas ir sukalbėjo, ir jis pašoko nuo lango, apsidairė kambaryje ir virtuvėje ir pajuto, kad širdis smarkiau plaka. Ne, nieko nėra! Pravėrė duris į laiptus ir įsiklausė. Tylu.

Ką gi jis visą popietį darė, atsirėmęs į palangę? Ar miegojo? Rodos, ne. Kažkur klaidžiojo. O gal miegodamas buvo grįžęs ir į vaikystę? Lyg ir Ladučio kieme stovėjo Gervyduose su piemens botagu rankoje ir laukė, kol šeimininkė pašauks. Lyg ir Monika šypsojosi, apsivilkusi violetine suknele. Tai, grįžęs nuo durų, pribėgo prie spintos: pažiūrės, ar kabo ta violetinė. Taip, kabo. Gal dabar Monika pagalvojo apie tą suknelę ir pasigailėjo, kad nepasiėmė jos, ir dėl to jam pasivaideno žmonos šypsena. O pasivaideno ar užsnūdusiam, ar apsvaigusiam nuo tos stiprios geltonos šviesos gatvėje? Jis nežinojo.

Dar vis tokia tuksinčia širdim pasitraukęs nuo spintos, sustojo prie lango. Pajutęs nuovargį, prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Jam dulksvėjo oras. Pamažu temo. Turbūt jie užsnūdo, nes sąmoningas pasijuto, kai lyg ir šaltelis pradėjo grabinėti pečius. Tik dabar pastebėjo, kad gatvė visiškai tamsi. Uždaręs langą, atsirėmė kėdėje į sieną, ir staiga viskas atgijo iš naujo: žalsvi sunkvežimiai, kuriuos anądien matė gatvėse, bėgimas iš gimnazijos, kai Valantinavičienė pranešė, kad jo ieško, paskutinis pasimatymas su Sabakoniu ir tasai kelių dienų čežėjimas šiene. Jis ir kniūpsojo, alkūnes atrėmęs į kelius ir rankomis suėmęs veidą, ir pusiau mieguistas blaškėsi tamsoje, ir tokį jį užtiko rytas.

Ne tas vienas rytas. Jaudinimasis pamažu keitėsi į abejingumą viskam, ir sunku buvo tuo atsikratyti.
Tokį pavargusį ir pusmiegį jį pradėjo kankinti košmarai. Aną naktį nesibaladojęs prietemoje įslinko Sabakonis. Ignacas, rodos, sėdėjo kampe ir net kvapą sulaikė, kad neišsiduotų, o nelauktas svečias vis tiek žengė tiesiai į jį. Gal dar pasiseks prasmukti į duris? Šoko į šalį ir nubudo šlapias nuo prakaito. Ne, nėra jokio Sabakonio! Dar naktis, dar tik truputį šviesėja kambarys, ir jis virto į lovą ir užsiklostė, kad dar prakaitas tik pamažu džiūtų, tačiau su Sabakoniu dabar susidūrė pirtyje. Šypsosi tas dėdė iš tolo jam! Ignacas nutirpo. Kurgi jis nuogas dabar bėgs? Šypsena tokia pasitikėjimo savim pilna, kad abejonėms nėr vietos: ateis, paims už nuogos rankos ir pasakys: eime! Eime, eime greičiau! O už durų gal laukia dar jo sūnus Jonas ar kareivis su šautuvu.

Sabakonis? Tie sapnai anksti išmetė jį iš lovos. Dėdė Sabakonis! Kai jis čia dėl savo nelaimių į ligonį išvirto, ar dėdytė miega sau ramus, išeidamas tik ožkos pamelžti ir pašerti? Prasiblaivęs susigriebė, kad jau ieškojo ir nerado nei to dėdytės, nei jo ožkos.
Sapnai taip įvargina, kad jis ir gulti bijo. Iki vidurnakčio vis sėdinėja, nes taip kietai tada neįminga, kaip lovoje. Kelias naktis šitaip ir praritėjo, bijodamas tų košmarų. Atsiguldavo dieną, bet ir tada pailsėti nesiseka. Gatvė sutrinksi, subraška vežimai, sukalba žmonės. Ne, dieną jam negera ilsėtis. Kai užeina naktis ir nutyla miestas, tada išsitiesi lovoj, kaip nuo mažens įprasta, ir iš pradžių tik stengėsi sustabdyti vienas po kito bėgančius atsiminimų vaizdus. O, sunkus darbas tas stabdymas! Atbėgs vaizdas su Monika ar Mindaugėliu ar su uošviu Jaraminu, ir tu tada sustok ir nuvaryk šalin juos, tuos brangiuosius žmones! Su jais mintimis kol išsikalbi, ir naktis persiverčia į ryto pusę, kada prasideda sunkūs sapnai.

Kazimieras Barėnas, kuriam praėjusių metų pabaigoje suėjo 80 metų amžiaus. Kazimiero Barėno (anksčiau Barausako) kaip literato, redaktoriaus ir vertėjo įnašas labai svarus.-Gimė jis 1907 m. gruodžio 30 d. Pumpėnų vis., Panevėžio aps. Panevėžyje baigė gimnaziją ir 1933 m. Vyt. D. Universiteto humanitarinį fakultetą. Rašytojo kelią pradėjo anksti — 1926 metais eilėraščiais, bet reiškėsi beletristikoje.-Barėno knygų sąrašas gana įspūdingas: apysakos — "Giedra visad grįžta" (1948), "Kilogramas cukraus" (1978); novelių rinkiniai — "Karališka diena" (1957), "Atsitiktiniai susitikimai" (1968); romanai — "Tūboto gaidžio metai" (1969), "Dvidešimt viena Veronika" (1971), "Beragio ožio metai" (1982). Autorius buvo pagerbtas Liet. Rašytojų draugijos ir Vinco Krėvės premijomis. Barėnas daug dėmesio skyrė ir žurnalistikai bei literatūrinių raštų redagavimui. Nuo 1957 iki 1981 redagavo savaitraštį "Europos lietuvį" ir vadovavo Nidos knygų leidyklai. Suredagavo 10 tomų literatūros metraščio "Pradalgė" ir parašė Anglijos lietuvių istoriją. Be to, steigė laikraščius, ypač tremties metu Vokietijoje, ir iki šiol bendradarbiauja periodinėje spaudoje. Temas ima iš Lietuvos ir išeivijos buities. Žvilgsnis į pasaulį — realistinis, kartais su ironijos atspalviu. Tai labai darbštus ir kūrybingas rašytojas. Aidai kaip savo nuoširdžiam bendradarbiui Kazimierui Barėnui linki skaidrios ateities.

Bet keletą naktų nebeateina nei Sabakonis su sūnum, nei mokytoja Valentinavičienė, kuri anądien paryčiu tempė jį už rankos gimnazijos kiemu. Dar buvo pasirodęs Marčiuška, kuris kažką šaukė iš tolo, kėtodamasis rankomis, bet Ignacas nesuprato jo žodžių. Praeis, viskas, matyt, praeis, ir išauš rami diena. Jeigu liausis košmarai...

O kas gi vakar naktį? Jau šviesu buvo kambaryje, kai jis išgirdo graudingą moterų giedojimą:
Verkit, aniuolai, verkit, dvasios šventos...

Įsiklausė. Kiekgi ten tų moterų? Dvi ar trys? Ar čia kas nors mirė? Giedojimas tolsta, ir jis įtempia klausą. Turbūt nulydi į kapines mirusį, jei giesmės tik silpnas aidas begirdėti, o jis prietemoje nieko nemato. Pagaliau ausys sugauna vien tylą, ir jį apima panika. Ar ne motiną ten nugiedojo moterys, o jis nesuspėjo prisijungti? Iš stipraus savo širdies plakimo spėtų, kad pats iš kažkur skubėjo, bet jeigu nieko nematyti ir nebegirdėti, tai vienas gal neras kapinių ir nežinos, kur ji palaidota. Tasai širdies dunktelėjimas ir prabudino jį. Blaivydamasis iš mieguistumo, mintimis bėgo pro savuosius. Gal kas ir mirė. Gal ne motina, gal Monika, Mindaugėlis ar uošvis. Kas atneš iš jų žinią, kai dabar armijos užtvėrė kelius ir tik paukštis gal praskristų, jeigu jam pririštum prie kojos laiškelį ir pasakytum: štai ten, pirties kieme, langas praviras, nešk Ignacui Kaušpėdui į tuos tolimus Gulbinus!

Dienos irgi vis tokios pusgyvės. Kai išalksta, pašokęs paėjėją iki Ukmergės gatvės, iki Margolino ar Snapučio parduotuvės, ir nusiperka duonos, sviesto ir pieno. Žino: valgyti reikia, nes gal ir tie naktiniai košmarai tokie dažni, kad užkramto duonos lyg per prievartą. Šįryt pasuko į Margolino parduotuvės pusę ir nustebo: uždaryta! Net durys dar ir lentom užkaltos. Kas gi čia?

—    Kurgi dingo Margolinas? — Snapučiui jis užsiminė, jau dėdamasis į krepšį duoną ir sviestą. Šįkart nusipirko ir gabalą lašinių, ir Snaputis dar pagundė:

—    Imk daugiau, nes greit nebebus.

Pasakė šitaip ir laukė, laikydamas peilį ties paltim ir norėdamas, kad Ignacas jam pirštu parodytų gabalo didumą. Ak, nebebus? Tai prašom gal ties šičia rėžti.

—    Margolinas? Dar negirdėjot? Cha-cha! Nebėr Margolino, — ir Snaputis jau ir tuo cha-cha parodė, kad meilės jis nė trupinėlio nejautė savo kaimynui prekybininkui. — Nors kartą ir parkoms atėjo sūdna diena, ar ne? Per ilgai jie čia tuštino mūsų kišenes.

Prie užkaltų Margolino parduotuvės durų jam buvo toptelėję, kad gal tą žmogų užmušė anie trys bernai, kuriuos buvo sutikęs prie tilto.

—    Vokiečiai suėmė? — į Snapučio neapykantos prasiveržimą tik klausimu jis teatsiliepė, greit sumetęs, kad Margolinas tikrai neišvežtas su Monika, Mindaugėliu ir uošviu Jaraminu, nes prieš kelias dienas dar pats pardavė Ignacui duonos.

—    Vokiečiai, taip. Vokiečiai... Ar dar ko reikia? Imk cukraus, — dar pasiūlė, matyt, patenkintas, kad surado klausytoją.

—    Cukraus?

—    Ir to tuoj nebegausim.

Paėmė cukraus ir atsisveikino ir išeidamas stebėjosi, kad tas Snaputis ne taupo prekes, o skuba išsiūlyti. Ar ir jis laukia Margolino likimo, kad ateis vokiečiai ir užkals duris? Bet jei jis lieja tulžį ant žydų, tai gal tiki, kad savo krautuvėlėje galės sėdėti nejudinamas. O Ignacas, paskui iki namų ir parėjęs galvojo apie žydus ir apie anuos ginkluotus vyrus. Surinko iš viso miesto? Kiek čia jų turėjo krautuvėles, dideles ar mažas, fabrikus ir malūnus ir savo ligoninę, kiek gydytojų ir inžinierių ir advokatų! Iššlavė? Kiek dabar jau prabėgo sunkių dienų, kai jo žmona, sūnus ir uošvis buvo suvaryti į sunkvežimį, o su jais ir kiek dar tūkstančių? Šįkart ir vėl ištuštėjo daug namų. Pasiutimas po pasiutimo!

Žydų daug nepažinojęs, Ignacas dar kartą stabtelėjo ties Margolinu, kurio parduotuvėje ne tik Jaraminas ir Monika, bet ir jis nueidavo apsipirkti. Net ir Mindaugėlį motina jau pasiųsdavo, palydėdama įspėjimais.

—    Būk atsargus! Žiūrėk, kad nepapultum po ratais. Koks įkaušęs kai lėks... Pirma gerai apsidairyk, kai eisi per gatvę. Ar atsiminsi? Tuziną kiaušinių, kilogramą duonos ir pusę varškės. Taip, ir pusę kilogramo varškės. Ar atsiminsi? Gal užsirašyk.

Tokius pamokymus girdėdamas, Ignacas šypsodavosi. Ak, vaikas gi ne už rankutės vedamas į mokyklą, pats vienas nueidavo. Bet savo motinišku įpratimu Monika vis tiek kaskart pamokys jį. Gal ir dėl to, kad mokyklai pasiekti nėra jokio pavojaus, nes nereikia perkirsti nė vienos gatvės.

Ir ji, būdavo, pakartos, ką nupirkti ir ko saugotis, ir vaikas nulėks ir parneš, ir Margolinas pridės jam saldainį, kurį čiulpdamas jis pareis su pirkiniais. Turbūt tas saldainis ir traukdavo jį pas Margolliną.

—    Pas Snaputį, vaikeli, pas Snaputį, — kitąkart sakys, nes jai reikia gabalo lašinių — jos tėvas kaičia kopūstus, jam reikia riebios mėsos, o Margolinas prisilaiko savo religinių priesakų ir tokių dalykų nepardavinėja.

—    Uuu, — sumyks Mindaugėlis. — Pas Margoliną!..

—    Margolinas neturi lašinių.

—    Turi!

—    Neturi.

Dar sumyks vaikas ir nueis, ir parneš, ir tada iš motinos gaus saldainį. Še tau! Nesakys Monika, nesakys, kad tai jam atpildas už tą nuostolį, jog ėjo ne pas Margoliną.

Mintys nuo Margolino, Mindaugėlio ir Monikos nukrypo į Markų Ginkų, vienintelį jauną žydą, kurį daug kartų jis buvo susitikęs. Taigi tas užbėgdavo į Jokūbavo gatvelę pas Karalevičių! Ar ir Markus neteko namų? Užvalgęs pašoko: pažingsniuos iki to Respublikos gatvės kampo, kur Markaus tėvų krautuvėlė. Ne, neis. Argi veršis į vidų ir klaus: dar jūs čia sėdite namie? Gal jie kažin kur jau, jei Snaputis kalbėjo apie visus Gulbinų žydus. O kur tu, rodės, Ignacai, slėpsi raudonuojantį savo veidą, kai iš galinio kambario atšlepsės ir pravers duris žila Markaus motina, lėtais žingsniais paėjės į priekį ir paklaus, ko jis nori? O jis gi ir ne motinos ieškoti eitų, o to storulio jos sūnaus, su kuriuo galėtų atviriau išsikalbėti. Jeigu motina išeitų jo pasitikti, tai kažkur, žinoma, gal būtų ir sūnus, ir tada paaiškėtų, kad Snapučio pasakojimas tėra tik neapykanta apvilktas melas. Tačiau lentomis užkaltos Margolino parduotuvės durys liudija, kad nauja baisybė nusileido Gulbinuose, ta, kuri anądien trenksmingai pražlegėjo gatve pro bažnyčią ir net du vyrus paguldė smėlin.

Vakarop vis dėlto neiškentęs išėjo ir pasiekė Ginkų krautuvėlę. Prekylangiai tušti, bet durys čia neužkaltos. Spaudė jis skambutį vieną, du, dešimt ir gal dvylika kartų. Ne, nė gyva dvasia nepasirodė. Matyt, Snaputis tiesą sakė, tegu ir jį velniai nusitempia į pragarą už tą neapykantą! Žiūrėk, Respublikos gatvėje neužkaltos durys ir daktaro Mero. Jaraminas sakė, kai mažytis Mindaugėlis ėmė karščiuoti: jeigu tik kas, bėk pas Merą! O ar tas senas gydytojas dar sėdi šituose namuose?

Grįžo namo apniukęs. Jeigu šitaip... Jeigu džiaugtis reikia tik dėl to, kad gyvas, ar ne per maža? Kad gyvas ir kad Snaputis dar parduoda tau duonos? Per maža ir per skurdu. Ar toks teroru paremtas gyvenimas vertas, kad dėl duonos kąsnio dar vaikščiotum įtraukęs pečius ir bijodamas laukti rytdienos? Kuo ilgiau narstė išvežimus ir suėmimus, tuo labiau irzo. Ir, va, naktis į ką išvirto! Košmarai užpuolė turbūt tuojau, kai tik sumerkė akis, ir jau prašvito, ir jau, rodos, saulė užtekėjo, o baisybės nesibaigia. Išgąsdintas brido per upę, kurios krašto nematyti, ir šiltas vanduo tuojau pasiekė pusiaują ir pečius. Jeigu dar truputis, jis ir priburbuliuos! Štai dabar Petručionio šuns nebeatsigina, ir ne du puola, bet keturi, ir jis sumeta, kad bris vėl į upę, ir tie aštrius dantis rodantieji bjaurūs keturkojai turės susičiaupti ir bindzinti šalin, pasispraudę tarp kojų uodegas. Upė dar toli, ir kai jis kilsteli akis — Monika štai atbėga iš paskos! Jos rankoje — tik rykštė. "Nebėk!"šaukia jis. "Šunes, nebėk!" Didysis rudis jau užmatė ją ir susisuko atgal nuo upės pasitikti jos. Ir kiti paskui jį nušuoliuoja. Prapuls Monika! Ignaco įspėjimo ji negirdėjo. Lekia ir jis paskui tuos plėšrūnus, gal dviese atsigins. Bet didysis pašokdamas jau drasko Monikos violetinę suknelę. Ji jau žemėn partrenkta! Jis šaukdamas nubudo.

Gal dar būtų tęsęs sapną, gal jį ir ne tas baisumas išbudino, o stiprus barbenimas į duris. Kas gi čia? Ar saviškiai grįžta? Su tokia mintim šoko iš lovos. Bet pro pradarytas duris prasibrovė juodu portfeliu nešinas kažkoks įgaliotinis, kuris tikrina, kas gyvena šiuose žydų namuose. Atsižymėdamas popieriuje, kiek čia kambarių yra, vyrukas neslėpė nuostabos, kad tokiame butelyje tik vienas žmogus karaliauja. Šitaip negalima, ne. Turi išsikraustyti, tamstele ponuli. Taip, taip. Sakai, gyvenot keturiese? O dabar vienas? A?

—    Gal dar grįš šeima.

—    Ką tu čia! Grįš, matai, jam! Jeigu išvežė, tai nebėr. Iš kur grįš? Kalbėkim kaip suaugę, o ne kaip maži vaikai.

Ignacas pasijuto suglumęs ir patylėjęs paklausė:

—    Tai kur man išsikraustyti?

Įgaliotinis pakraipė galvą, pakilnojo pečius. Iš kur jis žino? Išsikraustyk, ir tiek. Vienas bet kur pritapsi.

Tada Ignacui dingtelėjo: Sabakonio namai tušti stovi, Margolino, Ginkaus, ir jį varo iš to mažo butelio! Ims ir pasakys, kad jie neteisingi: ne tuščius užima, o meta lauk tokius, kaip jis. Net užkaltas duris jie matė.

Įgaliotinis atidžiuai išklausė.

— Yra tuščių, taip. Bet nesirūpinkit. Niekas tuščių nelaikys, — ir išėjo.

Atlindęs tas neprašytas svečias ir pasikalbėjimas su juo suerzino Ignacą. Žiūrėk, naktis ir vėl bus baisi. Ims ir nupluoš jis į Gailius. Ilgas kelias nuvargins, ir grįžęs gal jausis labiau aprimęs.


Mikas Šileikis — Autoportretas. Detalė. Dailininkas mirė Čikagoje 1987 m. gruodžio 17 d.