KAI TURTAS APTEMDO AKIS Spausdinti
Jei sudėtume Amerikoje gyvenančių lietuvių turtus, tai būtų milijonų milijonai dolerių, kalnų kalnai kitokių gėrybių. Toks didelis turtas jau sudaro ir didele galybe. Rodos, galėtume užsimoti žygiams, kurie nustebintų pasaulį, rodos, galėtume suorganizuoti didelius kūrybinius prasiveržimus. Bet taip nėra. Mūsų turtas yra užgožęs mus pačius, mūsų širdis, aptemdęs akis, kad mes nematytume didesnio, prasmingesnio gyvenimo. Kai didėja lietuviškas turtas, mažėja meilė savai kultūrai. Turtas yra lyg magnetas, kuris ištraukia lietuvius iš lietuviškos bendruomenės ir nuveda į kitas klases, kur nusilenkiama turtui ir visai užmirštama lietuviški reikalai ir lietuvių kalba.

Žmogui reikia turto, kad jis galėtų išsilaikyti šioje visuomeninėje santvarkoje. Matome televizijoje benamius, kaip jie vargsta. Jų problema dažnai sudramatinama, nusukama politine kryptimi, nesistengiama juos įdarbinti. Nemaža tų benamių dalis ir nenori dirbti. Geriau jiems taip sau bastytis po gatves.

Vienas lietuvis žurnalistas turėjo progos kažkur vidury Amerikos lankyti tokią apylinkę, kur žmonės gyvena iš valdžios paramos. Gyvenimas buvo skurdokas, bet jie sugebėjo pragyventi. Kai jų paklausė, kodėl jie nedirba, jie tik nusijuokė, kad jiems ir taip gera, jie nenori jokio darbo. Taigi yra ir tokių žmonių kategorija.

Dauguma nori turėti savo kampą, visom išgalėm stengiasi taip susitvarkyti, kad kitiems nebūtų našta, kad pats galėtų laisvai ir patogiai gyventi. Bet tai įsigijus, ateina noras dar daugiau apvaldyti ir kontroliuoti. Taip turtas gali pasidaryti žmogaus idealu — daugiau ir daugiau. Turtas labai pavergia žmogų, sukausto jį, padaro šaltą ir abejingą visai aplinkai. Iš tikrųjų turtas yra priemonė siekti kur kas daugiau, padaryti daugiau nei kiti kad padaro. Turtas sudaro galimybes daryti gera kitiems, savo artimui, palaikyti lietuvybę.

Iš mūsų istorijos žinome, kaip turtingi žmonės statė bažnyčias, vienuolynus, liedino varpus. Toks didikas Pacas Vilniuje pastatė gražiausią baroko bažnyčią, kuri ir šiandien stebina žmones (Sv. Petro ir Povilo Antakalny). Šiam didikui turtas nebuvo aptemdęs akių.

Prisimena Servantes, garsaus romano "Don Kichotas" autorius. Kai jis parašė šį nemirštamą veikalą, galvojo, kaip knygą išleisti, kaip praskinti kelią į žmones. Kad knyga turėtų pasisekimą ir labiau ją vertintų, jis ją dedikavo galingiausiam ir turtingiausiam žmogui, pirmam po Ispanijos karaliaus. Kaip istorikai sako, kad visa tai liko gyvenimo ironija, šis turtuolis visai būtų nežinomas, jei ne ši rašytojo dedikacija. Tik iš jos ir žinoma, kad toks gyveno. O ką jis padarė, to jau nežinome. Turtas jį prislėgė ir nuskandino užmarštin.

Dabarties lietuviškas gyvenimas irgi laukia daugiau dėmesio ir meilės iš lietuvių, ypač iš turtingųjų. Sustokime ties lietuviška knyga. Kokia sunki jos padėtis, nes lietuviškos knygos paklausa sumažėjo. Didėja turtai, bet mažėja meilė lietuviškam raštui. Kiek yra tokių lietuviškų namų, kur gražiausi baldai, brangiausi kristalai, indai, paveikslai, o nė vienos lietuviškos knygos. Metų metais jie nėra perskaitę bet kokios lietuviškos knygos.

Rodos, būtų lengva bent dalį to, ką išleidžiame pramogom, paskirti lietuviškai knygai ir lietuviškai kultūrai remti.

Jei palyginsime Pabaltijo tautas, kuri iš jų daugiausia emigracijoje išleidžia knygų ir kuri daugiausia skaito, tikrai mes būsime paskutinėje vietoje. Tokie latvių rašytojai gauna ir honorarus, ir jų knygas išperka, o lietuvis rašytojas turi pats išsileisti savo knygą ir paskui vargti su platinimu.

Panašiai galėtume apibūdinti ir kitas mūsų gyvenimo sritis. Turtas aptemdė mūsų akis, matome tik dolerį, tik brangius baldus, brangius automobilius, namus ir vilas, o nebematome tų dvasios vertybių, tos lietuviškos kūrybos, kurią turėtume paremti, palaistyti, kad ji kaip gėlė žydėtų.

Darbininkas 1987 rugsėjo 25 d.