LIETUVIŠKOJI ČIKAGOS VARDO ISTORIJA Spausdinti
Svetimojo vietovardžio prisitaikymas prie lietuvių kalbos morfologinės sandaros

Lietuviams, panašiai kaip ir kitoms tautoms, tenka savo kalboje vartoti įvairių svetimų kraštų vietų vardų. Jų bent dalis nelengvai, tik po ilgesnio svyravimo teprisitaiko prie lietuvių kalbos, ypač jos kaitybinės sandaros (morfologinės struktūros).

Toks yra ir Čikagos, "pasaulio lietuvių sostinės", miesto vardas (angl. Chicago), kurio galinis -o sudarė sunkumų jį vartoti mūsų kalbos kaitybinėje sistemoje. Mat lietuvių kalbos linksniavime neturime vardininko su galūne -o. Todėl, norint tokį svetimą vietovardį patogiau (rašte, o ypač šnekamojoje kalboje) varoti, jį kaityti linksniais, teko pagaliau šį vardą prisitaikyti prie pačios mūsų kalbos linksnių galūnių.

Tas vardas, jo raida ypatinga tuo, kad jo vardininkas mūsų kalboje visuotinai įsigalėjo su galūne -a (Čikaga, bendrinėje kalboje), kai kitų Siaurės Amerikos (o apskritai ir kitų kraštų) vietovardžių galinis -o dabar mūsų kalboje, ypač kalbos normintojų, neretai pakeičiamas galūne -as (pvz. Torontas "Toronto", Valparaisas "Valparaiso") arba vartojama svetimoji vietovardžio forma (t. y. su galiniu -o, plg. San Francisco ar ir San Franciskas).

Kaip ta Čikagos vardo forma mūsuose įsigalėjo, kokios aplinkybės bei akstinai nulėmė jos susidarymą?
Svarbi čia buvo ta aplinkybė, kad su Čikagos vardu (žinoma, iš pradžių labiausiai su jo angliškąja forma) lietuviai palyginti anksti susipažino ir jis tolydžio plito, darėsi žinomas vis didesniam lietuvių skaičiui.

Antrajame XIX a. ketvirtyje pradėjęs kurtis Čikagos miestas ypač po 1848 m. ėmė sparčiai augti, čia plečiantis pramonei bei prekybai. Laisvės ir pragyvenimo galimybių ieškodami, į jį maždaug nuo 1970 m. ėmė vis daugiau keliauti lietuvių išeivių.

Apie 1884 m. Čikagos lietuviai, atsiskyrę nuo lenkų, įkūrė savišalpos šv. Jurgio draugiją, o apie 1892 m. Čikagoje gyveno maždaug 4000 lietuvių.1 Amerikiečių kalbininkas skaičiavo pačioje XX a. pradžioje ten gyvenus apie 10 000 lietuvių, primindamas, kad patys lietuviai priskaičiuoją 14 000, ir tai nesą perdėta.2 O geografas K. Pakštas tarė šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje (1929) lietuvių čia jau gyvenus 100 000, nors speciali (netobula) JAV statistika terodė tik kiek daugiau negu pusę šio skaičiaus. Po II pasaulinio karo į Čikagą atvyko dar apie 10 000 lietuvių.3 Oficialiais JAV 1980 m. gyventojų surašymo duomenimis (irgi apytiksliais) visame valstybės plote užrašyti 742 776 lietuviai (vien lietuvių kilmės 339 438, o mišrios kilmės 403 438), jų daugiausia Ilinojuje — 112 410 (vien lietuvių kilmės parodyta 55 476).4

Tairį ėmus gausėti lietuvių ateivių JAV-se, ypač pačioje Čikagoje, prasidėjo ir tolydžio didėjo šiame laisvės krašte jų lietuviškoji veikla parapijose, lietuviškose organizacijose; kūrėsi ir stiprėjo lietuviškoji spauda, ne vėliau kaip nuo aštuntojo XIX a. dešimtmečio imtos leisti lietuviškos knygos, netrukus ir laikraščiai. Visur čia dažnai teko minėti ir Čikagos vardą, kuris per lietuviškąją spaudą, išeivių artimuosius, gimines, pagaliau ir savo gimtinėn grįžusius "amerikonus" (amerikantus) plito ir Lietuvoje. Tai vertė svetimąjį Čikagos vardą (Chicago) palaipsniui taikytis prie lietuviškosios kaitybinės sandaros, greičiau nusistoti jo lietuviškojo linksniavimo galūnėms. Žinoma, ta formos lietuvinimo raida aiškiau tedokumentuota raštuose, rašybiniu vaizdu, kuris iš dalies ir lietuviškajai vardo tarčiai darė įtakos. (Tai pasakytina ir apie nevieną kitą mūsų vartojamą svetimąjį vietovardį).

XIX a. devintajame, dar ir dešimtajame dešimtmetyje Čikagos vardas nevienoda, dar nenusistojusia, besikaitaliojančia rašyba rodosi lietuviškuose raštuose, laikraščiuose, pvz. Chicago, Czikago, Chikago, matyt, nusižiūrėjus ne tik į anglų, bet ir į lenkų, vokiečių ar ir kitų kalbų rašybinę praktiką. Tačiau nepastebėjau, kad lietuviškuose raštuose būtų buvę rašoma Szicago, Szikago, Sikago... (t.y. su to vardo pradine angliškai tariama S-).

Kadangi, šį miesto vardą vartojant lietuviškame rašte, vis kildavo reikalas kaip nors prikergti jam lietuvišką galūnę, kad būtų aišku, kuris jo linksnis rašančiojo turimas galvoje, iš pradžių galūnė buvo dedama po apostrofo. Čia lietuviškajai kaitybinei Čikagos vardo raidai buvo ypač svarbus atvejąs — to vardo kilmininko galūnės rašymas po apostrofo. O juk čia abi kaitybinės formos — angliškoji ir lietuviškoji — kaip ir sutapo. Tuo būdu angliškoji savybinė (posesyvinė) vienaskaitos kilmininko forma Chicago's savo galine tartimi galėjo artėti į lietuvišką galūnę. Plg. jos rašymą "Varpe": Chicago's (1893, p. 159; 1895, p. 73, 74; 1896, p. 107). O taip parašytą formą galima buvo skaitytojui jau pradėti tarti Čikagos, t. y. -o's sutapatinant su lietuviška vienaskaitos kilmininko galūne -os. Kirčio šokinėjimui plg. ataka, -akos, sermėga, -ėgos. Todėl ir tame pačiame "Varpe" juo toliau, juo dažniau šio vardo kilmininkas rašomas be apostrofo: Chicagos (pvz. 1895, p. 82, 84, 103). Panašiai rašoma "Tėvynės sarge", taip pat ir JAV lietuviškuosiuose leidiniuose (pvz. čikaginia-me "Lietuvos" savaitraštyje 1895 m ir vėliau, 1896 m. "Tėvynėje", 1900 m. "Ateityje", "Kūrėjuje", 1903 m. "Vienybėje lietuvninkų" ir kt.). Tatai ypač ryškiai pavaizduoja du Sinklerio (Upton B. Sinclair) "The Jungle" (kur svarbiausias veikėjas yra lietuvis) lietuviški vertimai: "Baistas", išspausdintas 1908 m. Čikagoje, ir antrasis, K. Puidos verstos (ne tiesiai iš originalo?) "Pelkės", tais pačiais metais išleistas Vilniuje. Pirmajame vertime kilmininkas kone visur rašomas Chicagos, nors retkarčiais dar pasitaiko ir Chicago's (su apostrofu), o antrajame visur berašoma (jau ir lietuviška rašyba) Čikagos.

Čikagos miesto (kaip ir nevieno kito vietovardžio) pavadinimą dažnai teko vartoti vienaskaitos vietininko linksnyje. Lietuviška vietininko galūnė ir jam iš pradžių buvo sagstoma po apostrofo, rašant Chicago je, Chicago'j (ir Chicagoje? Plg. Portugalijos uosto vardo vietininko rašymą Oporto'e, žr. Varpas, 1890, p. 12). Chicago'e būtų buvusi pradinė lietuviškoji vietininko forma. Po apostrofo prikergiama -je, -j pvz. "Varpe" ir "Tėvynės sarge". Taip nekartą daroma pačių korespondentų lietuvių amerikiečių ar ir Europos lietuvių iš anų nusižiūrėtomis formomis bei pastarąsias persirašant iš amerikietinės lietuviškosios spaudos. Bet jau čikagiškėje "Lietuvoje" bent nuo 1895 m. dažniausiai rašoma be apostrofo (Chicagoje...), o jau minėtajame Vilniuje 1908 m. išleistame "Pelkių" vertime vietininkas berašomas ne tik be apostrofo, bet ir lietuviška rašybine forma — Čikagoje... Šią pastarąją formą (rašymą savais rašmenimis pagal tarimą) — nors ir labai retai — jau galima užtikti net XIX a. pabaigos raštuose.

Toks šiam miesto vardui dažnas prikergimas -os (kilmininkui) ir -oje, -oj (vietininkui) rašantįjį ir skaitantįjį tolydžio nejučiomis įtaigavo, kad tą vardą galima kaityti linksniais, kaip ir lietuvių kalbos II linksniavimo daiktavardį (sakysime, iš Palangos, Palangoje...). Tuo būdu šie neretai ir su lietuviškomis galūnėmis vartoti linksniai rašančiojo ir skaitančiojo pasąmonėje ėmė brandinti polinkį ir kitiems to miesto vardo linksniams "atstatyti" lietuvišką galūnę. Prie to atstatymo prisidėjo, nors ne taip dažnas, šio vardo vartojimas vad. einamojo vidaus vietininko (iliatyvo) linksnyje — Chicagon, Čikagon.6

Kiti šio miesto vardo linksniai lėčiau tepasidavė lietuviškai galūnei, t. y. lėčiau tepritapo prie lietuvių kalbos kaitybinės sistemos. Vėliau įsigalėjo lietuviška galūnė ir galininke, nes ir šį linksnį neretai teko vartoti lietuviškai kalbant ar rašant. Būdinga, kad pvz. "Baiste" — pačioje Čikagoje išleistame vertime — palyginti dažnai vartojama -ą galūnė (į Chica-gą...), bet Vilniuje išėjusiame "Pelkių" vertime, rodos, tevartojama Čikago, tad ir be lietuviškos galūnės. Matyt, čia bus nusvėrusi ta aplinkybė, kad pačios Čikagos lietuvių tarpe šio miesto vardo taikymasis prie lietuvių kalbos kaitybinės sistemos bus toliau pažengęs negu Lietuvoje, nes šis vardas JAV lietuviuose buvo dažniau vartojamas, juose anksčiau ir plačiau ėmęs tolydžio plisti. Todėl lietuviškoji galūnė ėmė jau aktualėti ir šio vardo galininkui, ne tik kilmininkui ir vietininkui.

Dar vėliau teįsigalėjo vardininko galūnė -a (Chicaga, Čikaga). Tiek "Raisto" vertime (Chicago), tiek "Pelkėse" (Čikago) tas linksnis, rodos, terašomas su galine (angliškąja) -o. Dėl retos išimties "Pelkėse" žr. žemiau. Matyt, šio tiesioginio linksnio vardininkinė funkcija ir be lietuviškos galūnės lietuviui lengviau buvo suvokiama negu pvz. vietininkinė funkcija be lietuviškosios galūnės.

Dr. P. JONIKAS Nuotrauka - Stankūno

Specialiai neperžiūrėjus visų ano laikotarpio lietuviškųjų raštų bei dokumentų (o peržiūrėti per ribotą laiką, ypač dabartinėmis sąlygomis, vienam asmeniui ir visai nebūtų įmanoma), negalima nustatyti tikslios datos, kada juose pirmą kartą pasirodo ir vardininko galūnė -a (rašte Chicaga ar Čikaga). O dar sunkiau būtų įrodyti tos -a galūnės iškilimą šnekamojoje kalboje. Šiaip ar taip, ne vėliau kaip XX a. pirmajame dešimtmetyje vardininko galūnė -a ima rodytis mūsų kalboje. Taip jau imama rašyti (dar ne visuotinai?) Čikagoj leidžiamame "Lietuvos" savaitraštyje (pvz. 1910 m. Nr. 3). Maždaug apie tą laiką ši -a galūnė rodosi ir europiniuose lietuviškuose raštuose. S. Mečiaus iš rusų kalbos versto "Žemės aprašymo" II leidime (Voronežas, 1918) rašomas vardininkas Čikaga (I leid. neteko matyti). 1922 m. A. Vireliūnas geografijos vadovėlyje7 berašo vardininką Čikaga šalia kilmininko Čikagos, vietininko Čikagoje ir galininko Čikagą. Kad tai bus ne jo vieno nusistatymas, matyti ypač iš to, jog kitus JAV vietovardžius, besibaigiančius -o, jis rašo su lietuviška galūne -as, o ne -a (kai kuriuos palikdamas ir su -o), pvz., Buffalas "Buffalo", San Franciskas "San Francisco".8

Taigi Čikaga (ir Chicaga kai kur raštuose už Lietuvos ribų) mūsuose galutinai įsipilietino kaip antrąja linksniuote kaitomas daiktavardis (su galūne -a). Taip visuotinai šia galūne mūsų kalboje prigijęs tėra vienintelis Šiaurės Amerikos miesto vardas, besibaigiąs angl. -o. Tačiau buvo bandymų ir kai kuriuos kitus pastarosios rūšies to krašto miestų bei apskritai vietų vardus, bent kai kuriuos jų linksnius, vartoti pagal tą patį modelį, kaip ir Čikagos vardą.

Tarpais tuo modeliu mėginta pasekti, bent JAV lietuviškuose raštuose, rašant ir vardą Cicero (Čikagos pietvakarių priemiesčio), kur lietuviai pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje. 1911 m. buvo čia įsteigta ir lietuvių parapija, prie kurios pradėjo organizuotis lietuvių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, o XX a. viduryje čia gyveno 3000 senųjų ir apie 1000 naujųjų ateivių lietuvių.9 Bent apie XX a. vidurį rodėsi spaudoje (pvz. "Draugo" ir "Naujienų" dienraščiuose) nors ir nedažnų mėginimų ypač šio vardo vietininko ir kilmininko linksniams prisegti lietuviškas galūnes (rašant Ciceroje, Ciceros...). Prieš porą dešimtmečių teko girdėti pašnekesyje arba ir Čikagos lietuvių radijo valandėlėse tariant Siseroje "in Cicero" (kirtis pirmajame skiemenyje pagal vardo originalą). Tokių formų kartais pasitaiko ir dabartiniu metu.

Čikagos modelio lietuviškos kaitybos bandymų buvo ir daugiau. Lietuviškas galūnes mėginta sagstyti ir kitiems angl. -o besibaigiantiems miestų vardams bei vietovardžiams, nors tik atskirais retesniais atvejais ir be didesnio nuoseklumo. Sakysime, ir europinėje lietuviškoje spaudoje XIX a. gale užtinkame tokių formų, kaip kilmininką Colorado's,10 Buffalo's,1 Vietininką Buffalo'je,12 o JAV lietuviškoje spaudoje šiokios formos kartais pasirodo ir vėlesniais laikais. Tačiau tų vardų formos, nedaugelio ir rečiau tevartojamos, nepajėgė plačiau lietuviuose paplisti, įsigauti. Kostas Augustas, vienas "Naujienų" dienraščio redaktorių, dar 1967 m. man aiškino, kad, studijuodamas Valparaiso universitete (Indianoje), apie 1913 - 1914 m. girdėjęs vietininką Mon-teloje (Montello, Mass.), nes buvę Valparaise studentų ir iš tos vietovės, bet negirdėjęs Bafaloje (Bū-faloje) gal dėl to, kad tas miestas lietuvių tarpe mažiau tebuvęs žinomas. Tačiau prieš kokius 30 metų girdėjęs Kolorddoje (rašte Colorado'je...).

Taigi šioks angl. -o vietovardžių galūninis lietuvinimas turėjo tarpais reikštis ir šnekamojoje kalboje. To lietuvinimo prireikdavo pvz. ir lietuviškoms radijo vaslandėlėms. Barkuvienės (Sophie Barčus) radijo programoje Čikagoje teko girdėti (1977) — mirė Ohdjoje (Ochdjoje) "in Ohio", o iš naujųjų ateivių apie tą laiką — Koloradus kalnai, gyvena Sanfranciskoje "in San Francisco". Kai kurie asmenys, dar prieš II pasaulinį karą atvykę iš Lietuvos į Čikagą, pvz. šio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kartais tardavo ir vardininką Koloradą (kirtis tam pačiam skiemeny, kaip ir angl. Colorado; bendrine kalba būtų Koloradą, -ados).

Galimas dalykas, kad tokio svetimo, galiniu -o besibaigiančio vietovardžio vienaskaitos vietininkui pasidaryti su liet. galūne -oje davė akstiną ne tik jau minėtas rašybinis vaizdas — po apostrofo prirašant liet. -e (sakysime, Colorado'e » Colorado je » Colo-radoje), bet ir tam tikras polinkis šnekamojoje kalboje miesto vardui pridurti galūnę -e, tuo būdu sudarant garsinę samplaikę -oe, kuri tartyje irgi turėjo virsti -oje (tarp o ir e įterpiantį). Prieš porą dešimtmečių (1967) ekskursijos metu Italijoje teko girdėti vieną lietuvę, naują (pokarinę) JAV ateivę tariant vietininką Lydoje "ital. Lido", o kitą dieną ir Monakoje "in Monaco". Pati lietuvė, kuri JAV jau buvo išgyvenusi 18 metų, klausiama, kodėl tokias formas pavartojusi, sakėsi nežinanti. Gal čia atsiliepė kur jos skaitytos Colorado tipo formos. O vietininką Lydoje dar galėjo paveikti ir liet. Lyda (bet bendrinės kalbos vietininkas kirčiuojamas Lydoje).

Nors Čikaga ilgainiui visais linksniais nusistojo -a galūnės daiktavardžiu, bet tai atsitiko ne be svyravimų. Buvo mėginimų rašyti ir Chicagas, Čikagos... Pavyzdžiui, iš Lietuvos atvykusio reformatų pranciškonų vienuolio A. Zeytzo (Zaicas?) 1880 m. iš lenkų kalbos verstoje knygoje (Graži Historia api kantrivva Helana...), jos tituliniame puslapyje pasakyta, kad ji spausdinta Chicagie (tai vietininkas, greičiausia skaitytinas Čikage). Ir Jono Griniaus knygelė "Kowa po Grunvvalda", kaip rodo jos titulinis puslapis, 1892 m. buvusi parašyta irgi Chicage.13 O anksčiau cituotose K. Puidos verstose "Pelkėse", nors vardininkas kone visuotinai rašomas be lietuviškos galūnės (Čikago), bent porą kartų yra prasprūdęs vardininkas ir su lietuviška galūne — Čikagas, pvz. "per septynis ar aštuonis metus Čikagas buvo irlandiečių miestu" (p. 86). Matyt, vyriškosios giminės galūnę -as įtaigavo miestas, kuris ir šioje citatoje vartojamas. Tą patį kaitybinės galūnės svyravimą irgi rodo bene tik vieną kartą pavartotas vyriškosios giminės vietininkas Čikage ("Viename Čikage buvo jų [bedarbių] apie šimtą tūkstančių", p. 345). Čia pažymėtina, kad prieš keliolika metų iš naujojo pokarinio ateivio (dypuko šviesuolio) teko girdėti Čikagos priemiesčio vardo vietininką tariant Sisere "in Cicero" (jis ir pats šiame priemiestyje jau buvo išgyvenęs apie 20 metų).

Minėtina, kad latvių kalbininkas prof. J. Plakis, pasisakydamas už svetimųjų tikrinių daiktavardžių rašymą iš tarties, bet ne iš kilmės, patarė ir lietuviams rašyri savo rašyba bei rašmenimis Čikaga ar Čikagas.14

Pasitaikė mėginimų Čikagos miesto vardą rašyti ir kaip -ė galūnės daiktavardį. Pvz. "Aušroje" J. Šliūpas rašė į Czikagę (1884, p. 362; 1885, p. 23), Czikagėn(l885, p. 23). Ir JAV leistoje "Unijoje" parašoma — bene paties J. Šliūpo — Czikageje (1885? Nr. 1). Matyt, čia Šliūpą bus įtaigavęs kuris lietuvių miesto vardas (pvz. Taurage).

Palyginti aiškiai matome daiktavardinę angl. -o pakeičiant jau į liet. galūnę -as,o ne -a) Valparaiso (Indianoje) varde. Tame mieste tik pačioje XX a. pradžioje ėmė telktis lietuviai, norėję prieinamesnėmis sąlygomis išeiti vidurinįjį ir aukštąjį mokslą. Ten 1905 m. lietuvių studentų buvo įkurta lietuvių literatūros draugija, universitete dėstyta ir lietuvių kalba (dalykas), o 1905 —1925 m. bus studijavę apie 1000 lietuvių. Iš pradžių to miesto vardas kaitybinės galūnės požiūriu buvo lietuvių parašomas ir kaip Čikagos vardas; pvz. 1909 m. Valparaiso's (kilmininkas).15 Bet netrukus įsigalėjo lietuviuose šio miesto vardas su -as galūne. Plg. Valparaise (vietininkas).16 K. Augustas, XX a. antrajame dešimtmetyje ten studijavęs, sakėsi (1967), kad jo studijų metu buvęs sakomas vietininkas Valparaise, ir jam neatėję į galvą, kodėl šio vardo vietininkas skiriasi nuo vietininko Čikagoje. O priežastis bus buvusi ta, kad pirmojo miesto vardo lietuviškosios kaitybinės formos tepasidarė aktualios (bet tik reliatyviai mažam lietuvių skaičiui) vėliau, kai Čikagos lietuviškosios formos (kaip -a linksniavimo daiktavardžio) jau buvo įsigalėjusios vartosenoje. Tad ir angl. Valparaiso imta derinti ne prie vietovardžių su liet. -a galūne, bet su -as. Paspirtį šiokiems -o vietovardžiams virsti mūsų kalbos -as daiktavardžiais davė ypač jų vartojimas žodžių samplaikoje, kur svetimoji -o galėjo būti sutapatinama su lietuviška nederinamojo kilmininko galūne -o, kaip pvz. Valparaiso miestas, universitetas, Toronto lietuviai.

Apskritai JAV bei Šiaurės Amerikos lietuviškoje spaudoje bent siauriau tepažįstami vietovardžiai su galiniu -o paprastai rašomi originalo forma (nekaitomi), dažniau vartojami ir plačiau lietuviams žinomi kartais verčiami į -a galūnės daiktavardžius (bent vienaskaitos kilmininko ir vietininko linksniuose), o ilgainiui vienas kitas ir į -as galūnės daiktavardžius.

Polinkis Siaurės Amerikos (o apskritai ir kitų kraštų) miestų bei kitokius vietų vardus, besibaigiančius -o, keisti -as galūnės daiktavardžiais Lietuvoje jau anksčiau pasireiškė kai kurių autorių, geografų raštuose. Plg. Buffalas "Buffalo", Koloradas "upė Colorado", San Franciskas "San Francisco".17 Tas polinkis ėmė stiprėti nuo "Gimtosios kalbos", norminamojo bendrinės kalbos laikraščio, laikų (GK ėjo 1933 - 1939, iš dalies ir 1940 - 1941; JAV dar 1958 -1968). Tačiau norminamasis polinkis toli gražu nebuvo visuotinis, teapėmė atskirus, plačiau pažįstamus vietų vardus (Tokijas, Oslas, Marokas ...), ir tai ne visada ir ne visų spaudoje rašomus su -as galūne.

Po II pasaulinio karo kai kurių kalbos normin-tojų jau stengiamasi kone visus svetimuosius vietovardžius su galiniu -o versti -as linksniavimo daiktavardžiais (juos rašant iš tarties lietuviška rašyba), nors paliekant šalia ir kai kurias iš seniau mūsuose kaip ir įprastas formas. Pavyzdžiui, Aidahas "Idaho", Borneo ir Bornėjas, Kitas "Quito", Koloradas, San Franciskas, San Paulas.18 Bet Čikaga ir jų tik daiktavardžių -a linksniavimo kaitmenimis tevartojama.

Straipsnį baigiant, bus ne pro šalį pridurti ir praktinę išvadą. Kai Čikaga jau galutinai nusistojo mūsų kalboje -a galūnės daiktavardžiu, reikėtų lietuviškuose raštuose tą vardą berašyti ir šiandienine mūsų rašyba (Čikaga), o ne angliškąja. Tiesa, mums, panašiai kaip ir kitoms tautoms, praktiškai sunku griežtai pritaikyti vieną kurį svetimųjų vietovardžių rašymo pagrindą: rašyti arba iš kilmės (nusižiūrėjus į tikrinio vardo rašymą originalo kalba), arba rašyti iš tarties (kaip tas svetimasis vardas mūsų tariamas) ir mūsiške rašyba, jos rašmenimis. Nepriklausomybiniu laikotarpiu svetimieji vietų vardai mūsų buvo rašomi iš tarties plačiajai visuomenei skiriamuose raštuose, bet apskritai pagal svetimąjį originalą mokslinio pobūdžio raštuose. Tačiau ir pastaruosiuose išimtis buvo daroma jau iš seniau visuotinai mūsų kalboje įsigalėjusiems vietovardžiams. Todėl ne tik plačiajai visuomenei skiriamuose raštuose, bet ir moksliniuose buvo rašoma iš tarties pvz. Paryžius (ne Paris), Varšuva (ne Warszawa), Mintauja (ne MItava); taip pat ir Čikaga (ne Chicago). Šio straipsnio autorius jau prieš keletą dešimtmečių yra tą dalyką priminęs  mūsų rašto darbininkams,  autonams.19

JAV lietuviškuose raštuose vis dar tebesimaišo Chicago ir Čikaga. Laikraštyje, ypač dienraštyje, šiame krašte visų visitelius svetimuosius vietų vardus rašyti iš tarties būtų praktiškai per keblu ne tik laikraščio bendradarbiams, bet ir patiems redaktoriams, nes jiems daugelio svetimųjų vardų tarimas gali būti (ir iš tikrųjų esti) nežinomas. Tačiau vėl nėra reikalo laikytis įsikibus mechaniškos taisyklės, kad visi svetimieji vietų vardai turi būti rašomi pagal svetimąjį originalą, svetimąja rašyba. Jau patys mūsų kalbos raidos dėsniai ir šio straipsnio istorinė apžvalga rodo, kad objektyviai pagrįstas tėra rašymas Čikaga.

Nuorodos

1.    Lietuvių enciklopedija, t. 3, p. 501.

2.    C. D. Buck, A Sketch of the Linguistic Conditions of Chicago. Chicago, 1903, p. 3.

3.    Lietuvių enciklopedfija, t. 3, p. 502.

4.    Ten pat, t. 37, p. 240.

5.    Varpas, 1894, p. 111.

6.    Žr. "Pelkėse" p. 30, 112, 278, 330, 368.

7.    A. Vireliūnas, Geografija. Ne Europos kraštai. Kaunas, 1922, p. 128, 130.

8.    Ten pat, p. 123, 130.

9.    Lietuvių enciklopedija, t. 4, p. 19 - 20.

10.    Varpas, 1895, p. 81.

11.    Tėvynės sargas, 1899, p. 41.

12.    Ten pat.

13.    V. Sirvydas (red.), Juozas O. Sirvydas. Cleveland, 1941, p. 107.

14.    Švietimo darbas, 1928, Nr. 3, p. 280 tt.

15.    Lietuvių enciklopedija, t. 33, p. 52.

16.    Laisvoji mintis. Scranton, Pa., 1912, t. 2, Nr. 34.

17.    A. Vireliūnas, Geografija. Kaunas, 1922, p. 118 - 119, 123, 130.

18.    Anglų - lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1978.

19.    P. Jonikas, Gimtojo žodžio baruose. Čikaga, 1951, p. 136 - 139.