KĄ KITI RAŠO Spausdinti
LIETUVIŠKOS KNYGOS VARGO DIENOS

Auga milijoniniai fondai, rengiamos šokių ir dainų bei sporto šentės su didžiausiais biudžetais, kongresai, statomos operos, o tačiau tame dideliame judėjime lietuviškoji knyga vos vos vegetuoja.   

Lietuviai rašytojai tikrai turi parengtų spaudai kūrinių, bet neranda leidėjų. Jei nori išleisti, tai turi susimokėti išleidimo išlaidas arba bent dalį. Šiaip leidėjam lietuvišką knygą išleisti jau grynas nuostolis. Lietuvių autorių knygų paklausa labai maža. Tačiau perkamos praktinio pobūdžio knygos, pvz., virimo.

Knyga tada klesti, kai ją perka, kai ji reikalinga žmogaus gyvenime, kai atsiranda dvasinių vertybių ilgesys. Ar neįdomu sužinoti, apie ką rašo mūsų rašytojai, kokias problemas jie paliečia? Jie turi visišką laisve, kai tos kūrybinės laisvės jau neturi pavergtoje Lietuvoje gyveną rašytojai. Valdžia ten nusako, ką turi rašyti ir kaip.

Tad laisvėje gyvenančių rašytojų knygos gauna visai naują įprasminimą — jos papildo lietuviškąją kūrybą, ją padaro turtingesnę, pilnesnę.

Prie kūrybinės knygos reikia priaugti, su ja susigyventi. Knygos poreikiai išauga pamažu, išauga drauge su kitom lietuviškos kultūros vertybėm. Ilgai lietuviai skurdo materialiai. Tai dabar ir atsiliepia — išaugo materialinių gėrybių ilgesys ir jų vertinimas. Mėgstame kalbėti apie materialines vertybes, jas labiausiai vertiname, saugojame. Materialinės vertybės padeda mum įsitvirtinti visuomenėje, suteikia mum svorį.

Pagaliau daiktai ir turtas reikalauja globos, priežiūros. Tada ir nebelieka laiko lietuviškos kūrybos dėmesiui.

O vis dėlto lietuviškos knygos labai reikia. Knygos parodo mūsų kultūros lygį. Jos sukaupia lietuvišką žodį ir jį apsaugo, ir mūsų laiką konservuoja ateičiai. Tad reikia ieškoti būdų, kaip ją išleisti, kaip paskleisti, reikia padidinti skaitytojų eiles. Kadaise buvome beraščiai, dabar esame "beskaičiai" — nebesistengiame lietuviškai skaityti.

Knygos padėtimi pirmiausia turi susirūpinti didieji veiksniai — Lietuvių Bendruomenė, Lietuvių Fondas, Tautos Fondas ir kitos didybės bei galybės. Leidyklom reikia finansinės paramos. O kas tą paramą gali suteikti?

Gal apsvarsčius galima suorganizuoti specialų fondą lietuviškai knygai leisti ir lietuviškai kūrybai skatinti. Gal įvairios organizacijos užsimotų kasmet išleisti po vieną ar porą knygų?

Svarbiausia, reikia plėsti skaitytojų ratą, reikia sukelti didesnį dėmesį savo kūrybai. Tad reikia daugiau reklamos. Per mažai rašoma ir kalbama apie naujas knygas, jų autorius. Knyga gyvena sau, mes sau.

Veikia daug radijo programų. Nors jos suorganizuotos komerciniais pagrindais, bet ar negalima ten įterpti ir lietuviškos knygos rūpesčius? Ar tai negalime paversti šventa pareiga apie ją kalbėti?!

Tas pats ir su lietuviškais laikraščiais. Jie apversti visuomenine medžiaga, bet per mažai rašoma lietuviškos knygos reikalais. Nėra taip lengva šią medžiagą suorganizuoti, bet reikia ją organizuoti, jei norime, kad leituviškoji knyga laikytųsi.

Pirmiausia Lietuvių Bendruomenė, didžiausia organizacija, turėtų susirūpinti šiuo klausimu. Veikia Kultūros taryba, bet ji nesirūpina lietuviškos knygos reikalais. Gal vertėtų LB vadovybei įkurti dar kokią naują tarybą, kuri rūpintųsi lietuviškų knygų leidimu, ugdytų lietuviškąją kūrybą, palaikytų ryšius su rašytojais, ieškotų naujų veikalų.

Lietuviškoji knygelė skursta, reikia jai pagalbos, reikia net skubios pagalbos. Tad pagalvokime, kaip tai padaryti,ir tuoj darykime!

Darbininkas, 1988, Nr. 17

AUKOS IR AUKOTOJAI
Siaurės Amerikos kraštuose beveik nėra dienos, kad kas nors nestovėtų prie durų ir neprašytų aukos. Pinigai renkami medicinos mokslų tyrimams, renkami statyboms, švietimui, jaunimo kelionėms, bėgikams, šalpai, religinėms organizacijoms, stovykloms. Renkama visur ir visiems. Žmonių atoliepis šioje srityje yra gana geras. Jie įpratę aukoti, paaukotų pinigų kvitus pridėti prie pajamų mokesčių atskaitų ir jaustis prisidėję prie sumanymų, naujų projektų ar artimo sušelpimo. Gal dar daugiau negu bendrinis, mūsų lietuviškasis gyvenimas remiasi aukomis.

Pradedant parapijomis ir baigiant atskiromis organizacijomis ir smulkesniais projektėliais — visur prašoma pinigų. Vajai nesibaigia, aukų lapai ant staliukų niekada neprirašomi. Per dešimtmečius prie viso to jau esame pripratę. Matome pinigų telkimo naudą ir reikalingumą. Pvz., Lietuvių fondai savo kapitalus jau milijonais skaičiuoja, o nuošimčiai labai gelbsti bet kokiai veiklai, ir šiandien susidary tų labai painių sunkumų, jei viso to neturėtume. Žinoma, kaip ir visur, taip ir pas mus ne visi yra aukotojai, ne visi fondų nariai, ne visi aukotojai vienodai aukoja tiems ar aniems. Vieni daugiau remia parapijas, kiti fondus ar organizacijas, treti iš viso vengia aukojimo.

Aukų rinkėjai, susidurdami su įvairiomis žmonių grupėmis, yra pastebėję, kad bent šiuo metu mažiausiai aukoja viduriniosios kartos profesionalai, jau spėję patys palipėti į geresnį ekonominį susitvarkymą. Tad ir kyla klausimas, kodėl taip yra? Aišku, kad tai nėra piniginis klausimas. Paaukoti bent tiek, kiek išgali fabriko darbininkas, kiekvienas iš jų tikrai galėtų. Atsakymo reikėtų ieškoti kitur, būtent — supratimo stokoj. Ne kiekvienas aukotojas aukoja tik dėl to, kad yra prašomas. Dažnas nori žinoti, kiek jo prisidėjimas gali būti naudingas. Nori būti įsitikinęs, kad jo aukojamas pinigas padės pasiekti užsibrėžtą tikslą. Susilaiko, jei viskas yra miglota. Tai vienas iš pasiteisinimų, kodėl neprisidedama prie vajų. Kitas dalykas — tai paprastas apsileidimas, per menkas dėmesys lietuviškam gyvenimui, kaip antriniam, be kurio galima lengvai apsieiti. Be abejonės, šitoje grupėje matome ir labai gražių pavyzdžių, kur prisidėjimas, deja, nesudaro stipresnės atramos. Pastaroji — vis dar vyresnio amžiaus tautiečių pavargstančiomis rankomis tebepalaikoma.

Vis dėlto reikėtų, kad lietuvybės reikalai, būsimos laisvos Lietuvos vizija, išlikimas lietuviais, gyvenant ne Lietuvoje, ir visi kiti išeivijos rūpesčiai bei klausimai būtų stipriau diegiami priaugančiai kartai šeimose, mokyklose, parapijose, organizacijose. Gal per daug įvairių užsiėmimų, per daug projektų ir per mažai rūpesčio ta linkme. O išeivijos asimiliacija labai jau ėmė rūpintis okupuotos Lietuvos pareigūnai. Tie jų rūpesčiai betgi, kaip ir galima tikėtis, pridengti kitais tikslais, viskas kreipiama įsitikinimui, kad kokios nors kitokios Lietuvos niekad nebebus, netgi klaidinant teigimu, kad realybė esanti tiesa. Čia tiktų paklausti, ką gi tie aiškintojai galėtų tada pasakyti apie buvusią nacių realybe? Gal ir ji bus buvusi tiesa? Šiandien bendra mūsų tautos realybė tėra kova dėl laisvės ir nepriklausomos valstybės atstatymo. Šita realybė, ne kokia kita, turėtų būti mūsų atrama ir supratimui, ir prisidėjimui.

Č. S.

Tėviškės Žiburiai, 1988, Nr. 1