150 METŲ NUO ALEKSANDRO PUŠKINO MIRTIES

Praėjusiais metais sukako 150 metų nuo rusų rašytojo Aleksandro Puškino mirties. Puškinas, kaip ir jo amžininkas M. Lermontovas, žuvo dvikovoje. Dvikova tais laikais buvo priemonė suvesti asmeninėms sąskaitoms su savo priešais. Puškinas iššaukė prancūzų grafą D'Anthes j dvikovą, kai jis sužinojo, kad šis susitinka slaptai su jo žmona Natalija. Dvikova įvyko Petrapilio miesto pakraštyje. Puškino sekundantas buvo jo mokyklos draugas Danzas. Poetas, mirtinai sužeistas, parvežtas į savo butą, dvi dienas pasikankinęs, mirė. Palaidotas Sviatogorsko vienuolyne, netoli savo tėviškės. Apibūdinsim keliais žodžiais Puškino biografiją. Jis gimė 1799 m. gegužės 26 d. senoje bajorų šeimoje, Maskvoje. Jo tėvas Sergiejus Lvovičius priklausė senam, bet nusigyvenusiam bajorų luomui, o motina buvo garsaus Petro Didžiojo negro Gannibalo duktė. Sis negras buvo kilęs iš Abisinijos ir padovanotas sultanui Konstantinopolyje. Sultanas atidavė jį rusų pasiuntiniui, kuris savo ruožtu atgabeno jį į Rusiją.1 Puškino tėvas domėjosi literatūra, ypač Vakarų Europos. Jo biblioteka buvo pripildyta beveik vien tik prancūziškomis knygomis. Aleksandras, būdamas 8 metų, perskaitė dalį šios bibliotekos, o kai ką išmoko net atmintinai. Vaiko charakterio formavimuisi ir vystymuisi turėjo didelę įtaką senelė M. A. Gannibal, kuri nuo 1801 m. gyveno Puškinų name, ir auklė Arina Rodienovna. Šios abi moterys berniukui sekdavo pasakas ir įvedė jį į liaudies poeziją. Tėvai nelabai tesirūpino savo augančiu sūnum. Ypač motina negalėdavo priprasti prie sūnaus neapvaldomo charakterio. Tais laikais Rusijos bajorų šeimose auklėjimu rūpinosi užsieniečiai — guvernantės. Maskvos pasiturintieji gyventojai, kurie nenusisamdydavo prancūzių guvernančių, buvo laikomi atsilikusiais. Jų paklausa buvo didelė.2 Guvernantės pramokydavo vaikus elementariausių žinių: rašyti, skaityti, truputį aritmetikos ir, žinoma, savo gimtosios kalbos. Taip pasimokę, vaikai mėgindavo įstoti į kokią nors valstybinę mokyklą. Yra žinoma, kad Puškino tėvai iš pradžių norėjo leisti jį į jėzuitų kolegiją Petrapilyje. Bet šis tėvų nuosprendis greitai pasikeitė, kai sužinota, kad 1811 m. rudenį atidaromas licėjus Carskoje Selo, kuris buvo netoli Petrapilio. Mokslas pagal programą licėjuje turėjo tęstis 6 metus. Buvo mokomi šie dalykai: keturios kalbos (rusų, lotynų, prancūzų, vokiečių), matematika, fizika, istorija, geografija, religija, etika, logika, visuotinė literatūra, dailieji menai ir įvairiausios sporto šakos. Kandidatai turėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus. Aleksandras Puškinas Aleksandras Puškinas licėjuje mokėsi vidutiniškai ir baigė jį 1817 m. vasarą. Blogiausiai Puškinui sekėsi matematika ir vokiečių kalba. Dabar Puškino tyrinėtojai kartais ginčijasi, ar Puškinas įstengė skaityti Goethės "Fausto" originalą. (Kaip žinoma, pirmoji šio veikalo dalis pasirodė 1808 m., o antroji 1832 m.). Žymiausieji Puškino mokytojai licėjuje buvo rusų kalbos mokytojas Galičas ir prancūzų kalbos mokytojas de Boudry, prancūzų revoliucionieriaus Marato brolis. Jau licėjuje pasireiškė Puškino literatūriniai gabumai. 1814 m. žurnale "Vestnik Evropy" pasirodė pirmasis jo eilėraštis "K drugu stichotvorcu" (Bičiuliui eilėdariui).3 Kitas žymus eilėraštis yra "Prisiminimai Carskoje Selo", kurį Puškinas 1815 m. padeklamavo rusų kalbos egzamine, dalyvaujant žymiajam poetui Deržavinui. Vyresnių kursų auklėtiniams buvo leidžiama aplankyti pažįstamus. Puškinas lankydavo istoriką Karamziną, susipažino su filosofu Caadajevu, o per jį su kitais karininkais — būsimais dekabristais. Licėjuje Puškinas įsigijo daug draugų, su kuriais nenutrūko ryšiai visą gyvenimą. Baigęs licėjų, Puškinas įsidarbino užsienio reikalų ministerijoje kolegijos sekretoriaus titulu ir dirbo tenai su savo mokslo draugais Kichelbekeriu ir Judinu. Bet šis darbas Puškiną mažai tedomino. Jis Petrapilyje dalyvavo visokių pasilinksminimų pobūviuose, užsiiminėjo literatūra, priklausė literatūros draugijai "Arzamas". 1820 m. pasirodė jo žymi poema "Ruslan ir Liudmila". Tas pačiais metais Puškinui tenka atsiskirti su Petrapiliu, kadangi jis savo politiniais eilėraščiais ir satyrinėmis epigramomis įžeidė asmenis, kurie buvo caro Aleksandro I-jo aplinkoje. Pradžioje caras norėjo Puškiną ištremti į Sibirą, bet Karamzino, Žukovskio ir Caadajevo tarpininkavimo ir prašymų dėka poetas išsiunčiamas į Pietų Rusiją. Jam teko ilgesnį laiką gyventi Kišiniove ir Odesoje, o taip pat ir Jekaterinoslavle. Pietų Rusijoje Puškinas sukūrė savo žymius veikalus, vadinamas "romantines poemas": a) Kaukazo belaisvį (Kavkazskij plennik), b) Bachčisarajaus fontaną (Bachčisarajskij fontan) ir Čigonai (Cygany). Taip pat pietinėje Rusijoje jis pradėjo savo eiliuotą romaną "Evgennij Onegin". Visi šitie pietinėje tremtyje parašytieji kūriniai turi Bairono kūrybos atspalvį. 1824 m. baigiasi Puškino tremtis pietinėje Rusijoje ir jam leidžiama persikelti į savo tėvų dvarą Michajlovskoje, kuris buvo netoli Pskovo. Tai irgi tam tikra tremtis, nes jis Michajlovskoje laikomas vietinės nuovados priežiūroje. Čia Puškinas artimiau susipažino su liaudies gyvenimu, vaikštinėjo po turgus apsirengęs paprastais kaimiečių drabužiais, kalbėjosi su valstiečiais, klausėsi aklųjų giesmių. Michajlovskoje Puškinas užsiiminėjo ir savišvieta: perskaitė daug antikinių poezijos klasikų, žavėjosi Šekspyro kūryba. Puškinas čia kūrė dramą "Borisas Godunovas" ir toliau tęsė "Eugenijų Onieginą". Michajlovskoje išbuvo apie dvejus metus. Ten jį 1825 m. lapkričio mėnesį pasiekė žinia apie Aleksandro I-ojo mirtį, o vėliau — apie dekabristų sukilimą ir jų suėmimus sostinėje. Daugelį dekabristų Puškinas pažino asmeniškai ir tardymų metu paaiškėjo, kokią didelę reikšmę turėjo dekabristams Puškino poezija. Jeigu Puškinas nebūtų buvęs tremtyje, jis būtų tikriausiai dalyvavęs dekabristų judėjime. Tuo būdu tremtis, garima sakyti, turėjo teigiamą reikšmę tolimesniam Puškino gyvenimui. 1826 m. Mikalojus I-asis priėmė Puškiną Maskvoje. Įvyksta ilgesnis pasikalbėjimas, kuriame caras pažymi, kad jo tremties metai pasibaigė ir išsiklausinėja apie jo literatūrinius planus. Mikalojus I-asis pareiškia, kad jis nuo dabar bus jo cenzorius, ir jis turėsiąs jam viską parodyti, ką rašo.4 Puškinui leidžiama laisvai pasirinkti gyvenvietę. Jis žmonių maloniai sutinkamas teatruose, salonuose ir kituose pobūviuose. 1827 - 1830 metai Puškino gyvenime vadinami "klaidžiojimų metais". Jis gyveno tai Maskvoje, tai Michajlovskoje, tai Petrapily, tai Kaukaze. 1828 m. jis sukūrė poemą "Poltavą", parašė naujas "Eugenijaus Onegino" dalis ir nemaža eilėraščių. Vaisingiausiu Puškino kūrybos laikotarpiu laikomas 1830 m. ruduo, kurį jis praleido Boldino kaime, Nižnij Novgorodo gubernijoje, norėdamas sutvarkyti savo dvaro reikalus. Tą dvarą Puškinui padovanojo jo tėvai, kai jis susižiedavo su savo būsima žmona Natalija Gončarova. Iš pradžių Puškinas norėjo tik vieną mėnesį pabūti Boldino kaime, bet dėl besiplečiančios holeros jam teko išbūti ten 3 mėnesius. Grįžęs į Maskvą, Puškinas savo bičiuliui Pletniovui rašė, kad jis užbaigęs aštuntą ir devintą "Eugenijaus Onegino" dalis. Be to, sukūręs keturias mažas dramas ("Sykštusis riteris", "Mocartas ir Sa-lieri", "Puota choleros metu", "Don Zuanas"). Tai dar ne viskas: jis parašęs 5 apsakymus ir apie 30 eilėraščių.5 Ruduo jau ir anksčiau jam būdavo vaisingas kūrybos laikotarpis, bet tą rudenį rašytojas tikrai daug sukūrė. 1830 m. jis dar parašė "Namelį Kolomnoje". Po santuokos su Natalija Gončaroja 1831 m. pradžioje rašytojas vis laugiau pateko į caro rankas. Kadangi Puškino žmona norėjo dalyvauti caro "ūmų pasilinksminimuose, vyrui su-reikiamas kamerjunkerio titulas. Taip pat Puškinui suteikiamas leidimas archyvuose rinkti medžiagą apie Petrą Didįjį, apie kurį ruošiasi parašyti knygą. 1831 - 1832 m. Puškinas parašė romaną "Dubrovskis". 1833 m. jis vėl praleido rudenį Boldine ir parašė "Pugačiovo istoriją", "Varinį raitelį" ir nemaža eilėraščių. 1835 m. Puškinas gavo leidimą net leisti žurnalą "Sovremennik", kuriame pasirodė vėliau parašytieji kūriniai "Kapitono duktė", "Kelionė į Arzrumą" ir kiti. Mažesnieji Puškino kūrinėliai pirmą kartą pasirodydavo žurnaluose ir almanachuose, o didesnieji — atskiromis knygomis. Puškino skaitytojams patariama jo veikalus skaityti lėtai. Teigiama, kad trumpose autoriaus eilutėse yra giliausios mintys. Puškinas yra vienas originaliausių rusų rašytojų. Jis laikomas sintezės meistru. Puškino kūryboje jungiasi ir liaudies, ir bažnytinė slavų kalba. Taip pat žymūs ir Vakarų Europos kalbų elementai. Puškinas pritaikė Lemonsovo trijų stilių teoriją ir Karamzino stiliaus reformą. Puškino stilius yra aiškus ir paprastas, kuris retkarčiais persisunkia patosu. Poema "Varinis raitelis" parašyta 1833 m., bet dėl cenzūros sumetimų pasirodė 1837 m. kiek iškraipytoje formoje, o 1841 m., jau po Puškino mirties, išleista jo rinktiniuose raštuose. Ilgą laiką "Varinio raitelio" nagrinėjimą nulėmė literatūros kritiko V. Belinskio samprotavimai. Belin-skis (1911 - 1848) apie Puškiną yra parašęs 11 straipsnių. Vienuoliktam straipsnyje kritikas nagrinėja poemą, žavisi kūrinio kalbos stiliumi, teigia, kad poemos herojus yra Petrapilio miestas. Nuo pat pasirodymo, "Varinis Raitelis" yra laikomas vienu mįslingiausiu kūriniu rusų literatūroje. Poemos sudėtis suderina realųjį planą su fantastiniu. Pilnos mįslių yra taip pat poemos pabaigoje 5 pastabos. Puškino tyrinėtojai mano, kad poemos autorius šitose savo pastabose kai ką nuslėpė ir statė klausimus, kurių pats neatsakė.8 Poema yra daugeliu siūlų suriška su kitais Puškino kūriniais ir šių ryšių nustatymas padeda ją geriau suprasti. Per visą trumpą gyvenimą Puškiną domino dvi istorinės asmenybės: Napoleonas I ir Petras Didysis. Apie abu Puškinas yra parašęs nemaža eilėraščių. Bet dažniausiai jis savo herojus pasirinkdavo iš paprastų žmonių gyvenimo. Puškinas mirė 1837 m. sausio 29 d.    J. Kokštas Išnašos 1.    V, Veresaev, Puškin v Zizni. I. Moskva, 1936, 25 p. 2.    H. Troyat, Puškin, Muenchen, 1959, 10 p. 3.    M. Braun, Russische Dichtung im 19. Jahrhundert, 1948, 42 p. 4.    H. Troyat,  Puschkin, Muenchen, 1959, 254 p. 5.    A. Puškin, Polnoje sobranije sočinenij v desjati tomach, X., Moskva 1962 - 64, 124 p. 6.    B. Tomaševskij, Puškin, Leningrad 1925, 6 p. 7.    V. Belinskij, Polnoje sobranije sočinenij, VII, Moskva 1955, 542 p. 8.    M. Sneerson , Bezdonnost' russkogo slova (Sto pjatdesjat let "Mednomy vsadniku) "Grani" nr. 132, Frankfurt 1984, 200 - 240 p.