IŠEIVIŲ DAILĖ LIETUVOJE Spausdinti
Dailės parodų rūmuose atidaryta lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos apžvalginė paroda. įvairių kartų, skirtingomis meninėmis kryptimis bei tendencijomis atstovaujantys 76 menininkai pateikė daugiau kaip 260 tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kūrinių.

Pastaruoju metu Lietuvos visuomenei kasmet pateikiama galimybė pamatyti išeivijoje gyvenančių tautiečių dailininkų personalines parodas. Tačiau šiuokart matome išskirtinį reiškinį, leidžiantį apčiuopti lietuviškosios dailės kontinentą, egzistuojantį už Lietuvos ribų. Įspūdingos apimties paroda visgi neatspindi viso sudėtingo, nuolat kintančio lietuvių išeivijos meninio gyvenimo.

Yra žinoma per keturis šimtus lietuvių dailininkų, gyvenančių JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir Vakarų Europoje. Egzistuoja įvairios kultūros institucijos, palaikančios, konsoliduojančios lietuvių kilmės menininkų kūrybines pajėgas. Vieni svarbiausių tokių centrų: Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros taryba, Čikagos M. K. Čiurlionio galerija, Kultūros židinys Niujorke, Melburno lietuvių M. K. Čiurlionio diskusijų klubas, Lietuvių dailės institutas, JAV lietuvių dailininkų sąjunga, JAV moterų dailininkių draugija, Čikagos ir jos apylinkių dailininkų draugija ir kt. Visų išeivijos kartų dailės gyvenimas turi organizuotos veiklos sistemą, savas tradicijas, apie kurias mažai ką težinome.

Ekspozicijos branduolį formuoja senosios lietuvių išeivijos kartos korifėjų A. Galdiko, V. Vizgirdos V. K. Jonyno, T. Valiaus, P. Augiaus, V. Petravičiaus, V. Rato kūriniai. Tai karta, prieš pusę amžiaus buvusi viena pagrindinių jėgų Lietuvos dailės gyvenime. Palikdami tėviškę, šie dailininkai jau buvo susiformavusios, stiprios meninės individualybės su savomis temomis, stilistika, plastiniais atradimais, kurios būtų savaip kreipusios mūsų dailės tėkmes. Gimę, augę, dailės pradmenis gavę Lietuvoje, šie dailininkai išeivijoje išsaugojo esminius meninės pasaulėjautos bruožus, ryšius su gyvybingomis tautodailės tradicijomis. Antrą vertus, kiekvieno iš jų kūryba patyrė evoliuciją, veikiamą gausybės meno srovių ir krypčių, audringai keitusių viena kitą XX a. viduryje. Parodoje matome A. Galdiko (1893 - 1969) gausaus ir įvairaus kūrybos palikimo nedidelę dalelę — keletą beveik abstrakčių gamtovaizdžio impresijų, gal tik tapysenos temperamentu teprimenančių 3-4 dešimtmečių dailininko kūrybos "romantiškąjį ekspresionizmą".

Ryški V. Vizgirdos (g. 1904) tapybos drobių kolekcija. Tapytojas ištikimas jaunystėje pamėgtam peizažo žanrui. Parodoje patiekti darbai ekspresyvia formų bei linijų ritmika, intensyviu, tačiau darniu ir subtiliai niuansuotu koloritu, virtuoziška tapysena siejasi su šio dailininko "ARS" laikotarpio kūryba, ir kartu rodo tokio meninio metodo raidos galimybes.

Ketvirtajame dešimtmetyje susiklosčiusios lietuvių grafikos mokyklos tradicijos stipriai išreikštos senosios lietuvių išeivijos dailininkų kartos kūryboje. Gaivališkai tvirtos plastikos, vidujai giminiški su lietuvių tautosaka ir liaudies daile V. Petravičiaus (g. 1906) spalvoti medžio ir lino raižiniai. Senojo Lietuvos kaimo nostalgija paženklinti ekspresyvios, bet ir subtilios raižysenos P. Augiaus (g. 1909 - 1960) darbai, sukurti 1947 - 1948 metais, ką tik palikus tėviškę. Parodoje matome dekoratyvius, kontrastingų faktūrų V. Rato (1910 - 1973) kūrinius, stipria emocine įtampa, asociatyvia, veik abstrakčia išraiška pasižyminčius T. Valiaus (1914 -1977) estampus.

Kauno meno mokyklos skulptorių generacijai atstovuaja J. Dagys (g. 1905) ir V. Kašubą (g. 1915). Kamerinė J. Dagio skulptūrėlė "Klūpanti" grakščiai stilizuota, tauriai paprasta forma atskleidžia kitus lietuvių skulptūros raidos aspektus nei monumentalus, konstruktyvios ir tvirtos plastikos V. Kašubos bronzos bareljefas "Kelionė".

Žymaus išeivijos lietuvių grafiko vitražo meistro V. K. Jonyno (g. 1907) išraiškinga šv. Pranciškaus skulptūra tapo svarbiu prasminiu visos parodos akcentu, dvasinio išsivadavimo ir santarvės simboliu.

Parodoje eksponuojami Lietuvoje mažai žinomų Kauno meno mokyklos auklėtinių B. Murino (1906 - 1986), A. Vaičaičio (g. 1915), J. Paukštienės, R. Ingelevičienės (1905 - 1980), A. Dargio (g. 1909) kūriniai.

Vyriausioji lietuvių menininkų generacija reikšminga ne tik savo kūryba, bet ir nenuilstamu išeivijos kultūrinio gyvenimo organizavimu, pedagogine veikla, auklėjant naujas dailininkų kartas. Siame procese svarbią vietą užima V. K. Jonyno 1946 m. įkurta Freiburgo meno mokykla, kurioje greta paties iniciatoriaus, dailės dalykus dėstė A. Galdikas, V. Vizgirda, T. Valius, A. Valeška, T. Zikaras (g. 1922). Mokykloje išaugo plejada lietuvių menininkų, savaip tęsiančių vyresniųjų meistrų puoselėtas tradicijas. Tokios sąsajos ryškios V. Igno (g. 1924), R. Viesulo (1918 - 1986) kūryboje, inspiruotoje giliųjų tautinės pasaulėjautos klodų. Daug Freiburgo mokyklos auklėtinių įsiliejo į 7 - 8 dešimtmetyje iškilusių pasaulinės dailės krypčių tėkme. Tapytojų E. Urbaitytės, H. Šalkauskio (1925 - 1979), vitražisto E. Elskaus (g. 1926), skulptorių E. Mončio (g. 1921), E. Gaputytės kūriniai — akivaizdus tokios tendencijos lietuvių išeivijos dailėje pavyzdys.

Freiburgo mokiniams artima generacija — dailininkai, pradėję meno mokslus Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute arba po karo studijavę dailę svetur. Viena iš ekspozicijos dominuojančių — dail. K. Varnelio (g. 1917) optinės pakraipos abstrakčios kompozicijos. E. M. Budrio (g. 1925), L. Urbono (g. 1922), A. Zylės (g. 1925) originalios išraiškos tapybos darbai liudija jų autorius savaip plėtojant XX a. modernistinių krypčių stilistiką.

Skulptoriaus A. Gasparonio (g. 1910) ir tapytojo V. Trečioko (g. 1912) keliai į kūrybą panašūs. Abu jaunystėje įgijo techninį išsilavinimą, antroje gyvenimo pusėje paskyrė savo jėgas meninei veiklai. Parodoje pateikta įdomi ir įvairialypė P. Gasparonio skulptūros kolekcija, keletas dekoratyvių, su secesinės stilizacijos atošvaiste, V. Trečioko kūrinių.

Didelę ekspozicijos dalį sudaro dailininkų, meno mokslus baigusių įvairiuose Europos ir JAV dailės centruose 7-8 dešimtmetyje, kūriniai. Platus ir įvairus šių dailininkų kūrybos diapozonas — nuo modifikuotų realistinio vaizdo konstravimo principų iki ekspresyviosios bei geometrinės abstrakcijos pakraipų. Šiai kartai atstovauja G. Montvilienė, V. Kapočiūnas (g. 1943), V. Krištolaitytė, I. Peterienė, M. B. Stankūnienė, K. Zapkus (g. 1938).

Lietuvių išeivijos dailės paroda atvėrė naują lietuviškojo meno, iki šiol dirbtinai skaidyto į dvi ideologines priešpriešas, etapą. Galbūt tai — viltinga nacionalinės dailės vienovės pranašystė.

(Literatūra ir menas, 1988 rugsėjo 3)