EILĖRAŠČIAI |
IŠSIILGAU TAVĘS Išsiilgau Tavęs, Kaip upė jūros. Plauksiu džiaugsmo srove, Nors be irklo ir burės. Sako, jog netoli Atsivėrusios žiotys. — Tavo meilė gili — Aš dėl jos nukryžiuotas. Jau beliko tiktai Gal viena valanda, Ir neteks pajautimų daiktai. Galios mano malda . . . ŠIĄ NAKTĮ Šią naktį šiaurėje žvaigždelė krito Į kosmines tamsybes klykdama. Nūnai vidunaktis. Dangus atidarytas, Ir mano sieloj tuštuma. Tas klyksmas jos mane atbudino — Giliai įmigusį staiga prikėlė. Šią naktį pajutau, jog būtina Atverti dangui sielą. — Atvert ir lamentacijomis įsilieti Į kritusios žvaigždės agoniją, Paskui jau vėl sustingt iš lėto Jos atsisveikinimo žodyje. Dabar jau bus naktis tamsesnė, Dabar jau viena žvaigždele mažiau! Aš tik širdim jutau jos esmę, Tik dainoje galėjau pasidžiaugt... SEPTYNIASDEŠIMT PENKTAS PAVASARIS Šis pavasaris dar vienas emeraldas Amžinos jaunystės diademoje; Šis pavasaris kaip Ikaras, iš pelenų prikeltas, Nenurimsta žmoguje ir žemėje. Kas jį prikelia many septyniasdešimt penktą kartą Ir kas verčia jį į saulę skristi? — Ar tai gal kokia gamtos jėga bevardė, Ar gal įgimta kvailystė? O žmogau, ir tu juk vieną kartą sužinosi, Ko taip nerami pavasariais širdis, Ir nustebsi, kai paties sparnai liepsnosis, Jog esi prie saulės per arti. Degs su jais kartu svajonės ir idėjos, Degs pavasariai, nesužaliavę dar pilnai, Ir blaškys po visą žemę vėjas Paverstą žmogaus pasaulį pelenais. Bet iš pelenų — gal net prieš savo valią - Tu vis Ikaru atgimsi saulėn skristi, Ir naujai sužibs dar vienas emeraldas žalias Diademoj amžinos jaunystės. DAINA Daina užgimsta širdyje Ir nubanguoja venomis, Atsiliepia dejonėm Baltija — Tai ir gyvenimas! Ne kartą jis ir poetus Į pamišimą stūmė: Rūpintojėlis per graudus, Nėra Jūratės rūmų, Kur ji gyventų su Kastyčiu Glėby vilnių ir vėjų — Jie nusidėjo lyg netyčia, Aklai įsimylėję. Rūpintojėlis atlaidus Nebaustų jų už meilę. Jis žino, kiek per ją žaizdų — Manęs jam gaila... Daina banguoja venomis Pasiilsėt į Baltiją, O būtų pasaka gyvenimas Dainuot Kastyčio valtyje! UŽKEIKTIEJI MIESTAI Ak, tie miestai, miestai, Į gelmes nugrimzdę, Su miniom, šventovėm ir varpais! — Kodėl jie vis mano sieloje atgimsta, Ir tušti palieka jų kapai? — Mano sieloje, kur plazda dieviška gyvybė, Randa sau namus nukritusi žvaigždė, Kur tarp žemės ir dangaus sudyla ribos, Tyrų kaktusai susirenka žydėt... O gal visa visa tai vien melas — Gal tie miestai niekuomet nebuvo užkeikti, Ir į juos gi patys galim rasti kelią, Kai nuskaidrins žvilgsnį pilnatis. Bet jei melas, Kad jie amžinoj gelmėj nuskendo, Tai tiesa, kad jie išplūsta manyje. — O gyvenime, neatbaigta legenda, Kasdienybėje ir dainoje! VAIKYSTĖ Gera, kad vaikystės niekas neišlepino — Lietūs veidą prausė, plaukelius šukavo vėjas — Už kiekvieną meilės trupinį Piemenystės dainomis ji atmokėjo. O dabar gi jai kiekvienas medis brolis, Kiekviena žolė — sesuo. Gal todėl naktim gimtų namų vaiduoklis Ima ją į glėbį iš tamsos Ir lyg tėvas dukterį nešioja Žydinčiomis Varduvos pakrantėmis — Aiškina, kaip žiemos nubanguoja Jūron ledo valtimis... SKUBĖKIME Atrodo jūra apsiverkusi, Neramios smėlio lygumos, Dienų blakstienos merkiasi, Žuvėdros daužos klykdamos... Skubėkime kalbas užbaigti, Draugystės džiaugsmą išgyventi. — Jau toks brangus kiekvienas daiktas, Kiekvienas žodis šventas. Nušvis pajūris po audros, Bet mūsų pėdsakų smėly nebus, Tiktai žuvėdros dar giedos Egzekvijas už mus. PASKUTINĖ DAINA Kai jau būsit atminimais sotūs, Atsigersit vandens iš šaltinio, Ir pradėsit su rudens klevais kartoti Mano dainą paskutinę. Ji gal bus pati gražiausia, Nors liūdna, graudi ir paprasta. Dainoje pavasarių neklausiu, Kodėl jie nusimeta žiedų naštas. — Jie pavargę. Poilsio jų netrukdysiu, Kol išmuš seniai lauktoji valanda, Ir įspęsiu niekad neįspėtą mįslę Meilės žodžiais ir malda. O pavasariai, ten susisėdę, Prie šaltinio su jumis ilsės. Nevėlu dar bus kentėti ir mylėti — Žemė paskutinėje dainoj virpės.... |