NEPAMIRŠTAMAS TEILHARD DE CHARDIN Spausdinti
alt

Teilhard de Chardin, S.J., mirties, savaitraštis America kovo 30 d. numeryje įdėjoThomo M. King'o, S.J., straipsnį, kuriame tarp kitų randame ir šį sakinį: "Teilhard turbūt buvo tasai iškilusis XX šimtmečio neteologas, kuris padarė didžiausią įtaką teologijai. Jo raštai kalba visam pasauliui ir povatikaninės eros Bažnyčiai savo nuostabiai spinduliuojančiu tikėjimu". Tais pačiais metais, lapkričio pabaigoje sušauktame ypatingame vyskupų sinode buvo peržvelgta Vatikano II paskelbtieji dokumentai ir apsvarstyta Susirinkimo padarytoji įtaka Bažnyčios gyvenime. Arčiau skaitydami pastoralinę konstituciją Gaudium et Spes (apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje), ne vienas pastebėjo, nors tiesiog žodžiais neišreikštą, bet labai aiškią Teilhardo vizijos įtaką šiam dokumentui sudaryti.

Lietuvių spaudoje prieš daugiau kaip 20 metų pasigirdo Teilhard de Chardino vardas. Diskusijose, kuriose labai aktyviai dalyvavo kun. Antanas Paškus, tada dar labai jaunas kylantis mūsų mintytojas, buvo galima arčiau susipažinti su didžiuoju šio šimtmečio paleontologu-mistiku, jėzuitu Pierre Teilhard de Chardinu. Po to jau buvo kurį laiką nutilusios diskusijos. Pernai kun. A. Paškus mums padovanojo antrąją studiją, pavadintą "Evoliucija ir krikščionybė Teilhard de Chardin perspektyvoje". Autoriui rūpėjo ne vien supažindinti lietuvių skaitytojus su šiuo neeiliniu mokslininku, bet, gal svarbiausia, parodyti, kad nėra esminio konflikto tarp tiksliųjų mokslų ir religijos; kad šiais laikais beveik visuotinai priimtos evoliucinės minties (nebūtinai pačios teorijos) ir tikėjimo. Autorius, atrodo, jau nuo seno šia mintimi gyvena. Tai liudija jo iki šiolei paskelbtieji veikalai — studijos: "Asmuo ir laisvė", "Krikščionis psichologinėje kultūroje" ir "Krikščionis šiandien". Juose visuose atsispindi minėtasis A. Paškaus rūpestis.

"Evoliucija ir krikščionybė" susideda iš keturių pagrindinių skyrių: Evoliucija mokslo šviesoje; Teilhardo evoliucijos interpretacija; Teilhardo vizijos problematika; Evoliucijos reikšmė krikščionijai. Pirmuosius du skyrius skaitome labai lengvai ir susidomėję. Kalba sklandi ir turtinga savo žodynu — autorius nevengia panaudoti retesnių žodžių, bet rasime keletą ir tokių, kurių nerandame mūsų dabartinės kalbos žodyne, pavyzdžiui, "statinės pažiūros", "kaupos fenomenas", "paskutingimis", "savipilda", "saviraida" ir pan. Gal autorių kurti naujadarus bus padrąsinęs pats Teilhardas, kuris savo mintims išreikšti sudarė nemažai naujų terminų. Antrasis skyrius gal būtų buvęs dar geriau suprantamas ir dalyką skaitytojui nušviestų, jei mūsų autorius pirmiausia, nors ir trumpai, būtų paaiškinęs Teilhardo metodiką ir labiau paryškinęs jo minties modelio pačius pagrindus. Šitai jam būtų buvę visai nesunku padaryti, jei jis būtų pasinaudojęs Teilhardo pagrindinio veikalo "Le Phenomene humain" pirmosios dalies antruoju skyriumi, kur kalbama apie daiktų "vidinį veidą" (le dedans de choses) ir daiktų išorę (le dehors). Tiesa, A. Paškus labai trumpai, probrėkšmiais pamini Teilhardo distinkciją tarp "tangentinės" ir "radialinės" energijos. Čia gi iš tikro glūdi pamatai visam Teilhardo vizijos pastatui. Cia yra raktas j jo minties pasaulį, čia toji vienijanti gija, sujungianti visą evoliucinį procesą per visas sferas ir "slenksčius", nuo "prieš-gyvybės" iki aukščiausio sąmonigumo žmoguje, kuris galutinai veda į pilnutine sąmone—Asmenį-Omegą, kurį Teilhardas identifikuoja su Įsikūnijusiuoju Kristumi — pilnutiniu Dvasios atsiskleidimu ir visos tikrovės širdimi. Tiesa, mūsų autorius šiuos dalykus šen ir ten pamini, tačiau neretos digresijos skaitytojui neleidžia susidaryti pilno ir vieningo vaizdo.

Trečiasis knygos skyrius, sprendžiant iš pavadinimo, turėjo būti grindžiamasis. Čia randame įvairios medžiagos, rodančios mūsų autoriaus gerą apsiskaitymą ir erudiciją. Neaišku tik, kodėl A. Paškus, norėdamas mus supažindinti su evoliucijos filosofijos prielaidomis ir pagrindiniais teigimais, palieka nuošaliai A. N. VVhitehead'ą ir visą tolimesne "proceso filosofijos" pastangą duoti naują visuotinės evoliucijos paaiškinimą. Jam, atrodo, nemaža įtakos bus padargs tūlas Eulalio Baltazar, kai šis autorius, tada dar jaunas studijas baigęs teologas, savo veikalu bandė teologo akimis prieiti prie Teilhardo minties pasaulio. Jo veikalas, kaip ir kitų to meto jaunų teologų, pavyzdžiui, Christopher Mooney, S.J., Robert Faicy, S.J., Robert Francoeur, buvo dalinių temų, pasisemtų iš turtingojo Teilhardo minties lobyno apsvarstymai, rodą jaunų žmonių susižavėjimą didžiuoju jėzuitų paleontologu-mistiku. Be abejo, kiekvienas autorius turi pilną teise rinktis savo mintis atremiančius šaltinius, tačiau be Robert Francoeur nė vienas minėtų autorių nesprendžia evoliucinės ir proceso raidos filosofijos klausimų iš esmės, ką šitame trečiajame A. Paškaus studijos skyriuje ir reikėjo padaryti. Mūsų autoriui pirmiausia rūpi pabrėžti skirtumą tarp tradicinės Aristotelio - šv. Tomo Akviniečio - scholastikų metafizikos ir dinaminės tapsmo filosofijos žvilgsnio į tikrovę. Šioje dalyje daromoji analizė nėra tokia lengva ir logiškai plaukianti, kokią mes matome pirmosiose dalyse. Čia pasigendame tikslesnio būties, substancijos, subjekto sąvokų aptarimo ir jų skirtumo paryškinimo. Nėra daroma aiškaus skirtumo tarp ontologijos, kosmologijos ir fenomenologijos. Sakinys "kiekviena filosofinė sistema atskleidžia tik dalį tikrovės" (73 p.) nėra visiškai tikslus. Juk filosofinės ar kitos sistemos pirmoje eilėje siekia išaiškinti, suprasti visą tikrovę, nors vargu ar kuriai pavyksta pilnai tos tikrovės sąrangą perprasti ir sau bei kitiems paaiškinti. Toliau autorius rašo: "Teilhardo filosofija, būdama proceso filosofija, privalėtų būti analizuojama josios kategorijų šviesoje" (t.p.).Teilhardas niekur savo raštuose nevadina savo tikrovės vizijos "filosofija", ir dėl to čia ieškoti jos "kategorijų" yra tikras nesusipratimas. Tik paskaitykime jo paties įvadą į "Phenomene humain" ir pamatysime, kad jis sąmoningai nesileidžia nei į filosofijos, nei į teologijos analizes. Jam rūpi plačiai suprastas "žmogaus fenomenas" ir noras jį įglausti į visuotinę tikrovės dinamiką kompleksifikacijos ir sąmonės linkme, visą šį judėjimą — tarsi dvasinę strėlę lekiančią galutinio atbaigimo link — į Omega tašką. Šitokia Teilhardo dvasios samprata nieko bendro neturi su Hėgelio evoliucine sistema, kaip nori sugestijuoti autorius. Nustebina ir tai, kad ir toliau savo minties eigą A. Paškus paremia Eulalio Baltazaro knygoje duodamomis mintimis, pavadindamas šita net "Baltazaro filosofijos kryptimi" (t.p.). Po to sekantys aiškinimai vis dar lieka minėto autoriaus minčių įtakoje, kaip antai "proceso" sąvokos paaiškinimas ir nuolatinis gana suprastintas ir, manytume, nepilnai suprastas tradicinis metafizikos kelias, kontrastuojamas su evoliucine tikrovės samprata. Skaitytojui dalinai bus gal sunkiausiai suprantama ir nebus aišku, kokia iš tikro yra Teilhardo vizija bei jos problematika. Ar nebūtų buvę geriau, jei A. Paškus būtų leidęs kalbėti pačiam Teilhardui ir tik vietomis gal tik trumpai paaiškinęs? Tada būtų apsieita be mažai ką sakančių ir tiesiog vietom net aptemdančių pavyzdžių. Pavyzdžiui, siekdamas pailiustruoti skirtumą tarp tradicinės, vadinamos "statiškos" metafizikos ir proceso filosofijos, duoda sėklos, ąžuolo gilės ir sako, kad jie neturi esmės, savo būvio... Kas gi jie yra tada? Čia matyt, suplaktos dvi sąvokos į vieną: subjektas ir substancija, būtis ir esmė.

Ir gilė, ir sėkla, ir kiaušinėlis yra tikros, realios, apčiuopiamos substancijos ir joms būties kategorijos paneigimas lieka nesuprantamas. Juk ir tradicinė metafizika, darydama skirtumą tarp potencijos ir akto, tarp esmės ir egzistencijos, visai nesunkiai paaiškins, kad iš sėklos potencialiai išsivysto medis, kuris vėliau neša vaisių. Tvirtinti, kad sėkla ir josios galutinis "omegos taškas" — vaisius visiškai neturi tapatybės, būtų ėjimas prieš kasdieninius faktus. Evoliucijos, tapsmo, proceso vyksme omegos tašką pasiekęs vienetas (cheminiai elementai, celės etc.) tampa iš esmės kitu, atbaigtu, perkeistu vienetu, gi ąžuolo gilė, ir perėjusi komplikuočiausią tapsmo eigą, negali tapti užaugusia gėle, egle ar visai kitu. Gilė visada potencialiai liks ąžuolu. Todėl daug prasmingiau būtų grįžti prie pirmoje dalyje puikiai panagrinėtų teilhardiškos "barrusferos" ir "biosferos" etapų ir iš ten pasiimti daug tikslesnių pavyzdžių problemai nušviesti. Toliau mūsų autorius kalba apie Teilhardo mąstymo gaires. Čia jau ir vėl sugrįžta nuoseklus pasakojimas, sklandus sakinys, nes jaučiamas išsivadavimas iš E. Baltazaro refleksų įtakos. Toliau paliesta teologinė Teilhardo problematika taip pat gerai mūsų autoriui pavyko parodyti. Keli posakiai, arba terminai, kurie jo pasakojimo eigoje patraukia dėmesį ir kelia eilę klausimų. Posakis "transcendentinis tikėjimas" skamba labai keistai. Autorius nepaaiškina, kodėl jis jį pavartoja. Labai puiku, kad pasinaudota Kari Rahnerio, Piet Schoonenebergo ir Hulsboschoįžvalgomis. Pasigendam jų tikslesnio pacitavimo. Dar kartą sustodamas ir gana kritiškai cituodamas Aristotelio - Tomo Akviniečio hilemorfizmo teoriją, autorius nežinia kodėl šitaip prasitaria: "Siela kaip substancinė forma, yra ne kas kita kaip kūnas veiksme" (112 p.). Gal autorius norėjo sielos sąvoką priešpastatyti dvasios sąvokai, bet šituo visai nepaaiškina proceso - evoliucinio pasaulėvaizdžio teiginių ir juos dar labiau aptemdo. Vienu iš geriausių ir teisingiausių posakių rasime šio veikalo 114 p.: "Kiekvienas tikras tapsmas reiškia priežastyje savęs peržengimą. O ši savęs transcendencija suponuoja dieviškąjį kūrimo veiksmą". Prie to gal reikėtų pridėti, kad tasai dieviškasis kūrimas suteikia žmogui ypatingą, "naują" galimybę. Tradicinėje metafizikoje ir krikščioniškoje teologijoje tai vadinama "potentia obediencialis", t.y. jau tuo žmogus yra paruoštas ir įgalintas nuolat save peržengti. Šito neneigia nė Teilhardas, nors pati "potencijos" sąvoka, rodos, nesiderintų su tapsmo filosofijos prielaidomis. Gimtosios nuodėmės problematika mūsų autoriaus kedenama, remiantis Piet Schoonenebergo, S.J. mintimis. Čia buvo galima skaitytojui priminti, kad gimtosios nuodėmės ir nuodėmės apskritai problema buvo pačiam Teilhardui viena iš pačių sunkiausių. Jis turėjo pakartotinai aiškintis savo vyresniesiems ir bažnytiniam autoritetui. Jo didžiojo veikalo "Le Phenomene humain" gale 1948 m. pridėtasis "Apendix" kaip tik šią problemą ir liečia.

Trečiojo savo veikalo skyriaus gale autorius paliečia vieną iš įdomiausių temų, traktuojamų Teilhardo visatos vizijoje — Dievas gamtoje arba kūrinijoje, kaip čia jos yra pavadintos. Teilhard de Chardinas buvo kiek anksčiau parašęs studiją, pavadintą "Dieu dans la nature" ir kiek mažesnę, bet labai asmenišką — "Comment je crois". Nežinom, ar mūsų autoriui teko su jomis susipažinti. Ten pareikštos mintys būtų labai praturtinusios A. Paškaus studijos mintis. Šioje dalyje ir vėl pamatom autorių gyvai diskutuojantį ir polemizuojantį su A. Maceina, vis pabrėžiant tradicinės aristotelinės - tomistinės sistemos bejėgiškumą traktuoti evoliucinę Teilhardo visatos sampratą. Teisingai A. Paškus pastebi, kad pagrindinis Teilhardo noras buvo — nugalėti ir peržengti per amžių tradicinę filosofiją "sukausčiusią" dualizmo barjerą. Teilhardo vizija tikrai yra nuostabi vieningos visatos vizija. Cia laukėme nors kelių paties Teilhardo žodžių. O jie yra taip iškalbingai išreikšti pačiame "Le Phonomene humain" įvade, o "Le divine milieu" tarsi įkvėpta mistiška giesmė, virpančia meile žemei ir alsuojančia amžinojo Tu - Omegos ilgesiu. Mūsų autorius panorėjo duoti žodį antraeiliams autoriams, kaip jau minėtam Eulalo Baltazar, F.J. Klausder. Gi pasikvietimas N. Berdjajevoį šį pasakojimą neatrodo, kad buvo labai reikalingas. Šioje knygos vietoje randame neatsargų sakinį: "sisteminė teologija kalba apie dvi atskiras tikrovės: kūrimą ir atpirkimą". Juk visa išganymo istorija yra vienas nenutrūkstamas vyksmas, atsiskleidžiąs žmonių gyvenamoje tikrovėje. Šitokie ir panašūs neatsargūs, nors ir geros intencijos padiktuoti sakiniai būtų buvę visai nereikalingi, duodant pačiam Teilhardui ir ypač teologinę problematiką geriausiai išaiškinusiam Teilhardo bičiuliui kardinolui Henri de Lubac, S.J.

Ketvirtais veikalo skyrius nagrinėja evoliucinės pasaulėžiūros santykius ir jos įtaką krikščioniškajai pasaulėžiūrai, ypač krikščioniškajai etikai. Šioje dalyje mūsų autorius grįžta prie sklandaus ir gyvo sakinio. Jo teigimai pagrįsti. Jo sakinys švarus: "Bene didžiausia teilhardinės perspektyvos svarba yra ta, kad ji pravėrė vilties langą mūsų laikams" (153 p.) Šioje dalyje autorius pirmiausia nuramina tikintį skaitytoją, kuriam gal teko girdėti ar skaityti apie karštus ginčus tarp pirmųjų darvinis-tinės evoliucijos teorijos gynėjų ir priešų, — ginčus, kurie nusitęsė net ligi išgarsėjusių teismo procesų čia Amerikoje, iki 1925 metų ir fundamentalistų vis dar tebejudančių, ypač pietinėje šio krašto dalyje. Įvadas galėjo būti ir kiek trumpesnis, nes jame liečiami labai elementarūs dalykai. Vėliau autorius grįžta prie savo pamėgtosios temos apie krikščionijos ir jos pasaulėžiūros santykius su jau gerokai pasikeitusia evoliucine-istorine tikrovės samprata. Štai jo sakinys: "Iš tiesų ir evoliucijos mokslas ne tik nėra priešingas krikščionybei, bet tam tikrais atvejais gali sudaryti pagrindą ir kai kurioms tiesoms geriau interpretuoti" (150 p.) Toliau jau gana laisvai panaudodamas centrines Teilhardo įžvalgas, mūsų autorius pasiduoda retorikos pagundai ir ne viską atitinkamai išreiškia, pvz., "Matomai, Teilhardo krikščioniškos spekuliacijos šaknys glūdi įsikūnijime. O Dievo įsikūnijimas neišsisemia viename ir vieninteliame istoriniame asmenyje..." (151-152 p.). Čia autorius pateks į teologų priekaištų spiečių.

Apskritai, šioje knygoje rasime eilę neatsargių, gal ne visiškai gerai apgalvotų sakinių, kurie ne tik nepaaiškina, bet dar labiau aptemdo mintį. Gražiai ir vaizdžiai paliesta Teilhardo vizijos įtaka kriščioniškajai etikai. Taurus žmoniškumas ir "žmogaus fenomeno" įglaudinimimas į visatos vystymosi procesą buvo tos jo minties vizijos savybės, kurios padarė Teilhard de Chardiną patrauklų ir prieinamą ne vien krikščionims, bet ir kitų religinių tradicijų atstovams. Nenuostabu, kad ir marksistai ne vien tik sovietų ideologijos tvirtovėje Maskvoje susidomėjo Teilhardu, jau 1965 metais išversdami didžiąją Le Phenomene dalį į rusų kalbą, bet ir kiti kraštai tuojau po to pradėjo versti pagrindinius šio jėzuito mokslinko ir mistiko veikalus į savo kalbą: 1966 m. čekai, 1967 m. lenkai. Po to jau ir Azijos tautų kalbose, pirmiausia Kinijoje, taip pat pasirodė Teilhardo "Le Phenomene humain". Gi čia Amerikoje, 1968 metais, prieš išvykdamas į Indiją, trapistas Thomas Merton pareiškė, kad "Le Milieu divine"—The Divine Milieu 79 puslapyje randamas sakinys apie "medžiagos šventumą" esąs pats svarbiausias ir giliausias sakinys, tobuliausiai išreiškiąs 20 amžiaus kontempliatyvinį gyvenimą. Pietų Amerikoje 1970 m. prasidėjęs "išlaisvinimo teologijos" sąjūdis laiko Teilhardą vienu iš pagrindinių jų idėjų įkvėpėjų, o teologas Jose Luis Segundo, S.J., visą savo teologine kūrybą labai aiškiai laiko Teilhard de Chardino vizija. Kodėl jis buvo tas "nematomasis artumas" Vatikano teologijos komisijos svarstymuose, kodėl juo dabar pradėjo domėtis įvairių nekrikščioniškų religijų vadai, norėdami laiau suartėti su Vakarais, kodėl ir krikščioniškoji teologija, eidama į 21-jį šimtmetį, kontempliuoja naujos paradigmos posūkį visuotinio suartėjimo kryptimi? At tai nėra atgarsis ir tolimas aidas, ateinąs iš tolimos ateities,  intuityviai nujaustos Teilhard de Chardino vizijoje, kurioje visa kūrinija pamažu liejasi (con-vergence) į sąmoningą vienybę, gaivinamą tobuliausio sąmoningumo pasiekusią asmenybę — Omegą — Kristų.

Lietuvių skaitančioji visuomenė turi būti dėkinga kun. A. Paskui už šią knygą ir kitas jo pastangas mums nušviesti krikščionijos rolę ir pašaukimą aktyviai įsijungti į šį didįjį perkeitimo procesą, kuriam kiekvienas krikščionis jau yra krikštu užangažuotas. Kad mūsų autorius ta mintim tiesiog serga, rodo jo jau paskelbtų knygų stilius, retkarčiais prasimušęs retorikos tonu. Niekas tačiau negalės abejoti A. Paškaus intencijų teisingumu, tikinčiojo žmogaus optimizmu ir draugišku noru dalintis savo įžvalgom su kitais. Nežiūrint ankščiau paminėtų pastabų, šis veikalas yra labai rekomenduotinas pasiskaityti ir gal net asmeniškai į naujų problemų svarstymą įsijungti.