"PASKUTINIS PABUČAVIMAS" — TIESUS PUIKYTĖS - BALVOČIENĖS ŽVILGSNIS Spausdinti
Zefirinos Puikytės-Balvočienės eilėraščių knyga "Paskutinis pabučiavimas" (išleista Los Angeles 1987 metais, iliustruota dail. Ilonos Brazdžionienės-Kerr; atspausta "Draugo" spaustuvėj; 61 psl., kaina $5) padalinta į tris skyrius: "Su tavim be tavęs" paradoksiškai išreiškia artimo žmogaus tolumą; "Pro tavo ašaras" primena motinos, kuriai knyga dedikuota, artumą; "Pro debesų tamsėjančią slinktį" sukuria įvairių pergyvenimų vaizdus.

Paviršutiniškai pažvelgus, knyga atrodo trafaretinė: pavadinimas primena kitus veikalus, akį blaško gausybė brūkšnių ir šauktukų. Tačiau įsiskaičius, išryškėja eilėraščių turtas: nemeluotai parodyta kaip komplikuota ir kaip skaudu susirišti su mylimu asmeniu ir nuo jos ar jo atsipalaiduoti. Motinai mirus, pavyzdžiui, ilgėdamiesi liūdime, bet tuo pačiu guodžiamės jos amžinu atilsiu. Puikytė - Balvočienė čia, kaip ir kituose eilėraščiuose, atsisako paguodos:

Mama   
ar ir ramiam poilsy kapo,
vis dar eini kalvarijas savo?! —
("Fragmentas" 34)


Kažkur, giliau už mirtį, yra tasai motinos ir vaiko ryšys, pilnas laimės ir skausmo, nesibaigiąs net su mirtimi.

Eilėraštis "Paskutinis pabučiavimas" skirtas "nepamirštamam kankiniui K.R.S." (50-51)

Aptemo akyse   
nusisuko dangūs —
pasviro žemė   
(50)

Ne žemė pasikeitė, bet nukankinto žmogaus žvilgsnis, tolstąs nuo pažįstamos tikrovės, kuri, regis, atsisveikina, kaip kas vakarą, tik šįkart amžinai:

Ak, tas paskutinis
gęstančios saulės pabučiavimas!
Skaudžiausias — sudievu — (51)

Nebebus šiam žmogui saulėtekio, kurio kiekvienas tikimės ir kuris kiekvienam kas vakarą lyg žadamas.

Knygos pagrindinė tema vyro ir žmonos atitolimas. Artimiausias asmuo tampa nepasiekiamas, svetimas. Po Naujųjų metų perdėtos nuotaikos ir daugkart kartotų linkėjimų ji namie, o "Tu vis dar negrįžti" ("Naujieji metai"' 12-13) — po salės triukšmo tušti namai, bet ir salėj buvo tik bereikšmis žvilgesys, ir tos poros santykis panašiai tuščias. Per daug įskaudinta moteris šaukia "—Išeik! Išeik!", bet tą patį šauksmą užbaigia pareiškimu "O, kaip myliu tave! -r—" ("Iš desperacijos" 8). Meilė ir neapykanta, viltis ir desperacija nėra atskiri, vienas kitą panaikiną jausmai; jie širdyje kartu grumiasi.

Kas bus ir gerai, ir blogai, kad galės gyvenimas pakrypti į vieną ar kitą pusę, arba apimti abi, jau būtų buvę įžiūrima pačių vestuvių apeigose, kur "Veni Creator" žada naują, tyrą gyvenimą kartu, o "graudusis rekviem/ perspėt turėjo", kad tokio gyvenimo nebus, kad "duotasis žodis" netrukus neš skausmą ("Tokios buvo mūsų sutuoktuvės" 18). "Meluodamas sau—/ abu mus apgavai" ("Nesmerk!" 21), ir juk taip būna, kad, tiesai patamsėjus vieno širdyje, kitoji kenčia.

Puikytė - Balvočienė drąsiai nupiešia tą skausmą, kurį mylimieji vienas kitam gali nešti, esant kartu ir atsiskyrus.

Eilėraščiuose yra gražių įvaizdžių. Eilėraštis "Portretas" baigiasi šiomis eilutėmis:

Lūpas, akis bučiuoju   
ir bijau,
kad vienos nepaliktum
neišeitum — iš rėmų (29)


Tik paveiksle niekas nesikeičia; pats gyvenimas, net rimčiausi žmonių pažadai, lieka trapūs, be garantijų. Eilėraštyje "Be tavęs" sutapatinama šviesa, be kurios klaidu, su meile, be kurios kitas nepasiekiamas:

Užsisklendė,
užsidarė,
užsiakino,
saulė   
juodas lopas
dangaus. —
Nerasiu tavęs! (24)

Vasaros vakarą gražus, džiugus ir garsus paukščių giedojims, bet vis tiek ir tas idiliškas vaizdas netobulas:

Ir taip vieniša, visų pamiršta,
apatiškai dairosi apkurtus, nebyli,
sukrypusi, sudžiūvus,
obelis sena. ("Neįrėmintas peisažas" 46)

Kai kurie eilėraščiai itin skambūs:

Vien tik lapai čežą,
vien gūdžioji tyla   
ir nunuogintų medžių
šešėliai   
("Kapinės rudens lietuje ir vėjuj" 36)


Dėl tiesaus žvilgsnio ten, kur skaudu žiūrėti, dėl įvaizdžių ir sąskambio verta įsigyti, paskaityti ir pergalvoti Puikytės - Balvočienės eilėraščių knygą. Gaila tik, kad nemažai rašybos klaidų: pvz., busimą [būsimą] (10), "apspiaudytum" [apspjaudytum] (19), "perbrangiai [per brangiai] (19), "buriasi [buriasi] (44), "undynės" [undinės] (44) ir daugiau. Priedo, lietuviškai mėnuo rašomas mažąja [ne "Vasario"] (18); "karkasas" (17) lietuviškai ką kitą reiškia, negu angliškai; "nedasakytų" (20) netaisyklingai padarytas žodis, kurių pasitaiko ir daugiau.