KAZIMIERAS VIKTORAS BANAITIS Spausdinti
altIr šiuo metu aš jį vis tokį tebematau: padžiūvęs veidas, pamėlę poakiai, giliai įdubę akys. Bet žvilgsnis aštrus, kiaurai veriantis. Profesorius įdėmiai stebi mane, lyg kad atspėti norėtų savo buvusio studento mintis. O gal nujaučia, kad va atsisveikinam paskutinį kartą? Jisai delsia paleisti mano ranką — stebiuos, koks šaltas jo delnas šią karštą dieną. Tebejaučiu virpančios rankos nežymius spustelėjimus.

Aš stoviu tarpdury ir nenustygstu vietoje. Esu suvis išvargęs ir sušutęs savam prakaite. Ką gi, beveik be miego atsikėliau nepaprastai anksti, ilgokai užtrukau kelionėje, o dabar išbuvęs kelias valandas tvankiame bute, geidžiu kuo greičiau nusigauti į viešbutį. Atsipūsti, išsinarplioti mintis, kai ką gal užsirašyti.

Turbūt nujausdamas svečio nekantravimą, profesorius pagaliau paleidžia ranką ir šitaip prabyla:

"Labiau nei žmonos ir šeimyniško gyvenimo troškau rašyti muziką. Užvis labiausiai! Gal todėl ir buvo lemta, kad išlaikyčiau celibatą per visą savo gyvenimą".

Nustulbstu. Kodėl jis čia dabar taip prasitarė? Ir nesumoju, ką pats sakyti turėčiau. Tyliu, ir jis tyli. Tačiau netrukus keblią situaciją, girdžiu, išgelbsti mano balsas, toks nenatūralus ir dirbtinai linksmas: "Tad sudie, profesoriau! Ačiū už viską, šimtas ačiū už operą!"

Ir akies mirksniu aš jau gatvėje.

Kompozitoriaus "tunelyje"

Sename nusinešiojusiame bloknote matau datą ir adresą: 1959 m. rugpjūčio 15 d.; 377 South Fourth Str., Brooklyn, N .Y. Knygiūkštė primarginta pastabų, komentarų, pokalbio ištraukų. Ir bemat, lyg vakarykštė diena, visa atgimsta mintyse: pikto likimo ir ligos sugniuždytas profesorius, skurdi jo būstinė ir pragariško karščio diena.

Ir Čikagos Lietuvių opera. Atėjo mat anuomet žinia, kad kompozitorius Banaitis parašė "Jūratę ir Kastytį", operą pagal Maironio baladę ir Bronės Buivydaitės libretą. Si žinia buvo itin džiugi ne per seniai įsikūrusiam operos kolektyvui, stačiusiam jau keletą nelietuviškų veikalų. Juos man teko diriguoti. Vytautas Badžius, šio neįtikėtino sambūrio pirmininkas ir ilgametis spiritus movens, primygtinai ragino mane aplankyti kompozitorių ir susipažinti su naujuoju kūriniu. Pasirinkau vidurvasarį, laisviausią laikotarpį muzikanto profesijoje.

Buvo jau gerokai įdienoję, kai iškeltuoju traukiniu iš Manhattano atvykau į Brukliną (stotelė, regis, vadinosi Hewes) ir stybrinau gatvėmis ieškodamas namo, kuriame gyveno Kazimieras Viktoras Banaitis. Akis badė apšiurę namai, vienas kitą remiantys nameliukai, suskilę šaligatviai ir mažutės parduotuvės žydiškais užrašais. Akivaizdu: čia prastuolių kvartalas. O didžiuma gyventojų nėra lietuviai. Ir niekur nei medelio, nei pievelės. Kokia bjauri vieta, pagalvojau, gyventi muzikui, užaugusiam žalios Sūduvos kaime!

Kompozitorius Banaitis jau laukė savo svečio. Kaip senoviškas džentelmenas, jis vilkėjo juodą kostiumą ir baltus marškinius. Garbingo muzikos profesoriaus formalumas mane sujaudino ir gerokai sutrikdė, nes pats buvau vienmarškinis.

"Nesistebėkite mano tuneliu", tarė jis, man vos įžengus kambarin ir pasilabinus. Kai paklausiau, kodėl "tunelis", jis plačiai mostelėjo ranka, visą savo būstą rodydamas, ir paaiškino: matot, viena šviesa pro langą čia priekyje, kita, vos matoma, išėjimas į gonkas, o bute tamsu. Na, ar ne tunelis?"

Profesoriaus butas iš tiesų buvo tamsokas ir niūrus. Negelbėjo nė spinksinti nuoga elektros lemputė palubėje. Ji, regis, dar labiau ryškino skurdžią aplinkumą: pilkos sienos, seniai nedažytos, ir keli, tikriausiai kompozitoriui paaukoti, niekam nebereikalingi baldai, seni trantai: sofa, apskritas stalas, pora krėslų, tai ir viskas. Beje, priekiniame kambaryje riogsojo aukštas senoviškas pianinas.

"Nu, bet visgi geriau negu Sibire", atsiduso kompozitorius. Kai aš norėjau paabejot, ar būtų drįsę tarybininkai tremti žinomą muziką, jis beveik griežtai mane pertraukė: "Apsirinkate! Esu buožės vaikas ir ne bet kokio, o Nepriklausomybės akto signataro sūnus. Be to, visiems Lietuvoje buvo žinomos ir mano paties tautinės pažiūros. Bolševikų šnipai tikriausiai būtų prisiminę mano patriotinę kalbą prie Stasio Šimkaus kapo. Nė kiek neabejoju: būtų ištrėmę. Kaip gi kitaip".

Bet Europos nenorėjęs palikti. "Asketiškas gyvenimas manęs nebaugino", kalbėjo profesorius Banaitis. "Visados kukliai gyvenau. Va, Bavarijoje, Miulfordo lageryje teturėjau kambariuką su lova ir pianinu, o visai gerai jaučiausi. Duonos kąsnis nerūpėjo ir galėjau sau rašyti muziką, harmonizuoti liaudies melodijas ikvaliai".

Iš tikrųjų — ikvaliai! Pasiilgęs Tėvynės, kompozitorius Banaitis paguodą rado liaudies muzikoje. Per palyginti trumpą laiką jis suharmonizavo, išdailino šimtų šimtus liaudies dainų. Ir turėjo slaptą viltį pasilikti Vokietijoje, manydamas, kad lietuvių veiksniai (dailininkas Jonynas rimtai kėlęs tokį klausimą spaudoje) sudarys galimybes vyresnio amžiaus kultūrininkams tęsti kūrybinį darbą, nesirūpinant emigracija bei kūrimusi kitame krašte. "Gaila, kad mūsų veiksnių ir veiksnelių sąstatą sudaro asmenys, kurie meno problemose nesusigaudo ir net nesidomi", skundėsi kompozitorius ir šypsodamasis pridūrė: "Apleidau senąją Europą su skausminga širdimi, bet užtat Niujorko uosto muitininkus linksmai nustebinau, kai jie, atidarę apiplyšusiu dypuko lagaminus, terado gausybę gaidų".

Amerikon atvykusį liguistą profesorių kurį laiką šelpė keletas mecenatų, bet, laikui bėgant, jie pamažu vienas po kito atsimetė. "Pražūčiau turbūt, jei ne giminaičiai ir keletas šeimų, siunčiančių savo vaikus pas mane muzikos mokytis... Na, bet gana dejuoti! Juk atvykote mano operos pasižiūrėti, o ne skundų klausytis". Ir sulig tais žodžiais kompozitorius mostelėjo, kad eitume prie pianino.

Čia, buto priekyje, buvo tikra sutra: karštas, priplėkęs oras slėgte slėgė. Pastebėjau lange mažą plyšelį, bet nedrįsau siūlyti jį plačiau praverti, nes žinojau savo šeimininko jautrumą net silpniausio vėjo pūstelėjimui. Patariau, kad nusivilktų švarką, o kai prišokau pagelbėti besimuistančiam, persigandau pamatęs, kaip smarkiai jisai sumenkęs. Dilgtelėjo mintis, kad akivaizdi Parkinsono liga galgi nėra vienintelis mūsų muziko negalavimas?...

Kazimieras Viktoras Banaitis buvo, kaip sakoma, amžinas ligonis. Sirgo jis ir sirgo, važiuodavo ilgų atostogų gydytis net į užsienius, į kalnus. Kitados Kaune matydavom jį vis apsimuturiavusį, reikia ar nereikia dėvintį šiltus drabužius. Kiti Konservatorijoje, girdėjom, net juokaudavo, kad Banaitis, sirgęs jaunystėje pleuritu, žiemą vasarą nenusiauna kaliošų. Dėl nesveikatos, duslaus balso ir labai jau lėtos eigasties jis atrodė lyg sustabarėjęs žmogėnas, bet iš tikrųjų kompozitorius buvo gyvastingos minties, didžiai apsiskaitęs ir išsilavinęs kultūrininkas, tikras inteligentas. Tiesa, laikėsi jis nuošaliai, bet buvo atviras ir nuoširdus.

Aną karštą rugpjūčio popietę jisai turėjo savo svečiui nelabai malonią staigmeną. "Operą turėsite patsai skambinti," tarė jis šyptelėjęs. "Mano pirštai, deja, nebeklauso, o čia tarpais, matysit, yra ir sunkokų vietų". Susirūpinęs pažvelgiau į didžiulę natų krūvą, kėpsančią ant pianino, bet ką daryti — sėdau ir atskleidžiau "Jūratės ir Kastyčio" pirmąjį lapą.

(Norėčiau čia dabar apsieiti be operos aptarimo ir platesnių komentarų. 1972 metais, perredagavęs šį veikalą, dirigavau scenoje, vėliau įrašytose plokštelėse ir todėl manau, kad toji redakcija savaime liudija mano nuomonę. Savo sename bloknote terandu vienintelį sakinį: "Gražios muzikos operoje nestinga, bet, oi, kiek daug naivumo ir tūpčiojimo vienoje vietoje!" O ne per seniai Lietuvių Muzikologijos archyvo vedėjas Kazys Skaisgirys pakišo man kompozitoriaus Jakubėno atvirutę, rašytą muzikui Jonui Žukui 1962 metais, kurioje radau bene tą pačią nuomonę: "Opera turi daug geros medžiagos, bet daug kur tai jau nebe tas techniškai įdomus Banaitis, o suprimityvėjęs, liguistai tingus muzikos faktūroje (. . .) Dalykas liūdnas".

Tiesą sakant, ne toks jau labai liūdnas, nes juk retas net pačių didžiųjų kompozitorių sugebėjo iš pirmo karto sukurti šedevrą. "Jūratė ir Kastytis" buvo pirmasis ir, deja, paskutinis Banaičio bandymas šioje sunkioje muzikos meno šakoje. Norėtųsi tikėti, jog kada nors šis veikalas susilauks objektyvios ir išsamios analizės ir gal dar daugelio statymų scenoje. Sėkmingesnių ir, anot mano kritikų, "geresnėse rankose".)

Įtemptas nepažįstamos muzikos prima vista skambinimas mane gerokai išvargino, tačiau stebėjausi kompozitorium, kuris daugiau nei dvi valandas šalimais išstovėjo. Protarpiais jis mėgindavo pusbalsiu dainuoti vokalines partijas, bet dažniau baksteldavo pirštu man į petį, kad stabtelčiau dėl pasitaikiusių klaidų ar mano skuboto grojimo. Kartais šį bei tą paaiškindavo. Va, pavyzdžiui, kai pastebėjo, jog mane ima juokas iš kai kurių absurdiškai naivių vietų librete, jis nė kiek nenustebo: "Matot, mes visiškai neturime rašytojų, sugebančių sukurti reikšmingą, sceniškai pagaunantį libretą. Ką turime, tai nenatūralu, kaip sakoma, už plaukų pritempta. Kalbinau vieną kitą jaunųjų rašytojų, bandydamas juos sudominti, sakysim, Barboros Radvilaitės istorija, taipogi mielai būčiau rašęs muziką kad ir trumpam vienaveiksmiui libretui iš kasdieniško kaimo gyvenimo, anot vokiečių, 'ein Stück des wirklichen Lebens', bet niekas neatsiliepė. Buivydaitės tekstą atsivežiau iš Lietuvos ir net pastarojo taisymui veltui ieškojau talkininkų. Ilgiau laukti betgi negalėjau, nes laikas, kaip sako, dirbo mano nenaudai".

Gerai supratau, ką kompozitorius turėjo omeny. Trečiąjį veiksmą buvo pernelyg sunku skaityti dėl drebančios rankos kraigliotos rašysenos. Operos autorius žadėjo kruopščiai palengva visa peržiūrėti su klaviro perrašinėtoja.

Kai atsikėliau nuo pianino, dirstelėjau į laikrodį: bene metas būtų atsisveikinti ir nebevarginti šeimininko, bet jis nė girdėt nenorėjo. "Sėskim prie stalo, atsigaivinsim šalta arbata ir bent truputį paplepėsim". Sakė retai ką besusitinkąs, juo labiau žmogų, su kuriuo apie muziką galėtų pakalbėti. Patapšnojęs man per petį, prisiminė, jog kadaise mokiausi jo muzikos formų klasėje, atsiminė ir mudviejų susitikimą Miuldorfe, kur lagerio koncerte akomponavau operos dainininkams Augaitytei ir Nauragiui. Pridūrė jis dar, kad skaitęs mano straipsnius apie muziką — ir "kažin, gal kada nors ir apie šiandieninį pasimatymą norėsit rašyti?"

Iš tiesų atspėjo.

Anuomet, atsimenu, man net atrodė, kad kompozitorius Banaitis turėjo jau minty kažką panašaus į interview, nes, kai susėdom už stalo, apkrauto, beje, vaistų buteliukais, virduliu, puodeliais ir net didoku radijo aparatu, jis prašneko, tarsi būtų iš anksto apgalvojęs galimą pokalbį.

"Mano curriculum vitae tikriausiai nesudomintų nė vieno biografo. Aš pats nenoriai apie save kalbu - mano muzikos veikalų išleidimas man daug svarbesnis. Apie gyvenimą tik keletą žodžių tepratarčiau: darbas ir darbas, nemaža rūpesčių, ypačiai dėl sveikatos, šiek tiek nusivylimų, bet pasitaikė ir laimingesnių valandėlių".

"Papasakokite apie pastarąsias".

Nu ką... Kompozitoriui, be abejo, laimingiausi momentai, gal net savotiškos ekstazės būna tada, kai pavyksta gaidomis išlieti ką nors gražaus ir savito. Gal todėl, kad pats muzikos rašymas yra sunkus, beveik skausmingas procesas. Bet jeigu primygtinai norėtumėt žinoti, tai sugrįžti turėčiau daug metų atgal į Leipzigą. Ten Konservatorijos didžiojoje salėje žinomas vokiečių pianistas Bürgert skambino viešame koncerte mano 'Sutemų giesmes ir vizijas'. Šiaip jau nemėgstu sėdėti publikoje ir klausytis savo veikalų atlikimo, bet anas kartas 1926 metais man buvo ypatingas, didelis didelis džiaugsmas. Na, o daug vėliau, jau Lietuvoje, turėjau panašų išgyvenimą, kai Vladislava Grigaitienė, kultūringa dainininkė, atliko mano dainas Kauno valstybės teatre. Jos žavus sopranas stačiai užbūrė klausytojus, ir net mano kūriniai kai kam patiko".

Muzikas Banaitis studijavo šešerius metus garsioje Leipzigo Konservatorijoje. Jis ją baigė 1926 metais ir buvo, beje, vienintelis lietuvis, išlaikęs ten sunkius baigiamuosius egzaminus (Staatsprüfung). Prisiminęs sakė, kad didžiausią įtaką jam padaręs jo mokytojas, įžymus kompozitorius ir muzikos teoretikas Sifrid Karg Elert. Ir net iki šių dienų pastarojo idėjos būtent impresionistinio spalvingumo bei akordų plėtimo siekimai jį, kompozitorių Banaitį, įtaigauja.

Tolesnis mūsų pokalbis tęsėsi daugmaž šitaip:

Kokius įspūdžius apskritai atsivežėt tėvynėn iš ano tarptautinio muzikos centro?

Hm... reikėtų pagalvoti. Be mokymosi konservatorijoje ir universitete — mat porą metų studijavau ir humanitarinius mokslus — turbūt labiausiai mane paveikė leipcigiečių, na ir bendrai vokiečių inteligentų rimtosios muzikos pamėgimas. Negalėdavau atsistebėti, su kokia atida ir pasišventimu jie klausydavosi muzikos koncertų. Sėdėdamas kartu publikoje, galėdavau tiesiog justi lyg kokį religinį nusiteikimą. Atrodė, kad kiekvienas jų suprato, įvertino ir mokėjo klausytis muzikos.

Kaip aptartumėt tą "mokėjimą"?

Nu, kaip čia pasakius... Pirmiausia tai, sakyčiau, visiškas, gilus susikaupimas, paskui įsėdėmėjimas, atsiminimas išgirstos muzikos, o galiausiai gebėjimas visa surišti, susumuoti. Nereikia galvoti, kad tai lengva: mintys juk mėgsta blaškytis. Tai viena sąlyga, o, be to, svarbu turėti bent mažą išsilavinimą muzikoje ir ją nuoširdžiai mėgti. Anuometinėje Vokietijoje tai kone kiekviena šeima turėjo namuose savo gyvą muziką — Hausmusik. Atsimenu, mes, svetimtaučiai studentai, sakydavom, kad vokiečiai pamėgę muziką, kaip prancūzai literatūrą. Vieni klauso, kiti skaito.

Na, o mes, lietuviai? Dainuojame?...

Lietuvos liaudis paliko mums neišsemiamus šaltinius. Tiesiog neįkainojamą turtą. Kyla betgi tuojau pat klausimas, ar tą palikimą įvertinam ir, svarbiausia, ar jį suprantam. Esu linkęs abejoti. Gi kalbant apie rimtosios muzikos klausymą, apie publikos išsiugdymą, tai ką gi — juk tik pirmuosius žingsnius žengėm.

Kokie buvo jūsų, profesoriau, pirmieji žingsniai muzikos mene? Kada pajutote norą komponuoti? Anksti vaikystėje?

Liaudies dainas pamėgau nuo pat mažens. Prisiklausiau jų iš motinos ir kitų kaimo dainininkių. Kas be ko, kiekvienas juk užaugęs kaime pamilsta savo krašto dainas, su jomis suauga. Bet apie muzikos rašymą anuomet nė svajot nesvajojau. Mano gimtinėje Vaitiekupiuos, prisimenu, tai arba šaldavau žiemos metu, arba vasarą bijodavau bičių ir vapsvų. Būdavo, maudavau iš sodo į trobą... (Kompozitoriaus veidas, mačiau, nušvito švelnia šypsena.) Ne, muzika ir jos kūrimas galvą pramušė daug vėliau. Gyvenom jau Kaune, buvau šioks toks vyriokas ir mokiausi skambinti fortepijonu Ippo-Gechtmano muzikos mokykloje — va tuomet ir įsižiebė ta liepsnelė. Pradžioje rašinėjau trumputes pjeses fortepijonui, jas, be abejo, laikydamas tikrais šedevrais. Tačiau greit suvokiau, kad toli nenueisiu be rimtų teorinių studijų. Atkakliai įsikneibiau į darbą. O besimokydamas harmonijos ir vėl susidūriau su mūsų liaudies melodijomis ir tuom pradėjau ilgų metų tyrinėjimo ir harmonizavimo triūsą. Sunkų, bet labai dėkingą. Kartais nuvykdavau tai į vieną, tai į kitą mūsų krašto dalį pasiklausyti, kaip dainuoja kaimas. Toli gražu ne vienodai. Atsimenu, kaip vienąsyk net spaudon išėjau polemizuoti šia tema. Teodoras Brazys, rašydamas apie lietuvių liaudies melodijas, tvirtino, kad jos esą monodinės, atseit, vienbalsės. Supratau, kad garbingasis kunigas - muzikologas tepažinojo Vilniaus krašto dzūkiškas vienabalses dainas ir nebuvo girdėjęs šiaurinės Aukštaitijos sutartinių. Beikėjo patikslinti. Galėčiau dabar pasigirti, kad buvau vienas pirmųjų rašęs spaudoje šiais klausimais. Švyturio bendrovė išleido net mano tokių rašinių rinkinėlį 1919 metais. Sunku tikėti, kad prabėgo keturiasdešimt metų! Taigi paminėjau sutartines. .. Kažin, gal dar ir šiandieną jas tebedainuo-ja kur nors apie Vabalninkus, Kupiškį?... Tos sutartinės, dainuojamos sekundėmis, vietomis aštrokais disonansais — tai tikras mūsų liaudies muzikos stebuklas! Sakytum, lietuvės kaimo dainininkės išlaisvino, taip sakant, emancipavo disonansą senų senovėje ir šimtmečiais pralenkė Europos muzikos modernistus.

Bet tatai juk tik etniškas fenomenas, o ne meno apraiška...

(K. V. Banaitis tartum negirdėjo mano įsiterpimo.) Tų glaudžių gaidų vingiai man labai pagelbėjo, prisipažinsiu, jos davė gaires dainų harmonizuotėms bei asmeniškai mano kūrybai. Tolydžio atsižadėjau dominantės perėjimų į toniką, chromatizmų ir kitų įpročių. Juozas Gruodis, atsimenu, panašiai galvojo, man pritarė. Bet ne visi. Didžiuma kompozitorių ir net keli rimti muzikai liaudies dainą tebetraukė ant svetimo, dažniausiai liuteroniškų choralų elementarios harmonijos kurpalių.

Man rodos, kad abejotino skonio "kompozitorėlių" ir išeivijoje tebeturime, ar ne?

Matot, visa prasidėjo, kai Lietuvą okupavo bolševikai, kai kraštą užliejo raudonarmiečiai su savo dainuškomis. Prasidėjo tada ir lietuviškųjų ansamblių čigoniška era. Gi vėliau, kai atsidūrėm Vokietijoje, lageriuose savaime priviso vadinamų "tautinių" ansamblių. Beveik visi šitų chorų vadovai neturėjo nė mažiausio supratimo apie harmoniją, kontrapunktą, o pasišovė harmonizuoti ir net komponuoti dainas. Neva populiarindami mūsų liaudies meną, jie pagamino kažkokį surogatą, sentimentalų kičą, visiškai svetimą lietuviškos muzikos dvasiai. Liūdniausia, kad mūsų laikraštininkai, patys neišmanantys, klaidino visuomenę, keldami tuos ansamblius į padanges, jų "maestrus" net tautos ambasadoriais vadindami. Gerai pažinojau juos. Jau sakiau, mažne visi tebuvo šiek tiek tepasimokę muzikos teorijos ir gal porą metų prie vargonų pasėdėję. Tokia pat apgailėtina situacija ir čia, Amerikoje. Turiu štai pavyzdį. 1956 metų Dainų šventės repertuaro komisija dėka Jakubėno įtraukė programon mano sutartinių stiliuje mišriam chorui harmonizuotą dainą "Išėj' merga šilan uogaut". Nu, bet šventėje Čikagoje, žinau, tos dainos nedainavo. Kodėl? Girdi, buvusi per sunki choristams išmokti. Kokia nesąmonė! Nė kiek neabejoju, kad choristai būtų išmokę, jei chorvedžiai gebėtų susigaudyti truputį keblesnėje neįprastoje harmonijoje, juo labiau švelniame ir lyriškame dainos humore. — Blogiausia, kad nenorime nieko geresnio, pakilesnio, o tenkinamės vien prasta muzikėle ir net džiaugiamės ja...

Ir taip toliau, ir taip toliau.

Ne pirmusyk klausiausi tokios kompozitoriaus šnekos. Kitados jis parašė man ilgiausią laišką ta pačia tema. Bet dabar vėl kalbėjo ir kalbėjo. Dusliu, monotonišku balsu. Pykau ant savęs, pakišęs jam mintį apie muzikos nuosmukį išeivijoje, ir pamažu jaučiau kylantį nuobodulį. Vienu metu, pasitaikius progai, įsiterpiau sakydamas, kad labai aukštai vertinu jo dainas solo balsui ir fortepijonui. "Vandens lelija", "Obelų žiedai", "Tulpės", "Savo skambančia daina" ir ypačiai pagoniškos dvasios "Aš per naktį"— tai juk iš tikrųjų mūsų vokalinės muzikos šedevrai! Tvirtinau, jog nė vienas kompozitorių Lietuvoje negebėjo suregzti tokias žaismingas melodijas, kokias randame, pavyzdžiui, kad ir "Rods, parpulsiu" dainoje. Nesakiau, kad laikau šiuos kūrinius pačiais stipriausiais jo muzikiniame palikime, bet tariau, jog jie neabejotinai prilygsta pasaulinėms tokio žanro dainoms.

Bet kompozitorius Banaitis mano liaupsių, regis, nebojo. Jis maktelėjo galva, sakydamas, jog lengva buvę dainas rašyti, turint po ranka tiek daug gražios poezijos. Ypač Kazio Binkio eilės prašyte prašėsi muzikos. Na ir ūpas anuomet Lietuvoje buvęs visai kitoks. Ir mano pašnekovas vėlei sugrįžo prie ano klausimo, kuris, matyt, graužė jo širdį. Koneveikė diletantus, liaudies dainų žalotojus, vėl erzinosi dėl laikraštininkų liapsusų ir panašiai. Lemeno, vargšas, lyg kokią litaniją.

Su gilia užuojauta stebėjau nuvargusį, bespalvį veidą ir klausiau savęs, kodėl šis garbingas profesorius (jisai, beje, gavo šį titulą 1938 metais Lietuvos prezidento aktu), jau senyvas ir gal paskutiniame savo gyvenimo tarpsnyje, dabar apmaudauja dėl tokių manding neesminių reikalų, juoba nepakeičiamų. Ar čia koks emigrantiškas susmulkėjmas? Amžiaus ir nesveikatos poveikis?... Tolydžio tegirdėjau jo žodžius, bet mano mintys kitur klaidžiojo. Netyčia su jomis atsiradau toli praeityje (taipogi emigrantiškas simptomas) būtent Kaune, Maironio gatvėje. Beveik kasdien apie vidurdienį išeidavom, būdavo, būrelis bičiulių parūkyti lauke prie Konservatorijos prieangio. Ratu sustoję, rūkydami pačių susisuktas cigaretes, vadinamas "samadelkas", stebėdavom praeinančius kolegas ir mokytojus ir, žinoma, mažne kiekvieną, o ypač jaunas koleges, šmaikščiai apkalbėdavom. Ir štai menu: atžingsniuo-ja nuo Laisvės alėjos apkūni studentė dainininkė, o ją lydi ir meiliai šnekina profesorius Banaitis. Eina jis kažkaip šonu, visu kūnu atsigręžęs į jaunąją solistę. Ir staiga mūsų linksmas draugužis, baritonas nuo Jurbarko, kumšteli vienam kitam ir šnabždom taria: "Vyrai, žiūrėkit, kaip Banaitis sparną rėžia!" Ir visa mūsų klika prapliumpa juokais.

Sakytum, neįtikėtina, bet mano šeimininkas kaipsyk nuščiuvo tą akimirką. Išplėtė jis į mane pilkai melsvas akis ir kažko laukė. Tikriausiai tikėjosi pritarimo savo skundams, bet aš, gėda prisipažint, ėmiau ir šitaip leptelėjau: "Ar jūs galvojote, profesoriau, kada nors sukurti šeimą?" Ir čia pat susigriebiau, išties susigėdau prataręs tokį netaktišką, trivialų klausimą. Mano šeimininkas nukreipė žvilgsnį į šalį, tyliai sau kažką suburbėjo ir pradėjo kėdėj rangytis. Supratau, kad norėjo atsistoti ir turbūt užbaigti mano vizitą (kaipgi kitaip po tokio svečio išsišokimo!). Tatai patvirtino ir kompozitoriaus žodžiai: "Kai parvyksite Čikagon", tarė jis, mostelėjęs į radijo aparatą, "neužmirškit padėkoti Lietuvių operai už šią puikią dovaną. Man šis aparatas teikia daug malonumo. Ypatingai naktimis, kai nesimiegajis tikra palaima. Niekad nemaniau, kad kai kurios stotys Niujorke ištisą naktį transliuoja rimtos muzikos koncertus. O nakties tyloj, kai mano paprastai triukšminga gatvė nurimsta ir visas namas miega, muzika, tikėkit, visai kitaip skamba. Daug prasmingiau, tiesiai į žmogaus sielą".

alt
Julius Valiūnas        Atominis siaubas Aliejus. 8' x 7