SENELIS IR KITTY Spausdinti
Iš romano

Pradžioje man būna senelio gaila. Vėliau ant jo supykstu, nors tyliu. Ir jis tyli, lyg atrodytų kaltas. Bet iš mano veido mato, kad kunkuliuoju neapykanta šitai moteriškei, jo žmonai.

—    Mano motiną, kai ji baigė aukštesniąją mokyklą, tėvai visam mėnesiui išleido Europon, — kasosi inteligentė koją ir didžiuojasi. — Keleivinių lėktuvų per Atlantą dar nebuvo, todėl plaukė laivu.

Iš paniūrų žiūriu į neblogai atrodantį veidą, gerokai jaunesnį už senelio, ir kaistu. Man jos pasakojimai neturėtų rūpėti, nes retai atvažiuoju. Tačiau visada susidaro įspūdis, lyg ji norėtų senelį įskaudinti.

—    Gaudavo daug pajamų. Juk augdavo trys tūkstančiai akerių medvilnės, — parietė koją, ir man, priešais sėdinčiam, pasidarė koktu. — Dvidešimt juodų šeimų išlaikė.

A, a! Dvidešimt negrų šeimų. Vergai jos motiną Europon siuntė. Jų prakaitu, ne Atlanto vandeniu ji plaukė. Ir neiškenčiau:

—    Iš kur tie akeriai atsirado?

Senelio žmona pasižiūrėjo tarsi veršiuko akimis, kai prie ėdančio artinasi žmogus, ir išdidžiai paaiškino:

—    Anglijos karalius dovanojo, giminės kilmė. Mano protėviai pirmaisiais laivais čia atplaukė. Vėliau imigrantai Amerikos pirmūnus paskandino savo alkanoje masėje. Mūsų kiekviena šeima turi istoriją. Tik imigrantai dygo be sėklų. Piktžolės.

Sujudėjau kėdėje, bet neprabilau. O senelis išėjo kieman. Mačiau, kaip jo šešėlis nuplaukė palange.

—    Laistytuvą į naują vietą perkels, — sugalvojau, kaip aiškinti jo pasišalinimą. Ir iš tikrųjų gerai pasielgė, nepradėjęs ginčytis.

Amerikos pirmūnės nebuvo galima peikti. Savo liguista energija tvarkė jų abiejų gyvenimą, dirbo už du, namuose ir apie namus vikriai besišvaistydama. Jų vedybos pasirodė esančios naudingos, nes mano senelį prikėlė iš snaudulio. Aplaksčiusi ir išblizginusi namus, ši moteris imdavo vyrą už rankos, ragindavo pavažiuoti, tempdavo pasivaikščioti ir kalbėdavo apie planus, — ką reikėtų namuose pakeisti arba naujai pertvarkyti. Senelį pastačiusi kambario tarpdury, pati stumdinėdavo baldus, prakaituodavo ir vis klausdavo, kaip geriausiai atrodą. Ji tik siūlymus duodavo, bet nieko nedarydavo, kol jis savo žodžio netardavo.

Jei nesigirtų medvilne ir pirmais laivais, būtų auksas. O žmonės pradžioje visaip kalbėjo ir visaip spėliojo, — apšvarins žmogų, išvilios kelis užspaustus doleriukus ir pabėgs. Neapšvarino. Pardavusi savo namą, atsinešė daugiau, kaip senelis bet kada buvo matęs, sumetė vienon krūvon ir per ketverius metus nė karto nebandė bėgti. Tiesa, senelio baldus laukan ištempė, nes, jos manymu, buvę menki. Sustatė savus, apdėliojo pagalvėlėmis, apkarstė užuolaidomis, jog kambariuose lyg lopšiuose jauteisi. Ir senelį išdailino} dabar jau neturi jis kelnių su nukarusiomis sėdynėmis. Neturi plačių kaklaraiščių. Išmetė ir senamadžius marškinius, iš kurių kiekvieną pensininką pažįsti. Dabar senelis blizga, yra panašus į grafą tarp savo ankstyvesnių draugų. Šių eilutės tinkamai neišvalytos, vienų švarkai nesusieina dėl ūgtelėjimo per liemenį, kitų drimba nuo pečių, nes gal ligoje suvargo, gal pati senatvė padžiovino. Visi dryžuoti, margi, senoviški. "Rūbo nemesi, jei gerutėlis, be skylių", filosofuoja šykštuoliai. Iš kur skylės žiosis, kai užsivelka kartą savaitėje? O senelis dabar blizga.

Štai kas pasidarė iš našlio, į kurį nežiūrėjo nė viena lietuvė, taip pat našlė iš tos imigrantų masės. O apylinkėje jų buvo daug. Išeigoje ar prie bažnyčios kupetomis susiburdavo. Visos gerais dirbtiniais dantimis, pasirėdžiusios ir išsipusčiusios, priešingai apsileidusiems viengungiams pensininkams. Tik išdidesnės už Amerikos pirmūnę. "Kam reikia vyro? Jo kojinėms ir marškiniams skalbti?" Amerikos pirmūnė taip pat buvo našlė ir su tikrais dantimis. Gyveno toje pačioje gatvėje, kaip senelis, viename bloke. Sutikdama ir jį kalbindama, matyt, įsitikino, kad esąs doras žmogus. Taip mano senelis perėjo į kitą luomą ir jausdavosi laimingas, kol aš nepasimaišydavau.

Ar senelis kėlė laistytuvą į naują vietą, ar jo visai nelietė, nežinojau. Bet vidun ilgai negrįžo. Man, vienam likusiam su šia nenuorama, kuri tai pašokdavo ką nors išlyginti, tai purendavo raibas pagalvėles, buvo nejauku. Tylėjome, kol ji prieš mano akis nepakišojau daug kartų matytos nuotraukos .

—    Vietnamas. Pasiėmė mano vaiką ir suvirškino.

—    Du sūnus turėjote, — pasakiau, kad įgelčiau. Antrasis gyveno kažkur Kalifornijoje netvarkingai, gal net narkotikus bandydamas.

—    Vienas dar liko, tiesa. Bet auginau du. Vietnamas buvo didelė nesąmonė.

—    Ir civilinis karas buvo menka sąmonė.

—    Ne Pietų kaltė. Šiauriečiai ant kojų sukėlė negrus, be kurių stambiems farmeriams nebuvo galima verstis.

—    Rodosi, kažkas iš jūsų giminės šulų nukirto kelis vergus, — prisiminiau.

—    Nušovė. Paprasčių paprasčiausiai.

—    Nukirto, nušovė — tas pats. Žmones siųsti į kitą pasaulį...

—    Ne tikrus žmones, juodžius. Tais laikais kitaip nėjosi. Jei ne tu juos, jie tave. Mano prosenelio brolį papjovė. Į Ričmondą gabenant vilnas. Buvo trys vežimai, lydėjo ginkluoti vyrai, dviejų dienų kelionė į vieną pusę. Grįžtant sustojo poilsiui. Staiga iš krūmų šoko keli pabėgę vergai ir peiliu atidarė gerklę.

Turtingų pirmūnų gyvenimas.

To turto jie neuždirbo, bet užsigrobė, kitus skersdami ir patys žemėn lįsdami. Todėl iki dabar ankstyvųjų anglosaksų palikuonys man yra panašūs į kranklius. Aštrūs nagai, išverstos akys. Gal filmai, garsūs šaudymais ir galvų skaldymais, vaikystėje su baime ir smalsumu mano sekti, įrėžė šį įspūdį.

Pirmūnų atliekos apie savo gimines viską žino iki smulkmenų. Per šimtmečius atrenka, kas buvo papjautas, kuris ką papjovė, kas ką vedė. Ir mano senelio žmona smaigsto amerikietiškomis vėliavėlėmis savo šeimos praeitį. Medvilnė, tūkstančiai avių, tabako laukai, dvaro sodyba plokštikalnėje su į kalnus šlaitais lipančiu ūkiu. Virginija, 'romantiška vieta , kaip ji mėgsta pabrėžti. O ta romantiška vieta podirvyje šiugžda baltų ir juodų kaukuolėmis.

Ar svarbu, iš kokio k"hno atžėlė žmogus? Apie savo kilmę aš nieko ne:    u. Turiu tik senelį, kuris vos atseka savo žingsnius. Juose nei vergų, nei medvilnės, nei nukritusių galvų.

Tiesa, ant jo rankų yra kiek raudonų lašų. Kitų užtėkštų. O jam apie lavonus pasakojant, veidas išbalsta. "Matai, kaip laikas veikia", teisinasi. "Dabar šleikštu. Tada, rodosi, buvo kasdieninė dalia". O žmona kitiems brūkšteli dažnai. Šiandien ryte mums trims važiuojant į pagrindinį paštą, ji šūktelėjo ties Jewish Museum pastatu:

—    Virginijoje buvo švaru. Kur turtą reikia be suktybių uždirbti, ten žydai nesiveisia.

Virginijoje turtai ateidavo be suktybių! Kaip tada vertinti negrų darbą ir jų išnaudojimą? Tačiau savo dėstymo ji dar nebuvo baigusi:

—    Kai įsigyja pasakiškus turtus, stengiasi žydišką odą nusimauti. Lengviausias manevras — susirasti gabų, nepasiturintį protestantą. Gal muziką, rašytoją, dailininką. Žinoma, politikon linkę yra patys geriausi. Be turto Amerikoje neiškyla joks genijus, taigi žydas pinigais stumia, gabus protestantas traukia ir numaukšlina nepageidaujamą luobą.

—    Kodėl protestantą, kodėl ne kataliką?

—    Katalikai tik prieš abortus moka spirtis. Kitur neturi įtakos.

—    Žydai savo luobo nevengia. Visur juos matome.

—    Maži, kelių milijonų finkelšteinukai, nesislepia. Tie, kuriems uždėta pareiga Izraelį doleriais prilaikyti. Bilijonieriai lipa viršūnėn ir ten politikais žaidžia mainus. Kongresanjų pinigais suvaryti žmogeliai džiaugiasi pareigomis ir saugo rėmėjų kapitalus nuo nepalankių įstatymų. Iš viršūnės taip pat geriau matyti, kiek akmenų arabai prisirinko karui prieš Izraelį.

Šitokių visuomeninių žinių negavau jokiame universiteto kurse. Tai kiek išmano senelis, su ja kasdien 24 valandas praleidžiąs? Kodėl aš, beturtis, į pigią kiniečių valgyklą važiuoju su skurdeivom košer žydeliūkščiais? Reikėtų turtingus rozenbergus prisikalbinti. Tiesa, esu katalikas, be jokios įtakos, dar nespėjęs net prieš abortus demonstruoti. Bet vėl kitąkart ji visus mano įsibėgėjimus primina stabdžiu, kai mato pašalaičius, klausančius jos teorijų dėstymo:

Amerikos didybė atėjo iš anglų demokratijos ir laisvių supratimo. Visi dirbo, visi kūrėsi. Kiekvienas žmogus yra čia brangus ir lygiai svarbus.

Kaip tai, protingoji... Piktžolės imigrantai, juodaodžiai, žydai... Vakar blogi, šiandien geri? Viešuma pakeičia tavo akis? Ir anglų laisvės Afrikoje, Indijoje nešvietė neono lempomis.

Mano patriotas senelis! Kilmingos amerikietės 'supainiotas'... Kai pradėjau studijuoti, jis man lyg juokais, lyg rimtai sakydavo:

—    Žiūrėk, vaike, nesusipainiok su kokia čigonėle. Siame krašte yra visokių lapių, medžiojančių jaunus, kvailus gaidžiukus.

O čia, matai, pantera sugriebė gudrų, seną vilką.

Taip, mano senelio pavardė yra Vilkas. Ir gerokai metuose palypėjęs. Dėl amžiaus, kai dar gyveno pirmoji žmona, mano tikroji senelė (dabartinė vėtra, anglosaksų pažiba, kurią paprasčiausiai Kitty vadinu, yra svetima, kaip bežvaigždė naktis), jie maždaug taip konferuodavo:

—    Tiek metų sulaukėme... Bijau senatvės. Jau dabar oda padribusi, — skųsdavosi ji.

—    Senatvė turi ateiti. Vos pradėjome vaikystėje galvoti, sužinojome apie ją. Sužinojome tada apie vaikų gimimą, apie mokslus, apie vedybas. Ir apie karstą. Dejuosi, verksi, džiaugsiesi ar tylėsi — tas pats.

—    Jei suparalyžiuos, ir nepajudėję gulėsime metus ar daugiau?

—    Kai reikės, gulėsime. Paralyžiuoti nesispar-do nei prieš Dievą, nei prieš velnią. Nepajuda. O dejuoti, mama, nereikia, kol neatėjo liga. Nereikia gąsdintis neišvengiamu. Bus taip, kaip bus, kai skaudės, kentėsime. Tegul skundžiasi tie, kuriems senatvė nepaskirta.
Toks protingas buvo mano senelis Vilkas, tik jį 'supainiojo' dar protingesnė Kitty, kasdien dailiai apsirengusi ir visada pinigų turinti. Nors ir tikroji senelė ne visada su jo teisybe sutikdavo:

—    Apie senatvę žinome, nereikia dejuoti... Kai pamatau žmogų, išsižiojusį, pageltusiais pirštais lazdą įsikabinusį ir vos šliaužiantį, galvoju: ar ir man taip skirta?

—    Nenorėki, kad būtų taip, kaip buvo mūsų vaikams. Jie senatvės nematė.

Čia baigdavosi konferencija. Ji sugniuždavo, apsiašarodavo ir taip negražiai atrodydavo, jog aš ir pažiūrėti bijodavau. Kartą pamatęs, daugiau nenorėjau.

Kaip ilgai Kitty be lazdų šokinės, sunku įspėti. Mano tikrajai senelei vargti nereikėjo. Užgeso greitai, plaučių uždegimu sudeginta. Bet jos ašaros, vaikus priminus, man būdavo suprantamos. Nuo senelio skirtinga mano pavardė rišusi su skausmu, taip žiauriai subjaurindavusiu jos veidą. Žinau visas smulkmenas. Man jas pasakojo šimtus kartų, o aš savo galvoje dėsčiau kiekvieną gabalėlį į bendrą paveikslą, klausinėdamas, pasitikslindamas, savo vaizduote užpildydamas spragas, nuo vaikystės iki subrendimo tą paveikslą dailindamas ir tobulindamas. Dabar jis nesikeičia, tik palengva blunka.

*

Mano seneliai Vilkai — imigrantai. Ne tie gryni piktažoliniai, kuriuos Kitty minėjo. Truputį geresnės atmainos. Senelė buvo imigrantė ir liko tokia. Jau mirusi, kitokios išjos nebepadarysi. Senelis an gliškai kalba taisyklingai, nors kiekvienas jaučia trinkčiojantį liežuvį ir kartais ne vietoje suspurdančias lūpas. Kitty jį pateisina. "Tai europietiško intelektualo tarsena".

Intelektualumas yra Kitty išradimas, kurio senelis anksčiau nežinojo. Juo ir pati save vainikuoja. Kolegijoje istoriją dėsčiusi... Gal ir dėsčiusi, gal apie Kolumbą, kurį vaikai žino, gal apie Pilietinį karą, juodukų pamėgtą. Dabar paskaito "Rise and Fall of the Third Reich", "Dog Days at the White House", "J F. Kennedy ", yra knygų klubo narė. Lankydamas universitetą, tokių prifabrikuotų intelektualų daug mačiau. Ypač žemesniuose kursuose. Jų pasiruošimas suprogramintas, kaip vabzdžiukų gyvenimai, — šliaužia miela Dievo karvytė žolės stiebeliu, nesudėtingo 'čip vedina, ir nežino, kas yra žolė. Arba tų jaunų intelektualų jovalinis elgesys... Man anglų kalbą dėstė su į vieną pusę sušukuotais plaukais dama, atidengtoje ausyje įkirtusi didelį auskarą, kaip ledo ritulį. Ant pečių kabodavo šiurkšti marška, sijonas sliuogdavo grindimis. Taip ir nematėme jos kojų. Bet jas matė egiptietis studentas, ją nuintelektualinęs. Naktys, lovytė... Kai jis išvažiavo, baigęs mokslą ir žodžio netaręs, vargšė susinuiišė. Palaidumas su išmintimi vienoje galvoje nesutilpo.

Pažinojau tikrų intelektualų, palikusių gilius rėžius. Profesorius Epšteinas įstūmė mane po pirmos paskaitos į auditorijos kampą, sužinojęs mano pavardę, ir paklausė:

—    Ar tiesa, kad Hitleris Lietuvoje visus žydus nužudė? Aš kilęs iš ten.

—    Tiesa, — atsakiau nusigandęs.

—    Ačiū už atvirumą, — nusisuko ir apsiverkė. Tai buvo geriausias dėstytojas iš visų, mano sutiktų, nors jo kursas slėgė studentų galvas sunkumu ir painumu. Dėl to klausimo, dėl to vienintelio pokalbio su juo dirbau pastirusiomis akimis. Baimė stebuklingai daugina protą, kaip kažkada buvo padauginta žuvis ir duona. Profesorius Epšteinas mano žinias įvertino pažymiu A. Savo atmintyje aš jį vertinu daugeliu A.

Kitas intelektualas apsireiškė mano vaikystėje. Šiandien jau nevertinu jo tiek daug, kaip tada. Veždamas mane po lituanistinių pamokų namo, stuktelėjo petin, jog net visas krustelėjau, ir paklausė:

—    Ar žinai, kas yra Kęstutis?

—    Bernotukas.

—    Ne tasai vižlą vaikas. Senas žmogus, su barzda ir kardu. Apie jį kalbu.

—    Lietuvos kunigaikštis.

—    Bravo vyras! Kai užaugsi, būsi mūsų pirmininkas.

Dėl pirmininko amžiną atilsį kaimynas man atrodė labai išmintingas. O kai seneliui šitai papasakojau, jis tik numykė:

—    Burzla žmogus.

Pirmininkas nesu, bet gal dar būsiu, kaip mano senelis tapo intelektualu. Buvo tik agronomas, dabar jį Kitty vadina 'Diplomą agriculturist'.

Seneliai Vilkai į Ameriką atvyko dar visai jauni žmonės. Gerai nesuprasdavau, kodėl jie čia atsirado . Kai ūgtelėjau, aiškindavo apie traukinius, kalėjimus. Nuo mažens žinojau, kad kalėjimas tai 'jail'. Televizijos programose prisižiūrėjęs, jų labai bijodavau. Bet traukiniai... Jie mane žavėdavo.

Net šiandien yra neaiškumų, bet jau kitokių. Niekas pilnai neištirs visų priežasčių, paskatinusių vienokius ar kitokius individų sprendimus. Juk žmogus...

Eina žmogus, ar vien žmogus? Tai visas pasaulis rieda, ašigaliais trinkčiodamas. Kiek šiaurinio šalčio, atogrąžų kaitros, vulkanų nerimo, pievų žydėjimo... Ir niekieno neįžengiamų užkampių su paslaptimis. Toks pasaulis, toks žmogus. Abu dideli ir miniatiūriškai maži.

Imigrantai Vilkai turėjo sūnų, septintuosius metus baigiantį, ir aštuonmetę mergaitę. Atvažiavę jie visi dėvėjo pokario Europos skarmalus, kai čia šūkavo prabanga. Moterų sijonai tada leidosi iki kulnelių, o Vilkienė iš laivo žengė tarsi gandras. Suknelė rodė atsikišusius kelius, už dailumą niekados nepremijuotus, kojos šlumsčiojo nukreivaliotuose batuose. Dėl skylių ir lopų apatiniuose pradžioje nenuogąstavo, nes žmonės jų nematė. Bet po kelių mėnesių, kai visa šeima, kaimynų atliekamais rūbais apdovanota, iš oro atrodė jau suamerikonėjusi, senelė pasiūlė:

—    Nuomą sumokėjome, turguje pripirkau maisto. Gavę atlyginimus, pasižiūrėkime apatinių

—    Mano dar laikosi, — kukliai priešinosi senelis.

—    Laikosi? Kaip rėčiai. Gėda lauke džiauti. Todėl šeštadienį visi sulipo į autobusą. Buvo malonus priešrudenis, nevargino prakaitai, nereikėjo sunkesnio rūbo. Lauke gaivi diena, apvedžiota debesėlių mezginiais. Senelė jau žinojo tinkamą vietą, — krūvos marškinėlių, kelnaičių, vis įvairių dydžių, spalvų. Ir viskas tokiems pavargėliams. Geresnėse parduotuvėse apvalkiotus

suveždavo čia, kur viskas priimtina, ir pusvelčiui parduodavo.

Krautuvė, plačiai atvėrusi duris, glaudėsi senamiesčio siauroje gatvėje. Po žemomis lubomis tiesėsi eilės stalų, įlinkusių nuo gėrybių. Visko užteko, tik reikėjo kiekvieną daiktelį pakilnoti, apžiūrinėti, ar sveikas ir tinkamas. Maišėsi tikras skruzdėlynas moterų juodais, geltonais, rudais veidais. Tik senelė reprezentavo baltąją rasę, lyg diplomatė vidury Afrikos ar prie Babelio bokšto. Moterų šlaunys ir krūtinės bangavo kalvomis, ant stambių jų kojų galėjai tiltus statyti. Vilkas pagalvojo, — juo vargingesnė, tuo storesnė. Kiek jos pirko, kiek vogė, patys savininkai nežinojo. Kainos nebuvo pažymėtos, už kiekvieną niekelį ir iš kiekvienų rankų ėmė skirtingai, tad iš pajamų susekti buvusių, parduotų ir likusių gėrybių kiekius šioje maišalynėje atrodė neįmanoma.

Stoviniuodamas Vilkas pavargo. Nesistebėjo, kai ir jo berniukas pasiskundė nuoboduliu.

—    Eik gatvėje pasižvalgyti, — užsiminė tėvas, o motina dar vis plūduriavo apatinių okeane.

Berniukas išėjo. Vilkas rymojo pasieny, klausydamasis rūbų čežėjimo ir galvodamas, kad už Amerikos blizgesio slypi daug skurdo. Aišku, amerikietiško skurdo, — ne duonos, bet kumpio stinga.

Slinko laikas, įkyrėjo moterų aktyvumo sukeltos dulkės. Tik staiga sutrūkčiojo, sudrebėjo grindys, į ausis trenkė aštrus čerkštelėjimas, pora spygtelėjimų, ir iš gatvės pro atvertas duris pradėjo lietis tyla. Bet vos trumputei akimirkai, po kurios prasiveržė klyksmai, šauksmai, bėgančiųjų trypimas. Moterys veržėsi iš krautuvės į gatvę, nes atsirado gera proga išsinešti veltui prekių. Jos ir mano senelį Vilką išstūmė laukan.

Už kelių žingsnių mirgėjo spiečius žmonių. Pro jų galvas buvo matyti autobuso stogas.

Štai kiek senelis prisimena, ir jo akyse iki dabar liko gyva atkarpa, — jis tovėjo minios priekyje, ant grindinio tįsojo sūnus, šalia klūpojo verksmo plėšoma žmona. Liko gyva atkarpėlė, — jis stovėjo minios priekyje ir galvojo, kad negražiai viskas susiklostė, nes berniuko kojinėje žiojosi skylė, buvo nepatogu prieš apsupusius žioplius.

Tai viskas iš tos dienos. O truputį vėliau pradėjo lankytis nekviesti advokatai, įkyriai globą siūlydami. "Miesto autobusas vaiką užmušė, ką už tai laimėsime, du trečdaliai bus jums", kalbino mano senelius, imigrantus Vilkus. Ir miesto atstovai ženginėjo pro jų duris. Šie tik išlaidas atlyginti žadėjo, — vaikas pats ratuose įkliuvo, esą mačiusių liudininkų. Verkė Vilkai, šių kalbų klausydami, niekam nepasirašė, nieko negavo ir išvažiavo į kitą miestą. Taip jie atrado Ameriką, pigioje krautuvėje apatinius drabužius rinkdamiesi. God, bless America!

Nelaimė sugniuždė abu Vilkus. Atrodė, kad visam amžiui liks sulaužyti. Bet štai... Štai atsigavo kažkuris ir pasakė:

—    Aukščiausiojo valia. Su Jo pagalba išsilaikysime.

Senelis Vilkas neprisimena, kuris jų šitaip prakalbo. Bet gerai žino, kad staiga atsitiesė abu. Atsitiesė ir vėl puolėsi varguolių gyveniman. Taupė ir išleisdinėjo pinigus. Pirko baldus. Senelis, buvęs agronomas, tapo ligoninės parko vaivada. Senelė, iš mokytojos persiauklėjusi siuvėja, pono Samuelio Kaco dirbtuvėlėje bandė viršininkauti juodų veidų mote rims. Keliavo Vilkai, tarsi už rankų laikydamiesi, nors niekas jų nematė besiglaustančių, pavyduliaujančių, vienas kitą kalboje peršaukiančių, jei nebūdavo svarbaus reikalo.

Tie pasiutę svarbūs reikalai patys atsirasdavo, tarsi blusos vargdienio šunelio kailyje. Perkant namą, pabodo Vilkienei vyro dejonės, "Ar pajėgsime išsimokėti, kaip galvoji?", ir ji šūktelėjo:

—    Esi vyras, liaukis dūsavęs kiekvieną vakarą! Be drąsos net riešuto neperkąsi. Baimė, trūkčiojimai, patrepsėjimai... Kai reikės, pajėgsime! Įsiręžk, pasispirk vieną kartą. Laimė pakiemiais nemerginėja, kasas paleidusi, atvertų durų neieško. Jei taip ir būtų, sukiužėlį tave pamačiusi, šaipytųsi ir neprisileistų.

Tokia minkšta vilnutė buvo mano senelė. Agronomą Vilką taip pat galėjai prieš plauką glostyti.

Jautresniais momentais jam užsikirsdavo kalba, bet visas jėgas įtempęs, išsakydavo žmonai:

—    Gana, jau gana! Visko išmokei, dabar galėsiu verstis. Kartais ir žąsies gagenimas patarnauja, iš miego žadina. Ne tavo protas naudingas, bet triukšmas.

Tokie būtini pasitarimai vykdavo retai, bet jų pasitaikydavo. Senelė, svarbesniu reikalu užkalbinta, dažniausiai truputėlį pagalvodavo, pasisakydavo vienaip, pasisakydavo kitaip ir baigdavo:

—    Daryk, kaip atrodo. Tu geriau išmanai. — Pritarusi vyrą skatindavo ne zirzimu ar saldžiu žodžiu, bet savo protinga egzistencija. Vyras, jos gerumo paveiktas, retkarčiais paragindavo:

—    Nueik, kad plaukus suraitytų. Dabar tokia raibuliuotų galvų mada. Matau, kad pati stengiesi, atbulom rankom pakaušį graibaliodama. Bet pavargsti ir vis tiek nepadarai, kaip ten reikėtų. Be to, rausvos košelės ant veido uždėk.

—    Man kosmetika kaip šuneliui apikaklė nuo blusų. Spaudžia, nepatogu vargšui, bet vis tiek be paliovos kasinėjasi.

Kadangi mano seneliai tada jau ir šunį turėjo, žinojo, kaip jam sekasi. Jiems buvo lengva tvarkytis, nes augo gera duktė. Retai ožiuodavosi, retai priešindavosi, o tikro angelo namuose Vilkai ir nesitikėjo. Mergaitė buvo pakenčiamos išvaizdos, net bręstant nereikėjo dančiukų apkaustyti, kaip daugeliui pasitaiko. Nemėtė kojų nei į šalis, nei į vidų. Ir svorio nešiojosi tiek, kiek tiko jaunam žmogui. Mokslas jai buvo linksmas žaidimas. Juo bėgo vikriai, kaip žebenkštėlė, naktimis knygų neglamonėdama, užraudusiomis akimis nuo ašarų ar studijų pasauliui nesirodydama. Ėjo mergaitė ir nuėjo, Vilkams į ją net pasižvalgijti per darbus nespėjant. Vieną dieną abu tėvai, nuostabos pagauti, išsitiesė: štai jų mergaitė jau baigianti medicinos mokyklą. "Kaip gi ten jūsų dukterį priėmė, iš kur tiek pinigų ėmėte mokslui?" klausinėjo pažįstami, taip pat visomis jėgomis besistengia vaikus patupdyti ant aukštesnės laktos. "Kad iš mūsų jokių pinigų neprašė", mikčiodavo Vilkai, nepatogių žvilgsnių slegiami. "Dėl priėmimo... Pati, rodosi, nuėjo. Priėmė ir stipendiją pasiūlė".

Netikėjo šitie geri pažįstami. Net pradėjo spėlioti, ar nebūsiąs didelio palikimo gavęs. Ligoninės parkui viršininkaująs, ten visokių paliegėlių besimaišą, matyt, kokiam turčiui patikęs, o tasai, su žemele atsisveikindamas, tėškęs krūvelę Vilkui. Amerikoje visokių keistenybių pasitaiko. Amerikoje net dariausieji tampa valdiškais vagiais, o pasileidėliai kuria religijas, patys lipa šventuman ir kitiems jį svarais pardavinėja.

Ta stebuklinga Vilkų mergaitė, jau daktarė su visais dokumentais, nuėjo ligoninėn stažuoti. Nedidukė, bet ant aukštų kulniukų pasistiepusi, galvutę kilstelėjusi, atrodė beveik gerai. Ir kosmetikos ant veido kiek brūkštelėdavo, — jos nebijojo, kaip mama, — todėl ne vienas vyresnis pacientas, ją koridoriuje sutikęs, atsigręždavo, o įžūlesnieji net mirktelėdavo. Ligoninės seserys irzo, bet ir guodėsi, "Pabus du metus šita antis ir išlapsės. Ateis jaunas vyras stažuoti".

Vilkų geroji antytė pabėgiojo kiek ligoninėje, per dienas ir naktis vyresnių gydytojų ir seserų vaikoma, ir susirgo. Kas jai buvo, nei pati nežinojo, nei kiti nesakė. Rodosi, iš lovos pakilo greitai, tik ankstyvesnė spalva veide negrįžo. "Iš ligoninės išeiti negali, tyro oro neįkvepia, nepailsi, todėl blyški", guodėsi tėvai. O negalavimai liko, jauna gydytoja neatsitiesė. Kai prie jos pradėjo taikstytis jau pagyvenęs, bet rimtas žmogutis, ji nesibaidė. Tėvai jam irgi buvo prielankūs. Todėl kunigas stula surišo jų rankas, liepė iki mirties likti ištikimais vienas kitam, ir jaunavedys stebėjosi savo laime.

Ištikimybė ilgai nekankino. Nors Vilko žentas savo žmoną saugojo ir globojo, iš ligų balos ji nepajėgė išsikrapštyti. Kabinosi mažesnės ir didesnės, vienos beveik tik pajuokavimui, o kitos ir dejavimą išspausdavo. Žmonės galvoja, kad iš chroniško ligonio nieko gera nesulaukiama. Tai neteisybė, nes mano senelio dukra susilaukė berniuko.

Bet ne viskas gerai baigiasi, netikėtumai logikos nepripažįsta.

Praėjo gal pusmetis. Buvo gyventa, rūpintasi, svajota ir planuota, kol neužgriuvo ta diena.

Vaiko tėvas, apibėgęs namų darbus, paglostęs žmoną ir nesiskundęs, prisėdo užkąsti. Jau tiesė ranką į duoną, — ir kas jam dabar? — atsilošė tarsi išgąsdintas, žioptelėjo ir užgeso.

Mano Dieve, mano Dieve...

Bet dar ne viskas, mano Dieve. Į lovą atsigulė senelių duktė. Atsigulė, kantriai palūkuriavo mėnesį, kol taip sudžiūvo, jog ant rankų oda raukšlėjosi, ir nusekė vyrą, palikusi mažą berniuką.

Dabar tai iš tikrųjų, mano Dieve... Laidotuvės ir laidotuvės. Ar ant pilvo šliaužti, Tave pasigailėjimo prašant? Doro gyvenimo Tau neužtenka, ramios maldos neužtenka. Mes nepajėgiame būti Abraomu, sūnų aukojančiu, mes ne Jobo tvirtumo. Varginti, bandyti, mėtyti ir už kažką bausti. Esame paprasti žmonės, ne herojai, ne šventieji. Ar tokiems ramybės ir tavo malonės nereikia? Liksime sukniubę, tik ne iš pagarbos Tau, bet kad nepajėgiame atsikelti.

Prisiminė mano senelis Vilkas, imigrantas, buvęs agronomas, dabar sugniuždytas kažkokio parkelio prižiūrėtojas, vaistus, prieš daugel metų gelbėjusius po pirmos nelaimės, ir tarė žmonai:

—    Aukščiausiojo valia. Su Jo pagalba išsilaikysime.

Bet nei žmona sujudo, nei jis pats atsigavo. Pakartojo ir sekančią, ir sekančią, ir dar sekančią dieną, tačiau vaistas neveikė. Slampinėjo abu, savyje gyvybės nejausdami, nes slampinėti reikėjo, — dukters paliktas vaikas šaukės maisto, sauso vystyklo, dėmesio.

—    Štai ir esame pragare. Štai ir turime bausmę tik todėl, kad gyvename, — sumurmėjo Vilkas, ir, matyt, dabar šis vaistas tiko, nes jie labai palengva slinko atgal į tikrovę. Senelis parke kurį laiką apsileido, su darbininkais buvo irzlus. Senelė siuvyklon negrįžo, nes globojo vaikaitį, kuris augo sveikas, laidotuvių nepaveiktas, lyg po stiklu saugojamas. Kai pradėjo lankyti mokyklą, kvepėjo švara ir tvarkingumu. Dėl jų, dėl švaros ir tvarkingumo, vaikai šaipėsi, stumdė, pavadino "Sister Sissy". Kad mažiau atkreiptų dėmesio, bandydavo tyčiomis išsiterlinti, bet, matyt, buvo tikras sissy, nes dėl tų išsiterlinimų pradėdavo žiaukčioti, tampytis.

Bet jam nieko nestigo. Aprūpintas, mylimas. Protingas, rūpestingas kiek iš vaiko laukiama. Vėliau pasirodė, kad ir lepšiškumas priėjo nesiklijavo.