NAUJO STILIAUS KUNIGAS Spausdinti
Prisimenant  užmarštin  slenkantį  neužmirštamą kunigą profesorių Stasį Ylą, mirusį Čikagoje 1983.IU.24.

Tarp daugelio kunigo Stasio Ylos parašytų knygų įvairiomis temomis yra viena, kuri vadinasi "Ateina naujas kunigas". Tai labai būdinga antraštė pačiam autoriui. Tasai naujas kunigas yra pats Stasys Yla, išreiškęs visos kartos posūkį.

Ir kuo gi jis buvo naujas?

Senojo tipo Lietuvos kunigas buvo auklėjamas Vilniaus, Seinų, Kauno seminarijose ir Petrapilio akademijoje. Ten cariniais laikais vyravo lenkiška ir iš dalies rusiška dvasia. Tų institucijų dėstytojai buvo išaugę ano meto caro valdomoje Lietuvoje ir už jos ribų, kaip ir visa tuometinė inteligentija.

Slaviška dvasia per ilgą laiką nejučiomis buvo įsigavusi ir į kunigų seminarijas. Be kitko, buvo pabrėžiamas vadovybės bei profesūros autoritetas, stengiamasi laikyti didelę distanciją tarp dėstytojų ir klierikų. Pvz., Kauno kunigų seminarijoje kambarių duryse buvo įrengti langeliai, kad prefektas galėtų matyti ką veikia auklėtiniai. Taigi auklėjimas buvo beveik kareiviškas, o lietuvių kalba buvo antraeilė, palikta privačiam gyvenimui.

Atėjus rektoriauti Kauno seminarijon 1909 m. kun. prof. J. Mačiuliui - Maironiui, viskas pradėjo keistis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. atgavus Lietuvai nepriklausomybę, auklėjimo sistema seminarijose sparčiai lietuvėjo. Iš kaimų suvažiavo lietuviškas jaunimas, kuris pakeitė vidinę atmosferą, tačiau dėstytojai dar buvo carinių laikų žmonės, išaugę senojoje dvasioje.

Jaunas profesorius
Atėjo betgi laikas naujajai kartai. Kun. St. Yla buvo vienas ryškiųjų pradininkų. Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto pakviestas, jis ėmė ruoštis profesūrai. Baigęs teologiją Kaune, kurį laiką gilino studijas kitose mokslo šakose. Netrukus, pasiskolinęs lėšų iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos, išvyko užsienin, kur ne tik studijavo akademine prasme, bet ir stebėjo Vakarų Europos gyvenimą. 1935 m. tapo sielovados mokslų dėstytoju VDU teologijos fakultete, kuris buvo įsikūręs Kauno kunigų seminarijos patalpose. Čia ir pradėjo reikštis naujas kunigo stilius Stasio Ylos asmenyje. Tiesa, dėstytojų gretose jau buvo ir tokių, kurie buvo studijavę V. Europos universitetuose, tačiau jie neprasiveržė iš tradicinių rėmų ir nauja dvasia nepasižymėjo.

Kun. St. Yla, pradėjęs pirmuosius dėstymo žingsnus, padvelkė naujumu. Visų pirma jis jautėsi artimesnis studentams negu vyresniesiems dėstytojams. Pertraukų metu jis vaikščiojo su studentais, su jais kalbėjo, tarytum pats būtų vienas jų. Si jo laikysena stebino senosios kartos dėstytojus ir net studentus. Toks demokratiškumas seminarijoje nebuvo įprastas. Kai kurie profesoriai piktinosi, laikydami tokią elgseną neprofesoriška.

Studentai gi labai džiaugėsi, kad gali su dėstytoju taip artimai bendrauti ir net diskutuoti. Į savo susirinkimus jį nuolat kviesdavo su paskaitomis, kuriose jautė plazdenant naują dvasią. O jis pasakodavo studentams apie V. Europos katalikų gyvenimą, kuris buvo gerokai skirtingas nuo Lietuvos, vargusios daugiau kaip šimtmetį Rusijos carų priespaudoje.

Dėstydamas teologijos fakultete sielovados mokslus, kun. St. Yla žvelgė į problemas plačiu žvilgsniu — teologiniu, psichologiniu ir sociologiniu. Jis ruošė būsimus kunigus ne tik Lietuvos liaudžiai, bet ir inteligentijai. Dėl to paskaitose jisai skatino būsimus kunigus žvelgti į visas problemas žymiai giliau nei tai darė tradicinė teologija, kuri tenkinosi pagrindiniais dalykais, pakankamais liaudžiai. Naujų laikų dvasia reikalavo gilesnio bei platesnio žvilgsnio. Tai gyvai jautė kun. St. Yla ir visus skatino į gilesnį katalikybės supratimą bei gilesnį religinį gyvenimą. Tomis temomis jis ne tiktai kalbėjo, bet ir spaudoje rašė, keldamas mintį plačiosios katalikybės — juo plačiau, juo katalikiškiau.

Jaunoji karta tokiomis mintimis žavėjosi ir kunigą Stasį Yfą laikė drąsiu bei patraukliu jų nešėju. Kitaip žiūrėjo į tai senoji karta, ypač hierarchija. Ir tuometinis Kauno kunigų seminarijos rektorius kan. Pr. Penkauskas, ir net Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas naujuosius kunigo žingsnius vertino skeptiškai. Ne kartą pastarajam teko lankytis pas juos ir teisintis bei ginti savo poziciją. Tas gynimasis buvo juo sunkesnis, nes kaltinimai buvo paremti netiksliais pranešimais, gerai nesupratus kun. Ylos dėstomų minčių bei intencijų, kurios sklido iš tauriai krikščioniškos širdies.

Ne visuomet pavykdavo kun. St. Ylai įtikinti savo viršininkus, nusiteikusius kietai tradiciškai ir nepajėgiančius įžvelgti naujos bangos krikščioniškame Lietuvos gyvenime. Vienu metu kun. St. Yla gavo iš Kauno arkivyskupijos kurijos raštą, įsakantį pateikti savo straipsnius jai prieš atiduodant spaudai. Tai buvo moralinis smūgis, kurį jis kantriai priėmė, tačiau nei savo veiklos, nei naujo kelio neatitaisė. Dirbo kantrai ir toliau teologijos dėstytojo darbą, ruošdamas jaunus kandidatus kunigo tarnybai tautiškai atgimusioje ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Neapleido ir spaudos. Palengva santykiai su kurija išsilygino, kilęs joje nepasitikėjimas dingo. Ir kai anuometinis dienraštis Rytas autoritetinės civilinės vyriausybės buvo laikinai uždraustas, kun. St. Yla buvo vienas kolektyvo narių, kuris pradėjo leisti naują jaunos dvasios dienraštį XX Amžius. Jame kun. St. Yla gyvai reiškėsi ne tiktai kaip kolektyvo narys, bet ir kaip įvairių straipsnių autorius. Tada jam atsivėrė plačios galimybės skleisti kikščioniškas idėjas, remiantis ne partiniais, o plačiais krikščioniškais pagrindais.

Į gyvenimą
Žvelgdamas į veiklą plačioje visuomenėje, kun. St. Yla dar uoliau dirbo teologijos fakultete, duodamas naują kryptį sielovados moksluose. Jeigu senoji tradicija tenkinosi moraliniu bei asketiniu kunigų paruošimu būsimai tarnybai, tai kun. St. Yla įjungė ir psichologinius, ir sociologinius aspektus, stengdamasis parodyti būsimą kunigo darbą konkrečioje tikrovėje. Štai tos linkmės vienas pavyzdžių.

Norėdamas supažindinti savo studentus su praktine sielovada parapijoje, kun. St. Yla surengė vieno savaitgalio išvyką autobusu Suvalkų Kalvarijon, kur anuo metu klebonavo buvęs Lietuvos valstybės žemės ūkio ministras ir garsusis kalbėtojas kun. Mykolas Krupavičius. Išvykoje dalyvavo visas paskutinysis kursas. Jis tuo būdu turėjo progą susipažinti su praktine parapijos sielovada ir psichiatrine ligonine, kuri veikė tame mieste.

Be to, kun. St. Ylos profesoriavimo metais Kauno seminarijos klierikai lankydavo neturtingas šeimas fortuose už Kauno. Tai įgalino būsimus kunigus susipažinti su socialinio gyvenimo problemomis. Ta linkme ypač skatino ir kun. St. Yla, kuriam rūpėjo įvesdinti jaunus kandidatus į kunigus gyvenimo tikrovėn. Tai buvo irgi naujas užmojis, kuris nebuvo įmanomas senojoje tradicijoje.

Kun. St. Ylos buvimas Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete nuo 1935 iki 1940 metų paliko gana gilius pėdsakus jaunojoje kunigų kartoje. Buvę jo studentai tapo naujos, platesnės orientacijos kunigais, palinkę eiti gyveniman su tuo entuziastišku humaniškumu bei krikščioniškumu, kuris sklido iš kun. St. Ylos asmenybės. Tiesa, ne visi buvo apdovanoti spinduliuojančia patrauklumo charizma, kuria pasižymėjo kun. St. Yla, tačiau jautė sekminišką paskatą eiti panašia linkme.

Toji dvasinė kunigo St. Ylos charizma reiškėsi ne tiktai kunigų seminarijoje, bet ir aplamai studentijoje, kurios gretose jisai buvodavo ir kaip kunigas, ir kaip studentas, gilinęs psichologines bei sociologines savo studijas. Jis buvo dažnas paskaitininkas, sueigų dalyvis, švenčių talkininkas. Jis visur dvelkė dvasine šiluma ir jaunatvišku dinamizmu.

Su pabėgėliais ir kaliniais
Nepasikeitė kun. St. Ylos kunigystės stilius nė išeivijoje. Ir Gleisgarbeno pabėgėlių stovykloje, ir Berlyne, kur jis atsidūrė 1940 m., kun. St. Yla savo dvasine šiluma nejučiomis šildė visus. Gleisgarbene, Rytų Prūsijoje, kur buvo suvežti pirmieji atbėgėliai iš sovietų okupuotos Lietuvos, nebuvo galima laikyti mišių. Atėjus sekmadieniui, būrelis tautiečių susirinko netolimame miškelyje pamaldoms. Kun. St. Yla, pasiėmęs maldaknygę, skaitė Mišių maldas, o mes pagarbiai sekėm. Tai buvo pirmos tokio pobūdžio pamaldos mūsų gyvenime — labai paprastos, bet giliai įspūdingos ne savo iškilmingumu, o labai nuoširdžiu paprastumu. Jose reiškėsi vidinė kun. St. Ylos šiluma, kuri veikė visus dalyvius.

Kai iš Gleisgarbeno atvykome į Berlyną ir galėjome laisvai apsigyventi ir darbo ieškoti, radome jau būrelį kitų lietuvių. Jų skaičius palengva augo. Reikėjo organizuoti lietuviškas pamaldas bei rūpintis dvasiniais tautiečių reikalais. Tas klausimas buvo svarstomas viename privačiame pasitarime, kuriame dalyvavo dr. Petras Karvelis, prof. Antanas Maceina ir kiti. Tada Berlyne jau buvo keli lietuviai kunigai.
 
Rinktis buvo iš ko. Visi pasisakė už kun. St. Ylą. Mat jis buvo kitoks, kažkaip išsiskiriantis iš kitų, mokantis lengvai prieiti prie kiekvieno tautiečio, netgi indiferento ar visai netikinčio. Taip kun. St. Yla ir darbavosi Berlyne kaip lietuvių dvasios vadas iki grįžimo Lietuvon karo metu.

Neilgai jam teko būti Lietuvoj — pateko į Gestapo nagus ir drauge su būriu kitų lietuvių buvo atgabentas j Stutthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje 1942 m. Čia prasidėjo didžiosios jo gyvenimo kančios — fizinės ir dvasinės. Jos truko ištisus dvejus metus ir parodė, kad kun. St. Ylos kunigystės stilius nebuvo dirbtinis ar vaidinamas. Jis čia nušvito nuostabiu atsparumu ir dvasingumu. Tai matyti iš paties kun. St. Ylos pergyvenimų knygos "Žmonės ir žvėrys dievų miške — kaceto pergyvenimai" (1951 m.). Ir tarp sužvėrėjusių nacių kun. St. Yla nepasimetė, nepalūžo. Dar daugiau jis reiškėsi kaip naujoviškas ir kūrybiškas apaštalas. Pavyzdžiui, būdamas viename barake su tautiečių grupe, jis rengdavo maldos vakarus. Vakare, kai visi suguldavo į savo guolius, kun. St. Yla, atsisėdęs savo guolyje, skaitydavo savo sukurtas vakarines maldas. Kiti kaliniai taip pat atsisėsdavo savo guoliuose ir tyliai melsdavosi drauge su kunigu.

alt
KUN. STASYS YLA

Kalinių grupėje buvo ir poetas bei dramaturgas Balys Sruoga. Ir jis tų maldų klausydavo. Kartą pakilo savo guolyje, užsidengė rankomis veidą ir tyliai klausėsi kun. St. Ylos maldų. Vieną rytą B. Sruoga priėjo prie kun. St. Ylos ir tarė: "Tavo maldos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu. Jei tokios maldos būtų mūsų bažnyčiose, aš mielai į jas eičiau". (Žmonės ir žvėrys, 220 p.).

Tradicinio stiliaus kunigas to nebūtų galėjęs padaryti. Jis galbūt būtų kalbėjęs Rožinį ar kitas įprastines maldas, kurios žmogaus gelmių nepaliečia, arba tyliai tūnojęs savo guolyje ir nesirūpinęs kitais. Kun. St. Yla, turėdamas kunigišką širdį, šviesų bei išlavintą protą ir poetinį talentą, sugebėjo prabilti nauju, kūrybiniu žodžiu bei atskleisti religines gelmes net tiems tautiečiams, kurie tikėjimo nevertino.

Su kitaminčiais
Šią kunigo St. Ylos savybe vertino ypač liberališkai nusiteikę tautiečiai, nes matė, kad jo žodis plaukia iš mylinčios širdies gelmių, yra naujas, atskleidžiantis nepastebėtus aspektus religinėje srityje.

Tokių atvejų, ir tai gana dažnų, buvo Vokietijoje stovykliniais laikais, kai lietuviai — išvietinti asmenys gyveno būriais įvairiose pabėgėlių stovyklose. Pavyzdžiui, tuo metu, kai kun. St. Yla dirbo tautinėje lietuvių katalikų delegatūroje Kirchheime (1945 - 1950), dažnai lankydavosi netolimame Pfullingene, kur buvo apsigyvenę politiniai veikėjai. Ten buvo ir socialdemokratų veikėjas Kipras Bielinis, kurio neaplenkė kun. St. Yla. Štai ką rašė apie tai liudininkas Balys Gaidžiūnas: "Vieną sekmadienį pavijom Kiprą Bielinį, einantį iš pamaldų. Juokdamasis ir pasakiau: tai šiandien visi — katalikų, tautininkų, ir socialdemokratų veikėjai bendrose pamaldose, o rytoj VLIKo posėdyje pasipešiosim. Kipras nusijuokė ir pasakė: vakar man vizitą padarė kun. Stasys Yla. O kur aš jam padarysiu vizitą? Į tautinę delegatūrą nenuvažiuosiu, o jis mielas ir švelnus žmogus. Sužinojau, kad jis šiandien čia laikys pamaldas, tai jam revizitą padariau bažnyčioje (Mūsų žingsniai 1983. IV.3 Klivlande).

Tai trumputis, bet būdingas epizodas, vaizduojantis kunigo St. Ylos natūralią dovaną prieiti prie kitaminčių ir į juos prabilti nauju žodžiu — ne politine, o religine prasme.

Bene tiksliausiai tą kunigo St. Ylos savybę yra nusakęs poetas Stasys Santvaras velionio nekrologe: "Velionis Stasys Yla buvo kunigas iš pašaukimo. Žodžių prasmės neperdedant — moderniųjų laikų kunigas, tų laikų, kada žmogaus sužvėrėjimas ne vienu atveju liejosi (ir tebesilieja) per krantus. Kunigas su gausa įvairių sumanymų, su blaivia tolerancija kitokių pažiūrų žmogui, su didele ir gyva dvasine liepsna žmogiškąjį gyvenimą išvesti iš klaikių laiko sutemų, tą gyvenimą paremti Kristaus atnešta ir į mūsų sąmonę įskiepyta artimo meile. Per visą savo gyvenimą, kurio dienom jam teko susidurti ir su žmogum - žvėrių, kun. St. Ylaneiškrypo iš sunkaus, kartais užgaulių ir kančių kupino pašaukimo kelio" (Dirva, 1983.IV. 14, nr. 15).

Krikščioniškoji liepsna buvo, galima sakyti, kunigo St. Ylos siela. Nors ji reiškėsi naujomis formomis, tačiau visur buvo ta pati liepsna, kalbanti evangelinę dvasia. Ir savo kalbose, ir poezijoje, ir straipsniuose, ir kasdieniniame gyvenime jis buvo tas pats žmogus, per kurį sklinda, sakytume, aukštesnis, idealinis pasaulis. Tai jautė daugelis tų, su kuriais kun. St. Yla bendravo. Vienas tokių buvo jau minėtas Balys Gaidžiūnas, tautinės linkmės veikėjas, kartu praleidęs dvejus metus Stutthofo kacete. Jis taip rašė:

Kai sėsdavai kalbėt už stalo,
Atrodė, ir Dievas sėdosi šalia.
Kieno kalbėjai lūpom? Savo,
To nematomo, bet esančio valia?

Visiems dalydavai po pilną saują —
Jaunų būriams, ir tokiem kaip aš.
Sakydavai: plačiau duris į saulę.
Ir vis tikėjai, kad saujos nuošimčius atneš.
(Mūsų žingsniai 1983. IV. 3, nr. 12)


Panašus liudijimas ir inž. P. Naručio, kuris taip pat sėdėjo tame pačiame kacete. Štai jo žodžiai, pasakyti apie kun. St. Ylą buvusių kalinių suvažiavime Čikagoje 1983 m. kovo 25 d.: "Mačiau jo išblyškusį veidą ir nuo šalčio drebantį kūną, bet jo ranka nepavargdama laimino tuos, kurie iš mūsų atsiskyrė. Jis nešė paguodą ir šviesą tiems, kurie jau nieko nebeturėjo. Jis laimino vedamus sušaudyti. Jis dabar buvo atvykęs liudyti, kaip žmogus, nutolęs nuo Dievo, virto žvėrimi. Jis atvažiavo į Čikagą liudyti, kad tas žvėris ir dabar dar ieško nekaltų aukų" (Draugas, 1983.III.29).

Maldynai
Nuosekliai tęsdamas naujo reiškimosi liniją, kun. St. Yla veikė daugelyje sričių. Viena tokių ryškių sričių buvo maldynai. Iki jo atėjimo šion sritin tebuvo žinomos tik seno tipo maldaknygės. Kun. St. Yla atėjo su naujais maldų rinkiniais, kurių stambiausia buvo Tikiu Dievą (1964). Tame maldyne randame daug jo paties sukurtų maldų, giesmių, senų, bet jau pataisytų, patobulintų tekstų, sklandžių vertimų.

Minėtajame maldyne jis rašo (įžangoje): "Šiuo maldynu daromas naujas žingsnis, nes po Didžiojo Šaltinio neturėjome panašaus maldų telkinio. Didysis Šaltinis kvėpė mūsų liaudžiai tikėjimo stiprybę apie pusšimtį metų ir išlaikė gyvą meilę savam žodžiui. Bet naujom kartom jis nebetiko. Juos patenkinti leista mažesnės, suprastintos maldaknygės. Susiaurėjusi maldų apimtis siaurino ir tikėjimo akiračius. Tai pajutę, pradėjom vėl pasigesti ko nors platesnio". O tas platesnis, naujų laikų maldynas ir buvo kun. St. Ylos kūrinys, kurį jis brandino daugelį metų. Jis būdingas yra tuo, kad prabyla moderniųjų laikų žmogaus kalba, kurią jis supranta ir laiko savo širdies kalba. Minėto maldyno žodžiais, dabarties žmogus gali lengvai prakalbėti Dievui ir išsakyti savo rūpesčius bei maldavimus.

Sukurti tokiam maldynui neužteko eilinio redaktoriaus darbštumo — reikėjo poetinės dovanos, kurią kun. St. Yla turėjo. Jis rašė poeziją būdamas kacete, rašė ir iš jos išėjęs, pasiskardeno su ja ir spaudoje. Tai labai padėjo kun. St. Ylai kuriant įvairias maldas, giesmes, taisant primityvius, senoviškus tekstus. Skaitydamas jo sukurtas maldas, jauti, kad kalba poetas, sugebantis ne tiktai pasinerti dvasinėn gelmėn, bet ir ją sklandžiai išreikšti, įkvėpti sielą negyvam tekstui.

Neliko nepaliesta ir tikybinė terminologija, kuri buvo ir daugeliu atvejų dar tebėra primityviai atsilikusi. Bene ryškiausia kun. St. Ylos naujovė šioje srityje buvo žodžio "pana" išgyvendinimas iš litanijų bei maldų. Tasai lenkiškas žodis buvo prikibęs prie Marijos ir nemaloniai raižė lietuvišką ausį. Kun. St. Yla pakeitė jį žodžiu "mergelė". Pakeisti buvo lengva, bet prigydyti gyvoje kalboje ir tikybiniuose raštuose — sunku. Atsirado stipri reakcija, protestuojanti prieš tokią naujovę. Vienas stipriausių jos priešininkų buvo arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Jo inspiruotas prel. Klemensas Razminas, tuometinis jo sekretorius, parašė straipsnį, kritikuojantį kun. St. Ylos naujovę. Pastarasis, matyt, jautė kylančią opoziciją ir telkė argumentus. Kai tik pasirodė minėtasis prelato Razmino straipsnis, kun. St. Yla apie liturginę terminiją parašė ištisą studiją, kurioje labai įtikinamai apgynė "mergelės" įvedimą į maldas vietoje lenkiškosios "panos". Tuo būdu jis pralaužė seną, bet atgyvenusią tradiciją, atsiradusią su lenkų kalbos įtaka.

Jaunimo gretose
Naujumu padvelkė kun. St. Yla ir jaunimo gretose. Tradicinė Lietuvos kunigo laikysena buvo autoritetinė. Kunigas turi būti jaunimo mokytojas, vadovaujantis savo dvasiniu vyresniškumu, pranašumu, nurodymais ir net įsakymais. Kitoks buvo kun. St. Yla. Jis ėjo į jaunimo gretas kaip mylintis vyresnysis draugas. Jam rūpėjo laimėti jaunimą ne išorinio autoriteto keliu, o draugiškumu. Tas jo bruožas jau reiškėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kur jis kurį laiką kapelionavo. Žymiai ryškiau jis sušvito teologijos fakultete, kur pradėjo profesoriauti. Su savo studentais jis buvo pirmoje eilėje draugas.

Kai kun. St. Yla atsidūrė JAV-se, didelę dalį savo laiko ir energijos skyrė jaunimui — ateitininkams ir skautams. Kurį laiką buvo seserijos kapelionu, domėjosi jų religinėm bei psichologinėm problemom ir parašė net populiarią studiją Moderni mergaitė (1964). Tai buvo naujas žvilgsnis į lietuvaičių problemas psichologiniu ir moraliniu požiūriu.

Daug plačiau jis reiškėsi ateitininkuose, ypač moksleiviuose. Jo suorganizuoti kursai Dainavoje ir Putname tapo Ylos mokykla, per kurią yra perėjęs gana gausus jaunimo būrys. Bet visur kun. St. Yla imponavo savo nepaprastu draugiškumu, artimumu, patraukliu supratimu. Net ir senatvė neužtemdė šio bruožo.

Tai labai ryškiai jautė jaunimas. Ir kai kun. St. Yla dėl ligos negalėdavo atvykti Dainavon į kursus, jautėsi kažkokios šilumos stoka, ir Dainava nebeatrodė tokia miela.

Žinoma, su jo draugiškumu siejosi intelektualinis pajėgumas, kuris taip pat imponavo jaunimui, tačiau ne jis buvo pagrindinis magnetas. Intelektualių žmonių ateitininkų jaunimas nestokojo, bet nė vienas napasižymėjo ylišku patrauklumu, kuris sklido iš mylinčios širdies ir visos asmenybės.

Tai pastebėjo ir ateitininkų jaunimo vardu kalbėjusi Rasa Soliūnaitė laidotuviniame atsisveikinime Čikagoje. Ji sakė: "Jūs buvote visad mūsų tarpe ne tik kaip globėjas ir mokytojas, bet taip pat kaip mūsų nuoširdus draugas. Jūsų didesnioji gyvenimo dalis buvo pašvęsta jaunimui, ugdant jame meilę Dievui, tėvynei ir žmogui. Visuomet skatinot mus visus kilt virš kasdieniškumo ir kartu kelti kitus. Jūsų žodžiai, mintys ir nesibaigianti energija, dirbant su jaunimu stovyklose, kursuose ir kur tik jaunimas susiburdavo, visad liks" (Ateitis, 1983 m., 6 nr.).

Originalus ir kuklus
Atrodė, kad senatvėje kun. St. Yla įžengs į tradicines vėžes ir nebesiskirs nuo kitų, bet taip neįvyko. Kai tradicinės linijos kunigai praleisdavo savo laisvalaikį golfo laukuose, turistinėse kelionėse, sportinių žaidynių stadionuose, kun. St. Yla ėmė statyti Mindaugo pilaitę iš aplinkoje esančių akmenų, norėdamas pabrėžti Lietuvos krikšto pradininką — karalių Mindaugą. Visi stebėjosi tokiu keistu jo "sportu", kuriame kun. St. Yla ieškojo atvangos nuo protinio darbo. Bet kai pilaitė išdygo ir prisipildė meno kūrinių — vitražų žymiųjų mūsų menininkų, visi didžiavosi kaip aplinkos įdomybe, kalbančia savo tautiečiams ir amerikiečiams apie didingą praeities Lietuvą.

Išsiskyrė kun. St. Yla iš kitų kunigų ir neįprastu kuklumu. Yra visuotinai įprasta švęsti kunigystės sukaktis su didelėmis iškilmėmis. Bet kai kun. St. Yla sulaukė 50 metų kunigystės sukakties, jokių iškilmių nebuvo, nors daug kas jų tikėjosi ir laukė. Ir tai dėl to, kad Velionis nemėgo liaupsinimų bei smilkymų. Kai šias eilutes rašantis paminėjo Tėviškės žiburiuose jo kunigystės sukaktį, kun. St. Yla jį draugiškai barė, nes dėl to gavęs daug sveikinimų, į kuriuos reikėjo atsakyti.

Norėjo ir Putnamo seselės savo kapeliono kunigystės sukaktį iškilmingai atšvęsti, bet kun. St. Yla nesutiko ir net pasipriešino. Tada seselės kvietė jį paminėti tą sukaktį bent šeimyniškoje aplinkoje, dalyvaujant tiktai seselėms. Kun. St. Yla, kaip liudija sesuo Palmira savo laiške (1984. III.27.), "mielai sutiko seserų būryje savo koplyčioje kartu pasimelsti, pagiedoti jo sukurtas šv. Mišių giesmes, o po nuoširdžių maldų kartu pabendrauti prie pusryčių stalo. Susirinkome iš visų ten esančių trijų namų atstovės. Tuo laiku buvau Villa Maria administratorė ir seserų vyresnioji. Papuošėm aplinką savų darželių gėlėm — paprastom, kvepiančiom konvalijom ir kitais ankstyvo pavasario žiedeliais. Jis buvo labai patenkintas, nuoširdus ir linksmas kaip niekada. Buvo labai šeimyniška nuotaika. Jis taip norėjo, ir taip buvo padaryta. Jo mintis buvo: kunigystė yra per daug šventas dalykas, kuriuo nedera afišuotis; šia Dievo dovana nereikia skardenti visuomenėje".

Kančia ir krikščioniška šviesa
Žiūrint iš tolo, atrodo, kad kun. St. Yla, kaip naujo stiliaus kunigas, apdovanotas įvairiais talentais, sklandžiai ėjo per gyvenimą, skindamas vieną laimėjimą po kito. Deja, taip nebuvo. Tas jo naujumas žymia dalimi buvo ir jo kančių priežastis. O kentėjo jis nuo pirmųjų kunigystės žingsnių. Daugelio jis buvo nesuprastas, ypač tradicinės hierarchijos, kuri, bent pradžioje, žiūrėjo į jį su tam tikru lyg ir nepasitikėjimu. Kai žymiai menkesni už jį kilo hierarchijos laiptais, kun. St. Yla jais nė nepajudėjo, nes tie, kurie darė sprendimus, matė Velionį klaidingoje šviesoje.

Dėl to atsirado kliūtys ir akademiniame kelyje. Nors jis savo moksliniais darbais buvo pralenkęs ne vieną daktarą, tačiau pats formaliai daktaro laipsnio neturėjo. Nors jis savo asmenybe, išsimokslinimu, gabumu ir darbais lenkė ne vieną hierarchą, tačiau pats į hierarchus nebuvo pakeltas. Nesusilaukė jis iš tos pusės nė jokio kito pripažinimo, nors buvo vertesnis už kitus pripažintuosius.

Kaip gana artimai pažinojęs kun. St. Ylą galiu liudyti, kad jis jokio oficialaus pripažinimo ir neieškojo, nes tai laikė išoriniu apdaru. Jam rūpėjo vidinės, dvasinės vertybės, kurios sudaro gyvenimo turinį ir savaime iškelia žmogų. Galimas dalykas, kad jam buvo skirtas daug svarbesnis Apvaizdos kelias, vedęs jį per kančią į moralinį taurumą. Išorinio išaukštinimo ženklai jį būtų iškėlę tiktai praeinamybės sferoje, nukreipę jo dėmesį paviršiui, bet vargu ar būtų praturtinę jį dvasiškai. Savo pasirinktu keliu ir stiliumi jis pasiekė daug svarbesnį poaukštį, būtent moralinį, kuris yra nenykstantis, nepraeinamas, kitiem spinduliuojantis.

Tai matė ir jautė turėję progos artimai su Velioniu bendrauti. Štai Aleksandras Kantvilas, buvęs su juo Stutthofo koncentracijos stovykloje, rašo: "Turėjau didelę garbę kvėpuoti tuo pačiu oru, dalintis ne kartą ta pačia antklode, valgio šaukštu ir jausti jo širdies plakimą, kai gyvenome dvejus metus Stutthofo koncentracijos stovykloje tame pačiame kazemate. Mačiau, kokią šviesą jis aplink save skleidė savo kilnumu, paniekintas ir nužmogintas, jaučiau tą didelę jėgą ir stiprybę, kuri sklido iš jo ir stiprino, kai alkio ir sunkaus darbo iškantinti, grasinimų ir keiksmų išgąsdinti rinkdavomės aplink jį, ieškodami vilties, paguodos ir ištvermės" (Ateitis, 1983 m., 6 nr.).

Taip, kun. St. Yla skleidė stiprią moralinę šviesą gyvas būdamas, skleidė ją nauju būdu. Toji šviesa neužgeso ir po jo mirties — ji sklinda iš jo darbų ir visų jo asmenybės pėdsakų. Kuklus jo kapas Amerikos Putname yra to naujo stiliaus kunigo ženklas, liudijantis dvasinę Velionio didybę. Tada, kai kiti rūpinasi pomirtiniais paminklais, iškilmingomis laidotuvėmis, kun. St. Yla įrašė savo testamente: "Karstas tebūna paprastas, kaip mano tėvų ir artimųjų. Laidotuvės su paprastom Mišiom, be pamokslo ir iškilmių. Kapas be paminklo, nebent koks medinis liet. kryžiastulpis" (Ateitis, 1983 m., 6 nr.).

Tuo būdu ir paskutiniuose savo gyvenimo žingsniuose kun. St. Yla išliko nuosekliai naujas, originalus, dvelkiantis krikščionišku brandumu. Kuklus jo kapas ir antkapis tapo moraliniu švyturiu visai lietuvių tautai, taip reikalingai tokios šviesos dabarties sutemose.