KAI "RŪTOS" ŽALIAVO IR DYGO "TULPĖS" Spausdinti
Mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX — XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia

Įžanga

Ateitininkų sąjūdžio pradžios istorijai pažinti reikia šaltinių, kaip ir kiekvienai istorijai. Anų laikų veiklos rusų valdomuose kraštuose neliko dokumentų, pirminių šaltinių. Mokyklose ateitininkų organizacijos buvo draudžiamos ir policijos.ir mokyklų vadovybių. Susekti moksleiviai už tokias organizacijas abiejų organų buvo baudžiami (MK2:70). Atsižvelgiant į at-kų veiklos sąlygas, kiekvienam suprantama tuščios pastangos ieškoti pirmųjų šaltinių — dokumentų (protokolų ir pan.). Teisingai prel. M. Krupavičius sako: "Kas iš tų laikų pasiliko, pasiliko tik anų laikų (...) ateitininkų atmintyse ir tose labai kukliose atsiminimų nuotrupose, kurios susirado vietos prisiglausti nepriklausomybės ar išeivijos spaudos skiltyse" (MK3:100). Pagal tą patį prelatą, nepavyks surasti platesnių šaltinių, nes jie buvo sukrauti žmonių galvose. Miršta tie žmonės, dingsta ir šaltinai. Netolima Degučių steigiamosios konferencijos ir Kauno pirmosios konferencijos praeitis, o jau nedaug tų jvykių gyvų liudininkų beliko (MK3:112). Ir teisingai priduria pastaba: "Jų palikti duomenys taip pat reikalingi patikrinimo, nes 50 metelių (tiek buvo praėję laiko, kai jis rašė čia cituojamą straipsnį. V. L.) savo padaro: ir ne visa pasakoma ir, kartais ne taip pasakoma, be blogos valios, atmintis apdyla" (t. p.). Ir tėviškai įspėja, kad at-kų istorijoje "Aistroms, nervams ir ambicijoms bei tendencijoms čia vietos negali būti" (MK3:112).

Ir rusų valdomame krašte esančioje Petersburge Dvasinėje Akademijoje galėjo išlikti dokumentacijos. Mat ji, "kaip aukštoji mokykla, turėjo teisės leisti savo studentams organizuotis į tam tikro charakterio organizacijas. Akademijos vadovybė nekliudė, nors dažnai rektoriai lenkai ir šnairai žiūrėjo į lietuvišką veiklą. Akademikų organizacija savo susirinkimų rašė protokolus. Tie protokolai visuomet buvo laikomi Akademijos rūmuose. Uždarius Akademiją, bolševikai jos rūmuose apgyvendino estų bolševikų dalinį. Akademijos biblioteka buvo didelė ir brangi. Joj buvo daug brangių knygų, kurias Lietuvos - Lenkijos respublikos karaliai buvo padovanoję Vilniaus Akademijai, kuri rusų carų buvo perkelta į Petrapilį ir perorganizuota į kalbamą Akademiją.

Bolševikų užimtas Petrapilis žiemai buvo paliktas be kuro. Apgyvendinti Akademijos rūmuose estai, nenorėdami šaldyti savo bolševikiškų kūnų, paleido dūmais į padanges visą brangų Akademijoj rastą knygų lobyną. Toks likimas ištiko ir lietuvių akademikų draugijos archyvą. Tad jau istorijos tikslių žinių niekad niekam gauti nepavyks" (MK2:70).

Dar Fribourgo lietuvių studentų organizacijos veiklos dokumentacija galėjo išlikti. Pagal vysk. P. Bučio pasakojimą: "Turėjome didelio formato, gerai įrištą, iš drobinio popierio sudarytą knygą, į kurią rašydavome Friburgo lietuvių kroniką. Jos vedėjas buvo kun. Jonas Totoraitis, nes jis studijavo istoriją (PBAL262). "Rūtos" spintoje dėdavo visą archyvinę medžiagą, kuri, jei neklystu, prieš II pasaulinį karą buvo parvežta į Lietuvą ir teko ateitininkų federacijos archyvui" (PBAL262). Visiems aišku, kad ta medžiaga okupuotoje Lietuvoje bolševikų buvo sunaikinta.

Taigi tenka tenkintis paliktais atsiminimais. Daugiausia apie at-kus medžiagos yra palikęs vysk. Pranciškus Būčys ir kan. Mykolas Vaitkus. Ta visa medžiaga yra išspausdinta tremties laikų "Tėvynės Sarge" I tome. Vysk. P. Būčys jos pateikė straipsnyje Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje ir Prieš senajam "Tėvynės Sargui" užgemant. Kan. M. Vaitkus tos medžiagos davė tame pačiame "Tėvynės Sarge" straipsnyje Ateitininkijos genezė. Daug tais klausimais rašė "Tiesos kelyje" rimtas istorikas kun. J. Stakauskas (MK2:68).

Kiti at-kų veikėjai anksčiau savo atsiminimus surašė "Ateityje", "Židinyje" ir kt. Laisvajame pasaulyje pirmūnų buvo tik keletas: dr. Eliziejus Draugelis, Povilas Dirkis, Mykolas Vaitkus, Magdalena Draugelytė - Galdikienė ir Mykolas Krupavičius. Vienu metu, išjudinti vieno klausimo (kas at-kų tėvas?) parašė savo atsiminimus. Ir puikiai jie padarė. Šiuo metu, kai šios istorijos rašoma įžanga, nė vieno jų gyvųjų tarpe nebėra. Anksčiau parašė Pr. Dovydaitis, A. Matulaitis ir Iz. Dorius (Tamošaitis).

Nepriklausomoje Lietuvoje vienetų veikla buvo atžymima protokoluose ir kitu būdu, tačiau ir ši negalėjo išlikti dėl bolševikinio persekiojimo. Tų vienetų veiklos archyvai sunaikinti. Kiek šaltinių turime, tuo ir reikia pasitenkinti. Vis tiek reikia rašyti at-kų istoriją, kuri gerokai pavėluota (nes nebėra pirmūnų), bet dar geresnės sąlygos negu bus po dešimtmečių, nes dar yra gyvų, kurie siekia beveik organizacijos pradžią.

Kad tekste nebūtų neaiškumų, norime čia įrašyti keletą pastabų. "Aušros" laikraščio sekėjus vadiname aušrininkais. Dalis lietuvių "Aušrinės" pasekėjus irgi vadina aušrininkais. Tačiau "Aušrinės" sekėjų negalime vadinti aušrininkais, bet aušrinininkais arba aušriniečiais. Kitaip dviejų organizacijų narius vadiname vienu vardu. Mes naudosime aušriniečių vardą.

Esame nusistatymo kitų tautų vietoves vadinti jų vadinamu vardu, pvz., Petersburgas. Tačiau citatose palikti autorių įrašyti vardai, pvz., Petrapilis. Kad nebūtų painiavos, organizacijų ir spaudinių vardus rašome kabutėse.

Ir įžangos pabaigoje gal būtų naudinga pasakyti, kaip šis rašinys atsirado. O buvo taip. Sąžinei išmetinėjant, kad niekas nerašo at-kų istorijos, parašiau straipsnį "Mes ruošiame ateitininkų istoriją" ("Draugas", 1985.IV.20, at-kų skyriuje). Tame straipsnyje buvo keliamas būtinas reikalas parašyti savos organizacijos istoriją ir nurodomas kelias, kaip greičiau tas rašymo darbas būtų atliktas.

Supratau, kad keldamas at-kų istorijos rašymo reikalą, nurodydamas darbą kitiems, pats taip pat turėjau ryžtis nors iš dalies prisidėti. Kai Federacijos vadas dr. Kazys Pemkus, atsiliepdamas į tą straipsnį, mane pašnekino imtis to darbo, aš jam pasakiau susidariusias kliūtis.

Po to telefoninio pasikalbėjimo ateitininkuos istorija jau nebedavė man ramybės. Paruošiau planą, kurį buvau pasiryžęs atiduoti pakviestam redaktoriui. Kai ruoš savo planą, bus lengviau turint prieš akis nors ir netobulą. Be to, ryžausi parašyti tai istorijai įvadą.

Dr. K. Pemkui pasitraukus iš vado pareigų, tas negalėjo būti vykdomas, nežinant naujo vado numatytų darbų plano. Tiesa, vienu tarpu (1986 m. pabaigoje) skambino Chicagos sendraugių pirmininkas Kazys Pabedinskas. Kvietė sutikti įeiti į komisiją istorijai rašyti. Pasakiau priežastis, dėl kurių negaliu dalyvauti komisijoje. Jam siūliausi dalyvauti tos komisijos pirmajame posėdyje ir referuoti savo padarytąjį planą ir pasisiūlyti parašyti apie ateitininkuos sąjūdžio pradžią. Daugiau apie ryžtą parašyti at-kų istorijai iki šios dienos neteko girdėti. Tačiau aš savo pasirinktąją temą nutariau parašyti. Ilgai užsitęsė tas mano darbas dėl daugelio priežasčių. Prie to prisidėjo ir Šv. Kazimiero seserų vienuolyno didelis remontas, užtrukęs apie metus laiko. Tuo metu Seserų turima lituanistinė biblioteka buvo sukrauta dėžėse.

Renkant medžiagą, palankiausias sąlygas sudarė Pasaulio Lietuvių Archyvas, "Draugo" redakcijos biblioteka ir Šv. Kazimiero seserų vienuolynas. Minėtų institucijų vadovybėms esu labai dėkingas. Dėka jų pagalbos darbą baigiau, kurį skaitytojas turi savo rankose. Kas redaguos at-kų istoriją, galės jį panaudoti.

O dabar, iki kas nors pasirūpins at-kų istorijos parašymu, susipažinkime, kas čia parašyta apie mokslus einančio katalikiško jaunimo organizacijas ("Rūtas" ir kitokiais vardais pavadintas) XIX - XX amžių sandūroje ir kaip išdygo tulpės ženkleliu atžymėtas sąjūdis — ateitininkai.

I. MOKLUS EINANČIO LIETUVIŲ KATALIKIŠKO JAUNIMO ORGANIZACIJOS XIX - XX AMŽIŲ SANDŪROJE

1. Kunigų organizacijos
Didesni būriai lietuvių kunigų studijavo Petersburge, Fribourge, Louvaine ir kitur. Taigi apie juos ir pradėkime. (Tik pradžioje norisi pridėti pastabą, kad Petersburgo Dvasinės Akademijos studentų turbūt daugumą sudarė baigusieji kunigų seminarijas, bet dar neįšventinti į kunigus. Fribourge ir Louvaine studijavo kunigai, tad anų neišskiriame iš jų tarpo, visus vadindami kunigais).

a. Petersburgo Dvasinėje Akademijoje. Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų, rusams okupavus Lietuvą, Vilniaus universitetas buvo panaikintas. Teologijos fakultetas pavadintas Aukštąja Seminarija ir 1844 m. perkeltas į Petersburgą (Sankt-Peterburg) ir ten pavadintas nauju vardu: "Imperatoriškoji Rymo-Katalikų Bažnytinė Akademija" (KLBL:28-29). Lietuvių raštijoje prigijo trumpesnis vardas: "Petersburgo Dvasinė Akademija".

altAdomas Jakštas — prel. Aleksandras Dambrauskas

Šioje Akademijoje "daugiausia studentų klierikų skaičius joje buvo paskutiniais vyskupo A. Pr. Symon rektoriavimo laikais, visai arti XIX a. pabaigos. Tada joje studentų buvo 73. Bemažko pusė jų, būtent 30, buvo lietuviai, nors lietuvių tauta teturėjo nepilnai tris milijonus iš penkiolikos milijonų visų katalikų Rusijos imperijoje. Atseit, mažiau kaip penktadalį. Akademijos uždavinys buvo aptarnauti visus imperijos katalikus" (VPAII:219-220).

Ta mokslo institucija lietuviai pasigėrėtinai naudojosi. "Arkivyskupui Boleslovui Klopotovvskiui tapus metropolitu ir akademijos globėju, lietuvių skaičius ypatingai padidėjo ir jis nesumažėjo jam mirus 1903 m." (VBAIL220).

Akademijoje profesorių kunigų tarpe buvo: kun. Jonas Maculevičius, kun. Kazimieras Jaunius, kun. Aleksandras Dambrauskas (Jakštas), kun. Ignotas Baltrušis ir kun. Petras Būčys. Vėliau buvo paskirtas kun. Jurgis Matulevičius ir dar vėliau kun. Blažiejus Česnys. O kun. Jonas Naujokaitis buvo tos įstaigos dvasios tėvu. "Tokiu būdu profesorių kunigų lietuvių skaičius susidarė lygus su kunigų lenkų profesorių skaičium. Pasauliečiai dėstytojai čia neimami dėmesin" (VBAIL220).

Vysk. P. Būčys atsimena, kad "Ginčų tarp lietuvių ir lenkų pasitaikydavo, bet ne taip dažnai ir ne taip aštriai, kaip Seinuose" (VBAIL220).

Petersburgo Dvasinės Akademijos studentai susiorganizavo slaptą literatų būrelį, pavadintą "Baublio Respublika". Leido laikraštėlį, kurį redagavo Klementas Kairys.

Lenkijoje XVI a. buvo įkurta organizacija, pavadinta "Babino respublika" (Babionska rzeczpospolita) literatūrinių draugysčių pavyzdžiu. Nariai gaudavo titulus, pavyzdžiui, kilnius dalykus kalbančius vadino vyskupais, plepius — kancleriais, bailius — hetmonais ir t.t. (LE, II, 21, 269; LE, XXI, 365).

1863 m. sukilimo metais Mintaujoje padarė kratą policija pas kun. Šatinskį ir rado jau senokai jam parašytą K. Kairio laišką. Jame Kairys smulkiai rašė apie tuo laiku Petersburgo Dvasinėje Akademijoje veikusią studentų organizaciją. Neabejojame, kad narius pavadino duodamais titulais, kurie laiške skambėjo labai įspūdingai, nors draugija tebuvo "literatūrinė visuomeninė organizacija". Sukilimo metu šioje organizacijoje įžiūrėta priešvalstybinė veikla ir K. Kairys areštuotas. Nežiūrint į pastangas jį išvaduoti, buvo išsiųstas į Pauralį, kur po metų ir mirė (VCB3:398).

"Baublio Respublikai" priklausė Klemensas Kairys, Antanas Baranauskas (SYW:184), Silvestras Gimžauskas, Justinas Pranaitis, A. Dambrauskas - Jakštas, Juozas Genys ir kiti. Dėl kažkokių rusų žandarų surastų užrašų keli kunigai buvo ištremti: Pranaitis, Genys, Petras Barauskis ir kiti (SYW:85).

Vėliau atsirado kiti slapti būreliai. Prel. M. Krupavičius nurodo buvus du studentų būreliu, įsikūrusius tarp 1870 ir 1880 metų. Vienam jų priklausė Kazimieras Jaunius, garsus mūsų kalbininkas, ir Petras Kraučiūnas, vėliau buvęs Marijampolės gimnazijos mokytojas, suvaidinęs didelį vaidmenį lietuvybės gaivinimo darbe (MK2:68). Prie šių dviejų vysk. Pr. Būčys jungia ir Sidaravičių (KLBL:30). Nuo 1895 m. lietuvių sambūris Akademijoje vadinosi "Lithuania" (SYW:185). Ši patriotinė kuopelė buvo panaši į Seinų klierikų kuopelę, tik tuo skirtumu, kad nedainuodavo. Bet kaip anos, taip ir šios nariai turėdavo rašyti straipsnius ir siųsti juos "Tėvynės Sargui" (MKAT89; VPBAL128), bet tas straipsnis, priešs siuntimą į redakciją, turėjo būti būrelio susirinkime perskaitytas ir pripažintas tinkamu (VPNAI:319). "Vienas uoliausių straipsnių ir referatų rašytojų buvo Jurgis Matulaitis" (SYVV:185). Jo referatus skaitė ir Kauno Kunigų Seminarijos klierikai. Veiklesniųjų tarpe buvo ir Andrius Dubinskas (SYW:185).

Prel. M. Krupavičius pasakoja: "Akademijoj lietuvių darbas buvo varomas legaliai ir gana plačiai. Antraisiais studentavimo metais aš jau buvau lietuvių studentų korporacijos pirmininku. Mūsų korporacija leido ir redagavo 'Ateities spindulius'. J mūsų rankas perėjo ir kun. J. Vailokaičio leisto 'Vadovo' redakcija... Lietuviai studentai sujungė aplink save visų kitų tautybių studentų organizacijas, kaip pavyzdžiui, gudų, vokiečių, latvių ir 1.1, ir sudarė daugumą. Toji jungtinė dauguma, žinoma, ne be triukšmo, lenkus nugalėjo. Ir nuo to momento Petrapilio Kunigų Akademija tapo nebe 'uczelnia polska', bet katalikų mokykla" (VPS:46). "Visos studentų d-jos iki 1917 veikė slaptai" (LE, XXII, 366).

Malonu iškelti žinią, kad iš Petersburgo Dvasinės Akademijos kilo mintis organizuoti katalikiškąjį jaunimą Lietuvos mokyklose. Šį įvykį prijungsime prie šio skyriaus galo, remdamiesi Mykolo Vaitkaus atsiminimais. Jis sako: "Man yra tekę anuomet ar pačiam tuos pirmuosius žingsnius sekt, net truputį juose dalyvauti, ar iš patikimų anuometinių šaltinių juos sužinot" (MVŠŽ:194). 1907- 1908 mokslo metais Petersburgo Dvasinės Akademijos stud. Vladas Jurgutis, reaguodamas į lietuvių bedievėjimą, padarė sprendimą: "Lietuvai reikia naujos organizacijos, būtent katalikų inteligentų organizacijos... daug jau turime vyrų, išėjusiųjų mokslus universitetuose ar bent gimnazijose, o ar daug jųjų bepraktikuoja savo tėvų tikėjimą? Dar blogiau — ar jųjų ir iš viso savo širdy betiki?" (VAG:249), — taręs vieną kartą M. Vaitkui. Ir toliau ateities vizija vystosi: "Žinoma, visiškai susiformavusius inteligentus sunku būtų beuždegti tikėjimo reikalams ir sujungti į tikėjimo organizaciją. Reikia pradėti ugdyti tikybos dvasioje jaunuomenę — augančią inteligentiją, gimnazistus ir nokstančiąją inteligentiją, studentus, ir juos organizuoti" (t. p.; plg. MVŠŽ,197 ir LE, X, 148), baigė savo galvojimą Vladas Jurgutis.

To galvojimo išdava buvo 1908 m. vasarą Kaune (Sankt Peterburg viešbutyje) pasitarimas, į kurį pakvietė savo kambario draugą kun. Mykolą Vaitkų, Louvaino universiteto stud. kun. Jurgį Galdiką ir Peterburgo Dvasinės Akademijos stud. kun. Praną Kuraitį. Dalyvavo ir pats iniciatorius Vladas Jurgutis (MVŠZ;199).

altKun. Mykolas Krupavičius

Apie pasitarimą rašo M. Vaitkus: "Mūsų suvažiavimo uždavinys buvo sudaryti organizacijos statuto projektą", kurį Jurgutis "turėjo galvoj išbaigtą" (MVŠŽ;200). "Darbą baigę, nutarėme apie jį painformuoti vyriausiąjį anuomet Lietuvoj katalikybės klausimais autoritetą (bent taip mum, jaunimui, tuokart atrodė) — kun. Aleksandrą Dambrauską, Šv. Kazimiero draugijos pirmininką bei 'Draugijos' žurnalo redaktorių...." (t. p.). Pas minėtą asmenį nusiuntė kun. M. Vaitkų. Jakštas nutarimui pritarė, todėl pasitarimo dalyviai išsiskirstė atostogų su pasiryžimu "sumanymą vykdyti, pirmiausia stengdamiesi prikalbinti kiek įmanoma daugiau tinkamų jaunų inteligentų prisidėti prie mūsų darbo" (MVŠŽ:200-204). Jakšto - Dambrausko pritarimas — didelis laimėjimas: "Juk netrukus visi katalikų studentų bei moksleivių upeliai, kaip maskviečiai — degutiečiai, luveniečiai, friburgiečiai, petrapiliečiaiirt.t. susiliejo į Kauną, visi prisiglaudė prie Šv. Kazimiero draugijos po jos pirmininko Dambrausko sparnais, aplink 'Ateities' žurnalą, kurį leido bei finansavo toji draugija, ir taip augo bei stiprėjo katalikų studentų bei moksleivių Ateitininkų organizacija svarbiausiais savo vaikystės metais" (MVSZ;203).

"Visą darbo pradžios naštą gavo vilkti Jurgutis su Kuraičiu" (MVSZ:204). Labai nuoširdus bendradarbis buvo įjungtas kun. Mečislovas Reinys. Kuraitis ir Reinys parašė daugiau kaip po 150 laiškų organizacijos reikalais (MVŠŽ:204; DJG:331-332).

Simas Sužiedėlis rašo, kad mintis organizuoti katlaikišką jaunimą Lietuvos mokyklose kilo iš Petersburgo Dvasinės Akademijos, kad "ji buvo akstinu atsirasti ateitininkams" (LE, XX, 366).

Pagal M. Vaitkų, "Jurgučiui teko garbė, kad jis į naujai sumanytąjį darbą įtraukė vieną iš didžiausių būsimųjų ateitininkų — Praną Dovydaitį, Maskvos universiteto studentą. Tai įvyko bene 1909 metų vasarą (o gal jau 1908). Vladas man pasakojo, kaip jis važiavęs pas Dovydaitį į jo tėviškę ir tris dienas su juo kalbėjęsis, iki galutinai įtikinęs tą kietą ir atsargų lietuvį stot į sumanytąjį veikimą" (MVŠŽ:206).

b. Fribourgo "Rūta". Nuolatinių lietuvių gyventojų Šveicarijoje beveik visai nėra buvę. Čion lietuviai atsirasdavo tik studijų ar gydymosi tikslais arba slėpdamiesi nuo rusų persekiojimų po įvykusių sukilimų ar karų. Nuo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios jau nemažas skaičius lietuvių studijavo įvairiose aukštosiose Šveicarijos mokyklose. Daugiausia lietuvių studijavo Fribourge katalikų universitete (LE, XXX, 197). 1895 - 1935 laikotarpyje buvo net apie 110 lietuvių studentų.

Pirmasis lietuvis, atvykęs 1895 m. studijuoti į Fribourgo universitetą, buvo kun. Juozas Stankevičius, pasivadinęs Montvidu. Tais pat metais atvyksta kun. Būrgeris, o kitais — kun. Jurgis Daugirdas. 1898 m. atkeliauja Jonas Norvidas, M. Balandis, Rauda ir A. Modro. "Visi jie kunigai, pasivadinę slapyvardėmis, nes tais laikais rusų valžia katalikų kunigų užsienyje mokytis visai neleido, ir tie turėdavo vykti slapčia ir čia studijuoti, prisidengę svetimomis pavardėmis. Tas dangstymasis slapyvardėmis tęsėsi iki 1906 m., kada po revoliucijos šie kunigų suvaržymai nustojo veikę" (RLR:276).

Vienas autorius nurodo, kad be slapyvardžių buvo tik J. Matulaitis ir Pr. Būčys. Jiems, baigus Dvasinę Petersburgo Akademiją buvę leista doktorizuotis (GFR:287). Tačiau vysk. Pr. Būčys savo atsiminimuose nurodo, kad kun. J. Matulaitis pasivadino Montvydu, o jis pats - Bernys (VPBAL236).

Pirmieji atvykėliai lietuviai prisidėjo prie lenkų studentų esamos organizacijos. Bet vėliau, kai pamatė, kad lenkai nenori pripažinti lygių teisių lietuviams, iš jos pasitraukė. Fribourgo studentai Daugirdas, Norvidas, Montvydas, Modro, Griauža ir Petrulis 1899. V. 7 įsteigė lietuvių organizaciją "Rūtą". Kadangi Zūriche buvo anksčiau suorganizuota "Draugystė Lietuviškos Jaunuomenės", tai jie nutarė su ja susivienyti, priimdami anos druagijos įstatus. Pirmininku ir iždininku išrinktas Daugirdas, o sekretoriumi ir knygininku — Petrulis.

Kadangi lenkai Lietuvą laikė Lenkijos dalimi, tad šis lietuvių pasielgimas (susiorganizavimas savos druagijos) buvo sutiktas labai nepalankiai. Per lenkų kardinolą lietuviai kunigai studentai buvo apskųsti vysk. Baranauskui, išvadinant juos tinginiais ir kitais vardais. Kad vyskupas jų neatšauktų atgal, per įtakingus žmones privertė skundėją atšaukti savo melagingą skundą (RLR:278).

altPranas Dovydaitis Visi portretai iš "Lietuvos albumo"

"Rūtos" tikslas buvo "žadinti tautišką savo narių susipratimą ir rengtis prie platesnio tautos darbo mūsų visuomenėje" (t. p.). O pagrindinis veikimas buvo apšvarinimas kalbos, kaip tada buvo įprasta rūpintis. "Iki 1906 visas 'Rūtos' veikimas turi grynai tautišką pobūdį" (t. p.). Kaip pavyzdį, "reikia pažymėti Narbutos atsišaukimą "į mūsų kunigėlius ", kuriame ryškiausiai pabrėžiama mintis, kad kunigai, kaipo liaudies dvasios vadai, privalo į juos kalbėti jų, lietuvių kalba, ir mesti patys vartoję lenkų kalbą)... Kauno klierikai paskui jį hektorigrafavo ir išplatino po visą Žemaitiją. Senesnieji kunigai tuo atsišaukimu labai pasipiktino ir vadino jį litvomanų darbu" (RLR:279). Tas įvykis buvo 1899 m.

"Rūta" išsirašydavo visų pakraipų laikraščius. Nuo 1906 m. atkreipė dėmesį į liberalų ir socialistų spaudoje keliamą neigiamą nusistatymą prieš Bažnyčią ir tikėjimo tiesas. Rūtiečiai pradėjo dalyvauti spaudoje ir polemizuoti su minėtos krypties žmonėmis. "Rūta" anais laikais susidėjo beveik vien iš kunigų (t. p.).

Amerikiečių studentų draugijoje "Columbija" (veikusioje Šveicarijoje) vienas lenkas skaitė paskaitą apie lietuvius, prasilenkdamas su tiesa. Tada Cibulskis tai pačiai "Columbijai" skaitė referatą "Lietuva pirmiau ir dabar", atitaisydamas tą neteisybę, kurią lenkas buvo padaręs.

"Rūtos" nariai privalėjo rašyti referatus. Kas neparašydavo, mokėdavo nemažą pabaudą. Referatais stengėsi padėti lietuvių laikraščiams. Pradžioje tų referatų gaudavo ir spausdindavo "Dirva", "Žinynas", "Žvaigždė", "Tėvynės Sargas" ir "Šviesa". Vėliau "Ateitis", "Draugija", "Šaltinis" ir "Vadovas". Dvidešimtpenkių metų "Rūtos" gyvavimui prisiminti leidinyje tų referatų pavadinimų surašyta net 111 (RLR:284-285). Jautrūs buvo "Rūtos" nariai spaudoje iškeltiems klausimams. Jie svarstydavo tuos klausimus. Patys būdami neturtingi studentai, bet lietuvių skyriui įrengti Pasaulinėje parodoje Paryžiuje sumetė pinigų pradžios veiklai. Skubiai išvertė į prancūzų kalbą sąrašą išėjusių knygų po 1864 metų. Po vysk. Baranausko mirties rūpinasi Seinam lietuviu vyskupu. Milukui, besirūpinančiam Šv. Kazimiero Seserų kongregacijos įsteigmu Amerikoje, daug "Rūtos" narių jam padėjo. Daug prisidėjo prie vokiečių ir prancūzų kalbom paruošimo literatūros, supažindinančios pasaulį su lietuvių istorija, jų siekiais ir su padėtimi.

Draugijos pavadinimas "Rūta" svetimtaučiams nieko nesakė. O Lietuvą turėjo garsinti, nes apie ją pasaulis beveik nieko nežinojo. Šveicarijoje likę I-ojo Pasaulinio karo metu tik trys nariai kunigai A. Steponavičius (vėliau Steponaitis), V. Dzimidavičius (Daumantas) ir J. Purickis nutarė draugijos vardą pakeisti prasmingesnių vardu "Lithuanija". Jau kaipo "Lithuanija" mūsų organizacija padarė vieną iškilmę, būtent savo vėliavos pašventinimą, kuris atliktas su visa Fribourge galima "pompa": iškilmingomis pamaldomis, vieša eisena per miestą, orkestrui griežiant, kitoms studentų organizacijoms lydint, iškilmingu posėdžiu, dalyvaujant Kontono vy» riausybei ir universiteto profesoriams" (RLR:281).

Daug garsių žmonių turėjo "Lithuanija" savo narių tarpe. Jos nariais buvo žymūs visuomenės, Bažnyčios ir valstybės veikėjai. Nors dalį jų suminėkime: arkivysk. Jurgis Matulaitis, vysk. Pranas Būčys, kun. Jonas Totoraitis, kun. Blažiejus Česnys, Stasys Šalkauskis, Vaitkevičius, kun. J. Naujokas, poetas kun. M. Gustaitis, Žalia Rūta — kun. Adolfas Sabaliauskas, Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana, kun. Antanas Civinskas, kun. Čižauskas, prof. kun. Maliauskis, kun . J. Stankevičius, Leonas Bistras, kun. K. Matulaitis ir kt. (RLR:281).

Šis garsių žmonių sąrašas dar padidės, kai bus įrašyti kunigai studentai: Jonas Navickas, Henrikas Žilevičius, Izidorius Tamošaitis, Mykolaitis - Putinas, Juozas Purickis, V. Daumantas, Antanas Steponaitis, Ignas Česaitis ir Vincas Borisevičius (MK3:106). Anksčiau čia studijavo kunigai, bet I-ojo Pasaulinio karo metu ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje į Šveicariją suvažiavo daug pasauliečių studentų, kurių būrelį suminėsime: M. Andziulytė (vėliau Rugienienė), M. Ambraziejūtė (Kundrotienė), Ona Petrauskaitė (Krikščiūnienė), Ona Vosyliūtė (Pakštienė), Uršulė Urniežytė (Starkuvienė), Kazys Pakštas, Eduardas Turauskas, Pranas Jucaitis, Klemensas Ruginis, Pranas Raulinaitis, Petras Radzevičius, Juozas Leimonas, Kazys Ambrazaitis, M. Ašmys ir kt. (MK3:106).

Kai paaiškėjo, kad I-ojo Pasaulinio karo metu Vokietijoje ir Austrijoje yra apie 20,000 lietuvių karo ir civilių belaisvių, reikėjo skubiai juos organizuoti ir šelpti maistu, drabužiais ir pinigais. "Lithuanija" tam reikalui įkūrė komitetą (FDL:288). Komitetas tuoj paprašė Didžiosios Britanijos ir Amerikos lietuvių pagalbos. Gauta aukų apie vieną milijoną litų (FDL:288-289). Už tuos pinigus pirko maistą (duonos, mėsos, sūrį, kondensuoto pieno ir kt.) ir siuntinėjo belaisviams į Vokietiją bei Austriją (FDL:289).

1915 m. iš Prancūzijos atkėlus Lietuvių Informacijos Biurą į Lausanną, ten pradėjo keltis — koncentruotis ir visas Šveicarijos lietuvių veikimas.

Minėtas šelpimo komitetas irgi persikėlė į Lausanną. Šalpos komitetas pasivadino "Lithuanija", Centrinis Komitetas Nukentėjusiems Nuo Karo Lietuvoje Šelpti ir atsiskyrė nuo akademinės draugijos (FDL:289). Tas komitetas šalia šalpos darbo dar padėjo Lietuvoje gyvenantiems susirašinėti su Amerikoje, Anglijoje ir Rusijoje gyvenančiais artimaisiais (t. p.).

Karui pasibaigus, kun. A Steponaitis liko dar Šveicarijoje kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotinis. Jis stengėsi Lietuvos vaikams gauti popiežiaus ir "Vaikų Šelpimo Komiteto" (Ženevoje) pašalpos, kas jam ir pavyko. Ją gavo Lietuva per vysk. Pr. Karevičių (t. p.).

Šveicarijos lietuviai milžinišką darbą nudirbo politikos srityje Lietuvos naudai, suruošdami šešias konferencijas, kurių reikšmė buvo daug didesnė negu buvo galima tikėtis (plačiau apie konferencijas žr. V. Liulevičius, "Išeivijos vaidmuo").

Jau anksčiau buvo suminėta, kad nemažas lietuvių skaičius studijavo ir Zūricho universitete. Jie buvo susispietę į "Zūricho Draugystę Lietuviškos Jaunuomenės". Jie 1899 m. buvo išleidę atsišaukimą, raginantį lietuvius dalyvauti 1900 m. įvykstančioje Paryžiuje pasaulinėje parodoje, siūlydami joje įrengti lietuvių skyrių (LE, XXX, 198).

c. Louvaino "Lithuanie". "1909 metais pavasarį baigę akademiją.Kuraitis ir Reinys išvyko į Louvainą toliau studijuoti, rudeniop. Ten iš Innsbrucko atvyko mūsų jau minėtas kun. Jurgis Galdikas irgi baigti studijų" (MVŠŽ:207). Nuo 1906 m. Louvaine studijavo kun. Antanas Maliauskis (t.p.). Kaip toliau matysime, studentų buvo ir daugiau.

Louvaino universiteto studentai Pr. Kuraitis, M. Reinys, P. Bielskus, A. Viskantas, S. Šultė, J. Galdikas ir E. Stukelis 1909 m. įkūrė lietuvių studentų organizaciją "Lithuanie", norėdami organizuotai pasireikšti universiteto gyvenime ir populiarinti Lietuvos vardą. Tais pat metais įsigijo savo vėliavą su Lietuvos vyčiu (LE XVI, 13). Lietuvių globėjas "Prof. kanauninkas Nys pašventino bažnyčioje vėliavą, pasakė gražią, lietuviams labai simpatingą prakalbą, girdint įvairių tautų, net ir ... lenkų studentams; šie pastarieji dėjo visas pastangas, kad tai neįvyktų. Tačiau įvyko. Lietuviai studentai dalyvavo iškilmėse su savo vėliava. Daug kas gėrėjosi jos gražia išvaizda ir per vaikštynes šaukė "Vive la Lithuanie". Anais (1909 m.) laikais tai buvo reikšmingas dalykas lietuvių ir Lietuvos vardo propagandai užsieniuose" (PMR:156). Vėliau ta vėliava buvo pargabenta į Lietuvą ir atiduota ateitininkams globoti. Ji buvo "laikoma pirmąja ateitininkų vėliava" (LE, X, 370).

Kilusi mintis Petersburgo Dvasinėje Akademijoje suorganizuoti katalikišką jaunimą, buvo įvykdyta Louvaino universitete, kai 1909 m. į jį persikėlė Kuraitis ir Reinys. Dvasinės Akademijos studentas VI. Jurgutis buvo pasišovęs suorganizuoti lietuvių katalikų studentų sąjungą. Dėl kažin kokių priežasčių tas jam padaryti nepavyko, todėl liuveniškiai studentai naujųjų mokslo metų pradžioje (1909.X.28) Pr. Kuraičio iniciatyva sudarė organizacinį komitetą kurti lietuvių katalikų studentų sąjungai. Priimti įstatai su Pr. Kuraičio parašytu atsišaukimu buvo išsiuntinėti Petersburgo, Fribourgo, Romos ir Krokuvos lietuviams studentams. Gavus palankius atsakymus ir dar susirašinėjus dėl valdybos vietos ir valdybos sudėties, buvo išrinkta 1910.11.19 iš liuveniškių sąjungos valdyba šios sudėties: J. Galdikas (pirm.), Pr. Kuraitis (sekr.), A. Maliauskis (ižd.), jo pavaduotojas — A. Viskantas (AAAA:533; DOR:112). Prie šios studentų sąjungos buvo prisidėję Fribourgo, Krokuvos (MKDR.IX.3) ir Maskvos (MKDR. VIII.27) bei kitos draugijos. Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos vadovybė po vienerių metų — 1911.III. 12 perleido vadovybę Rusijos lietuviams studentams su Pr. Dovydaičiu priešakyje (DOR:112).

Sąjungos visuotinis susirinkimas, vykdydamas nutarimą, 1911.VII. 15 išrinko naują valdybą: Pr. Dovydaitis (pirm.), E. Draugelis (ižd.) ir A. Kaunas (rašt.) (AAAA:533, DOR:112). Įdomus E. Turausko nurodymas, kad ką tik minėta valdyba buvo išrinkta Kretingos suvažiavime, bet skirtinga data — 1910 m. liepos 15 d. (IMP:96-97). Čia atrodo yra korektūros klaida metuose. Turėtų būti 1911 m., nes sąjungos perdavimas pasauliečiams vadovauti teįvyko tik 1911 m. kovo 12 d.

Šveicarijos lietuvių veikėjai su ukrainiečiu studijuoja žemėlapį. Iš kairės: kun. dr. Bartuška, kun. A. Steponaitis, ukrainietis Cusenko, dr. J. Purickis, Grafas Tiškevičius, dr. J. Grabys, Tiškevičius ir pasirėmęs j stalą kun. Daumantas.
alt
Maskvos Lietuvių Studentų Draugijos "Rūta" nariai 1913 metais ar vėliau. Sėdi iš kairės: Janulis, K. Bizauskas, E. Draugelis (pirm.), P. Grajauskas, Avižienius; stovi R. Dulskis, V. Vailokaitis, V. Endziulaitis, Z. Starkus, Valickas ir B. Draugelis (LE, XVH, 457)

2. Klierikų organizacijos
Vysk. M. Valančiaus posakis: "Gyvas kunigo žodis daug gero gali padaryti, bet knyga plačiau pasiekia" (LBL:23), — pasakytas Varniuose įšventintiems Varriių ir Seinų (kurie tuo metu neturėjo savo vyskupo) seminarijų kunigams, tikrai plačiai paplito (t.p.).

"Vilniaus universitetą rusams išdraskius, Lietuva neturėjo aukštosios mokyklos. Tautos kultūros židiniai tegalėjo rusenti tiktai aukštesniosiose mokyklose. Tarp tų lietuviškasis tautinis susipratimas pirmiausia pasirodė Varniuose. Tai buvo trisdešimt su viršum metų anksčiau, kaip Marijampolėje" (KLBL:25).

Ne vien kunigai studentai organizavosi. Atsiradus palankioms sąlygoms, spietėsi į būrelius ir Kauno, ir Seinų, ir Vilniaus, ir Detroito (JAV) kunigų seminarijų klierikai.

Kauno Kunigų Seminarija, nuo XVII a. pradžios veikusi Varniuose ir kurį laiką Kražiuose, yra paruošusi susipratusių žmonių, įsijungusių į tautinį žemaičių judėjimą, pavyzdžiui: Kiprijonas Zabitis, Ambraziejus Pabrėža, Silvestras Dovydaitis — Šiaulėniškis Senelis, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas ir Antanas Vienažindys (SYW:175).

Prel. M. Krupavičius "patikrintomis žiniomis, Žemaičių — Kauno kunigų seminarijos klierikai savo organizacijų turėjo jau 1882 metais" (MK3:102). Tokių jų organizacijų žinome tris. 1887 -1905 m. veikė slapta klierikų, o vėliau ir kunigų organizacija, pasivadinusi "Lietuvos Mylėtojų Sambūris". Dar buvo vadinama ir kitaip: "Lietuvos Mylėtojų Draugija", kartais "Tėvynės Mylėtojų Draugija" (LE, XVI, 138). Jos tikslas: "gryninti kalbą, tobulinti pamokslų kalbos stilių, daugiau domėtis lietuvišku raštu, istorija, platinti spaudą ir leisti rankraščiuose esančius lietuviškus raštus" (SYVV:179). Sambūris įsteigtas paskatinimu lietuvių kalbos dėstytojo kun. K. Jauniaus ir kun. Jer. K. Račkauskio, buvusio seminarijos raktoriaus bei vysk. M. Valančiaus bendradarbio (LE, XVI, 138).

Žemaičių seminarija 1864 m. rusų buvo perkelta į Kauną. Cia pirmasis rektorius Jeronimas Račkauskas per dvidešimtį metų palaikė lietuvišką dvasią ir toliau. "Jei nemoki lietuvių kalbos, sakydavo rektorius Račkauskas, tai kaip tu sakysi pamokslus ir kur mes tave dėsim" (SYW:177). Po Antano Karoso 1880 m. lietuvių kalbos dėstymą perėmė Kazimieras Jaunius, buvęs Antano Baranausko mokinys. Jo mokiniai buvo A. Dambrauskas-Jakštas, Jonas Mačiulis - Maironis, K. Pakalniškis — Dėdė Antanazas, Juozas Tumas - Vaižgantas (SYW:178). Jie ir buvo tie klierikai, kuriems nebeužteko lietuvių kalbos dėstymo pamokų. Jie norėjo daugiau. Jakštas pradėjo leisti laikraštį "Lietuva". Jis ir Maironis pasidarė "Aušros" bendradarbiais dar būdami klierikai (t.p.). Sambūrio veikimas pasireiškė platinant slaptąją spaudą ir remiant ją raštais. Slaptąją tilžiškę spaudą jiems pristatydavo dažniausiai M. Miklius, vėliau išvarytas iš seminarijos J. Ložinskis bei kiti knygnešiai. Klierikų raštus gaudavo "Šviesa", "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga", "Tėvynės Sargas" ir kt. Vertė į lietuvių kalbą lietuviams reikalingų knygų. Kad lenkai nepastebėtų, knygą pasidalydavo dalimis ir taip keli išversdavo. J. J. Ložinskį įtarė ir iš seminarijos pašalino. Pinigus knygoms leisti surinkdavo iš kunigų (buvusių draugų). Kiekvienas kunigas turėjo mokėti po 200 rublių. Už juos gaudavo leidinių. Šis sambūris paremdavo kai kuriuos laikraščius: "Žemačių ir Lietuvos Apžvalgą", "Tėvynės Sargą" ir kt. (LE, XVI, 138).

"Lietuvos Mylėtojų Draugija" sudarė slaptą fondą, "į kurį kasmet mokėdavo po 10 - 25 rb., o reikalui esant ir po daugiau. Šis fondas nukentėjusiems už lietuvybę kunigams išmokėdavo po 400 rb. metams, jei pasodindavo į Kretingos vienuolyną, o po 800 rb., kai ištremdavo. Iš šio L. M. fondo mokėdavo ir nukentėjusiems knygnešiams, šelpdavo patekusius į kalėjimą, duodavo už juos kyšius žandarams ir teismams. Visi L. M. įstodami prisiekdavo, ir jų veiklos neišaiškino nei rusai, nei lenkomanai" (t. p.).

Lietuvos Mylėtojų Sambūrio" nariais buvo: Pr. Urbonavičius, Pr. Bučmys, F. Lėlys, J. Ložinskis, J. Šimaitis, J. Vizbaras, D. Pocius, J. Tumas, K. Pakalniškis, A. Daukantas, Kl. Kekys, V. Baltrušaitis, Pr. Žadeikis, K. Žebrys, A. Skinderis, P. Rusteika, J. Civinskas, St. Bačkys, N. Petkus, Pr. Gugys, J. Maironis ir kt. Pirmininku buvo Jonas Karbauskas - Maišinys (t.p.).

Šalia "Lietuvos Mylėtojų Sambūrio" susidarė antra, dar slaptesnė, "Šv. Kazimiero draugija", įsisteigusi 1889 m., kurios "pradininku buvo klierikas Povilas Šilinskas, kuris parsivežęs iš Vilniaus šv. Kazimiero relikvijų, jas sudėliojo į žalvarinius kryželius ir išdalijo dešimčiai savo draugų — steigėjų: K. Karlinskui, A. Kaupui, F. Lėliui, K. Prapuoleniui - Pakalniškiui, J. Tumui, P. Viengaliui, J. Visbarui, Ad. Žeimavičiui ir kt. D-jos nariai buvo paruošę keletą leidinių, bet dėl lėšų stokos teišleido kun. K. Pronckiečio verstą "Šviesa Dievo akivaizdoje". Būrelis turėjo įtakos klierikų tautinei sąmonei stiprėti" (LE, XI, 289).

Minėtas būrelis (dešimtukas) vadinosi kazimieriečiais (SYW:180). Prie jų greit jungėsi ir kiti: Juozas Stakauskas Juozas Skiverckas, Simas Šultė (SYW:181).

"Į sambūrį buvo priimami baigę gimnaziją arba išėję daugiau klasių, parodę daugiau gabumų, pavyzdingo elegesio, lietuviškai nusiteikę ir pasiryžę dirbti Lietuvai" (SYW:181). Jie gaudavo referatų ir iš Petersburgo Dvasinės Akademijos. Tuo būdu lietuviška dvasia tiek palietė klierikus, kad 1890 m. gruodžio 8 d. pirmojo kurso seminaristai, prieš apsivilkdami pirmą sykį sutaną, nutarė tarp savęs kalbėti tik lietuviškai (SYW: 181-182). Tarp suokalbininkų buvo istorikas Antanas Alekna, rašytojas Adolfas Sabaliauskas — Žalia Rūta, Antanas Juozapavičius, Julijonas Paliukas ir kiti (SYW:182). "1898 - 99 metais du pirmieji kursai demonstratyviai visur kalbėjo tik lietuviškai ir privertė išmokti lietuvių kalbos draugus bajoraičius" (t. p.). Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje "Sv. Kazimiero Draugijai" pn klausė trečdalis klierikų. Sambūris iširo tik apie 1910 metus (SYW:183).

alt
Kauno kunigų seminarija

Vietoje iširusio kazimieraičių būrelio Pauliaus Dogelio (Kauno katedros vikaro) iniciatyva buvo įkurtas tomininkų būrelis. Kun. P. Dogelis pakvietė pas save šešis klierikus ir sudarė iš jų valdybą: Antanas Kripaitis, Petras Jakštas, Morkus Morkelis, Jonas Gasiūnas, Mikulinskas ir kiti. Būrelis pasirinko šv. Tomo Akviniečio vardą. Būrelio tikslu buvo "mokytis dirbti mokslinį darbą, siekti aukštojo mokslo, išmokti svetimų kalbų ir pratintis rašyti" (t. p.). Į būrelį priėmė tik nuo trečiojo kurso. Nenorėjo gausaus būrelio, todėl darė atranką. Priimdavo po du ar tris iš kiekvieno kurso. Būrelis turėjo ne daugiau kai 15 narių Jo gyvavimo pėdsakai atveda iki 1940 metų (t. p.).

Atsimenant kaip stropiai lenkai saugojo lietuvius, kad jie neišspruktų iš lenkų įtakos, ir kaip rusų valdžia seminariją užgulusi stengėsi surusinti, lietuvių būrelių veikla vertintina labai teigiamai (LKK ir LMP).

b. Seinų Kunigų Seminarija. Kun. Stasys Yla sako: "Tautinė kultūrinė veikla tolydžio įsibangavo dviejose kunigų seminarijose — Varnių (vėliau Kauno) ir Seinų. Sunku net pasakyti, kurioj vietoj ji buvo ryškesnė — Žemaičiuose ar Sūduviuose" (SYW:169). "Iš tų dviejų židinių tautinis bruzdėjimas persimetė į Petrapilio akademiją ir siekė Šveicarijos Friburgo" (t. p.). Belieka mums tik pridurti Louvaino ir kitus židinius, jau anksčiau minėtus.

Seinų Kunigų Seminarija įkurta 1826 m. Netrukus (1834 m.) ją baigė Antanas Tatarė. Dar po kiek laiko (1848) ją baigė Motiejus Brundza. Abu rašytojai, parašę po kelias lietuviškas knygas.

1858 m. seminariją baigė Tatarės mokinys Martynas Sidaravičius. Vysk. M. Valančiaus paskatintas, savo gyvenimą paskyrė lietuviškos knygos platinimui. Jo geras bendradarbis kun. Adomas Grinius - Grinevičius. Šalia šių dar minėtini Simas Norkus (baigęs seminariją 1870 m.) ir Juozas Kačergis (nepasidaręs kunigu) (SYW:170). Ir dar du vyrai Seinų seminaristams turėjo daug įtakos. Tai buvo Antanas Radusis (įstojęs į seminariją 1870 m.) ir Petras Kriaučiūnas (įstojęs 1871). Abu iš Marijampolės, kur jau buvo sudarę slaptą lietuvių būrelį.

Seinų Kunigų Seminarijoje vysk. K. I. Lubienskio metu (1863 - 1869) buvo palankios sąlygos reikštis lietuviškai dvasiai. "Nors buvo lenkas, bet gerbė lietuvių k. ir pripažino jos teises" (LE, XVI, 483). Dauguma profesorių buvo lietuviai. Net vienas lenkas profesorius buvo palankus lietuviams: duodavo savo turimas lietuvių kalba knygas skaityti klierikams.

Vėliau lietuvius pradėjo burti į organizaciją Antanas Staniukynas. Jo dėmesyje buvo aukštesnio kurso klierikai. Jis turėjo sudaręs lietuvių kalba knygų bibliotekėlę. Slapta organizacija buvo įkurta 1888 m., kuriai pirmininkavo Tomas Žilinskas. Draugijos tikslas — geriau išmokti lietuvių kalbą dar esant seminarijoje, o išėjus iš seminarijos platinti lietuvių spaudą ir palaikyti lietuvių dvasią (LE, XXVII, 193). Todėl draugijos nariai susirinkimuose skaitydavo savąją kūrybą, diskutuodavo kalbinius klausimus ir rašydavo straipsnius tuometiniams laikraščiams: "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgai" (ėjusiai 1889 - 1896), "Šviesai" (1887 - 1889), "Tėvynės Sargui" (1896 - 1904). Jie susitarę su Maskvos studentų draugija leido "Varpą", ėjusį 1889 - 1906 m. Dėl tam tikrų priežasčių jie "Varpo" vėliau atsisakė, o nutarė leisti katalikišką laikraštį "Tėvynės Sargą" (MK3:100).

Kai buvo apsispręsta leisti katalikišką laikraštį ir kreiptasi į kun. M. Sidaravičių, kad jis tarpininkautų Prūsuose, pastarasis atsiuntė (1889 m. rudenį) savo patikėtinį J. Angrabaitį į Kauno Kunigų Seminariją tartis su klierikais. Šių susirinko apie 20 ir nutarė leisti "Appžvalgą" liaudžiai (SYW:189).

Kauniškius ir seiniškius skyrė pasinešimas į kalbos požiūrį. Vieni (kauniškiai) buvo Jauniaus šalininkai, o kiti (seiniškiai) — Jablonskio. Rašybos kliūtis, kad ir nedidelė, bet nebuvo vienijanti, o skirianti. Reikėjo tą kliūtį pašalinti, todėl jau anksčiau seiniškiai pasiuntė delegaciją su Vincu Dargiu į Kauno Kunigų Seminariją tartis su Pranu Žadeikių ir kitais dėl vieningo darbo. Seiniškius tą pačią vasarą aplankė kauniškis klierikas Pranas Urbanavičius.

Minėtas įvykis buvo tuo metu, kai Seinų slaptos kuopelės valdyboje buvo Andrius Dubinskas, vėliau studijavęs Petersburgo Dvasinėje Akademijoje. Jam ir pavedė "Lituanijos" būrelis vėl pabandyti rišti abiejų seminarijų bendraminčius bendram darbui, atsisakant kai kurių ambicijų (SYW:190). Apie tai yra pasakyta kitoje vietoje.

Organizacijos veikla buvo slapta, M. Krupavičiaus klierikavimo laikais (1908 - 1913 m.) nariais buvo kviečiami tik gabesni ir patikimesni klierikai. Jos pagrindinis tikslas — paruošimas bendradarbių katalikiškai spaudai, todėl kiekvienas narys turėjo parašyti keletą rašinių metų bėgyje. Žanro nenurodydavo. Temos taip pat. Tačiau jie buvo draugijos susirinkime skaitomi ir kritikuojami. Tik po to galėjo būti siunčiami redakcijoms. Jie atsirasdavo "Draugijoje", "Vadove", "Šaltinyje", "Spinduliuose" (MK3:100). Smarkiai buvo išsijudinę antro kurso klierikai, Antano Miluko vadovaujami. Tačiau teko išgyventi smarkų sukrėtimą. Seminarijos vadovybė, pajutusi, kad rusų valdžia ruošiasi daryti seminarijoje kratą, pati padarė kratą, prieš tai įspėjusi klierikus, kad neturėtų pavojingų leidinių. Po kratos A. Miluką ir kitus tris klierikus pašalino iš seminarijos, bet judėjiirias nesustojo, nors rektorius J. Giedraitis buvo uždraudęs kalbėti lietuviškai (LE, XXVII, 193).

Seinų Kunigų Seminarijos klierikų draugija palaikė ryšius su Maskvos ir Varšuvos universitetų studentais ir Veiverių seminarijos kursantais (VPS:42). Bendrai diskutavo "Varpo" programą, išėjusį rėmė ir platino. Bendromis jėgomis išleido 1892 m. kalendorių su Maskvos studentais. Palaikė ryšius su Marijampolės gimnazijos mokiniais. Rūpinosi Kauno ir Vilniaus seminarijų klierikuose kelti lietuvių susipratimą ir ragino juos platinti lietuvišką spaudą. Seiniškiai "reguliariai susirašinėjo" su Petersburgo Dvasinės Akademijos slaptąja draugija. Jie daug išplatino lietuviškų knygų. Gautąją uždraustą spaudą laikydavo seminarijoje, o atostogų metu išplatindavo po visą dieceziją (LE, XXVII, 194).

Devyniolikto amžiaus paskutiniame dešimtmety buvo leidžiami ranka rašyti laikraštėliai: "Knapt" (1891 - 92), "Visko po biskį" (1893 - 94) ir "Viltis" (1894 - 98). Paskutiniojo vardu ir būrelį vadiname viltiečiais, nes tas laikraštėlis, Pr. Bučio geriausiai redaguojamas ilgiausiai ėjo (SYW:172).

Iki 1897 m. Seinų seminarijoje lietuvių kalbos pamokų nebuvo, todėl klierikai jos mokėsi slapta. Oficialiai jos buvo įvestos 1904 -1905 m. Dėstė kun. J. Laukaitis. O nuo 1910 m. buvo dėstoma ir lenkams klierikams (LE, XXVII, 194).

Kai užsidarė Tikocino seminarija, j Seinus pradėjo atvykti daugiau lenkų. Nuo 1908 m. vicerektorium pasidarius kun. J. Jalbrzykovvskiui, padėtis pasikeitė. "Jis pasirūpino nustatyti, kad seminarijon būtų priimama po lygiai lietuvių ir lenkų, į visus kursus įvedė lenkų k., stiprino seminarijoje lenkišką elementą, stengėsi sutelkti daugiau lenkų profesorių, kurie trukdė klierikų tarpe besireiškiantį tautinį lietuvių judėjimą, draudė klierikams skaityti lietuvių spaudą" (LE, XXVII, 194). Bet lietuviai klierikai jau buvo sukūrę veikimo metodus. Kad galėtų literatūriškai lavintis, jie pasiryžo skaityti ir platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, o vėliau spaudą atgavus, — bendradarbiauti spaudoje, palaikyti lietuvišką dvasią, gryninti savo kalbą ir 1.1." (VPS:43).

Igno Cižausko iniciatyva, 1898 - 99 mokslo metais pradėtas dar slaptesnis veikimo būdas, organizuojantis penketukais. Pirmojo penketuko nariai turėjo suorganizuoti penketukus, o šie penketukai vėl penketukus ir 1.1. Centrinį penketuką sudarė Juozas Vailokaitis, Pijus Bielskus, Pranas Kuraitis, Justinas Navickas, Juozas Švedas, Vincas Gergelis ir Vincas Kulikauskas. Šio sambūrio pirmininkais buvo Ignas Cižauskas, Juozas Vailokaitis, Vincas Kulikauskas ir Pranas Kuraitis (SYW:174). XX a. pradžioje (1901 ar 1902 m.) jų laikraštis buvo pavadintas "Šaltiniu". Nuo 1902 m. buvo leidžiamas laikraštėlis "Jaunuomenės Draugas" (SYW:174).

Rūpinosi ir ateinančių laikų veikla: "Nusistatyta pagal šią penketukų sistemą dirbti ir baigus seminariją: organizuoti slaptas draugijas, sąmoninti žmones" (VPS:42). Lenkininkams lietuviška veikla nepatiko, todėl norėjo tokiais veikėjais, kaip M. Krupavičius nusikratyti (t. p.). Tačiau "Nepaisant iš lenkų pusės daromų sunkumų, statomų kliūčių ir bausmių, lietuvybė stovėjo nepajudinama" (KMA: 149). Tik žinodamas tų jaunuolių ryžtą, prel. M. Krupavičius galėjo pasakyti, kad "Seminarija rengė savo tautai ne tik ištikimų Kristui, bet ir Lietuvai darbininkų ir vadų" (t. p.). Seinų seminarijoje daugumą klierikų sudarė lietuviai, o lenkų buvo mažuma.

Atostogų metu rinkdavosi kur nors ir svarstydavo kuriuos nors klausimus. Į tuos susibūrimus pasikviesdavo ne tik narius, bet ir šiaip rimtus klierikus bei studentus ir aukštesniųjų mokyklų mokinius (MKA:154). Darydavo taip pat ekskursijas savo kraštui pažinti (MKAT55).

Penketukų sistema suiro 1904 m. pavasarį (SYW:174). Po to atsirado kitas sambūris (LE, XXVII, 193). Trečiojo kurso klierikai sudarė Literatų sambūrį, kuriam priklausė pirmieji nariai: Antanas Šmulkštys — Paparonis, Jeronimas Valaitis, Antanas Steponaitis, Juozas Juozaitis, V. Budrevičius, Motiejus Petrauskas ir Juozas Aleksa. Šio sambūrio iniciatorius ir pirmasis vadovas buvo Antanas Šmulkštys, poetas ir politikas, vėliau — Jonas Reitelaitis — istorikas, tautosakininkas. Gal dar reikėtų pažymėti, kad šiam sambūriui priklausė Vincas Mykolaitis - Putinas, Mykolas Krupavičius, VI. Pėstininkas, Petras Gerulis - Kragas, J. L. Avižienis, Vytautas Gurevičius — vaikų rašytojas ir Pijus Dambrauskas — lituanistas (SYW:174).

Iš narių reikalavo: "būti geru mokiniu, gerai pažinti lietuvių kalbą, eiti į liaudį, vėliau būti geru platesnių pažiūrų kunigu" (t. p.). Draugijos tikslas — "literatūrinis lavinimasis" (t. p.) Šio sambūrio veikla nutrūko, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui. Seinų seminarijon lietuvių kalba buvo įvesta 1905 m. Dėstė J. Laukaitis ir vėliau J. Narjauskas (SYW:175).

Seinų seminarijos klierikų nuopelnams padidinti, reikia pasakyti apie jų išleistą knygelę "Trijų Karalių Dovanėlė". Kalėdojimo metu kunigai duodavo žmonėms paveiksliukų ar medalikėlių. Klierikams atrodė, kad būtų naudingiau dovanoti knygelę, kurią jie ir išleido. Buvo įvairaus turinio. Turėjo didelį pasisekimą. Kunigai ją pirko ir dalino žmonėms. Pirmasis Pasaulinis Karas tą darbą sustabdė, bet po karo Marijampolės marijonai vėl pradėjo leisti (MK3:102).

Seiniškiai mėgo dainą. Nežiūrint į tai, kad seminarijos regensu buvo lenkas, po vakarienės, laisvalaikio metu "lietuviai susirinkdavo j kurį nors kambarį ir dainuodavo lietuviškai. Vasaros metu langai būdavo atdari ir lietuviškosios klierikų dainos būdavo toli girdėti. Ketvirtadieniais tos dainos skambėdavo Seinų šilelyje, j kurį klierikai išeidavo pasivaikščioti ir palanto žaisti" (KLJ3L:34).

Lietuviška dvasia, atnešta Marijampolės gimnazistų, Seinų Kunigų Seminarijos klierikuose smarkiai klestėjo (LSS).

c.    Vilniaus Kunigų Seminarijoje lietuvių buvo nedaug. Anksčiau (1876) baigusių žymiausias buvo Silvestras Gimžauskas, pradėjęs dar prieš "Aušrą" rašyti: poetas, kalbotyrininkas, žymiausias rytų Lietuvos knygnešių organizatorius. Vėliau tarp sąmoningų lietuvių buvo Juozapas Kukta, Mečislovas Reinys, Nikodemas Rastutis, Juozas Kraujelis, Kazys Čibiras, Antanas Viskantas ir kt. (SYW:184).

d.    Detroito Kunigų Seminarijoje. Didžiojo kultūrinio darbo įkarštyje, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo kuriamos lietuviškos parapijos ir prie jų steigiamos lietuvių pradžios mokyklos, dalis jaunuomenės, išalkusi aukštojo mokslo, susirado šio krašto aukštąsias mokyklas — kolegijas, universitetus. Atrodo, pirmoji įstaiga, kurią lietuviai susirado, buvo SS Kirilijaus ir Metodijaus dvasiškoji seminarija bei Sv. Marijos kolegija, įsteigta 1888 m. Detroite, Mich. Beveik nuo įsteigimo čia mokėsi lietuvių, kurių pirmuoju buvo kun. K. Valaitis. Joje atsiradęs A. Kaupas, susirūpino lietuvių suorganiavimu, nes pavieniui jie žuvo svetimtaučių tarpe. Kad pažintų savo kalbą, literatūrą ir istoriją, reikėjo juos suburti į draugiją ir lavinti. Tuo tikslu suorganizuota "Šv. Kazimiero Mokslo Draugija". Vėliau draugijos vardą pakeitė — "Lietuvių Moksleivių Draugija po globa Šv. Kazimiero". O dar vėliau — "Lietuvių Viltis".

1896 m. Detroito seminarijoje buvo 10 lietuvių. Pats A. Kaupas mokė juos lietuvių kalbos ir istorijos.

Ši mokslo institucija buvo lenkų kunigų seminarija. Kai atėjo laikas, kai lietuvius seminarijoje pradėjo persekioti, tada lietuviai išvyko į kitus universitetus, dauguma į Valparaiso. Bet kai seminarija iš Detroito persikėlė į Orchard Lake, Mich., lietuviai vėl pradėjo į ją rinktis, nes čia buvo puiki gamta ir labai geros sąlygos mokytis. Ir 1910 m. jų buvo net 25 (JAV: 133-134).

(Bus daugiau)

Santrumpų paaiškinimai

AAAA — Pr. Dovydaitis, Aušrinė ir aušrininkai, Ateitis ir ateitininkai.—"Ateitis", 1935m., 12 nr., 528-536 psl.

AAM — K. Urb., Atlietuvinimas Amerikos moksleivijos.—"Tiesos Kalias", 1937 m., lnr., 48-50 psl.

ABB — Ateitininkai buvo, yra ir bus. — "Ateitis", 1954m., 8nr., 182psl.

ADJ — Pr. Dovydaitis, Aleksandrui Dambrauskui - Jakštui (laiškas), — "Ateitis", 8-9 nr., 362-368 psl.

AKKA —  Į Aukštųjų Kursų Klausytojus Ateitininkus. — "Ateitis", 1930 m. kovomėn., 78-80 psl.

AKVL —  Pr. Dovydaitis, Antikristo karalystės veikėjai Lietuvoj prieš 25 - 30 metų. —"Ateitis", 1935 m., 398-405psl. AMAD — Antanas Matulaitis, Iš Ateitininkų darbuotės
Didžiojo karo metu. —"Ateitis", 1920 m., Sukaktuvių sąsiuvinis, 114 - 148 psl.

ASDB — Iš ateitininkų studentų darbuotės Berlyne. — "Ateitis", 1921 m., 1-3 nr. ,45-46 psl.

AVK — Adomas Varnas, Krokuvos lietuviai. — Lietuvių Enciklopedija, XIII, 214 - 215 psl.

DDJ — Dr. D. Jasaitis, Ateitininkija 25 metų gyvenimo akivaizdoje. — "Židinys", 1934 m., 10 nr., 299-306psl.

DED — Dr. Domas Jasaitis, Daktaras Eliziejus Draugelis.— "TėvynėsSargas", 1868m., lnr., 178-186 psl.

DJG — Juozas Girnius, Pranas Dovydaitis, Chicago, 1975, išleido "Ateitis".

DJJK — Kun. dr. J. J. Končius, Švento Kazimiero seserų kongregacija, Mount Carmel, Pa., 1932.

DJP — Č. M., Domo Jasaičio palikimas. — "Tėvynės Sargas", 1987 m., 2 (67) nr. ,94-99 psl.

DOR — Iz. Dorius (Tamošaitis). Šis tas iš "Sąjungos" praeities — "Ateitis", 1920 m. Sukaktuvių sąsiuvinis, 109 -114 psl.

DP — Dirkis Povilas, "Ateities" žurnalo atsiradimo ir išsivystymo istorija. — "Ateitis", 1961 m., 2nr.,78-83p.

DVG — Prof. dr. V. Gaigalaitis, Atsiminimai. Redaguoja A. Lymantas. —"Lietuvos pajūris", 1987m., 66nr.

EDAS —  Dr. Eliziejus Draugelis, Ateitininkų sąjūdis. v —"Ateitis", 1960m., 3nr., 58-63psl.

FDL — K. A. Steponaitis, Fribourgo Akademinė Draugija "Lithuanija" ir Didysis karas. — "Ateitis", 1924 m., 5-6 nr., 288 - 289 psl.

GFR — M. Gustaitis, Šis tas iš pirmųjų Fribourgo "Rūtos" metų. —"Ateitis", 1924m., 5-6nr.

IMP — E. Turauskas, Iš mūsų praeities. —"Ateitis", 1928m.,2-3nr.,92-97psl.
 
YLA — Yla Stasys, Auksinė Ateities sukaktis. — "Ateitis", 1961 m. ,2 nr., 34 - 40psl.

JAR — Jaraitė Rita, Profesorius Pranas Dovydaitis. — "Ateitis", 1961 m., 42-43psl.

JAV — Vincentas Liulevičius, JAV lietuvių katalikų studentų organizacijos ankstyvesniais laikais. — "Ateitis", 1962m., 6nr., 133-139psl.

JUPE —   Jurgis Pėteraitis, Rambynas. —"Lietuvos Pajūris", 1987m.,65nr.

KDSB —  Mykolas Vaitkus, Kaip Dovydaitis įkeltas į Smetonos balną. —"Tėvynės Sargas", 1952 m., 2nr., 262-275psl.

KEMP — Kun Emilijonas M. Paukštis, Pranas Dovydaitis — studentas. —"Ateitis", 1954m., 9 nr., 203-205psl.

KIM — Koresp. G. T., Kaip mūsų vadai gyvena. — "Ateitis", 1930m., 1 nr. 29-40psl. (Interview su ateitininkų vyriausiuoju Tarybos nariu kun. M. Krupavičium).

KLBL — Petras - Pranciškus Būčys, MIC, Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje. — "Tėvynės Sargas", 1949 m., II t., 1 (5) nr., 22-45 psl.

KMA — Mykolas Krupavičius, Atsiminimai, Chicago, 1972 m.

KMV — Mykolas Vaitkus, Pirmosios "Ateities" gimdytojai. —"Ateitis", 1955m., 9nr., 195-196 psl.

PK — Kun. Pranas Kuraitis apie "Ateitį". — "Ateitis", 1961 m. 2 nr., 83 psl.

LE — Lietuvių Enciklopedija, pridedant tomą ir puslapį.

KK — Juozapas Stakauskas, Lietuvių kalbos kelias į Žemaičių Kunigų Seminariją. —"Tiesos Kelias", 1937m., 6nr. — 1938m., lnr.

LMP — Juozapas Stakauskas, Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių Seminarijoje. — "Tiesos Kelias", 1938 m., 11 nr. —1939 m. 7-8 nr.

LSS — Juozapas Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų Seminarijoje — "Tiesos Kelias", 1939 m., 9 nr. — 1940 m., 6 nr.

MDG — Magdalena Draugelytė - Galdikienė, Atviras laiškas, "Darbininkas", 1976.VII.30

MK2 — M. Krupavičius, Ateitininkų organizavimosi pradžios bejieškant. —"Ateitis", 1961 m., 2 nr., 66-71 psl.

MK3 — M. Krupavičius, Ateitininkų organizavimosi pradžios bejieškant. —"Ateitis", 1961 m., 3 nr., 100-114 psl.

MKDR — M. Krupavičius, Ateitininkiškiklausimai. — "Draugas", II dalis, 1960.VIII.27ir IX.3.

MVŠŽ — Mykolas Vaitkus, Siaurės žvaigždė, London, Nida, 1965 m. (Yra skyrelis "Prie ateitininkijos genezės" (193-219 p.).

PAM — Jasaitis Domas, Pirmieji ateitininkuos metai.—"Draugas", 1960.DC.3.

PAVA — Vincentas Liulevičius, Pirmasis ateitininkų vienetas Amerikoje. —"Draugas", 1966.
VII.23 (Kult. priedas).

PBAI — Vyskupo P. P. Bučio atsiminimai, Itom., Chicago, 1966 m. (Ivinskio surašyti, kun. J.
Vaišnoros suredaguoti).

PDVG — Prof. Dr. V. Gaigalaičio atsiminimai. Redaguoja A. Lymantas. —"Lietuvos Pajūris", 1987m.,66nr.,531psl.

PKBK — Povilas Dirkis, Prisimenant Kazį Bizauską - Kazaitį. —"Tėvynės Sargas", 1968 m., 1 nr., 191-194 psl.

PMR — Prof. M Reinys, Prof. D. Nys. — "Židinys", 1927m., 9nr., 154-156psl.

PSŠ — Prof. St. Šalkauskis, Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954 m. Juro leidinys.

RLR — Petras Radzevičius, Trumpa "Lithuanijos" -"Rūtos" 25 metų gyvavimo apžvalga. —
"Ateitis", 1924 m., 5 - 6 nr.

SBAK — Stasys Barzdukas (red.), Ateitininkų keliu, Chicago, 1977m., 36psl.

SYW — Vardai ir veidai, Chicago, 1973 m., 169-196 psl.

SP — Simas Sužiedėlis, Petrapilis. — Liet. Encikl., XXII, 364-370 psl.

VAG — Mykolas Vaitkus, Ateitinikijos genezė. — "Tėvynės Sargas", 1948 m., 4 nr., 249 - 254 p.

VBAII — Vyskupo P. P. Bučio Atsiminimai, II tom., Chicago, 1966 m. (Z. Ivinskio surašyti, kun. J. Vaišnoros redaguoti).

VGB3 — Vaclovas Biržiška, Aleksandrynas, III. Chicago, 1965 m., 398 psl.

ZIA — Zenonas Ivinskis, Ateitinikija keturių dešimtmečių perspektyvoje. — "Ateitis", 1951 m., 2nr., 35-42psl.