SĄJŪDŽIO IŠPAŽINIMAS Spausdinti
alt

Pastovėjus prie fasadinių, euforija išpuoštų Sąjūdžio triumfo arkų, laikas pažvelgti į šį lietuvių tautos fenomeną ir iš kiemo pusės. Tik iš ten galima pažinti ir atidengti Sąjūdį, suvokti jo reikšmę tautai.

Sąjūdį jau pažįstame, gyvename jo idėjomis, dedame į jį viltis. Si politinė, intelektualinė, kultūrinė bei dvasinė struktūra vis plačiau ir galingiau skleidžiasi žaibiškai besikeičiančiame mūsų gyvenime. Todėl įvairiai svarstoma ne tik apie jo ateitį, bet ir apie kilmę. Samprotavimų, išvadų apie tai apstu. Vieni tvirtina, kad Sąjūdis grynai politinis judėjimas, politinė jėga. Kitiems atrodo, kad Sąjūdis — ilgai slopintos, merdėjusios tautos saviraiškos staigus proveržis, užtvenkęs kelią atgal į visišką tautinę pražūtį. Dar kitiems Sąjūdis — nepaneigiamas "atgimimų cikliškumo pasireiškimas". Pagal pastarąjį požiūrį Sąjūdis — tautos gyvybinių resursų dar vienas raiškus išsiliejimas, ko dėka liovėmės "būti prievartiniu keliavimu atgal" nepriklausomos valstybės idealo gesimo, tautinės pražūties, dvasinės degradacijos kryptimis. Šitokios nuomonės aptaria Sąjūžio veiklą, bet ne jo kilmę. Būtina pabrėžti ir tai, kad Sąjūdžio suvokimui nepakanka priminti kad ir politinės situacijos Tarybų Sąjungoje foną, tarsi tik jis pagimdė
Sąjūdį. Sąjūdžio kilmė, laikas, vieta, asmenys yra tam tikros ontologinės tikrovės regimybė. Reiškia politinis fonas nėra Sąjūdžio lygties sprendimo būdas. Taip, Sąjūdis atspindi ir laiko tėkmę, ir jo dvasią. Tačiau visų pirma Sąjūdis išreiškia tautos fenomeną, nes išryškina esminį ryšį tarp idealaus ir realaus, įsivaizduojamo ir esamo. Lietuvių tautos dvasia, istorijos tėkmės paliečiama, įgauna konkrečią formą ir turinį ir jį išsako, tačiau prieš tai kažkokiame žaizdre tyliai ir esmiškai išsigrynina, išsilaisvina nuo sąnašų ir tampa visos nacijos filosofija. Todėl Sąjūdžio suvokimui nepakanka kad ir didžių jo darbų suvestinių. Būtina vertikali Sąjūdžio kaip lietuvių tautos kultūros išsikerojimo analizė, kuri ir tegali atskleisti Sąjūdžio kilmę. Pačiame giliausiame Sąjūdžio kilmės branduolyje glūdi tarsi antgamtinė, cikliškai atsikartojanti nuostata — konkreti tautos atgimimo priežastis. Mūsų tautos istorijoje sąjūdžiai gimsta kaip tik įtampų, nerimo, ryžto, aukos, išėjimo iš siaurų dvasinių ribų dienomis. Tai dvasinio tapatumo tarp pavienio individo ir tautos atstatymo dienos. Sąjūdis paprastai atneša ir pateikia tautai tokį atgimimą, kuris yra išmąstytas bei paruoštas pačios tautos gelmėse. Tai dvasinis ir intelektualinis prisipildymas savimi ir tauta, maištu ir kūryba, suvokimu ir vizija. Suprantama, istorijos vingiuose savaime kinta sąjūdžių dvasinių kategorijų aukštis (buvo sąjūdžių kovai už žemę valstiečiams...) Cia nelyginsime XIX-ojo aipžiaus vidurio ir dabarties Sąjūdžio formų. Tačiau aišku viena — pastarasis Sąjūdis — esminių tautos atgimimo platumų srautas. Tai tautos veido, valios, ryžto ir žodžio apsireiškimas itin plačiame veiklos bei siekių bare. Drauge tai milžiniška tautos kūrybinio potencialo sankaupa bei proveržis. Ir nors mūsų Sąjūdis šiandien dar nėra pilnai ir visaapimančiai konkretizuota struktūra, nors jis šiandien tėra etiudas epochiniam kūriniui, prašantis visų spalvų, ieškantis vidujinumo, aiškaus tapatumo su tautos dvasine substancija, nors Sąjūdis dar tėra savęs gimdymo ir įvardijimo fazėje, jis artėja prie išsamios programos ir veiklos jai realizuoti. Jau dabar Sąjūdis — lemtinga ideologinio lūžio valanda lietuviams Lietuvoje ir išeivijoje, atsidengianti ir grynėjanti tiesa, tvirtėjantis žingsniavimas. Drauge tai susitelkianti pajėga, besiformuojantis junginys, gimęs ties mirtimi, ties paskutine "beprotybės riba". Sąjūdis, todėl, yra kaip pati tautos būtis, kaip jos vardas. Sąjūdis — istorinė tautos lemtis, dar viena kryžkelė būti tautai ar nebūti. Pagaliau Sąjūdis, anot Maironio — tautos "arklas ir šviesioji lyra..."

Iš kokių tat versmių, pačiu tautos gelmių viduriu, atsruvena mums Sąjūdis?

*

1940-jų metų birželyje, 1944-jų metų antroje pusėje visuotinių pasipriešinimo būdų lietuvių tauta naujos okupacijos akivaizdoje dar tarsi neieško, tarsi ir neturi. Tauta gyvena "nepriklausomybės praeitimi", tebeišlaiko savęs ir valstybės dvasinio bei medžiaginio kūrimo pagreitį, gina patvaraus charakterio bei vientiso mąstymo kontūrus. Tačiau naujos okupacijos akivaizdoje šis natūralus procesas nyksta. Tame laikotarpyje visai tautai išnyra visiškai skirtingas būvis — kentėjimas. Tai ir absoliučių vertybių praradimo išgyvenimas (dvasinė kančia), ir tvirtų buities sanklodų negailestingas naikinimas, griovimas, niokojimas (fizinė kančia). Trupinamų pavidalų begalybėje kentėjimas tampa visuotine tautos buvimo forma. Kentėjimas išsidriekė tiek ir taip, kad tvyrojo kiekvieno lietuvio širdyje. Tiesiog visa tauta, pavieniai jos nariai buvo išbandomi ties pačia švenčiausia — nacionalinio sąmoningumo bei atsparumo riba. Cia vyko priverstinis griovimas visų etinių ir tautinių struktūrų dar tebepulsuojančiame lietuvybės pagrinde.

Kas išliko tautoje, kas formavosi tautoje ir pavieniuose asmenyse kentėjimo pasekmėje, kūlversčiais lekiančių įvykių sraute?

Tauta skendo kentėjime, kad būtent kentėjime pasislėpusi išgrynėtų, o naujoje terpėje atgimtų vienintelė, išties sakralinė vertybė — tauta, valstybė, kalba, dvasinė esatis. Tegul išniekinta, drabstyta purvais, ujama, determinantų supančiota, tačiau kentėjimo dėka tauta ir valstybė tapo aukščiausia vertybe lietuvio sąmonėje. Gryninanti šį suvokimą kentėjimo veikmė tapo tokia reikšminga, kad brandinamas tautos ir jos valstybės substratas tapo begalinis. Ir ši veikmė apėmė masę žmonių! Kentėjimas lėtai, tačiau nuosekliai ruošė, vėliau jau gimdė visuotinę dvasinę esatį — Sąjūdį, kuris atitinkamą istorijos valandą atėjo kaip būtinybė, kaip sielos giliausiose sanklodose ruoštas, puoselėtas ir galutinai atbaigtas reiškinys. Žinoma, kažkas palūžo, kažkas "subyrėjo", kažkas peržengė "indiferentiškumo ribą", tačiau apskritai visuomenėje formavosi sąjūdinė saviraiška. Kentėjime augo ir skleidėsi, įsitvirtino ir sulapojo aukštesnė nacionalinės egzistencijos prasmė, tampanti žadinančiu, keliančiu faktoriumi — nacijos saviegzistencijos prasmė. Ji ir tapo Sąjūdį kviečiančiu "ateiti" faktoriumi. Lėtai, labai lėtai ir sunkiai, kentėjimo ir mąstymo gelmėse formavosi vienintelė reali ir perspektyvi galimybė tautai — atgimimas pačioje Lietuvoje!

Galima tvirtinti, kad visuotinio tautos kentėjimo dešimtmečiuose nuosekliai vystėsi atskirų tautos narių dvasinis tapsmas, vykęs vienatvės, izoliacijos, slapstymosi aplinkoje, kur niekas pašalinis neįžengdavo, kur nepajėgdavo įsiskverbti ir šeimininkauti visa naikinanti ir draskanti pajėga... Kentėjimo nacionalinių ir egzistencinių resursų gelmėje ir pradėjo krautis nauja, jokios politinės partijos ar parlamentinės frakcijos neišryškinta, tautinės mokyklos ar filosofinės sistemos nepateikta struktūra. Ši struktūra pradinėje fazėje tik skausmas, gal net neviltis, vertybių mirtis. Tačiau kažkuriame kentėjimo etape, sąmonės ar pasąmonės veikloje įgyja aiškius grįzties principus, atranda kelią. Aukščiausia kentėjimo vertybė — padarinys — kūrybinio potencialo asmenybe prabudimas, tuo pačiu aukšta moralinė bei tautinė asmens kvalifikacija. Naujas, kentėjimo suformuotas žmogus — lietuvis ir tapo ryškiausiu pokyčių nešėju, nes tautos likimas ir ateitis atsidūrė kentėjimo suformuoto žmogaus prote bei rankose.

alt
Arkivysk. Julijonas Steponavičius (kairėj) už religijos laisvės gynimą buvo ištremtas iš Vilniaus arkivyskupijos ir net 27 metus vargo namų arešte Žagarėje. Dešinėje arkivysk. Audrys Bačkis, Vatikano pronuncijus Olandijai, rugsėjo 17 d. eina į Vilniaus katedrą laikyti mišių. Nuotr. V. Kapočiaus

Mūsų Sąjūdis — vakarykštės kentėjimų nakties atspindys, kentėjime išauginta programa, dvasioje susikaupusi begalinė jėga. Reiškia, Sąjūdis gimė ne vakuume, "atėjo ne iš tuštumos ar "svetimos rankos" — jis atėjo iš "savųjų" kentėjimo, apsivalymo, vėrimosi tiesai. Sąjūdiškumas tik kentėjimo skatinamas spraudėsi į dabartį kaip neužslopinta tautiškumo viltis, kaip tautos perspektyva. Sąjūdis, pagaliau, tai kentėjimo ugnimi liesti ir pažymėti dabarties intelektualai, sugėrę į save didžiulį kentėjimų kiekį, permąstę skaudžiausią tautos būvį ir šitokio kentėjimo dėka pakilę į ontologinį tautos situacijos bei jos perspektyvų apmąstymą. Tai jie visi drauge, o tuo pačiu kiekvienas skyrium šaukė ir kvietė ateiti Sąjūdį ir tautinį atgimimą. Šia prasme Sąjūdyje atrandame visas "tautos daleles" — bendrojo kentėjimo skeveldras — tremtinius, išeiviją, valstietiją, rezistenciją, pogrindį, Bažnyčią... Išlikdami gyvi ar mirdami, bet paduodami grynėjantį intelektualinį lobį kitiems, jie visi paliko patį šviesiausią spindulį atgimimo vyksme — istorijoje, nes kvietė ir šaukė, maldavo ir kūrė, vedė ir atvedė Sąjūdį į mūsų nūdieną.

Atkurkime Kristaus ir žmogaus kentėjimo vienovės teologinį - ontologinį pagrindą. Galgi kaip tik čia atsiskleidžia vienas iš ryškiausių katalikybės nuopelnų mūsų tautai — gelbėjimas įjungti į tautos savimonę Kristaus kentėjimą.

Fizinis ar dvasinis kentėjimas nėra tiesos ar gėrio viršūnė, tačiau pavieniam individui ar net tautai kartais yra išlikimo garantija. Tautos katalikiškumas — tai santykis tarp kenčiančios tautos ir kenčiančio Kristaus. Mūsuose asmens ir tautos gelmėse vyko Kristaus kentėjimo apmąstymas, ieškant analogijų bei atitikmens. Sis apmąstymas ugdo ir egzistencinę stovėseną. Kažkuriame lygmenyje kenčiantysis suvokia žmogaus ir Kristaus kentėjimų paraleliškumą. Sios tikrovės regėjimas neša apšvietimą, suvokimą, aiškumą — "atriškite jį ir leiskite jam eiti" (Jn 11, 42). Religinis kontaktas su Kristaus kentėjimu, vykstantis tautai ekstremalinėse aplinkybėse, yra tiesioginė galimybė atidengti ir priartinti sau Kristaus ir tautos kentėjimų paraleliškumą, ryšį, idėjinį vienaprasmiškumą. Įvyksta ne vien pamaldūs, emociniai išgyvenimai. Kenčiant ir apmąstant Kristų, įvyksta žmogaus pakylėjimas iš asmeniško akiračio į kur kas platesnį, aprėpiantį visą tautą. Tokiu būdu Kristaus ir tautos kentėjimų bendrumas išneša mąstantį į naują patriotinį - religinį būvį. Kentėjimas tampa "atgimdančiu ir apiplaunančiu atnaujinimu" (Fil. 3,4). Kentėjimo pačią jaustį keičia viltis ir tvirtumas, bejėgiškumą keičia jėga, apatiją — idėjos, apsisprendimas, jėga. Kristaus ir tautos kentėjimų analogija virsta fundamentaliu, šviesiu požiūriu, kur vyrauja viską idealui palenkiantis suvokimas bei ryžtas. Į Kristaus ir žmogaus kentėjimo vienovę pradedama žiūrėti iš savęs reikalaujant perkaltos, istorijai duodant naują svorį bei reikšmę. Nuo kentėjimo einama į filosofinį, gal mingąjį tekstą ir jame leidžiamos šaknys. Taip suvoktose Kristaus ir tautos kentėjimo paralelėse atsiranda sąjūdinė mąstysena, tautos dabarties ir ateities samprata, pastangos, kad Lietuva istorijos vingiuose "neišsivaikščiotų".

Nesunku patirti, kaip sąjūdinei mąstysenai pasitarnavo lietuvių tarpusavio santykiai tremtyje, išeivijoje, ar rezistencijoje — tos kasdienės duonutės dalybos, ligonių slaugymas, mirusiųjų laidojimas, savišvieta net kalėjimo kameroje, tautinių ir religinių švenčių šventimas, tos visos progos, kada dainomis ir ašaromis veidu ir dvasia buvo atsigręžiama į Tėvynę... Regis jau tada, tremtyje ar išeivijoje, užtekdavo vien susikibti rankomis, pusbalsiu paniūniuoti lietuvišką dainą ar giesmę ir jau dvasioje būtinai sublizgėdavo būsimojo Sąjūdžio figūra, tarsi Kristaus asmuo Jonui Krikštytojui prie Jordano... Sąjūdinė vizija, tačiau, buvo įžvelgiama tik gryniausio kentėjimo realybėje.

Apskritai kentėti ir vis dėlto mąstyti apie save bei tautą yra labiausiai asmenybę žadinantis (pagal Vincą Kudirką), nuosekliai ir aktyviai švarinantis (pagal Vydūną), aižėjantį, trupantį būties pavidalą įvedantis į švarumą, į vientisą būvį (pagal Antaną Maceiną) vyksmas. Visi minėti autoriai daro išvadą, kad tik kentėjimu pakylame į kokybiškai naują problemos sprendimo lygmenį, viduje vyksta kaita, akivaizdūs poslinkiai. Tūkstantmečiais sukaupta žmonijos patirtis tvirtina, kad ne ekonominė gerovė yra asmenybės ir tautos pakilimo sąlyga, o probleminė situacija, joje atsidūrusi ir išsilaisvinimo ieškanti siela. Mūsuose net žiauriausio genocido sąlygomis iškilo nusotabiai šviesios, gilios, stiprios asmenybės, savo intelektą bei dvasią išvysčiusios ant kentėjimo kalvų. O ant šių aukštumų jau tarsi ir nėra asmeniškumo — yra tauta, yra tik sąmoningas kentėjimas už jos ateitį, atgimimą, visa tai statant ir auginant ant Kristaus kentėjimo filosofinio akmens.

Kaip matome, kentėjimo jaustis ir apmąstymas vyksta ne vien "kentėjimo dygumo lygmenyje", bet palyginimų, išvadų, tapatumo ir sąjūdiškumo lygmenyje. Tačiau religiniame Kristaus kentėjimo apmąstyme ryškus dar vienas momentas — būsimojo įvykio abavimas. Tai ateitis, kuri jau čia pat, už trijų dienų! Kenčiančiojo dvasioje ryškiai brėžiasi evoliucijos kreivė — nuo pesimizmo, palūžimo kylama aukštyn iki didingo Prisikėlimo! Kentėjimo sąjūdinis būvis savaime atveda ir atsiremia į Viešpaties Prisikėlimą! Kristaus Prisikėlimas yra būtina Jo kentėjimo tąsa. Po kentėjimo nakties seka sąjūdinė diena — ir prisikėlimas, ir jo praktiškas realizavimas darbuotėje.

*

Kadangi Sąjūdis yra bendroji tautos idėjinė lemtis, kartos bendroji pasaulėjauta, išsiaiškinkime, kokiose srovėse atskiri asmenys sutekėjo į atgimimo upę, išsinėrė iš apvalkalų ir sukūrė intensyvaus darbo ritmą.

Pirmoji srovė — intakas, bene pati giliausia, tai toji lietuvių inteligentijos dalis, kuri akivaizdžiai, pati sau įrodė tautos vardiklio reikšmę individui, lyg maldą išmoko šventą Lietuvos vardą... Tai toji inteligentija, kuri, deja, ne laisvės kūdikis, o dramatiška, net tragiška XX-ojo amžiaus vidurio karta, keturis dešimtmečius tvėrusi, nešdama likimą ir bręsdama ateičiai. Būtent toji išskirtinė inteligentijos dalis atpažino, rinko išniekintas tautos dvasines bei kultūrines vertybes, nuoseklia logika gynė ir bendražmogiškame įvaizdyje perteikė kitiems. Tai asmenys', kurie nefalsifikavo istorijos, atlaikė išbandymus. Būtent toji inteligentijos dalis ir sudaro monolitinį Sąjūdžio pagrindą, tautinio atgimimo branduolį bei jo varomąją jėgą.

Antroji srovė, tolygiai paženklinta skaudžiausiais praradimų ir atradimų ženklais — pokario Išeivija. Moralinė Išeivijos ištvermė ir veikla (politinė, propagandinė, kultūrinė, finansinė) statyta, beje, ant esminių praradimų šlaitų, įgyta kančiomis ir ilgesio tvirtume. Išeivija vadavosi iš pažiūrų romantizmo ir tyliai, o ir garsiai pratinasi prie minties, kad dabar Sąjūdyje vyksta esminis tautos likimo kūrimas. O tam Išeivija atidavė daug kūrybos, jėgų ir lėšų. Jau pats požiūris, kad istorinė tautos praeitis yra paversta vertinimo objektu, užuot ją palikus idealaus įvaizdžio lygmenyje, yra akivaizdus įsijungimas į Sąjūdžio likimą. Geriausia ir brandžiausia Išeivijos veiklos dalis tai aukščiausių likiminių tautos pertvarkos taškų pajauta ir problemų sprendimo rėmimas.

Trečioji srovė — tremtiniai, kaliniai, pažemintieji, nuskriaustieji, rezistencija, Bažnyčia... Tremtinių likimuose sukrečia ir stebina dramatiška kentėjimo įtampa, pagaliau ir kentėjimų atomazga — mirties arba dabarties gyvenimo valandų pavertimas kūryba. Tremtinio kalba dabarties Sąjūdžio balse stipri ir įtaigi. Iš tremtinių lūpų liejasi paprasti žodžiai, tačiau koks reikšmingas kentėjime pagimdytų minčių turinys! Kaliniai... Pirmasis suėmimas, pirmasis tardymas, pirmoji kankintojo patyčia, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos pažeminimas, pirmoji ašara, pirmoji žaizda, smūgis, pirmasis į laisvę išsiųstas laiškelis, pirmoji kraujo dėmė, teismas, pirmasis krembždantis ešalonas į rytus be maisto, vandens ir savųjų — tai vis Sąjūdžio gimimo diena! Išeiviai... Paskutinis žvilgsnis į tėviškę, sodybą, butą, bityną, sodą, kapus, ežerą, toji šiurpi karo gaisrų pašvaistė, kanonados dundesys, tas masiškas ekzodas iš gimtų vietų į absoliučią nežinią... Si išjauta šaukė, kvietė, maldavo ateiti Sąjūdį. O jis tuo metu ir stipriai suduksėjo istorijoje ir kaip būtinybė, ir kaip realioji esatis.
Sąjūdietį, tą tolimą tremtinyje, išeivyje ir tą dabartyje, paskutinį, galima drąsiai lyginti net su Savanoriu kūrėju. Rašinio paskirtis neleidžia šios temos plėtoti. Viena aišku — Sąjūdžio gimimo data — 1940-ųjų metų birželis, gi lopšys — tautos kentėjimas. Sąjūdį kvietė ir kūrė tautos dvasinis potencialas, tiesa, kartais svyruojantis, lūžtantis, kartais maištaujantis ir ieškantis. Jau tada Sąjūdis gimė, pakėlė save nuo kraujo, nunešė save ir tautą pirmyn vilčių žlugimo laikmetyje, sužaliavo dabartyje, pasipuošė pavasariu ir žiedais.

Kokioje išsivystymo fazėje šiandieną yra Sąjūdis?

Kai kam Sąjūdis dar ir šiandien — neišpainiojamas, pernelyg sunkus mazgas. 15 tikrųjų, spalvingame Sąjūdžio audinyje jau daug ryškių saviieškos ir saviraiškos elementų. Siame sudėtingume jau galima įžvelgti kai kuriuos Sąjūdžio vystymosi etapus.

Pirmame etape (1940-ųjų metų birželis — 1988-ųjų metų rugpjūtis) Sąjūdis tai dar vienas lietuvių tautos gyvybės apsireiškimas pasaulio istorijos vyksme, Rytų Europos kertėje, imperialistiškai nusiteikusių kaimynų apsuptyje.

Reiškia,Sąjūdis jokia prasme nėra spontaniškas visuomenės prabudimas. Sąjūdis, pagaliau, nėra kažkieno direktyvos, leidimo, idėjos padarinys. Tai ir ne dar viena eklektiška organizacija. Sąjūdis tai lietuvių tautos sąmonė, jos dvasinės substancijos regimoji forma, kentėjimo pasekmėje visiškai naujas tautos įsivardijimas ir pasiskelbimas. Todėl ir Sąjūdis — dialektinė kentėjimo būtinybė, tai atsikartojantis lietuvių tautos istorijoje dvasinis fenomenas.

Antrasis etapas — trumpas, vos vienus metus Sąjūdžio formalios veiklos istorija, sakykime, vykstanti dabartis. Tai laikotarpis, atnešęs ir tebenešantis akivaizdų tautinės savimonės apsivalymą, vidinį šviesėjimą, intelektualinį brendimą. Siame etape, t. y. dabartyje, Sąjūdis tampa gaivalinga jėga, kuri vienintelė formuoja ir ugdo, primena ir diegia. Sąjūdis kuria politikos filosofiją, kultūros kalbą, veikimo idėją. Sąjūdis — ne pavieniai žmonės. Sąjūdis tai masė žmonių, tai tiesiog visa tauta! Siame etape susilieja pažiūros, užsidaro aiškių ieškojimų ratas. Sąjūdis savo programą užkoduoja Tautos Atgimimo programoje, kame įdėta ir egzistencinė pasaulio jaustis, nors katalikybė, bent esamuoju metu, Sąjūdžiui daugiau naudingas pakeleivis, negu lygiavertis partneris ar brolis toje pačioje šeimoje. Egzistencializmas padeda Sąjūdyje patiems atkakliausiems pakelti didžiulę darbo naštą, atsilaikyti prieš atvirą ar pasalūnišką priešų demagogiją, padeda darbuotėje nenuleisti rankų.

Pastaruoju metu tarsi pradeda ryškėti trečiasis Sąjūdžio veiklos etapas, tarsi brėžiasi naujas įrašas, atsiranda nauja spalva Sąjūdžio veikloje, žyminti naują kokybę, brandumą. Mano galva, Sąjūdis kur kas giliau negu vakar apmąsto, įvertina, išsako istorijos pamokas tautai. Sąjūdis ryžtasi ieškoti lietuvių tautai perspektyvų ne romantiškame praeities faktų iškėlime, bet teorinės ir praktinės demokratijos fone, Europos tautų bendrijos rėmuose. Tai tiesiog būsimosios Lietuvos vizijos užuomazga. Tikėkimės, kad tai ateities, jau amžinos Lietuvos kūrimo pradžia, tvirti pamatai.

"Literatūra ir Menas", 1989. VIII.5