LIETUVOS DAILININKŲ PARODA NIUJORKE (Rugsėjo 23 - 24 d.) Spausdinti
Praėjus jau ilgokam laikui nuo didžiulės Lietuvos menininkų parodos Kultūros Židinyje Niujorke, vertėtų pasidalinti mintimis tiek apie matytą ekspoziciją, sudarytą iš privačių kolekcijų, tiek apie lietuviškąją šiuolaikinę dailės mokyklą bendroje plotmėje.

Lietuviškoji dailė, kaip ir kultūra bendrai, nukentėjo dėl tų pačių priežasčių. Pokaryje į vakarus pasitraukė žymesni jos atstovai, o likusiai daliai ilgus dešimtmečius buvo primestas "socialistinio realizmo" formavimas. Po vadinamu novatoriškumu pretenduota į monumentalųjį tapybos elementą, vaizduojant "herojinę" darbo aplinką, neturinčią nieko bendro su tikrove, parodant tariamai paprastą tarybinį herojų pompastiškoje aplinkoje. Diktuojamoji tematika, pagyvinta "brandaus socializmo" atributika, atnešė į lietuvišką dailę naujus "nemeno" kūrinius, kurie, žinoma, įeis į kultūros istoriją kaip absurdiškose totalitarizmo sąlygose prievartauto menininko pataikavimas santvarkai ir jos kolaborantams. Ne visus, aišku, dailininkus tenkino nustatytos meno "dogmos". Išryškėjo vadinamas "rūstusis stilius", kurio atstovai Gudaitis, Gečas, Surgailis. A. Gudaičio kūryba ir pedagoginis tęstinumas įvedė originalų braižą, išvadavo Lietuvos dailę, užkrėtė naujovių ieškojimo aistra, įnešė naujas koncepcijas į meno sampratą. Politinės, ideologinės charakteristikos, dominavusios kuriant meną be sielos, užleido savo poziciją, praradusią kontaktą su tikrove.

Keičiantis gyvenimui, keitėsi vaizdavimo turinys, formos ir priemonės. Imta betarpiškai, bet ekspresyviai - intelektualiai apmąstant, suvokti realybę. Dramatinio pobūdžio kūriniuose atsirado ir spalvinis sodrumas. Brendo naujos kūrybinės individualybės. Formavosi lietuviškoji tapybos tradicija, įgavusi savitą koloritą, imta kalbėti apie lietuviškąją "tipiškąją" tapybos kryptį ir jos vertę. Atsirado dramatinio pobūdžio kūrinių, sąvėikojusių su aplinka jau psichologiniu santykiu. Dominavo nuotaika ir spalvinė gama, kuriant laisvesne maniera sodrius, plataus potėpio kūrinius. (Džiaukštas, A. Stasiulevičius). Tariamąjį monumentalumą pakeitė ekspresija. Kuriant įtaigaus dydžio figūrines kompozicijas, atsirado filosofinio apibendrinimo elementas (Veiverytė). Imta kreipti dėmesį į psichologinę personažų būseną.

altTautinio atgimimo rutuliojimasis atskleidė naujus kelius kultūrai ir menui. Visa savo esybe išryškėjo tautos gelmėse glūdinčios kuriamosios jėgos, nepasitenkinusios merdėjimu po dvasine priespauda.

Prieštaravimų kupina šiandienos realybė ir paskutiniųjų įvykių Lietuvoje verpetai negali nejaudinti jautraus kūrėjo. Jie skatina vaizduoti tai ir kūriniuose.

Grįžtant prie minėtos parodos, supažindinusios Niujorko apylinkėje gyvenančius tautiečius su naujausiais lietuvių tapytojų ir grafikų kūriniais, reikia pastebėti, kad parodoje nebuvo grynai abstraktinio, taip kaip ir tautinio meno. Veltui parodos lankytojai stengėsi ieškoti lietuviško tautinio autentiškumo ir aliuzijų į liaudies meną (išimtis — Čeponio "Liaudies skulptūros motyvas"), nebuvo tautinės simbolikos, etnografinių tvorų ornamentikos, bet matėsi Vilniaus ir Trakų pilys (Ramono grafika, Cvirkienės drobės). Tai ir traukė žiūrovą prie šių kūrinių, turinčių daugiau pažintinės nei meninės vertės.

altIš vyresnės kartos dailininkų pažymėtinas Stasiulevičius, kurio architektūrinėse Vilniaus drobių formose jaučiama muzikinė ritmika, geometrinių formų neramus aštriaspalvis koloritas. Spalvinės Vilniaus kompozicijos spindi dramatiniu ekspresionizmu.

Naujųjų idėjų adeptais galima traktuoti tris gausiai išstatytus dailininkus: Balinską, Griškevičių ir Gražį. Gili filosofinė potekstė, poetinė metafora, būdinga Balinsko figūrinėms kompozicijoms, turinčioms didžiulę poveikio jėgą. Kūriniai dvelkia idėjiniu akcentu, subtilumu ir nenusakomu įspūdžiu, skeptiškai bylojančiu apie betikslį gamtos niokojimą, žmogaus ir sistemos konfliktą ("Diena", "Kareivis"). Tyla paveiksle "Diena" suvokiama kaip žmogaus charakteristika peizažo išraiškoje. Tai stiprus ekologinis plakatinio stilius kūrinys.

altGražio figūrinių kompozicijų siužetai šokiravo publiką. Drobės didelės ir sugestyvios, dramatinės. Jo "Paskutinė Stotelė" — tai Golgota, kuri palietė visą lietuvių tautą. Tai ekspresyvus parafrazavimas visos tragiškos tautos istorijos ir aktualijų realybės tragiškas trapumas.

Spalvų skambumas, emocionalumas, formos ir kolorito konkretumas, pabrėžtas dekoratyvumas būdingi Daniliausko ir Bičiūno kūrybai. Pastarojo "Kaimo mergaitės" ir kiti kūriniai, tai, jei taip galima pavadinti, dekoratyvinio primityvizmo šedevrai.

Naują estetinę kokybę ir stilių įvairovę yra pasiekusi lietuviška grafika, kuri ypatingai plačiai parodoje buvo atstovauta tokių savitų kūrėjų kaip Kepežinsko, Stančikaitės, Vilučio, Ivanauskaitės ir kitų.

Kepežinsko "Eisena" — tai kuriamasis vizijinis ėjimas per dvasios išgyvenimų sritį į visaapimančią lyrizmo sąvoką. Didelė, išsidriekusi procesija — be pradžios ir pabaigos. Nežinia kur tikslas ir prasmė. Tai amžinas žmonijos žygiavimas, koncentruojantis paradiškumą dominuojančioje realybėje tarp daiktų ar mašinų. Įspūdžio rimtį sustiprina koloritas — vienodai pilkas kaip pati kasdienybė. Toks ekstazinis iškilmingumas išlieka visoje serijoje filosofinių Kepežinsko darbų.

B. Gražys — Akis. Aliejus ant drobės.
alt
Iš kairės: Joseph Shor, parodos rengėjas, Tėv. Kornelijus Bučmys, OFM, Darbininko redaktorius, ir Antanas Baniūnas

Ivanauskaitės lino raižiniuose originali matymo koncepcija, duodanti erdvės įspūdį, bet taip pat iškelianti emocinį ir intelektualinį pradą. Tai dideli, preciziški darbai, turintys dinamiškas formas ir nepakartojamą nuotaikų žaismą.

Visi siurrealistiniai Vilučio grafikos darbai — tai mistinė fantastika — vizijos pilnos kilnumo ir vaizdinio trapumo. Jo perregimi, sudvasinti ir neturintys materijos Karaliai bei Nikės išreiškia autoriaus filosofiją ir simboliką.

Rytietiška ornamentika įsiterpia į Slektavičiaus "Sidabrines Versmes". Stebėtoją keri santūrumas spalvų žaisme, nematytų formų tobulumas. Šios kompozicijos atspindi būtį, santykį su aplinka ir vyraujančią gamtoje harmoniją.

Paroda nepretendavo reprezentuoti šiuolaikinį Lietuvos meną apskritai. Ji buvo tik pirmas žingsnis į platųjį pasaulį, pradžia naujos dvasingesnės kultūros, šnekančios jau bendražmogiška meno kalba. Išryškėja akivaizdūs techniniai laimėjimai: kalbanti erdvė, spalvų pajautimas ir muzikalumas. Visus autorius vienija realistinis požiūris į supančią aplinką, perteiktas intelektualizuota forma.

Nors kai kam paroda paliko ir prieštaringo jausmo, bet ji buvo akivaizdžiai dinamiškas reginys, parodęs nacionalinio atvirumo ir tautinės savimonės jėgą. Todėl šiandien naujais aspektais traktuojant aktualijas, kaip oras reikalingi kontaktai su okupuota tėvyne ir dvasiniuose, kūrybiniuose ieškojimuose bevargstančiais menininkais.

Deja, tokio nuoširdaus ir supratingo gesto neteko patirti iš vietinės Niujorko publikos. Tačiau reikia tikėtis, kad tautinė samprata nugalės abejingumą.

Parodoje buvo išstatyti 125 darbai: 38 tapybos ir 87 grafikos. Parodos rengėjas — J. Shor International Antique, Inc.