DAUG LAIMĖS PO DAUGELIO NELAIMIŲ ALĖS RŪTOS "DAIGYNE" Spausdinti
alt

Alė Rūta: DAIGYNAS. Išstumtųjų dalia—2. Romanas. Lietuviškos knygos klubas, 1987. Chicago: 576 psl.

Tankus žmonių daigynas
Alė Rūta, gailestinga autorė, netvarkingų savo knygos tipų nebaudžia. Jie beveik visi iššliaužia ledo paviršiumi į krantą, buvę įlūžę savo paikų poelgių eketėje. "Daigynas" yra įvairios kilmės lietuvių — JAV gimusių ir naujų imigrantų — margo gyvenimo pynė. Si pynė ištiesta didoko ūkio Michigan valstijoje fone. Ūkio vardas: Woodland, Girelė. Jis randasi tik dviejų valandų (automobiliu) atstume nuo Čikagos. Jo šeiminikai: dr. John Tep-Tepliušis, JAV gimęs lietuvis, ir jo žmona Lori, lenkų kilmės gydytojo duktė, iš tėvo paveldėjusi šį ūkį. Štai kaip jį aprašo autorė: "Platus ir tankus medžiais sodybos lopas, dar platesni laukai, miškeliai, krūmai. Į jų vidurį, tartum netyčia įkritęs tamsiai mėlynas ežeriukas, iš kurio nuvingiuoja upelė, lyg pelės uodega — iš tolo". Ūkis turi būti didelis, nes atneša pajamų žvėrelių kailiais, uogomis, gausiomis žuvimis, turi daug tankaus miško, kuriame pasiklystama, ir dar lieka pakankamai vietos kalėdinių eglaičių daigynui, duodančiam didoką pelną. Pastatai, atrodo, būsią pasenę.

Ūkio šeimininkus pristatykime taip pat autorės žodžiais, kai kur įdėtais į dr. Tep lūpas. Štai dr. J. Tep: "... O daktaras paprastas ir malonus žmogus. ... Daktaras stambiu kūnu pasijudina. ... Niekad nepripratau prie sporto, ar panašių pramogų. ... Ir aš virtuvėj pasimaišau, nes ir aš valgus, — gėda prisipažinti. ... Gera, kad mano ir Lori namuose gali prisiglaust žmonės, netekę savų namų, netekę tėviškių. Šios Kalėdos turi būti skaisčios — žmonėmis ir meile... Jis visais apsileidžia: pacientais, kaimynais, draugais, net ir giminėmis".

O jo žmona Lori? Dr. Tep mintimis, "ji per daug manimi rūpinasi. Žinoma, ji viską čia tvarko! Namus, ūkį, pacientus, mane..." Pati Lori štai ką mano: "Pas mus nuolatos kas nocs miega. Draugai, pažįstami, ateiviai, pakeleiviai. ... Viskas man, viskas! Padaryk tą, padaryk aną... Lori, telefonas! Lori, pacientui — perrišti...

Marlės, injekcijos, adatos... Virtuvė, puodai... Svečiai, 'dypukai', paklok lovas..."
Girelės šeimininkai ne tik darbštūs, bet ir nepaprasti idealistai. Tokių gali būti (visokių pasauly pasitaiko), bet juos sutinkame retai. Dr. Tep sunkiai pergyvena Lietuvos likimą, abu daug padeda giminėms, ypač naujiems imigrantams, DP. Permetu metus jie veliasi Girelėje, net jau įsikūrę ir vaikus išauginę, nes turi kur atsikvėpti. Šioje maišatyje plaučių vėžiu miršta Lori, širdis greitai kitan pasaulin išveda ir dr. Tep. Neturėję savo vaikų, palieka kelis įsūnytus jaunuolius, invalidus ir "hipius". Komplikuotu testamentu Girelė tenka Aleksui Leknickui, buvusiam DP, čia ilgai dirbusiam ir eglaičių daigyną užvedusiam.

Aleksas, kaip ir dr. Tep, beveik iš dangaus nukritęs. Planingas, darbštus, neišlaidus. Kartą pabandė glėbin spustelėti Lori, bet tai įvyko tik per netyčia užpuolusį žioplumą. Išsimokė, vedė, susilaukė šeimos — jam kely nesimaišė jokie neperžengiami slenksčiai.

Dr. Tep pusbrolis Algis Martišiūnas ir jo žmona Giedrė yra iš skirtingos medžiagos. Abu atvažiavo mokyti, jis turi inžinerijoje daktaratą, ji — bandanti poetė. Abu mėgsta pinigus, namuose kasdien barasi, vaikų nežiūri, todėl sūnus išeina "hipiauti", pabėgusi duktė pagyvena su vienu, su antru. Pats Algis — egoistas, nerodąs pagarbos nei lietuviškumui, nei religijai; neatsižada svetimos lovos.

Apie Girele ir jos šeimininkus šlaistosi Antanas Povilaitis. JAV gimęs, Lietuvoje augęs, vienas iš pirmųjų po karo atvykęs su jaunute dukra, nes žmoną Sibiran išvežė. Suamerikonėjęs, nesidom|s pastoviu darbu, naš lių draugas pagal reikalą, gėrūnas. Tipiškas nerūpestingas pusamerikietis, daugiau nevykęs, kaip vykęs. Dukrelė Ievutė, įdomiausias personažas (mano galva), augo be globos. Esminiai gera mergaitė, tačiau vienišumas ją gerokai blaško, kol artimiau pažįsta Joe Paulauską, lėtą, rimtą, daug vyresnį, dr. Tep jaunystėje buvusios artimos draugės brolį.

Romane gerokai reiškiasi dr. Tep pusseserė Vladzė, senmergėlė, Paulauską mėgstanti. Čia yra ir buvusi jaunystės draugė, ir sesers duktė Diana, ir mama, "Tremtinių motina" pavadinta. Tai tarp jos "duplekso" Čikagoje ir tarp Girelės vykdavo DP judėjimas. Moteris labai gera, bet ir nusiskundimų turi: "Tavo pati išsimanė nemiegot. Šlept ir šlept. Vaikšto, kaip dūšia be vietos. O man visa girdis. ... Taigi, matai. Turėč aš pati viršuj gyvent, tik mano kojos nebeslūžina, užlipt sunku. Matai, vaikučiai trypinėja, bėga Rimukas, savo kietom šiūšėm — kaip į galvą man duoda... Ką tu padarysi! Užsiėmiau koronę, tai ir turiu. Ale kad jumi reikėjo gelbėt..."

Toks gyvenimų margumas, iš Girelės plaukiąs. Šios atskiros šeimos arba žmonės yra beveik be įtakos vienas kitam. Jei ne dr. Tep, juos būtų galima laikyti nepriklausomomis romano plotmėmis. Atskirai pasidžiaugia, atskirai rūpesčius narplioja ir pergyvena nelaimes, kurios sudaro ilgiausias jų kelio dalis. Tik pabaigoje visiems užteka viena saulė: "hipiai" pagiję, palaidūnai pasitaisę, vedybos po vedybų, gimdymas prie gimdymo. Neskaičiuojant  romane  ankstyvesnių, beveik natūralių mirčių, pabaiga plūduriuoja laimėje.

Istorijos prieky
Skirtingi žmonės toje pačioje knygoje randa skirtingus patrauklius ar atstumiančius epizodus. Turinys, personažai, autoriaus pasakojimo būdas yra priimami nevienodai. Net gerai pasiruošę kritikai nesutinka, nors jų nuomonė turėtų būti objektyvi. Bet koks gali būti objektyvumas skonyje, tuo pačiu, ar gali būti kritikos mokslas? Gal padeda literatūros istorijos žinios, reikalingos palyginimui, bet ne visiškai objektyviam sprendimui. Daug visuomenės ir institucijų pripažintų kritikų, nežinomų motyvų paskatinti, kartais vidutinį darbą pakabina į viršūnes, kartais visiškai sutrypia. Kai kurie yra skaudžiai apsirikę. Ypač tie, kurie užmiršo, kad virš jų yra du neįveikiami vertintojai, tai skaitytojas ir laikas. Net Amerikoje knygų tiražams bei papildomoms laidoms atsirasti New York Times ar kitokios spaudos recenzijos, leidykloms daug kainuojančios, padeda mažai. Daugiausia lemia skaitytojas. Turime pavyzdžių ir savo literatūroje. Prieš kelias dešimtis metų B. Brazdžionis susilaukdavo (kartais ir dabar susilaukia) gnaibymų iš gana iškilių pavardžių. Tačiau gnaibymai, nors garsiai tarti, praėjo negirdomis. Kas gali prilygti Brazdžioniui Lietuvoje, kur bus lemtas išeivijos literatūros likimas? Ten jo užpuolimas sukeltų pasipiktinimą. Teoretinis 'menas menui' vertinimas yra vienas iš tinkamų matų, bet jis nelemia veikalo ateities.

Kol išeivijos knygos lieka už Lietuvos ribų, skaitytojų įtaka yra beveik nereikšminga. Kas įsigyja vieną leidinį, įsigyja jų daugumą. Tiražo pakilimas dėl knygos vertės gali būti tik mažutis. Privatūs skaitytojų pokalbiai apie naujus kūrėjų darbus, pagiriant ar susilaikant, neįtaigauja, nes nėra ko įtaigauti.

Objektyviausias "Daigyno" vertintojas bus laikas. A. Rūta pasiryžo duoti įvairių Amerikos lietuvių gyvenimo paveikslą šio šimtmečio antroje pusėje. Liečiant kelių kartų, įvairaus išsilavinimo, skirtingų pažiūrų ir būdų žmones, norint parodyti jų daugiau, yra sunku konstruktuoti tokį romaną, kuriame vieno veikėjo žingsnis, poelgis ar žodis paliestų kitus personažus. "Daigyne" atskiros šeimos gyvenimą lemia pačios, be romane egzistuojančių kitų žmonių įtakos. Tik Girelė yra scena, į kurią retkarčiais sulipa visi iš karto. Martišiūnai neturi konfliktų su Povilaičiu,"Tremtinių motina" beveik nesusiliečia su Ievute, ir 1.1. Asmuo arba šeima keliauja savomis kryptimis. Net Girelėje susigrūdę vaikštinėja, tik savais reikalais apsiraizgę. Romano tikslas nulėmė struktūrą.

Tikslas buvo geras. Dabar, kai "Daigyno" gyvenimus matome apie save, nesistebime. Bet tegul susipažįsta su DP stovyklomis Amerikoje gimęs jaunimas. Lai jis išgirsta apie pavojais ir nuotykiais margus pasitraukimo kelius iš Lietuvos. Bus ir smalsu, ir įvairu, ir nuostabu. A. Rūtos darbas išbėgo istorijos priekin. Už eilės metų, ypač Lietuvoje atsidūręs, jis taps istorija. Martišiūnas atstovaus tuos nepriklausomoje Lietuvoje išsimokslinusius, kurie šiame krašte, lyg drabužius striptyzo scenoje, nusviedė žmogaus ir lietuvio įsipareigojimus. Povilaitis reprezentuos žmonas palikusius plevėsas, Ameriką vertinančius ne už laisvę, bet už gėrimų ir valgių gausą. Vienumos Ievutė liks simboliu vaikų, kurių tėvai nesirūpino nei jų auklėjimu, nei mokslinimu. Aleksas su žmona kalbės už savo jėgomis ir darbu mokslo siekusius. Patsai Girelės šeimininkas su motina primins gausią pagalbą, teiktą DP išsilavinusių ir paprastų žmonių, kurių, kaip ir dr. Tep, šiandien jau nėra. Tik niekas žodžio netars už L. Šimutį, P. Grigaitį, kun. Sugintą, St. Barzduką, J. Kapočių. Gal A. Rūta paliko juos naujam romanui?

Pasakojimas iš pašalės
Žmonių būryje apie pažįstamo mirtį dažnai girdime tą pačią istoriją, bet skirtingai perduodamą. Vieni taria, kaip tasai pažįstamas sirgo, kaip jį nuvežė ligoninėn, kaip užgeso. Kiti pabrėžia, kodėl sirgo (rūkė, mažai valgė daržovių), kodėl mirė (pavėluotai atsirado ligoninėje, pakliuvo blogam daktarui). A. Rūta personažą poelgio motyvais beveik nepagrindžia. Pasakoja, kaip buvo, o kodėl taip buvo, lai spėlioja skaitytojas. Ir štai vieni tų skaitytojų džiaugsis, kad filosofija netrukdo veiksmo. Kiti pasiilgs personažų vidaus atskleidimo. Jie gal nesupras dr. Tep gerumo, Martišiūno lėkšto egoizmo. Nors šis, nauju automobiliu važiuodamas iš Detroito, šiek tiek atidengia savo mintis, be* jos geriau tinka paparastam berneliui, kaip inžinerijos daktarui. Aleksas taip pat savyje neturi konfliktų, iki kaulų yra nutekintas gerumo ir tvarkingumo. Automobilio ir Alekso psichologijos yra artimos. Dieve duok tokiems specialiai sutvertiems Martišiūnams ir Aleksams ir toliau be svarstymų egzistuoti. Man atrodytų, kad vienas kitas ramstis, jiems įduotas save pateisinti ar pasi-smerkti, būtų naudingas. Bet juk tai viena nuomonė.

Kitaip nuspalvintos 'Tremtinių motina" ir Ievutė. Apie pirmosios rūpesčius jau buvo šiek tiek cituota. Tačiau ji plačiausiai atsiskleidžia skyrelyje "Naujų metų slidus kelias", kur apmąsto savo gyvenimą ir kenčia dėl dukterėčios Dianos netvarkingo kelio. Kenčia dėl jos poelgių, tačiau meilėje viską atleidžia. Jos mintys parodo ir amžių, ir nusiteikimus, ir tikrovės supratimą: "Tokia ji nice! Ir — protinga, tik tas gėrimas... Negali at-prast, vargšė. Sėdam į jos mašinėlę ir vėl atgal. Kai aš viena, tai pėsčia nueinu: kiek to kelio bažnyčion! O tie jauni — tai važiuot. Mašinėlė jai — kaip jos maži namai. Sumeta kokių drapanėlių. Vasarą tai, būdavo, ir kojines džiūt pakabina, o dabar — šilta kepurė numesta ant sėdynės, botai, dar kokie maišiukai... Kaip jos kambary, taip ir čia: tikra marmalynė!" (psl. 433). Iš šių žodžių pažįstame ir senutę, ir išviršiniai matome Dianą.

Ievutė, gyvenimui viena palikta, ankstyvoje jaunystėje įdomi ir linksma, visko matė, daug pergyveno, net kūdikį abortu pašalino, bet esmėje šie visi įvykiai kilo iš jos nesupratimo, kaip reikia gyventi. Sau atvira, ir šis atvirumas sukelia jai simpatijas su užuojauta: "Bendradarbė sako, kad taip tinka: paraitau, papučiu prieky... Gal pusmetinį reiks vėl? Visas veidas — kaulėtas, lyg stambesnis. Nežinau! Anksčiau apie tai nepagalvodavau. Visi, būdavo, — 'Ievut, Ievužėle, kaip tavo skruostai dega, kokia tu graži!' Ir eidavau sau pasikraipydama, vis kvatodavau... Gera žinoti, kad patinki, kad bernų akys tave seka...

O, well! Ką padarysi: kaip atrodau, taip. Dar, vis tiek, lenda prie manęs tie biaurybės! Ir su kuo tik prasidėk, tuoj veda į lovą..." (psl. 233).

Pasakojimui iš pašalės, kaip Alė Rūta daugiausia naudoja, labai tinka aiškus jos kalbėjimo būdas. Džiugina ir korektūros klaidų beveik visiškas nebuvimas. Išeivijos literatūros daigyne šis darbas yra sveikai ir aukštai išaugęs. Be ieškojimų ir naujų atradimų, be retai kam suprantamos simbolikos, kuri laike nelieka pastovi, romanas bus skaitomas ilgus metus. Jo ateitis yra Lietuvos žmonėse, ne naujų srovių ieškančiuose, bet po gyvenimą besižvalgančiuose. Išeivijoje turėjome dvi ar tris aukštintas literatūros keistenybes. Vargiai jos vėl kada pakils, šiandien beveik nematomomis esančios. "Daigynas" nešūkauja, bet kalba.