Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GERI DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BARONAS ALOYZAS   
Kai iš Vokietijos atvykau į šį kraštą, buvau niekas, taip sakant, buvau paprasta darbo žaliava: kai pildžiau darbui aplikacijas, negalėjau įrašyti jokios profesijos. Į klausimą, kokio darbo nori, atsakymas, kad nesvarbu, reiškė, kad esu niekas. Bet aš buvau geras niekas, nes mokėjau gana neblogai anglų kalbą, buvau studijavęs ekonomiją ir, svarbiausia, buvau jaunas. Nėra nuopelnas jaunystė ir nusikaltimas senatvė, bet jaunas darbo arklys buvo vertesnis už seną, nors iš tikro nieko nemokantis jaunuolis daug mažiau vertas už, pavyzdžiui, chemiko specialybę turintį senį. Tai dabar, po ketvirčio šimtmečio, gal ir nieko nebereiškia, nes jau kaip vandens srovelės įsisprau-dėm į savo griovius ir jais tekam į amžinuosius vandenis, būdami švarūs ar nešvarūs, ar suspin-dėdami kartais šokančiais saulėje purslais.

Bet darbo gauti jaunam vis tiek buvo lengviau, ir tai buvo pati šviesioji pusė: tai rodė, kad jaunystė dar gana nebloga specialybė.

Pradėjau dirbti metalo liejyklos priėmimo skyriuje. Į jį ateidavo įvairus metalo laužas, kurį rūšiuodavo ir tirpindavo. Viso to darbo malonumas buvo tai, kad nereikėjo galvoti, galėjai svajoti, dirbai beveik miegodamas, o palyginti neblogai mokėjo. Bet kai turi laiko galvoti, tai kartais kyla mintys apie gyvenimo prasmę, o daug mąstyti jau yra širdį gadinantis užsiėmimas.

Vėliau mane perkėlė į kitą skyrių, kur buvo deginimo aparatu piaustomas metalas. Parodė, kaip piaustyti, padirbau taip porą savaičių, bet toliau nebegalėjo įmonė laikyti, nes unija žiūrėjo eilės tvarkos. Jei norėjau likti tame skyriuje, turėjau eiti į popietinę pamainą. To nenorėjau, man nesvarbu buvo kur dirbti, bet buvau jaunas, ir vakarai turėjo priklausyti man, o ne įmonei. Vieną popietę mane pasikvietė viceprezidentas ir pasakė:

— Mr. Vytautas Švelnys, aš tave skiriu į metalo piaustymo skyrių formanu.
Aš žvilgtelėjau į jauną, beveik kaip aš pats, vyrą ir nuleidau akis. Vyras rankose vartė mano aplikacijas ir, pastebėjęs mano žvilgsnį, pasakė:
— Kur taip gerai angliškai išmokai?
— Mokiausi Lietuvos gimnazijoj, dirbau Vokietijoj pas amerikiečius karius, skaičiau knygas.
— Tai kaip? — vėl paklausė. Aš žvelgiau į rašomojo stalo stiklą ir mačiau jame atsimušančią rudenio saulę. Aš svarsčiau. Svarstantysis vilkas alkanas, bet gyvas. Rizikuojantis riebus arba miręs.

— Dar pagalvosiu, — atsakiau, — be to, tikriausiai reiks dirbti vakarais.
— Ne, dirbsi dieną, nes senasis Džo dirbs ir toliau vakarais, jis turi alinę ir, grįžęs iš darbo, pasėdi ilgiau, rytą gali vėliau atsikelti, viską aptvarkyti, tada ateina žmona, o jis vėl į darbą.
— Bet jei jis nustos dirbti? — paklausiau.
— Tada tu būsi vyresnis ir galėsi pasirinkti kokią nori pamainą. Tiesa, gausi per savaitę dvidešimt dolerių daugiau negu gauni dabar.
— Aš pagalvosiu.
— Gerai, mister Švolnys, — pasakė viceprezidentas. Jis gerai tarė mano vardą, bet "Švelnys" nemokėjo tiksliai perskaityti, nors buvo įpratęs skaityti europietiškas ir Lotynų Amerikos žmonių pavardes.
— Gerai, — atsistojau, — pirmadienį pasakysiu. Žmogų kartais apsprendžia šalutiniai, laimingi
ar nelaimingi atsitikimai. Atvirai pasakius, aš nenorėjau.
Formanas buvo tarp įmonės vadovų ir tarp unijos. Įmonė norėjo, kad darbininkas būtų spaudžiamas, o unijos vadovybė spaudė formaną, kad nevytų darbininko. Bet sekmadienį man padėjo apsispręsti vienas pažįstamas, kuris pasakė:
— Bandau studijuoti. Kitaip čia visą gyvenimą dėžes ant kupros nešiosi. Ar pats negalvoji?
— Nežinau, — atsakiau ir susirūpinau. Tikrai reikėtų ką nors daryti ir dabar, kai yra proga pakopti aukštyn, reikia kopti. Surizgau, svarsčiau ir taip kankinausi visą dieną. Momentais nudžiugdavau, pakildavau ligi aukščiausios žvaigždės, o momentais bejėgiškai vilkau kojas žeme. Aš užminu tą audringą rudenio naktį, nežinodamas ką pasirinkti, bet rytą nubudęs jau žinojau, kad priimsiu pasiūlymą.

Ir taip pradėjau vadovauti skyriui. Kalbėdamas nedaug dariau klaidų, bet iš pirmo pratarto žodžio visi pamatydavo, kad aš užsienietis, bet niekas dėl to per daug galvos nelaužė, nors ir buvo pavydinčių. O kad man būtų lengviau, aš mokėjau -.sakyti darbdaviams ir darbininkų unijai:
— Unijų pareiga reikalauti darbininkams aukštesnių atlyginimų, o darbdavių pareiga reikalauti, kad už tai atidirbtų.
Su tuo visi turėjo sutikti, ir taip be didesnio rūpesčio dirbau savo darbą. Turėjau skyriaus viduryje būdelę su telefonu, ir kartą jis man daug pasitarnavo rengiant kolonijos lietuvių vakarą.

Rytais ateidavau anksčiau ir susitvarkydavau savo kuklius raštus, pasižiūrėdavau, ką reiks daryti. Atvykdavo anksčiau ir metalo balkių piaustytojas italas keturių vaikų tėvas, amžinai besiskundžiantis finansiniais trūkumais.
Įmonėj aukštai palubėje skraidė karveliai. Jie perėdavo pastogėj ir tupėdavo ant balkių. Italas rytais, įsidėjęs į gumelę varžtelį, šaudydavo į tuos paukščius ir kiekvieną rytą bent porą, o kartais ir daugiau, numušdavo. Juos pribaigdavo smūgiu ir važiuodamas namo pasiimdavo.
— Mes valgom, labai geri, — džiaugėsi jis,
— mano bambinos ir žmona pirštus laižo.
Nežinau, ar jis daug gerdavo, bet pirmadieniais dažnai neateidavo į darbą. Pabardavo jį kiek, ir viskas. Pagaliau vieną kartą jį pasišaukė į raštinę ir perspėjo gana griežtai.
— Kodėl tu geri sekmadieniais, — pasakiau,
— gerk šeštadieniais, tai pirmadienį visada galėsi atvykti į darbą.
Italas pagalvojo ir atsakė:
— Mes lošiame kortomis. Tie kiti renkasi sekmadienį po pietų, taip ir išsitęsia ligi pirmadienio ryto.
— Tai nelošk.
— Negailu, turiu keturis bambinos.
— Tai tu laimi?
— Retai.
— Tai kam tau tas vargas ir bėdos.
— O kartais pasiseka. Be to, turi žmogus ką nors veikti.
Vieną kartą jis neatėjo dvi dienas iš eilės. Įmonės vadovybė supyko. Prie geležies piaustymo ne kiekvieną galėjai pastatyti.
— Yra žmogus, — jie kalbėjo, — o kai labiausia jo reikia, tai nėra. Paimsime kitą jo vietoj, ir viskas.
Aš tylėjau, gi jaunasis įmonės viceprezidentas buvo kitoks. Jis buvo įmonėj viską suautomatinęs, atleidęs visus, kas tik galėjo būti atleidžiamas; todėl dabar, darbininkų nenorėdamas lengvai vaikyti, pasakė:
— Viršininkas mažiausiai žino, ką atleisti. Kaip tu manai? — kreipėsi į mane.
Žvilgtelėjau į italą. Jis stovėjo tylus, paraudusiomis akimis. Prisiminiau jo šaudomus karvelius, jo nuolatinę kalbą apie bambinos, ir man jo pagailo, todėl pasakiau:
— Tegu palieka. Tai paskutinis šansas.
— Gerai, — pritarė visi, — tai paskutinė proga.

— Ačiū, — padėkojo italas ir vėliau, kada paprastai ir triukšmingai ėjo darbo diena, jis, kuris nesuprato, kas yra Vytautas ir vadino mane Viki, pasakė:
— Labai ačiū. Kur aš išvarytas dabar eičiau, būdamas beveik keturiasdešimt metų. Ką veiktų mano žmona ir vaikai. Aš nežinau, kuo tau atsilyginti, aš nieko neturiu, bet gal tau reikia ką nors primušti?
— Ne, nereikia, — nusijuokiau. — Nenoriu muštis.
— Ne, tai ne, bet jei reikės, pasakyk man, — tarė rimtai.
Kartais buvo lengviau, kartais sunkiau, bet šiaip pinigų daugiau gavau ir jau vėlų rudenį sugalvojau pirkti automobilį. Nusipirkau ne visai naują, bet patogią mašiną ir tam tikra prasme buvau laimingas.

Gyvenau lietuvių rajone, kuriame dar gyveno čekų ir italų. Ir mano šaunusis darbininkas italas gyveno kažkur netoliese. Jis į darbą eidavo pėsčias, ir jei kartais pavydavau, pavėžėdavau.

Vieną ankstyvo pavasario dieną staiga pašalo. Gatvės buvo lyg padengtos stiklu. Aš pasigailėjau, kad išvažiavau mašina, nors labai mėgau važiuoti ir, net pastatęs automobilį, į jį atsigrįžęs pažvelgdavau.

Važiavau palengva. Visi slidinėjo. Jau baigiant parvažiuoti, skersai gatvę ėjo pusamžė moteris. Dar prieš mašiną daugiau kaip trys jardai ji paslydo ir parkrito. Aš stabtelėjau, bet moteris nesikėlė. Tada išlipau iš mašinos ir priėjau artyn. Iš kažkur atsirado ir kitas žmogus. Moteris nesikėlė. Negalėjau nei atgal grįžti, nei pirmyn važiuoti. Įvykį kas nors pastebėjęs pro langą pašaukė policiją. Atvažiavo ir užpakaly mano mašinos sustojo policijos greitoji pagalba.
Aplink jau stovėjo būrelis žioplių.
— Kas atsitiko? — pasilenkę klausė sanitarai moterį.
Moteris pasirangė ir pasakė:
— Hit me, užkliudė mašina. Policijos vyrai sužiuro į mane.
— Aš visai nekaltas, aš neužkliudžiau, — aiškinausi, bet visi tokiais atvejais ginasi ir niekas manim netikėjo. Liudininkų nebuvo. Moterį nuvežė, o man policija surašė pabaudą.

Vėliau mano draudimai turėjo moteriai sumokėti tūkstantį dolerių, nes jai buvo sulaužyti du šonkauliai ir sutrenkta galva. Draudimas toliau mane atsisakė drausti, nes esą aš, būdamas užsienietis, visada greičiau būsiu apkaltinamas; kita draudimo įstaiga pakėlė draudimo sumą, o taip pat turėjau sumokėti pabaudą už nedavimą pėsčiajam pirmumo. Iš viso buvo nemaža nuostolių ir nemalonumų, ir aš keikiau bobą, nors kartais, norėdamas viską užmiršti, pagalvodavau, kad ji nenorėjo manęs apiplėšti, gal gi jai taip pasirodė, kad ją mašina sutrenkė.

Apie įvykį sužinojo ir italas.
— Aš pažįstu tą bobą. Ji nieko nenori dirbti, išsiskyrus, stengiasi gyventi iš miesto pašalpų.
Nors aš ir buvau piktas, bet vis tiek pasakiau:
— Nesvarbu, kokia ji būtų, bet tyčia kaulų tai tikrai nenorėjo susilaužyti.
— Ne, tai gal ir ne, bet tavo pinigų tai tikrai norėjo. Tu nepažįsti žmonių. Šiaip ar taip, tai juk vagystė.

— Ką padarysi, — atsakiau.
— Ar tu katalikas? — italas nėjo šalin.
— Taip.
— Tai tu turi atsilyginti.
— Kam ir kaip? — nustebau.
— Jei boba sako, kad jai tu sulaužei šonkaulius ir sutrenkei galvą, tai ir turi taip padaryti.
— Niekus kalbi.
— Ne, ne niekus, — italas parodė šalia jo numestą plytą.
— Na, kam tu ją čia pasidėjai?
— Ant plytos nepalieka piršto nuospaudų, — * nusijuokė italas ir taip visa baigėsi. Ėjo kiti darbininkai prie savo darbo, juokavo, italas užsidėjo mėlyną šalmą, užsimovė pirštines, ir liepsna siauru ruožu ėmė ėsti metalinį balkį.
Kelias dienas italą susitikdavau, kaip paprastai. Pasikeisdavom vienu kitu žodžiu, bet po kiek laiko jis man padavė vietos laikraštį ir parodė iš policijos raštinės eilę žinučių, tarp kurių buvo pora sakinių, kad nežinomas piktadarys plyta sulaužė poniai Mitchell peties kaulą. Jos rankinukas nepaimtas. Moteris turės keletą savaičių pabūti gipse.
— Negerai padaryta! — pasakiau.
— Nežinau, gal ir negerai, bet gana teisingai, — nusijuokė italas. — Manau, pats Dievas jai atlygino už tai, kad ji tave nekaltą į bėdą įvėlė. Taigi, dabar gali būti ramus. Ir galėsi ramiai eiti išpažinties, nes įvyko vispusiškas atsilyginimas. Tu juk buvai jai skolingas, o aš buvau skolingas tau.

Aš tylėjau, man buvo nemalonu, atrodė, lyg ką nors būčiau padaręs, o pagal italą turėjau džiaugtis. Bet jei nerimavau, tai, matyt, aš dar nebuvau priaugęs teigimui, kad už gerus darbus apmokama ne tik danguje, bet ir žemėje.








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai