Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940 - 1947) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS PAVALKIS   
Pratarties vietoje
1932 m. keturi klasės draugai, baigę Vilkaviškio kunigų seminariją, nuėjome atsisveikinti vysk. M. Reinį — mūsų psichologijos profesorių. Ta proga jis mums kalbėjo apie kunigui tinkantį santūrumą. Jis stebėjosi, kad net jauni kunigai turį paprotį pavaišinti . pas save atsilankančius dažnus svečius ne tik gėrimais, bet ir šprotais ... Aš buvau paskirtas vikaru i Lazdijus. Už poros metų Reinys atvyko į Lazdijų^ vizituoti Žiburio gimnaziją. Jis aplankė ir mane perduoti man žodišką paskyrimą rūpintis vietiniais ateitininkais, kurie tais laikais veikė nelegaliai. Jį paprašiau sėstis ir sakau: "Ekscelencija! Žinau, kad esate abstinentas, tad 'skaidriosios' nesiūlau. Bet šprotų, jei ir turėčiau, Jums neparodyčiau". Čia aš jam priminiau, ką iš jo buvau girdėjęs prieš du metus. Vyskupas nusišypsojo ir sako: "Laikai pasikeitė. Savo sugebėjimu dirbti ir taupyti tauta padarė didelę pažangą". Tam pavaizduoti jis man papasakojo kitą įvykį. Jis pasiūlęs dviem Kauno universiteto profesoriams kartu su juo išsinuomuoti automobilį ir išvažiuoti atostogų, lankant įvairias Lietuvos vietas. Vienas iš profesorių — Pranas Dovydaitis, deja, nepritaręs pasiūlymui, nes vasaros metu ūkininkai dirbą laukuose ir, pastebėję vyskupą su profesoriais važinėjant mašina, pasipiktintų. Tačiau vėliau Dovydaitis pakeitęs savo nuomonę, nes Kaune pamatęs mašina vežant iš miesto šiukšles. Dovydaitis tada pagalvojęs, kad, jei jau "automobilis" yra naudojamas šiukšlėms vežioti, tai niekas nepasipiktinsiąs, jei pamatys vyskupą su profesoriais sėdinčius vietoj šiukšlių...

Reinys buvo kilni asmenybė, iš kurios ne tik mes, bet ir mūsų būsimos kartos galės daug pasimokyti. Reikia tikėtis, kad kas nors parašys jo išsamią biografiją. Vatikano paskelbtuose dokumentuose apie antrąjį pasaulinį karą yra nemažai medžiagos apie Reinio nueitus Golgotos kelius, jam tebedirbant Vilniaus arkivyskupijos kurijoje. Pasinaudodamas ta medžiaga, rašau šį straipsnį kaip mano gilios pagarbos jam pareiškimą.

1940.VII.9. Pijus XII suteikė vysk. Mečislovui Reiniui arkivyskupo titulą ir tą pačią dieną jį paskyrė į Vilnių arkivyskupo Romualdo Jalbr-zykovvskio padėjėju. Išbuvęs Vilkaviškyje nuo 1926 m. vysk. A. Karoso padėjėju, jis čia turėjo sosto paveldėjimo teisę. Tokia teisė jam nebuvo suteikta jį skiriant į Vilnių, kad neiššauktų lenkų nepasitenkinimo. Konsistorialinė kongregacija jau buvo davusi parėdymą, kad, jei sovietų okupuotuose kraštuose kuri nors vyskupija netektų vyskupo ordinaro, jo padėjėjas tuo pačiu taptų apaštališku administratoriumi su reziduojančio vyskupo teisėmis.1 Reiniui buvo suteikta teisė pasidaryti Vilniaus arkivyskupijos apaštališku administratoriumi net ir tuo atveju, jei ordinaras Jalbrzykovvskis būtų tik laikinai sukliudytas eiti savo pareigas. Iš dabar paskelbtų Vatikano dokumentų matyti, kad, paskirdamas Reinį į Vilnių, Šv. Sostas buvo numatęs eventualiai jį paskirti Jalbrzykowskio įpėdiniu, jei arkivyskupija liktų be ordinaro.2

Tuo laiku Vilniaus arkivyskupijos padėtis buvo labai komplikuota. Vilnius su savo rajonu buvo sugrąžintas Lietuvai ne jos betarpiu su Lenkija susitarimu, bet Sovietų Sąjungos primesta Kaunui sutartimi (1940.X. 10) dėl karinių bazių įsteigimo. Lietuvai sugrąžinta teritorija sudarė vieną šeštadalį prieškarinės Vilniaus arkivyskupijos.3 Šv. Sostas paliko arkivyskupiją nepadalintą, bet Lietuvos vyriausybės nusistatymas Vilniaus klausimu buvo aiškus: jis priklausė Lietuvai. Dar prieš Lietuvos okupaciją Kaunas buvo kreipęsis į Vatikaną su prašymu, kad Jalbrzykowskis nevaldytų tos arkivyskupijos dalies, kuri pasiliko sovietų valdžioj. Atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir į susisiekimo sunkumus, šiai arkivyskupijos daliai administruoti Vatikanas. įsakė Jalbrzykowskiui paskirti delegatą.
Pačiame Vilniuje buvo trys vyraujančios tautybės: lenkai, lietuviai ir rusai. Vatikanas jau anksčiau buvo įspėjęs Jalbrzykovvskį, kad savo santykiuose su lietuviais jis daugiau parodytų lankstumo ir jų reikalų supratimo. Dabar, Reinio į Vilnių paskyrimo proga, šis įspėjimas buvo atnaujintas. 1940.VII.9 Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Maglione savo telegrama pavedė nuncijui Kaune arkiv. Luigi Centoz paskatinti Jalbrzykovvskį ir Reinį dirbti vieningai ir taikoje.4
Gavęs paskyrimą į Vilnių, Reinys tuoj at-» lankė Jalbrzykovvskį ir buvo jo gražiai sutiktas.5 Vėliau Lenkijos ambasadoriui prie Šv. Sosto Pa-pėe nusiskundus kardinolui Maglione dėl lietuvio vyskupo paskyrimo į Vilnių, nes lenkai juo būsią nepatenkinti, kardinolas pastebėjo, kad sovietų okupacijoj lenkai ir lietuviai jau esą suartėję.6 Tačiau kardinolo teigimas nepasitvirtino.

Reinys oficialiai persikėlė iš Vilkaviškio į Vilnių rugpiūčio mėnesį. Paskyrimo rašte Šv. Sostas jo pareigų smulkiau nenurodė. Jo veikimas ir pareigos buvo Jalbrzykowskio priežiūroj, kitaip sakant, priklausė nuo jo malonės, o Jalbr-zykovvskis malonės duosnumu nepasižymėjo.7 Tų pačių metų spalio mėnesį Kauno arkivyskupo padėjėjas vysk. V. Brizgys savo pranešime nuncijui Berlyne rašė: "Vilniuje dalykai neina gerai. Nors ordinaras savo pagalbininkui arkivyskupui Reiniui žodžiu suteikė generalinio vikaro jurisdikciją, tačiau faktiškai nei ordinaras, nei kurija su arkiv. Reiniu nepalaiko santykių".8 Jalbrzy-kowskio nesiskaitymas su jo padėjėju paskatino kardinolą Maglione jam parašyti tuo reikalu laišką, pasiųstą su Pijaus XII žinia ir pritarimu. Jame Maglione dar kartą atkreipė dėmesį į reikalą dirbti taikoje ir vienybėje. Jis žinąs, kad Jalbrzykovvskis paskyręs Reinį savo generaliniu vikaru, bet esąs įsitikinęs, kad, reikalui esant, jis jam suteiksiąs platesnes teises. Ordinaras neturėtų vengti priimti kunigus iš kitų vyskupijų, kad sudarytų visiems žmonėms galimybę priimti sakramentus ir išklausyti pamokslus.9
Atsakydamas kardinolui, Jalbrzykovvskis rašė, kad visa tai, ką kardinolas jam buvo pataręs (sklandus bendradarbiavimas su savo dvasiškiais ir lygus rūpestis visais tikinčiaisiais) buvęs gyvas jo širdyje visus jo ilgus kunigavimo ir vyskupavimo metus. Jis esąs tikras, kad patys tikintieji, kuriems jis ištikimai tarnavęs, galėtų tai paliudyti. Nors dabar esą sunkūs karo laikai, ne tik Vilniuje, bet visoje jo arkivyskupijoje visos parapijos turinčios kunigus. Iš Vilniaus jis pasiuntęs 17 kunigų į didesnes parapijas, kad padėtų klebonams. Vilniuje esą virš 20 lietuvių kunigų ir jų visai pakanką lietuvių dvasiniams reikalams. Dėl to nesą reikalo priimti daugiau kunigų iš kitų vyskupijų, juo labiau, kad iš kitur atvykusiųjų tarpe esą tokių, kurie nesivadovaują Kristaus meile, bet pasauline dvasia ir tuo kenkia tikintiesiems.10

Ne tik ankstyvesnė, bet ir vėliau, jau Vokietijos - Rusijos karo metu, Vatikaną pasiekusi informacija arkivy. Jalbrzykovvskio bešališkumo arkivyskupijos valdyme nepatvirtino. Jis buvo konflikte ne tik su lietuviais, bet ir su kitų tautybių tikinčiaisiais, ypatingai su rusais.11

Atsižvelgdamas į dažnus sovietų bombardavimus, 1942 m. Šv. Sostas davė leidimą Lenkijos kunigams laikyti mišias vakare. Kardinolas Maglione kreipėsi į nuncijų Orsenigo Berlyne, kad jis praneštų apie tai vyskupijoms. Nuncijus pasiaiškino, kad negalįs šios pareigos atlikti dėl susisiekimo sunkumų, bet labiausiai dėl to. kad tai priešintųsi Vatikano tuo laiku vestai politikai lietuvių - lenkų ginče dėl Vilniaus. Orsenigo rašė kardinolui, kad visa lietuvių tauta, nors iš klaidingo įsitikinimo, žiūri į Vilnių kaip į savo arkivyskupiją. Lietuviai, sužinoję, kad Šv. Sosto parėdymai, liečia Lenkijos vyskupijas, yra taikomi ir Vilniui, būsią labai nepatenkinti. Tuo laiku Vatikano politika Vilniaus klausimu buvo laikytis visiško neutralumo, paliekant jo galutinį išsprendimą ateičiai.12 Šv. Sostas buvo nepatenkintas Jalbrzykovvskio nepalankumu lietuviams ir tai jam leido žinoti, bet nesiėmė konkrečių žygių pakeisti padėtį ir Reiniui platesnių teisių arkivyskupijos valdyme nesuteikė.

Karo su sovietais metu naciai, įsistiprinę Pabaltijyje ir Rytų Lenkijoje, pradėjo ten areštus. 1942.III.3 gestapo Vilniuje suėmė visus seminarijos profesorius (15), išskyrus vieną, kurio nerado, ir apie 70 klierikų. Be to, dar suėmė 14 Vilniaus mieste gyvenančių kunigų. Jalbrzy-kovvskis ir Reinys kreipėsi į vokiečių civilinę valdžią dėl suimtųjų išlaisvinimo, bet gavo atsakymą, kad suėmimai neturėję nieko bendro su religija — jie buvę įvykdyti dėl politinių motyvų. Arkivyskupijos kurijai buvo žinoma, kad kai kurie lenkų kunigai buvo palaikę ryšius su pogrindžiu ir kad lenkų karininkai buvo sugauti persirengę vienuolių rūbais.13

To paties mėnesio 22 gestapo suėmė Jalbr-zykowskį kartu su jo kancleriu kan. Adami Savvickiu ir abu išvežė į Marijampolę pas marijonus. Kovo 26 dar buvo suareštuota apie 160 seserų, priklausančių įvairioms kongregacijoms, ir virš 60 vienuolių kunigų ir brolių.14 Daugumas suimtųjų vėliau buvo paleisti, bet Jalbrzykovvskis išbuvo Marijampolėje iki karo pabaigos.

Po Jalbrzykowskio išvežimo iš Vilniaus Reinys, pasiremdamas jam anksčiau duotais įgaliojimais, perėmė arkivyskupijos valdymą kaip apaštališkas administratorius su reziduoajnčio vyskupo teisėmis ir kovo 23 išsiuntė Vatikanui pranešimą. Tą pačią dieną iš sovietų lėktuvo numesta bomba pataikė į Reinio gyvenamą namą (Šv. Mikalojaus gatvė, Nr. 8) ir užmušė tris asmenis, o jį patį sužeidė. Užtruko vienas mėnuo, iki jis pasveiko.15
Reinio laiškas, rašytas kovo 23, pasiekė Vatikaną tik liepos mėnesį, bet Šv. Sostas jau buvo sužinojęs apie Jalbrzykowskio išvežimą iš arki-vyskupijos gegužės mėnesio viduryje.16

Buvo galima tikėtis, kad, tapus Vilniaus apaštališku administratoriumi, Reinio savarankiškumas arkivyskupijos valdyme padidės. Deja, įvyko priešingai. Jis tapo lenkų pablogėjusių santykių su Vatikanu auka.

Jau nuo pat Lenkijos okupacijos pradžios tarp lenkų brendo, nors ir be pagrindo, jų nusivylimas Pijumi XII. Popiežiaus žygiai padėti Lenkijai karo metu negali būti nepastebėti. Materialiai jis šelpė lenkus krašte ir užsienyje. Jo moralinė jiems parama buvo dar didesnė. 1939. IX. 30 jis priėmė audiencijai lenkų kardinolą Hlondą su visa Romos lenkų kolonija ir pasakė jiems labai palankią kalbą.17 Vėliau, patenkindamas to paties kardinolo prašymą, Pijus XII suminėjo Lenkiją savo pirmoj enciklikoje "Summi Pontificatus" ir tų pačių metų gruodžio 24 kardinolų konsistorijoje savo pasakytoje kalboj parodė pilną Lenkijos padėties supratimą ir ja susirūpinimą. Su jo žinia "L'Osservatore Romano" spausdino Lenkijai palankius straipsnius. Popiežiaus įsakymu 1940.1.21 Vatikano radijas padarė platų pranešimą apie sunkią Bažnyčios padėtį Lenkijoje nacių okupacijoj.18 Po šio pranešimo Berlyno vyriausybė reagavo ir įspėjo Vatikaną, kad, jei šios rūšies informacija per radiją ir spaudą nebus sustabdyta, Reichas imsis atitinkamų žygių. Šiuo pagrindu Vokietijos užsienio reikalų ministerija atsisakė patenkinti Vatikano prašymą išleisti iš Lenkijos į neutralius kraštus arešte laikomus lenkų dvasiškius. Bažnyčios padėtis ypatingai toj Lenkijos dalyje (Wartheland), kurią valdė Hitlerio patikėtinis Arthur Greiser, žymiai pasunkėjo.19
Šių faktų akivaizdoje Vatikanas pakeitė savo politiką Reicho atžvilgiu. Užuot viešai kėlęs nacių žiaurumus, jis pasiryžo diplomatiniu keliu kalbėtis su Berlyno vyriausybe, kad ji sustabdytų dieviškų ir bažnytinių teisių laužymą okupuotuose kraštuose.20 Šios pastangos atnešė tam tikrų vaisių; pavyzdžiui, Dachau koncentracijos stovykloje ypač dvasiškių padėtis pagerėjo.21 Šiais laimėjimais Vatikanas nepasitenkino; jis dėjo visas pastangas daugiau pasiekti. Ypatingai yra įdomus kardinolo Maglione 10 puslapių laiškas Vokietijos užsienio reikalų ministrui von Ribben-tropui 1943.III.2. Pasirendamas fakatis, jis tiksliai aprašė nacių vykdomus masinius gyventojų areštus, žudymus, koncentracijos stovyklose esančiųjų kančias ir bendrą Bažnyčios persekiojimą visoje Lenkijoje. Kardinolas užbaigė laišką insistuoda-mas, kad Berlyno vyriausybė tuoj imtųsi atitinkamų žygių padėčiai pagerinti.22

Savaime aišku, kad nei nuncijus Berlyne, nei Šv. Sostas viešai kalbėti apie šiuos žygius negalėjo. Pijus XII stengėsi palaikyti ryšius su tikinčiaisiais Lenkijoje, pasiųsdamas jų vyskupams savo laiškus per patikimus asmenis. Vienas jo laiškas adresuotas Krokuvos vyskupui A. S. Sa-piehai pateko į gestapo rankas, ir dėl to Lenkijos vyskupai buvo apkaltinti, kad slaptai palaiką ryšius su Vatikanu. Po to, nors Pijaus XII laiškai pasiekdavo vyskupus, šie saugumo sumetimais nenorėjo apie juos viešai kalbėti.23 Tikintieji, nieko nežinodami apie popiežiaus jais susirūpinimą, jautėsi juo nusivylę. Atsirado tokių, kurie, pasinaudodami šia padėtimi, specialiai stengėsi Lenkijos katalikus nustatyti prieš popiežių Pijų XII ir Šv. Sostą. Buvo keliama mintis po karo steigti nuo Romos nepriklausomą katalikų bažnyčią. Pijus XII buvo kaltinamas, kad jis pirmoj eilėj jaučiąsis esąs italas ir tik antroj eilėj — popiežius. Jis įsakęs Italijos vyskupams įvesti maldas už Italijos pergalę (iš tikrųjų popiežius prašė melstis ne už Italijos pergalę, bet už teisingą ir pastovią taiką). Jis materialiai paremiąs lenkus, tik norėdamas užmaskuoti savo atsistojimą Romos - Berlyno ašies pusėje.24 Dėl karo veiksmų pasitraukęs į Londoną vyskupas Radonskis rašė kardinolui Maglione apie nacių vykdomą masinį žmonių žudymą Lenkijoje ir pridėjo: "Tačiau popiežius tyli, lyg jam nerūpėtų jo ganomieji . . . Atrodo, kad kas tyli, sutinka".25

Apie Pijaus XII šios tylos priežastis Vatikanas diplomatiniu keliu painformavo užsienyje esančius lenkų vyskupus (kardinolą Hlondą ir vyskupą Radonskį) ir Lenkijos egzilinę vyriausybę Londone. Jiems buvo pranešta, kad Pijus XII viešai nekalbąs apie nacių daromas skriaudas lenkams dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Lenkijoje vyskupai atsisakę paskelbti tikintiesiems popiežiaus laiškus. Viešai kalbėdamas apie nacių žiaurumus lenkams, užuot jiems padėjęs, jis tik jų kančias padidintų. Vatikano su Vokietija diplomatinių santykių palaikymas esąs reikalingas pačių lenkų naudai. Be to, Vatikanas turįs žiūrėti, kad, besistengdamas padėti vieno krašto tikintiesiems, nepakenktų tikintiesiems kituose kraštuose. Tas klausimas pasidaręs ypatingai opus po to, kai Lenkijos egzilinė vyriausybė sudariusi sutartį su Sovietų Sąjunga. Tai, kas atrodo naudinga Lenkijos vyriausybei Londone, nebūtinai turį būti naudinga Bažnyčiai. 1941 metų būvyje popiežius jau kalbėjęs per Vatikano radiją apie Lenkiją du kartus. Jam turį būti palikta pilna laisvė nuspręsti, kada jis vėl turėtų kalbėti apie Lenkiją ir ką apie ją pasakyti.26

Iš kitos pusės, Vatikano noras atgauti lenkų pasitikėjimą vaidino didelį vaidmenį jo santykiuose su Reiniu, šiam tapus Vilniaus arkivyskupijos apaštališku administratoriumi. Lenkų nepasitenkinimas Reiniu dėl jo tautybės Vatikanui buvo gerai žinomas. Vyskupas Radonskis (Londone) rašė kardinolui Maglione, kad nors lietuvio paskyrimas Vilniaus apaštališku administratoriumi tiesiogiai nesipriešina Lenkijos konkordatui, jis priešinasi jo dvasiai. Po karo konkordatas turėsiąs būti pakeistas. Esą nesuprantama, kad vyskupas, neturįs lenkiškos pilietybės, galįs turėti jurisdikciją vyskupijoje, kuri priklauso Lenkijai.27 Kardinolas Maglione norėjo lenkų spaudoje nušviesti priežastis, pateisinančias Reinio paskyrimą į Vilnių. Tuo tikslu jis paprašė vieną lenkų kunigą Romoje parašyti atitinkamą straipsnį ir pažadėjo jam parūpinti medžiagos. Kunigas pasiteisino, kad nesugebėsiąs tai padaryti. Jis gerai žinąs lenkų nusiskundimus, bet nežinąs, kaip juos galėtų atremti . . Pačiame Vilniuje lenkų nusistatymas prieš Reinį taip pat buvo ryškus.

Perėmęs arkivyskupijos administravimą, Reinys panoro celebruoti pontifikalines mišias Vilniaus katedroje, panaudodamas sostą su baldakimu. 1942.X.ll. Visi kapitulos nariai buvo pakviesti dalyvauti. Vienas iš jų — prelatas Leo Žeb-rowskis celebracijos išvakarėse pasiuntė Reiniui lenkų kalba laišką, jį įspėdamas, kad, pagal Bažnyčios kanonus, apaštališkas administratorius neturįs teisės celebruoti pontifikalines mišias. Šiuo pagrindu Žebrowskis atsisakė dalyvauti pamaldose. Nors jo kanonų išaiškinimas buvo tikslus, jis apie tai Reinio iš anksto nepainformavo, ir dėl laiko stokos mišių celebracija negalėjo būti atšaukta. Vėliau šis įvykis buvo plačiai aprašytas lenkų pogrindžio laikraštyje "Nie-podlegloc".29
Vatikanas laiškais painformavo vyskupus Lenkijoje, kad Reinys buvęs paskirtas į Vilnių grynai dėl pastoracinių motyvų. Nors jis esąs lietuvių tautybės, bet augęs Vilniaus krašte; padarytas apaštališku administratoriumi tik laikinai, kol pasikeis esama padėtis; jam yra duotos Šv. Sosto instrukcijos, kurių jis turįs prisilaikyti. Yra daromi visi galimi žygiai, kad Jalbrzykovvskį s galėtų sugrįžti į savo arkivyskupiją.30

Norėdamas parodyti lenkams savo prielankumą, 1943.X. 15 Pijus XII pasiuntė Jalbrzv kows-kiui (Marijampolėje) laišką jo vyskupavimo 25 metų sukaktuvių proga, pareikšdamas apgailestavimą, kad arkivyskupas negalįs švęsti jubiliejų Vilniaus katedroje. Popiežius užbaigė laišką, suteikdamas palaiminimą ne tik Jalbrzykovvskiui. bet taip pat visiems Vilniaus arkivyskupijos dva-siškiams ir tikintiesiems.31

Perėmęs Vilniaus arkivyskupijos administravi-mą, Reinys tuoj susirūpino nacių uždarytos se-minarijos atkūrimu. Suimti profesoriai buvo pakeisti naujais, ir mokslo metai prasidėjo tų pačių metų rudenį (1942.IX.28) Šv. Mykolo bažnyčioje, nes seminarijos rūmai nebuvo sugrąžinti. Seminarija turėjo 44 klierikus, kurių dalis buvo atvykę iš Lietuvos seminarijų. Naciai buvo uždraudę priimti į seminariją lenkų tautybės klierikus. Dėl to Reinys pasirūpino, kad jie galėtų pasiruošti egzaminams gyvendami klebonijose. 1943.III. 18 vokiečių saugumui iš naujo uždarius seminariją, visi klierikai turėjo ruoštis egzaminams privačiai. Po didelių pastangų tų pačių metų spalio 18 Reinys pagaliau gavo raštišką Kauno komisaro leidimą iš naujo atidaryti seminariją.32

Vokietijos karo su sovietais metu Šv. So^ stengėsi atgaivinti katalikų tikėjimą tose vietose, iš kurių komunistai buvo išvyti. Sovietų valdžioj Mogilevo arkivyskupija su Minsko vyskupija neturėjo jokio vyskupo. Jų apaštališkas administratorius vyskupas Boleslovas Sloskans buvo komunistų suimtas 1927 m. ir išlaikytas kalėjime dešimt metų, o po to išsiųstas į savo gimtąjį kraštą — Latviją. 1941 m. Vatikanas paskyrė Vilniaus arkiv. Jalbrzykovvskį šių vyskupijų apaštališku administratoriumi. Jį išvežus į Marijampolę, Reinys tapo Vilniaus arkivyskupijos su jai prijungtomis Mogiliavo ir Minsko vyskupijomis apaštališku administratoriumi.
Politiškai Vilniaus arkivyskupija buvo padalinta į tris Reicho generalinius komisariatus. Generalinis komisaras Kaune leido Reiniui rūpintis tik ta Vilniaus arkivyskupijos dalimi, kuri buvo Lietuvos komisariato ribose. Dėl to Reinys negalėjo perkelti kunigus iš vieno komisariato į kitą, kuriame jie buvo labiau reikalingi. Pavyzdžiui, Minske tuo laiku buvo tik vienas kunigas — kariuomenės kapelionas Zenonas Ignatavičius. Toms arkivyskupijos sritims, kurios buvo už Lietuvos komisariato ribų, Reinys paskyrė įgaliotinius.
Kai kuriose arkivyskupijos vietose dauguma gyventojų buvo rusai, bet jų kunigai beveik visi buvo lenkai ir pamaldose šalia lotynų vartojo tik lenkų kalbą. Panaši padėtis buvo ir lietuvių. Tapęs arkivyskupijos administratoriumi, Reinys ten, kur matė reikalą, leido rusams ir lietuviams pamaldose vietoj lenkų kalbos vartoti jų gimtąją kalbą. 1942.XII.2 nuncijus Orsenigo (Berlyne) rašė kardinolui Maglione, kad, leisdamas rusams vartoti jų gimtąją kalbą bažnyčioje, Reinys susilaukęs jų tarpe nemažai konvertitų.33

Reinys taip pat padarė kai kurių pakeitimų liturgijoje. Esamas "Apeigynas" apėmė bendras apeigas, vartojamas visoj Romos Katalikų Bažnyčioje ir dar turėjo specialų priedą su Šv. Sosto patvirtintomis apeigomis Lenkijos tikintiesiems. Šiame priede Švenčiausios Mergelės Marijos litanijoje buvo žodžiai: "Lenkijos Karaliene, melskis už mus". Suprantama, kad lietuviai, rusai ir kitų tautybių tikintieji nenorėjo melstis į Mariją, ją vadindami "Lenkijos Karaliene . . Už šio titulo pavartojimą viešose pamaldose jie turėjo sunkumų su naciais. Atsižvelgdamas į esamą padėtį, Reinys davė parėdymą, kad viešame litanijos kalbėjime tie žodžiai būtų praleisti.34

1943.11.18 kardinolas Maglione pasiuntė Reiniui įspėjimą, kad arkivyskupijos administravime ir pastoracijoje, nesant būtino reikalo, jis nedarytų nieko, kas žymiai tikinčiųjų daliai galėtų nepatikti.35

Reinys nesijautė, kad šiai taisyklei jis būtų nusikaltęs. Jis atsakė kardinolui Maglione, kad žinąs savo pareigą lygiai rūpintis visų tautybių katalikais. Deja, jis negalįs toleruoti lenkų šovinizmo, kuris, pasireikšdamas net arkivyskupijos kurijoje, kenkiąs pastoracijos darbui. Jalbrzykows-kio sekretorius kun. S. Czyžewskis (52 metų) esąs lenkų šnipas, kurį jis pats radęs savo bute in flagranti 1943.V.30 (Apie Czyževvskio šnipinėjimą Reinys pridėjo prie savo laiško specialų pranešimą). Aušros Vartų karmelitų vyresnysis 1934.XI.30 buvo rašęs maršalui Pilsudskiui, o 1935 m. — kitiems aukštiems valdžios pareigūnams, kad, palaikydamas pamaldumą į Aušros Vartų Mariją, konventas per tris šimtmečius buvęs pats stipriausias lenkiškumo palaikytojas Rytuose. Ne tik tarp karmelitų, bet ir tarp kitų Vilniuje gyvenančių vienuolių nesą nė vieno, kuris kalbėtų lietuviškai. Kai kuriose Vilniaus bažnyčiose jie celebruoją mišparus ne lotynų, bet lenkų kalba. Vilniuje esąs trūkumas lietuviškai kalbančių kunigų. Lenkiškumo dvasia, deja, reiškiasi ne tik Vilniuje, bet ir kitose arkivyskupijos vietose. Kunigas Joseph Pucilowskis, vienos parapijos (Vesolucha) klebonas, raginęs visus savo pa-rapiečius užsiregistruoti civilinėse įstaigose lenkais, nors jų dauguma buvę rusai. Tuo jis nustatęs juos prieš save ir dėl to 1941.IX.30 jis kreipęsis į arkivyskupijos kuriją, kad jam duotų kitą parapiją.36

Manydamas, kad šiuo laišku jis užtektinai pateisinęs savo padarytus arkivyskupijos administravime pakeitimus ir nieko nežinodamas apie Lenkijos ambasadoriaus prie Šv. Sosto Casimir Papėe prieš jį nukreiptus diplomatinius žygius Vatikane, Reinys ėmėsi tolimesnių reformų liturgijoje.

Lenkijos Tautos šventė yra gegužės 3. Bažnytiniame kalendoriuje, kuris lietė brevioriaus kalbėjimą ir mišių laikymą, Šv. Sosto leidimu "Gegužės 3" buvo paskelbta "Palaimintos Mergelės Marijos Lenkijos Karalienės" šventė. Dėl karo sunkumų tas kalendorius nebuvo spausdinamas nuo 1939 m. Reinys pasiryžo atspausdinti 1944 m. kalendorių bendro pobūdžio be tautinių Lenkijos švenčių. 1943 m. lapkričio mėnesį, dar tam kalendoriui tebesant spaustuvėje, jis gavo iš Vatikano valstybės sekretoriaus laišką. Tame laiške kardinolas Maglione ne tik pakartojo savo ankstyvesnį Reiniui įspėjimą, bet aiškiai pabrėžė, kad jis neturįs teisės spausdinti bažnytinio kalendoriaus, išleisdamas Šv. Sosto patvirtintas lenkų šventes. Jam neleidžiama litanijoje išleisti žodžius: "Lenkijos Karaliene, melskis už mus . . .". Yra draudžiama pamaldose vietoj lenkų kalbos vartoti lietuvių ar rusų kalbą, nes tas prieštaraują Lenkijos konkordatui su Šv. Sostu. Reiniui yra draudžiama dalyvauti Lietuvos vyskupų konferencijose Kaune. Rleinys nežinojo, kad šis kardinolo laiškas buvo pasiųstas tik po to, kai Pijus XII jį patvirtino. Bet jis suprato, kad Vatikanas dabar yea nutolęs nuo savo 1939-1940 m. politikos, kada jis ieškojo lietuvio kandidato į Vilniaus arkivyskupo padėjėjus, kuris eventualiai galėtų būti paskirtas Jalbrzykowskio įpėdiniu.38 Jau būdamas Vilniuje, Reinys kartu su visais kitais Lietuvos vyskupais buvo pasiuntęs Pijui XII laišką, ir Vatikanas jam už tai nieko nesakė. Bet dabar Reiniui buvo aišku, kad Vatikanas jam neleisiąs daryti nieko, kas galėtų nepatikti lenkams. Reinys neturėjo jokio noro prieštarauti Šv.Sosto parėdymams, bet iš kitos pusės negalėjo eiti prieš savo sąžinę ir atšaukti padarytus liturginius pakeitimus, kuriuos jis laikė būtinais. Šiuo reikalu 1943.XI.13 jis pasiuntė kardinolui Maglione ilgą laišką. Jame jis rašė, kad ,dar Jalbrzykovvskiui esant Vilniuje, jis buvęs Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune keturis 1940.VIII.28-29; 1940.X.8-9; 1941.IV .24; . X.7-8) su ordinaro žinia ir sutikimu. Po Jalbrzykovvskio išvežimo į Marijampolę jis dalyvavęs vyskupų konferencijoje tris kartus (1942. 943.IV.28-29; 1943.X.5-6) sava atsakomybe. Visais atvejais Vilniaus ordinariato nepriklausomybė bažnytiniuose dalykuose likusi nepaliesta. Nors dėl esamų sunkumų jam būtų naudinga ir ateityie pasitarti su Lietuvos vyskupais kai kuriais klausimais, tačiau sužinojęs, kad tai priešinasi Šv. Sosto norui, jis daugiau jų konferencijose nedalyvausiąs.

Jis žinąs, kad, pagal Lenkijos konkordatą, vaikų katekizacijoje ir pamaldose šalia lotynų kalbos turėtų būti vartojama tik lenkų kalba. Kitu kalbų vartojimą galinti leisti tik Lenkijos vyskupų konferencija. Tačiau tokios konferencijos nesą buvę sušaukta nuo pat karo pradžios (1939), bet nuo to laiko padėtis esanti visiškai pasikeitusi. 1940 m. Vilniuje, lietuviams prašant, Jalbrzykovvskis leidęs sekmadieniais vienų mišių metu katedroje turėti pamokslą lietuviškai. Kuria teise? Aišku, kad Jalbrzykovvskis tai padaręs ne pasiremdamas konkordatu, bet tikinčiųjų prigimta teise išgirsti Dievo žodį jiems suprantama kalba. Reinys sakosi vadovavęsis tuo pačiu principu. 1942 m. jis priėmęs Nekalto Prasidėjimo parapijos (Vilniuje) lietuvių delegaciją, kuri prašė, kad sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis būtų leistos toje bažnyčioje vienos mišios su lietuviškomis giesmėmis ir pamokslu. Toj parapijoje buvę 2800 lietuviai. Reinys, sakosi, negalėjęs jų delegacijai atsakyti: "Yra reikalingas Lenkijos vyskupų konferencijos sutikimas. Palaukite, iki pasibaigs karas . . Atsižvelgdamas į reikalą, jis pasikalbėjęs su parapijos klebonu, ir šis parinkęs lietuviškoms pamaldoms laisvą laiką taip, kad toj pačioj bažnyčioje kitos trys mišios su giesmėmis ir pamokslu lenkų kalba nė kiek nenukentėjusios. Dėl tų pačių priežasčių jis leidęs rusams mišias su pamokslu jų kalba Šv. Mykolo bažnyčioje (Vilniuje). Buvę dar keli kiti panašūs atvejai visoj arkivyskupijoje. Tais visais atvejais Reinys jaučiasi pasielgęs teisingai, kaip pritikę katalikų vyskupui.

Tame pačiame laiške, pasiaiškindamas dėl padarytų pakeitimų liturgijoje, Reinys rašo, kad pagal "Apeigyną" rugpiūčio 15 esanti Lenkijos pergalės prieš bolševikus (1920) šventė. Šv. Sosto leidimu tą dieną turėję būti laikomos padėki-pamaldos su Te Deum himnu. Tačiau sovietams užėmus Vilnių, ši šventė nebuvusi švenčiama. Panašiai liepos 15 turėjusi būti švenčiama pergalė prieš vokiečius prie Žalgirio (1410). Tačiau 1941 m. naciams užėmus Vilnių, liepos 15 šventė nebuvusi paminėta. Tas viskas įvykę dar Jalbrzy-kovvskio metu. Taip pat ir tuo metu buvo apleidžiamos maldos už Lenkijos respubliką ir jos prezidentą, nors pagal konkordatą tos maldos turėjusios būti kalbamos visais sekmadieniais ir tautos šventėmis. Tais visais atvejais Jalbrzykovvskis nesilaikęs "Apeigyno" ir konkordato dėl padėties pasikeitimo. Sekdamas jo pavyzdį ir atsižvelgdamas į esamas aplinkybes, Reinys, pasiteisina, neįtraukęs "Gegužės 3" — Tautos šventę ("Lenkijos Karalienė,,) į spausdinamą arkivyskupijos bažnytinį kalendorių. Vokiečiai buvo uždraudę švęsti Tautos šventę Lenkijoje, kaip lygiai jie buvo uždraudę Vasario 16 minėjimą Lietuvoje.

Dar prieš karą Jalbrzykovvskis leidęs spausdinti dvi lietuviškas maldaknyges: "Pasigailėk Viešpatie" (1931) ir "Nusidėjėlių Gynėja" (1937 . Jis taip pat davęs "Imprimatur" rusų maldaknygei "Molas dušy" (1934). Visose tose maldaknygėse invokacija "Lenkijos Karaliene, melskis už mus . . ." litanijoje išleista. Ta invokacija buvo iš seno kalbama mokyklose kiekvieną dieną prieš pamokas. Tačiau lietuviams ir rusams pasipriešinus, jos kalbėjimas mokyklose buvęs sustabdytas, ir Jalbrzykovvskis nepasipriešinęs. Reinys pilnai sutinkąs su kardinolo jam duotu parėdymu vengti visko, kas galėtų nepatikti žymiai tikinčiųjų daliai. Tačiau Vilniaus arkivyskupijoje ši taisyklė nebuvusi paisyta nuo 1927 m., kada invokacija "Lenkijos Karaliene, melskis už mus" buvusi oficialiai įvesta apeigose. Ši invokacija tiek nepatikusi lietuviams ir rusams, kad iš metų į metus apie ją buvę nepalankiai rašoma jų laikraščiuose. Kilus karui, lietuvių ir rusų nepasitenkinimas ta invokacija nesumažėjęs, bet padidėjęs, juo labiau, kad dėl jos tenka turėti sunkumų su vokiečiais. Kai kurie lenkų kunigai jau esą dėl jos suareštuoti ir yra gandų, kad kun. B. Maciejovvskis (Gudijoje) esąs nuteistas mirties bausme. Čia Reinys pastebi, kad tautiniai kankiniai nebūtinai esą Kristaus kankiniai.
 Atsižvelgdamas į esamą padėtį, jis atšaukęs invokacijos vartojimą pamaldose.
Dėl savo padarytų liturgijoje pakeitimų Reinys sakosi atsiklausęs dviejų kanonistų — universiteto profesorių. Jie abu pritarę jo žygiams. Niekas neturįs būti verčiamas laikytis grynai bažnytinių įstatymų su baime ar dideliais sunkumais.
Reinys užbaigė savo laišką kardinolui Maglione šiais žodžiais: "Eminencija! Mano giliu įsitikinimu, kol karas tebesiaučia, tiek invokacijos, tiek 'Lenkijos Karalienė' šventės atgaivinimas moraliai yra negalimas, nes jis sudarytų Bažnyčiai, dvasiškiams ir tikintiesiems didelių pavojų. Iš kitos pusės, pagal Jūsų Eminencijos mintį tas atgaivinimas turįs būti įvykdytas. Dėl to nuolankiai prašau Jūsų Eminenciją perduoti Šv. Tėvui mano nužemintą prašymą, kad mane atleistų iš Vilniaus arkivyskupijos apaštališko administratoriaus pareigų".39

Gavęs Reinio rezignacijos laišką, kardinolas Maglione prie jo prijungė savo raštiškas pastabas. Jis abejojąs, ar Reinys, dalyvaudamas Lietuvos vyskupų konferencijose Kaune, yra išlaikęs Vilniaus arkivyskupijos ordinariato visišką nepriklausomybę bažnytinių dalykų svarstyme. Tačiau Reinys pasižadėjęs konferencijose daugiau nedalyvauti, tad tenka pasitenkinti jo duotu pažadu.
Kardinolas tik iš Reinio laiško sužinojęs, kad Jalbrzykovvskis pats pirmas leidęs Vilniaus katedroje vienas mišias su lietuvišku pamokslu. Tas faktas galėsiąs būti panaudotas kalbantis su Lenkijos ambasadoriumi, jei šis norėtų insistuoti. Vilniuje Reinys leidęs lietuvių ir rusų kalbas tik dviejose bažnyčiose, ir dėl to šiuo klausimu jis daugiau neturįs būti Vatikano varginamas. Kalbų reikalu jis jau buvęs įspėtas, ir tai jam padėsią būti atsargesniam, svarstant tautinių grupių naujus prašymus ateityje.

Reinys pretenduojąs, kad, darydamas pakeitimus liturgijoje, jis sekęs Jalbrzykovvskio pavyzdį. Tačiau tai neatitinką tikrovei. Jalbrzy-kovvskis nevertęs tikinčiuosius naudotis jiems Šv. Sosto suteiktomis privilegijomis, kai susidaręs pavojus iš okupantų pusės arba kai patys tikintieji — lietuviai ir rusai — to nenorėję. Bet Jalbrzykowskis tų privilegijų nebuvo panaikinęs ir neuždraudęs jų vartojimo laisva valia. Reinys neturįs reikalauti, kad invokacija "Lenkijos Karaliene, melskis už mus" būtų vartojama visų tikinčiųjų, bet negalįs jos vartojimą uždrausti tiems, kurie, nors ir įspėti apie pavojus, jos norėtų.
Ateityje, spausdindamas naują bažnytinį kalendorių, jis neturįs jame apleisti "Gegužės 3" šventės ("Lenkijos Karalienė"), bet jos šventimą paliksiąs pačių žmonių diskrecijai.

Reinio tvirtinimas, kad jis kreipęsis į du kanonistus ir kad jie jo žygius patvirtinę, nesąs pilnai patikėtinas. Tačiau, atsižvelgiant į esamus sunkumus, gal buvę galima jam patarti geresnį sprendimą negu tas, kurį jis yra gavęs iš Vatikano. Neatrodą, kad esamomis aplinkybėmis būtų reikalas Reinį pakeisti kitu asmeniu. Reinys pasitiksiąs, bet lenkai sudarą arkivyskupijos gyventojų daugumą ir jis turįs atkreipti daugiau dėmesio į jų kančias ir troškimus. Savo pranešime Vatikanui apie Jalbrzykovvskį, jau išvežtą į Marijampolę, Reinys davęs daugiau ironiškai skambantį padėties aprašymą: "Gyvenimas tėvų marijonų erdviame name su dideliu sodu, kartu su arkiv. Karevičiumi ir tėvais marijonais nėra sunkus". Reinys visai neatkreipęs dėmesio į Jalbrzykovvskio vidines kančias dėl negalėjimo susisiekti su savo arkivyskupija. Reinys turįs parodyti Jalbrzy-kovvskiui savo juo didesnį susirūpinimą.

Šiais visais reikalais turįs būti parašytas Reiniui laiškas, bet labai mandagia ir šilta forma.40
Laiškas jam buvo išsiųstas 1944.III.10 su kardinolo Maglione parašu, ir Reinys pasiliko pareigose.41
Tų pačių metų birželio 21 laišku Reinys painformavo Vatikaną apie Vilniaus arkivyskupijos dalyje, kuri esanti Lietuvos komisariato ribose, nelegaliai susiformavusius lenkų kariškus vienetus. Kai kurie lenkų kunigai be jo žinios savavališkai palikę parapijas ir pasidarę lenkų partizanų kapelionais. Partizanai užpuldinėja valdžios ir policijos tarnautojus, vokiečių karius ir lietuvių tautybės gyventojus. Velykų sekmadienį, 1944.IV.9, partizanai suėmę ir išsivežę Eitmoniš-kės kleboną kun. Ambraziejų Jakavonį (53 metų) ir jo dar nepaleidę, nors Jakavonis nebuvęs politinis veikėjas. Partizanai sudarą daug žalos vietiniams gyventojams, nes pragyveną iš plėšikavimų. Pačiame Vilniuje gyvenimas normalus, bet bolševikų artėjimas ir padidėjęs bombardavimas keliąs susirūpinimą.42

Raudonoji armija sugrįžo į Vilnių liepos mėnesį. Nors šis sovietų sugrįžimas buvo aiškiai numatytas, Reinys arkivyskupijos neapleido.
Lietuvai antru kartu patekus į komunistų rankas, Jalbrzykowskis, kaip nukentėjęs nuo nacių, neturėjo jokių sunkumų sugrįžti į Vilnių, bet jis ten ilgai nepasiliko. Iš Vilniaus jis persikėlė į Balstogę ir iš ten valdė arkivyskupiją. Reinys pasiliko Vilniuje ir valdė Lietuvos ribose esančią Vilniaus arkivyskupijos dalį kaip apaštališkas administratorius.

Komunistai norėjo panaudoti Reinio vardą savo tikslams jų kovoje su lietuviais patriotais \eikiančiais pogrindyje, bet arkivyskupas pasirinko tiesą ir į jokius kompromisus nesileido. Anksčiau, gindamas savo įsitikinimus, jis buvo konflikte su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu, kuris, išstudijavęs visą reikalą, nutarė parašyti Reiniui šiltą laišką. Reinio konfliktas su enkavedistais baigėsi tragiškai. 1947 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų. Bausmei atlikti buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą, kur išbuvo iki savo mirties. Dar jam tebesant gyvam, 1951 m. žuvus vienam kalinių, jis guodė kitus savo to paties likimo draugus: "Neliūdėkime. Nukankintieji kovoja drauge su mumis . . . Jie stiprina mūsų gretas. — Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai" (Lietuvių Enciklopedija, XXV, 86). Reinio kančios pasibaigė 1953 lapkričio 8 dieną, bet jis yra gyvas kiekvieno tauraus lietuvio širdyje. Mūsų tautos istorijoje jis gyvens amžinai.

1. Aidai, 1973, Nr. 6, p. 246.
2. Kardinolas Maglione nuncijui Centoz, 1940.VI.27,
Centoz kardinolui Maglione, 1940.VI.28, Le Saint Siėge et
la situation religieuse en Pologne et dans les Pays Baltes,
1939 - 1945, I, p. 262.
3. Aidai, 1972, Nr. 7, p. 291.
4. Maglione nuncijui Centoz, 1940.VII.9, Le Saint
Siėge . . . , I, p. 271.
5. Centoz kardinolui Maglione, 1940.VII.23, o.c, I, p.
278.
6. Notės du card. Maglione, 1940.VIII.2, o. c, I, p, 282
7. Maglione nuncijui Centoz, 1940.VIII.9, p. c, I, p.
271.
8. Brizgys nuncijui Orsenigo, 1940.X., o.c, I, p. 312-315.
9. Maglione arkivyskupui Jalbrzykowski, 1940.XII.6, o.c,
I. p. 341.
10. Jalbrzykowski kardinolui Maglione, 1941.III.7, o.c, I. p. 375.
11. Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.II.2, o.c, II, p. 527; 1942.11.10, o.c, II, p. 529; 1942.XII.2, o.c, II, p. 686-687.

12. Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.XII.23, o.c. II. p. 703; o.c, I, p. 23.
13. Reinys kardinolui Maglione, 1942.VIII.22, o.c. II. p. 620; Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.V.22, o.c. II. p. 584.
14. Reinys kardinolui Maglione, 1942.VI.16, o.c, II. p. 591; 1943.1.8, o.c, II, p. 708; Maglione nuncijui Orsenigo. 1942.V.19, o.c, II, p. 572.
15. Reinys kardinolui Maglione, 1942.VI.16, o.c, II, p-591; Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.V.28, o.c, II, p.
16. Maglione vysk. Reiniui, 1942.VII.22, o.c, II, p. 607; Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.IV.27, o.c, II, p. 567. Maglione nuncijui Orsenigo, 1942.V.19, o.c, II, p. 572.
17. L'Osservatore Romano, 1939.X.1; o. c, I, p. 96.
18. Notės de Mgr. Montini, 1940.1.19, o.c, I, p. : -
19. Orsenigo kardinolui Maglione, 1940.VII.13, o.c. L p. 272; La Secrėtairerie de'Etat a l'Ambassade d'Allemagne prės le Saint Siėge, 1942.X.8, o.c, II, p. 652.
20. Maglione nuncijui Orsenigo, 1940.X.23, o.c, I. p. 316: Orsenigo kardinolui Maglione, 1940.IX.14, o.c, I, p. 297; 1940.VI.8, o.c, I, p. 254; 1942.VI.27, o.c, II, p. 596-597; 1940.XII.18, o.c, II, p. 700.
21. Notės de la Secrėtairerie d'Etat, 1941.XI.25. o.c. I. p. 496.
22. Maglione ministrui van Ribbentrop, 1943.III.2
II, p. 742; Maglione nuncijui Orsenigo, 1943.III.2. o.c, II, p. 753.
23. Saphieha Pijui XII, 1942.X.28, o.c, II, p. 669; Maglione arkivyskupui Saphieha, 1943.II.4, o.c, II. p. 733; Saphieha kardinolui Maglione, 1943.III.23, o.c, II, p. 769.
24. Hlond kardinolui Maglione, 1941.VIII.2, o.c. L p. 418-420; Relazione segreta del Delegato del Governo in Polonia, 1941.11.15, o.c, I, p. 421.
25. Radonski kardinolui Maglione, 1942.IX.14, o.c. II. p. 633-636.
26. Notės de Mgr. Tardini, 1941.VIII.28, I. p 421
Valeri kardinolui Hlond, 1941.IX.13, o.c, I, p. 458; Maglione
vyskupui Radonski, 1943.1.9, o.c, II, p. 713.
27. Radonski kardinolui Maglione, 1943.11.15, o.c. II. p. 736-737.
28. Notės de la Secrėtairerie d'Etat, Maglione, 1943.Y.2S. o.c, II, p. 796.

29. Reinys kardinolui Maglione, 1943.1.8, o.c, II, p. 709.
30. Maglione vyskupui Adamski, 1943.V.7, o.c, II, p. 788.

31. Pijus XII arkivyskupui Jalbrzykowski, 1943.X. 15, o.c., II, p. 834; Notės de la Secrėtairerie d'Etat, 1943.V.28, o.c, II, p. 797.
32. Reinys kardinolui Maglione, 1943.1.8, o.c, II, p. 708; 1943.VI.23, o.c, II, p. 814; 1943.XI.13, II, p. 837.
33. Orsenigo kardinolui Maglione, 1942.XII.2, o.c, II, p.
686.
34. Reinys kardinolui Maglione, 1943.1.8, o.c, II. p.
708-711.
35. Maglione Reiniui, 1943.11.18, o.c, II, p. 740.
36. Reinys kardinolui Maglione, 1943.VI.23, o.c, II. p.
814-816.
37. Maglione Reiniui, 1943.VI.8, o.c, II, p. 806.
38. Aidai, 1973, Nr. 6, p. 246.
39. Reinys kardinolui Maglione, 1943.XI.13, o.c, II. 837-
843.
40. Notės de la Secrėtairerie d'Etat, 1944.11.15, II, o.c.
p. 856.
41. Maglione Reiniui, 1944.III. 10, o.c, II, p. 863.
42. Reinys kardinolui Maglione, 1944.VI.21, o.c, II, 870.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai