Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRYMO TOTORIŲ BYLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VARDYS VYTAUTAS S.   
Straipsnis spausdintas The Russian Revieiv, April 1971 (Vol. 30, No. 2)1 191-110. Išvertė Alina Skrupskelienė

Pastaraisiais metais Krymo totoriai atkreipė į save nemaža dėmesio tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Vakaruose savo kova dėl teisės grįžti į senąją tėvynę saulėtame Krymo pusiasaly.1 Įvairūs dokumentai, iššmugeliuoti iš Sovietų Sąjungos, vaizdžiai rodo tūkstančių išvietintųjų totorių šeimų tragediją. Jie taip pat atskleidžia mums, kaip auga pasipriešinimo politika Sovietų Sąjungoje ir kaip stiprėja nerusų nacionalistų ir rusų intelektualų koalicija, kuri, jei nesustos, gali turėti gilios įtakos sovietų vidaus evoliucijai.

Krymo totoriai sudaro tik vieną visų Rusijos totorių grupę ir neturi būti sumaišyti su Totorių autonominės sovietų socialistinės respublikos totoriais. Ši respublika yra prie Volgos ir administruojama iš istorinio Kazanės miesto. Iki 1944 m. Krymo totoriai turėjo savo Krymo autonominę respubliką. Totorių atstovai spėja, kad dabar jų yra daugiau negu pusė milijono. Tačiau, atidžiai išstudijavus Sovietų demografinius duomenis, atrodo, kad jų bus mažiau, maždaug tarp 350,000 ir 400,000. Jie yra išblaškyti po visą Sovietų Sąjungą, bet daugiausia susikoncentravę Uzbekistane.

Po tokio pareiškimo Krymo totoriai buvo laikomi neegzistuojančiais. Jie nebuvo minimi jokioj Sovietų knygoj, net Didžiojoje Sovietų Enciklopedijoje, kurios antrasis leidimas pasirodė 1943 m. Jų respublika buvo panaikinta. Pats pusiasalis, dabar administruojamas kaip paprasta sritis, 1954 m. buvo perduotas Ukrainos respublikai kaip Rusijos dovana, švenčiant Bogdano Chmielnickio ir Maskvos unijos 300 metų sukaktį. Maršalas Klimentij Vorošilov, buvęs tuo metu Aukščiaisiojo sovieto prezidiumo pirmininkas, pastebėjo, kad Krymas yra svarbus strateginiu atžvilgiu ir dėl to jo perdavimas Ukrainai rodo Rusijos pasitikėjimą Ukraina kaip savo partneriu.

Rodės, aišku, kad, "dovanodamas" Krymą Ukrainai, Kremlius laikė totorių problemą išspręstą galutinai. Tai, tur būt, ir bus ta priežastis, dėl kurios, realibitavusi kitas tautybes, Stalino nubaustas panašiu būdu, Maskva nieko nesakė totorių klausimu. Totoriai turėjo laukti iki 1967 m., kai rugsėjo 5 Podgorny pasirašė Aukščiausio sovieto prezidiumo potvarkį, kuriuo buvo pareikšta, kad koloboravimo kaltinimas neturįs pagrindo, ir kuriuo totoriams buvo grąžintos jų politinės teisės. Kitu lygiagrečiai išleistu dekretu totoriams buvo leista apsigyventi, kur nori, jei tik jie paklus esamiems darbo leidimo įstatymams ir pasų reguliavimui. Šitie potvarkiai, reikia pripažinti, bandė bent iš dalies atitaisyti Stalino neteisingumą. Tačiau jie gana žymiai skyrėsi nuo aknstyvesnių dekretų, kuriais buvo išlaisvinti čečėnai, ingušai, kalmukai, balkarai ir kabardinai. Pirmiausia, autonominiai administraciniai šitų kaukaziečių vienetai buvo atstatyti, tačiau totoriai neatgavo savo autonominės respublikos. Antra, dekretai suteikė teises tik atskiriems asmenims, o 1944 metų potvarkis pasmerkė visą kolektyvą. Ir nors asmeninės teisės buvo atstatytos, jų nacionalinės - etninės teisės buvo paneigtos. Net pavadinimas "krymiečiai" buvo dekretų praleistas.

Kyla klausimas, kodėl iš viso Maskva reabilitavo totorius, jei ji nenorėjo jų pripažinti kaip tautybę? Atrodo, kad toks kompsomisinis Kremliaus sprendimas buvo sutartas iš dalies dėl to, kad totoriai kovojo dėl jo, iš dalies dėl to, kad paaiškėjo, jog totorių klausimo deportacijos neišsprendė. Podgornio potvarkis aiškiai pažymi, kad teisės įsakyta grąžinti ne vien tik dėl to, kad totorių kaltinimas kolaboravimu pripažintas neturįs pagrindo, bet ir dėl to, kad "jaunoji totorių generacija ėmė vaidinti žymų vaidmenį gamybiniame ir politiniame visuomenės gyvenime". Vadinasi, pripažinta, kad reabilitacija leista dėl to, kad jaunoji totorių generacija, išaugusi ištremta Centrinėje Azijoje, nenustojo savo etninės tapatybės.

Toks totorių ištvermingumas itin žiauriose sąlygose daro įspūdį. Beveik ištisą dešimtmetį jiems buvo taikomas specialus režimas, kuris iš tikrųjų sunaikino didelį jų skaičių. Sovietų totoriai tvirtina, kad per tuos metus tremtinių žuvo 46.3 procento. Tai yra didelis skaičius, kurį KGB neigia, bet kuris, atrodo, yra arti tiesos. Krymo totorius išgelbėjo tik Stalino mirtis 1953 m. Kaip ir daugelio kitų tautybių, totorių priespauda nepasikeitė tuoj pat, ji tačiau palengvėjo, Chruščiovui pradėjus nustalinimą. Totoriai gavo taip pat ir kai kurių lengvatų savo kultūriniam veikimui. Po 1956 metų kultūrinis aktyvumas buvo pastebėtas pirmiausia Uzbekistane, kur totoriams buvo leista įsikurti didesnėmis grupėmis ir dėl to uzbekų miestuose susidarė glaudžiai gyvenami totorių rajonai. 1956 m. uzbekų partija ir valdžia Taškente ėmė leisti "Lenin Bairagy" (Lenino Vėliava) laikraštį literatūrine Krymo totorių kalba. Jis yra redaguojamas I. Isliamovo, Krymo totorių žurnalisto, ir nors klusnus oficialiai sovietų linijai, jis sudaro forumą kultūriniam ir socialiniam totorių veikimui. Šis laikraštis padėjo taip pat reabilituoti totorių vardą, spausdindamas iki šiol uždraustas informacijas apie totorių įnašą kare su vokiečiais. Tarp kitų kultūrinių Krymo totorių įstaigų Uzbekistane yra Krymo totorių kalbos ir literatūros departamentas Nizanio Pedagoginiame institute Taškente. Jis ruošia Krymo totorių kalbos mokytojus aukštesniajai mokyklai, kur, matyt, ši kalba yra dėstoma totorių vaikams. Kita įstaiga Taškente yra Gafur Guliam leidyklos Krymo totorių skyrius, kuriam vadovauja totorių poetai Čerkez Ali ir Seitumer Emin. Ši leidykla leidžia kūrybą ir vaikų knygas ne tik dabartinių autorių, bet ir trečiame bei ketvirtame šio amžiaus dešimtmečiuose rašiusiųjų, kurių dalis anksčiau buvo uždrausta. Uzbekistane taip pat yra šokio ansambliai ir chorai. Totoriams net pasisekė išleisti totorių muzikos plokštelių.

Nuo 1964 metų totoriai ėmė organizuotis politiškai. Organizacija, jei ją galima pavadinti "organizacija", turint galvoj esamas Sovietų Sąjungos sąlygas, stengiasi atgauti senąją Krymo tėvynę ir atstatyti jos autonomiją. Pradžioje tai buvo tik padrikos pastangos totorių atstovams prie vyriausybės paremti. Pet šešerius metus totorių


kolonijos rinko ir išlaikė savo atstovus Maskvoje. Ši grupė nebuvo, žinoma, oficiali, nes sovietų valdžia nepripažįsta jokių atstovų, bet jie buvo ten pastoviai. Ilgą laiką jie leido informacinį pogrindžio biuletenį.

Nėra abejonės, kad totoriai jau buvo pasiruošę sutikti 1967 rugsėjo 5 "išlaisvinimo" dekretą. Jie buvo nekantrūs ir užsidegę kuo greičiausiai grįžti namo. Tu r būt, atsakydami į masinius totorių prašymus, uzbekų valdžios organai 1968 m. pranešė, kad bus grąžinama organizuotu ir tvarkingu būdu ir kad grąžinimo priemonės bus sutartos su Krymo srities administratoriais. Bet pasirodė, kad tai buvo labai lėtas procesas: 1968 metų gale tik 148 šeimoms buvo leista palikti Uzbekistaną ir legaliai bei tvarkingai grįžti į tėvynę. Tai reiškė, be abejo, kad grįžtančius į senąją tėvynę totorius stengtasi atgrasinti arba net visiškai jiems uždrausti. Įtarę, kad valdžia tyčia trukdo, totoriai ėmė grįžti į Krymą savo pačių jėgomis. Pogrindžio "Įvykių Kronika"(Chronika tekusčick sobytij) praneša, kaip brutaliai juos sutiko vietiniai valdžios organai ir kaip žiauriai jie buvo iškraustomi. Totoriai tvirtina, kad tokiu būdu buvo pašalinta 12,000 žmonių. Buvo aišku, kad laisvo apsigyvenimo teisė, reabilitacijos dekreto garantuota, buvo vien tik farsas. Sunku patikėti, kad Krymo valdžios organai būtų pasielgę šitaip be palaiminimo iš viršaus. Iš tikrųjų galima net tvirtinti, kad Podgornio dekretas iš viso neturėjo galvoje jokio įkurdinimo ir kad tokia nereikšminga pastaba, reikalaujanti, pasirenkant gyvenamąją vietą, paklusti darbo leidimo ir pasų gavimo nuostatams, nebuvo įrašyta į potvarkį negalvojant. Ji reiškė, kad Kremlius, reabilituodamas totorius individualiai, neturėjo jokios intencijos reabilituoti juos kaip tautybę.

Susidūrę su tokia apgaule, totoriai nenustojo vilties, bet pasidarė dar agresyvesni. Jie jau ne beprašė, kaip anksčiau, bet ėmė reikalauti, organizuodami peticijų rinkimą ir demonstracijas, stiprindami taip pat savo atstovavimą. Savo pastangoms grįžimo teisei gauti, kaip anksčiau savo kovai dėl reabilitacijos, totoriai laimėjo sovietų liberalų pritarimą, tarp jų buvo generolas Piotr Grigorenko, ukrainietis, kibernetikos žinovas, ir Aleksėj Kosterin, rusų rašytojas. Daugiausia privačiai, savo pažįstamų įtakingų asmenų padedamas, Kosterin rūpinosi totorių reikalais metų metais. Jam mirus, čempiono vaidmenį perėmė Grigorenko, geriausias Kosterino draugas. Dirbdamas totorių reikalui, jis buvo 1969 m. KGB nuviliotas į Taškentą, kur, neva turėjęs liudyti už "šmeižimą' ' teisiamų totorių naudai, vos atvykęs buvo suimtas ir nusiųstas į bepročių ligoninę. Kiti sovietų intelektualai, jų tarpe nemaža rusų, taip pat rėmė totorių akciją. Tas reikalas pasidarė ypač populiarus tokių žymių Sovietų intelektualų tarpe, kaip akademikas Andrėj D. Sacharov, istorikas Piotr Jakir, matematikas A. A. Volpin, ekonomistas V. Krasin ir daug kitų.

Šioje naujoje savo kovos fazėje totoriai su savo reikalavimais išėjo į viešumą. 1968 kovo 17 didelė totorių grupė šventė Maskvoj Kosterino gimtadienį ir triukšmingai pritarė, kai Grigorenko juos įspėjo 1 nebemaldauti", bet paprasčiausiai "pasiimti tai, kas iš jų buvo neteisėtai atimta". Buvo organizuojamos demonstracijos uzbekų miestuose — Taškente, Bekabade, Andižane ir Ferganoj. Didžiausia demonstracija įvyko Čirčiko mieste apie 20 mylių į rytus nuo Taškento. Ji buvo suorganizuota 1968 balandžio 21, sekmadienį, ir jos viešai skelbiamas tikslas buvo paminėti 98-tąjį Lenino gimtadienį, nes totoriai Leniną tikrai gerbė už Krymo autonominės respublikos įkūrimą, kurią Stalinas vėliau sunaikino. Organizatoriai painformavo apie demonstraciją miesto Gorkomą (miesto komitetą), bet buvo įspėti, kad, reikalui esant, bus pavartota jėga prieš susirinkusią minią. Paskirtą dieną Čirčiko miesto ir Taškento srities totoriai susirinkę rado visas gatves užimtas kariuomenės, kuri bandė tokiu būdu išblaškyti būsimuosius Lenino šventės dalyvius. Tuomet totoriai patraukė į parką. Iš ten jie ir vėl buvo išvaryti policijos, kuri purkštė į minią specialiai paruoštais nuodingais skysčiais. Policijos brutalumo supykinti totoriai nužygiavo į vietinį policijos centrą, bet partijos vyresniųjų nebuvo priimti. Netrukus demonstrantai ir vėl buvo užpulti, ir riaušės truko iki vėlos nakties. Policija areštavo 300 asmenų.

Po dviejų dienų totorių atstovai Maskvoje įteikė peticiją Politbiurui, Aukščiausio sovieto prezidiumui ir Vyriausiam valstybės gynėjui, reikalaudami paleisti Čirčike suimtus žmones. Vyriausybė reagavo taip, kaip ir anksčiau, suimdama žmones totorių gyvenamuose Maskvos rajonuose (netoli Ostankino distrikto) ir areštuodama 400 jų tautiečių. Įteikta dar daugiau peticijų — pasaulio komunistų partijų birželio mėn. susirinkimui, Jungtinėms Tautoms, dar kartą partijai, bet atsakymas buvo toks pat: daugiau suėmimų ir daugiau suimtųjų vadų teismų. Kremlius, atrodo, nutarė sudrausti totorius, sunaikindamas jų vadus.

Šitie teismai įvyko 1969 ir 1970 metais. Labiausiai žinomas įvyko Taškente 1969 liepos 1 — rugpiūčio 5 dienomis. Tai buvo ne tik didžiausias ir ilgiausiai užtrukęs teismas, bet ir labiausiai žinomas, nes į Vakarus apie jį pateko gana smulkios informacijos. Teismas, atrodo, prasidėjo dėl pastebėto literatūrinio aktyvumo Uzbekestane. 1968 rugpiūčio - gruodžio mėnesiais buvo suimta dešimt žmonių. Jie buvo kaltinami Sovietų Sąjungos šmeižimu, nes peticijose ir samizdato leidiniuose jie vadino sovietų politiką totorių atžvilgiu "rasistine", totorių "įkurdinimą" Uzbekistane "priverstine deportacija", o elgesį su totorių tautybe apskritai — "genocidu". Vienas iš kaltinamųjų dvidešimt aštuonerių metų Rešat Bairamov, elektrotechnikas iš Čirčiko miesto, lėname iš samizdato leidinių apkaltino sovietų valdžią genocidu, o taip pat ir Sovietų Sąjungos konstitucijos, Žmogaus teisių deklaracijos ir Jungtinių Tautų statutų pažeidimu. Visai nelauktai uzbekų KGB pristatė senus duomenis, tvirtindama, kad pirmaisiais deportacijų į Uzbekistaną mėnesiais totorių mirė tik 9.1 procento, bet ne 46.3 procento, kaip tvirtina kaltinamieji.

Dauguma tų dešimties kaltinamųjų buvo jauni žmonės, gimę po 1940 metų, mechanikai, mokytojai, inžinieriai ir net branduolinės fizikos mokslininkas Rollan Kadyjev, kuris 1968 rugpiūčio mėnesį skaitė mokslinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje ir atkreipė į save pasaulio mokslininkų dėmesį. Kaltinamieji buvo ginami Maskvos advokatų, kurie pirmiau gynė disidentus intelektualus. Pats teismas buvo kelis kartus atidedamas. Iš pradžios advokatai reikalavo daugiau laiko susipažinti su byla, nes šio teismo laikas sutapo su Simferopolio totorių vadų teismu. Vėliau teismas buvo atidėtas dėl demonstracijų Taškente, be to, vyriausybė laukė, kol pasibaigs Maskvoje pasaulinė komunistų partijų konferencija. Kaltinamieji prašė, kad teismas būtų viešas, kad būtų leista spaudos atstovai ir net radijo transliacijos. Jie taip pat reikalavo, kad būtų sudaryta tarptautinė totorių teisių komisija. Visi šie reikalavimai buvo atmesti. Valstybės gynėjas taip pat nenorėjo pripažinti skirtumo tarp tautinių - etninių ir asmeninių teisių. Tai reiškė, kad prokuratūra nepripažino jokių kolektyvinių teisių totoriams kaip atskirai grupei, ir dėl to konstitucinės piliečių teisės, kurios apsaugoja tiek atskirus individus, tiek visą tautybę, nebuvo pripažintos totoriams kaip grupei.

Visi kaltinamieji pasisakė esą nekalti dėl Sovietų Sąjungos šmeižimo, bet visi buvo nuteisti. Režimas, matyt, žiūrėjo į totorių sąjūdį taip rimtai, kad net Rollan Kadyjev, daug žadantis jaunas fizikas, kuris priklausė apskritai Sovietų proteguojamai socialinei klasei, buvo teistas ir sunkiai nubaustas. Jis ir kiti trys kartu su juo teisiami buvo nubausti trejais metais kalėjimo. Kiti gavo po vienerius metus priverčiamųjų darbų, bet buvo paleisti, nes kalėjime atsėdėjo prieš teismą.

Vadinasi, Krymo totorių peticijos ir demonstracijos nedavė jokių rezultatų. Kelias į Krymą buvo uždarytas. Iš tikrųjų šita taktika tik sustiprino represijas, ir režimas labai susirūpino tautinio totorių sąjūdžio užmojais ir intensyvumu. Kremlius tačiau reagavo ne masiniais persekiojimais, bet parinktų vadų baudimu, sekdamas sena taisykle, kad, norint išvaikyti avis, reikia sunaikinti piemenį. Dėl režimo pasisekimo tenka abejoti. Bet reikia taip pat abejoti, kad Maskva galėtų pakeisti savo politiką: Krymo grąžinimas totoriams sudarytų keblumo, pirmiausia Ukrainai, paskui Rusijai, o taip pat ir visiems tiems žmonėms, kurie tvirtai įsikūrė tame pusiasaly po Antrojo pasaulinio karo.

Totorių kova dėl savo tėvynės atgavimo, kad ir yra nesėkminga iki šiol, gali turėti gilesnių implikacijų sovietų sistemai ir visuomenei. Ji paliko gilų įspūdį tiems inteligentijos sluoksniams, kurie vienu ar kitu būdu yra susipažinę su sunkia totorių padėtimi. Sovietų liberalai yra girdėję Grigorenko šauksmą: Rusija, ar tu neturi sąžinės" Jie yra susirūpinę totorių reikalu kaip savo. ir yra pasirašę nemaža peticijų, juos užtardami. 1970 kovo mėn. toks žymus akademikas kaip Andrėj D. Sacharov kartu su V. F. Turčinu ir R. A. Medvedevu paminėjo ir totorių reikalą savo Sovietų mokslininkų kreipimesi į Partijos ir SSSR vyriausybės vadus. Keturioliktasis tos programos punktas, kurią Sacharovas ir kiti pasiūlė Brežnevui. Kosyginui ir Podgorniui, prašo "atstatyti visas teises tautybėms, kurios buvo jėga išvietintos Stalino laikais. Grąžinti tautinę autonomiją įkurdintiems
žmonėms ir sudaryti galimybę jiems grįžti (kur tai dar nebuvo atlikta)". Iš tokių tautybių tėra užsilikę tik Volgos vokiečiai, deportuoti 1941 m., ir Krymo totoriai. Tai rodo, kad Sovietų Sąjungoj vyksta žymus procesas, kuris prieš keletą metų atrodė neįmanomas, būtent, kad kova dėl pilietinių teisių sutampa su kova dėl tautinių - etninių teisių. Progresyviųjų rusų ir nerusų koalicija, kuri sujungė visus laisvesniam režimui išsikovoti bendromis pastangomis, padarė didelės įtakos rusų istorijai prieš pusšimtį metų. Jos galima reikšmė ir dabar neturėtų būti iš anksto paneigta. Totoriai, be to, parodė tą pačią neklusnumo dvasią, kokią rodo pilietinių teisių disidentai kovotojai, o taip pat ir platūs Sovietų jaunimo sluoksniai, kurie pasijuto turį tarti ir savo žodį.

Totorių byla pateikia mums papildomų įrodymų, kad sovietų tautybių politika nėra monolitinė ir nėra taip visur vienoda, kaip sovietai norėtų mus įtikinti. Bendri teoretiniai tvirtinimai slepia nemaža dviprasmiškų interpretacijų ir skirtingą tautybių vertinimą. Konkrečios politikos priemonės panaudojamos, atsižvelgiant į režimo reikalus, kurie priklauso nuo to, kiek yra būtina turėti jėgos. Strateginė grupių padėtis, jų didumas ir gyvenamos vietos tirštumas, jų praeitis, jų socialinė ir kultūrinė charakteristika, jų naudingumas tautiniams ir tarptautiniams Maskvos planams, laikas, kuriuo yra taikomos vienokios ar kitokios priemonės, — visa tai, atrodo, turima galvoj, kai sprendžiama vienos ar kitos grupės autonomija ir likimas. Kai dėl totorių, tai visi šie apskaičiavimai jiems yra labai palankūs. Štai dėl ko, kad ir kaip iškilmingai sovietai skelbia apie Sovietų Sąjungos tautybių lygybę, laimę ir autonomiją, Krymo totoriai lieka prispausti, tikriau sakant, nepageidaujami, kaip tautybė.

1. Šitas pranešimas remiasi oficialiais sovietų šaltiniais ir
samizdato dokumentais, kurie buvo paskelbti pirmiausia "Po-
sev" (Frankfurt) "Novoe Russkoe Slovo" (New York L
"Problems of Communism" (Washington) ir "Survey" (Lon-
don).













 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai