Eilėraščiai |
Parašė VLADĖ BUTKIENĖ |
SU IŠEINANČIŲ ŽINGSNIAIS ATEINA SENATVĖ Prinokusių varpų sunkiame bangavime, Džiūstančių lapų dusliam šlamesy, Aukštai skrendančių gervių rykavime Ir išeinančių žingsniuos, ir tenai tu esi . . . Matau gelstančias saulėj rugienas Ilgų metų pilkam audime, Lapus, padrikai išblaškytus papievėm, Ir visur atpažįstu tave. Girdžiu tavo pailsusias kojas Sunkiai slenkant taku prietemoj: Po jom džiūsta žaliausia velėna, Ilga brydė palieka rasoj . . . Žinau, kad prie vartų sustosi, Lyg netyčia, pabelsi į mano duris . . . Aš tyliu ir klausau, ir galvoju: Nepakelsiu nė piršto —jos tau pačios atsidarys Įeini, tartum laukiamas svečias, Atsisėdi prie mano šalies; Ranka mano sugrumba, kai spaudi savojoj — I r nenoroms lėtėja plakimas širdies . . . Kai galvą lieti savo pirštais kaulėtais, Plaukai man pabąla, kaip sniego laukai . . . Veidą raukšlės takais išvagoja . . . Su išeinančių žingsniais pas mane atėjai . . . ŽINOMI NEŽINOMI Po kojomis daiktai: Maži, seni, pilki — taip žinomi. Einam, praeiname nepastebėję — Tokie kasdieniški, Taip monotoniškai nuobodūs jie Mūsų šviesių akių geram regėjime! Nubėgame, neklausiame; Kodėl jie žavi širdį tik iš tolo? Kodėl tiktai iš tolo gundo ir masina? Taip atvirom akim prie tolimo aklai vis skubame . . . Kad tik toliau nuo mažo, seno, pilko . . . Kad tik greičiau prie to paties, bet tolimo, nežinomo . . . MINUTES VERIU, KAIP KAROLIUS Žiūriu į laikrodžio rodyklę: Upių vandeniu laikas nubėga tolyn, Tiksėdamas vienodai minutę po minutės. Nors būtumei pačiame puotos sūkury . . . Tai kas, jei suversiu minutes, kaip karolius, Tai kas, jeigu jas pavadinsiu Tabu? Nė vienos, nė vienos neberandu prasniingos, Nors laikrody jas milijonais seku . . . |