Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJASIS TESTAMENTAS IR MITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
Prieš tris metus pasirodė dr. Antano Maceinos knyga Didieji dabarties klausimai1. Jos antrasis skyrius paskiriamas "Evangelijų numitinimo" klausimui.2 A. Maceina taikliai išsireiš-kia: "Evangelijų numitinimas dabar yra nebe tik specialistų reikalas, bet Viešų diskusijų' objektas', pralaužiąs 'akademinį susidomėjimą' ir tampąs banga, kuri anaiptol nerodo ženklų atslūgti".3 Lietuviškoje religinėje raštijoje numiti-nimo klausimas prieš A. Maceinos knygą nėra buvęs net liestas.4 Jo knyga yra tapusi ana "kibirkštimi krūme" (Išm. 3:7) — sausame krūme. Tačiau vėlesni straipsniai mūsų periodikoje5 sakyte sako, kad mitas Naujajame Testamente yra aktualus klausimas mūsuose.
----
Paskaita, skaityta LKMA suvažiavime, 1973 rugpiūčio 31 — rugsėjo 2, Boston College, Mass.
----
Turėdamas omenyje A. Maceinos knygą ir straipsnius mūsų spaudoje, jaučiuosi lyg anuo Elihu Jobo (žr. Job 32-37) knygoje, pasišovusiu pridėti savo trigrašį opiu klausimu. Nežiūrint to, kviečiu pasidomėti problemomis, kurios daro nu-mitinimo klausimą itin aktualų.

Trys dalykai reikalauja dėmesio:
1. patys numitintojai: Rudolfas Bultmannas ir jo mokiniai;
2. numitinimo programa:
a. siekiama numitinti: mito samprata.
b. siekiama naujai su-mitinti arba per-
mitinti M. Heideggerio žmogaus buvimo
analizė ir R. Bultmanno Naujojo Testamento egzegezė; —
3. numitinimo programos vertimas.

Numitintojai
Teologiniai debatai modernaus numitinimo bandyme gimė 1941 m. Vokietijoje su R. Bultmanno paskaita Evangelikų teologijos draugijos suvažiavime: "Naujasis Testamentas ir mitologija".6 Ši paskaita virto programiniu straipsniu ir jau virš trisdešimt metų domina skirtingų įsitikinimų egzegetus, filosofus ir teologus. Tai liudija penkių tomų leidinys, kurį suredagavo ir išleido Hans Werner Bartsch, antrašte Kerygma und Mythos1. Pažymėtina, kad ir katalikai įsijungė į numitinimo diskusijas; penktasis Kerygma und Mythos tomas ir teikia bent dalį jų įnašo.8 Jų tarpe randame K. Adamą, R. Schnacken-burgą, Jean de Fraine ir kt. Išsamios katalikų teologų studijos yra šios: Leopold Ma-levez, Le message chretien et le mythe9 ir Rene Marle, Bultmann et Vinterpretation du Nouveau Testament10. Knygos ir straipsniai anglų kalba labai gausūs.11 Vėlesnis paties R. Bultmanno įnašas yra jo studija "Prie J. Schniewindo tezių, ryšium su numitinimo klausimu"12 ir jo straipsnis, kuris pasirodė 1951 metais, antrašte "Ryšium su numitinimo klausimu".13 Labai naudinga turėti po ranka ir R. Bultmanno anksčiau rašytą straipsnį "Kokia prasme galima kalbėti apie Dievą"14. Naudinga, nes. šiame straipsnyje nagrinėjamos dvi pagrindinės sąvokos numitinimo klausime: "Dievo Žodis" ir "Dievo darbas Jėzuje Kristuje".

Numitinimo programa
Siekiama nu-mitinti "Dievo Žodį" ir "Dievo darbą Jėzuje Kristuje", techniškai kalbant, numitinti Naujojo Testamento kerygma (skelbimą).15 Ši programa, anot Bultmanno, "reikalauja bent vienos kartos teologų pilno dėmesio ir pasišventimo".16 Ši programa, anot jo, yra ir teologo, ir pamokslininko pareiga, kylanti iš teologijos (galvojimo tikėjime) ir sielovados reikalavimų (Dievo darbo Jėzuje Kristuje skelbimo). Taigi, Bultmanno programinė paskaita pasistato sau du tikslus: teologinį ir sielovadinį. Norima Evangelijos (Gerosios Naujienos; iššūkį savo laikų žmogui afektyviai perduoti. Skirtumas tarp tikėjimo ir netikėjimo turi būti pajustas; žmogus turi būti įgalinamas atsiverti tam tikėjimui, kuris yra "atsakas į Dievo malonės skelbimą žodyje, kurio pradžia ir tikėtinumas randami Naujajame Testamente".17 Tam pasiekti, Bultmannas tvirtina, du dalykai darytini: kaip galima geriau pažinti "Dievo Žodį" (kerygmą) savyje ir pažinti žmogų, į kurį kreipiamasi su "Dievo Žodžiu". Tada bus įgalinama klausytis. Ta plėtotė, kurios dėka abu šie tikslai pasiekiami ir yra, pagal Bultmanną, nu-mitinimas.

Bultmanas teigia, kad Dievo Žodis (kerygmą) Naujajame Testamente savo išraiška yra moderniam žmogui svetimas. Svetimas, nes modernus žmogus galvoja "moksliškai", o Naujasis Testamentas galvoja ir išsireiškia "mitiškai". Todėl Dievo Žodžiu (kerygma) nebetikima, nes jis laikomas mitu. Pats Bultmannas yra įsitikinęs, kad Naujojo Testamento mitologija yra tik išraiška Dievo Žodžiui (kerygmai); gi pats Dievo Žodis (keiygma) nėra mitologija.18 Įdomu pastebėti, kad savo programinėje paskaitoje Bultmannas tik sykį ir tai tik išnašoje teaprašo, ką jis supranta mitu.19 Mitą jis aprašo šiaip: "... aprašymas Antgamties žmogaus kalba, išreiškimas to, kas dieviška, žmogaus sąvokomis; Anapus pristatymas šiapusine išraiška — pavyzdžiui, Dievo transcendencija, išreikšta erviniu nuotoliu".20 Bultmannas savo numitinimo programą ir pradeda su Naujojo Testamento triaukšte visatos samprata: ctangus-žemė-pragaras. Joks modernus žmogus, teigia jis, negali būti priverstas tikėti, kad dangus yra "aukštai", o pragaras "žemai po kojomis"; žemė gi — kumpio ar sūrio gabaliuku sumuštinyje — puolama demonų iš "žemai po kojomis" ir paklūstanti Dievui, kuris gyvena "aukštai"! Čia Bultmannas palie-jia tikrą problemą. Paimkime, pavyzdžiui, Kristaus dangun žengimą (Ap D 1:9-11; Lk 24:50-52). Bultmannas sako, kad joks galvojąs žmogus mūsų laikais neteigtų "dangų" esant aukštai" ir Dievą "ten" gyvenant. Būdinga, kad vienas rusų kosmonautas, būdamas erdvėje "aukštai", išdidžiai pareiškė, kad nerandąs ten nei dangaus, nei Dievo! Jeigu taip, tai ką reiškia "... jie (Jėzaus mokiniai), akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų . . ." (ApD 1:10) Šv. Lukui? Ką reiškia "įžengė į dangų" Apaštalų tikėjimo išpažinime? Kaip yra suprastina viena iš svarbesniųjų scenų Luko evangelijoje (Lk 24:50-52) ir Apaštalų Darbuose (ApD 1:9-11)21? Kas įvyka ant Alyvų kalno? Kodėl Bažnyčia žiūri į dangun žengimą kaip į tikėjimo paslaptį?22 Pagal Bultmanną, Šv. Luko scena negali būti imama raidiškai, bet imtina "mitiškai", atseit, kaip "kalbėjimas apie Anapus šiapusine kalba".

Šalia triaukštės, arba mitinės, visatos sampratos, Bultmannas deda į mitus ir išganymo įvykio aprašymą: išganymo įvykis Naujajame Testamente aprašytas mitiškai.23 Amžina dieviška Būtybė, Dievo Sūnus, apsireiškė ant žemės žmogumi ir atlygino už žmonių nuodėmes mirtimi ant kryžiaus. Dievažmogio prisikėlimas iš numirusiųjų vaizduojamas kaip kosminės katastrofos pradžia (Mt 27:51-54; 28:1-8), kurios dėka nugalima mirtis ir demonai netenka galios. Prisi-kėlusis Kristus išaukštinamas į dangų, iš kur Jis netrukus ateis kaip Teisėjas (ApD 1:9-11: 1 Tes 4:13-18; 2 Tes 1:6-12). Jam atėjus, visi kelsis iš numirusiųjų. Šios pilnatvės belaukdami, tie, kurie tampa viena su prisikėlusiuoju Viešpačiu per krikštą ir eucharistiją gauna Dvasią, kuri juose veikia ir yra jiems prisikėlimo užtikrinimas.24 Pagal Bultmanną, visa tai yra atgyvenusios kosmologijos, žydų apokaliptikos bei gnostikų atpirkimo mito temų mišinys. Modernus žmogus žino, kad triaukštės visatos nėra; taip pat nėra dangaus ir pragaro įprastine tų žodžių prasme. Tikslieji mokslai, anot Bultmanno, parodė, kad visata yra uždara. Tiesa, yra daug dalykų, kurių nesuprantama, bet mažai kas ieško jų supratimo tariamose dangiškose ar pragariškose jėgose. Biologija ir psichologija įgalina žmogų suprasti save kaip apspręstą ir kaip atsakingą už savo nuosprendį ir elgseną; žmogus, lygiai kaip ir visata, uždaras išorinių jėgų įsikišimui. Bultmannas ir daro išvadą, kad modernus žmogus negali priimti Naujojo Testamento atpirkimo, stebuklų. Dvasios, — kuri žmogų valdytų, jį keistų ir taptų jo nuosprendžio bei elgsenos varikliu: modernus žmogus negali priimti to, ką sako Naujasis Testamentas apie sakramentus, kurių dėka malonė, dvasinė energija, suteikiama per medžiaginius ženklus.25

Bultmannas eina dar giliau. Anot jo. žmogus iš prigimties žino, kad mirtis — suprantama žmogaus dalia. Mirtis negali būti laikoma bausme už nuodėmę ar nuodėmės pasekme. Žmogus turi mirti net ir prieš papildant nuodėmę. Aiškinant mirties kilmę gimtosios nuodėmės pagalba, verčiama modernų žmogų atsisakyti proto ir patirties. Tai sacrificium intellectus! Mirtingumo priežastį priskirti Adomo-Ievos nuopuoliui neturi prasmės, nes kaltė kyla tik iš asmeniškos atsakomybės. Be to, galvojimas, jog gimtoji nuodėmė paveldima, yra estetiškai nepriimtinas.26

Tai vis mito, arba galvojimo bei išsireiškimo "mitiškai", Naujajame Testamente pavyzdžiai. Verta turėti omenyje, kad Bultmanno mitas yra kalbėjimas apie Dievą žmogiškai, "kalbėjimas apie Anapus šiapusine kalba".
Nežiūrint šio ilgo "mitų" sąrašo, Bultmannas kreipia egzegetų dėmesį į tris gana skirtingus Naujojo Testamento teigimus:
1. Kalbama apie Jėzų kaip apie asmenį, kuris įrėmuojamas laiko tėkmėje ir kurio veikla jungiama su pasaulinės istorijos įvykiais. Bultmannas šį Jėzaus įrėmavimą istorijon vadina istorišku teigimu.27 Šių teigimų istoriškumas įvertinamas istorikų. Pagal Bultmanną, dabartinė žmogaus padėtis ryšium su išganymu mažai arba net visiškai nesisieja su šiais teigimais.28 Pavyzdžiu galima imti Apaštalų tikėjimo išpažinimo gabaliuką: "kentėjo prie Pontijaus Piloto". Krikščionybei tačiau, kaip istoriškai religijai, šie teigimai turi daug svarbos.

2. Kalbama apie Jėzų Kristų mitiškai. Mitinė kalba, pagal Bultmanną, yra beprasmė moderniam žmogui. Pavyzdžiu galėtų būti "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes" (Jn 1:29. 36).29 Šiame teigime Jėzaus mirtis vertinama tipiškai žydiškos aukos metaforos rėmuose ir laikoma turinti savybių, kurių dėka skiriasi nuo paprastos mirties.

3. Kalbama apie Kristaus įvykį kaip istoriškai svarbų ir prasmingą.30 Šio pobūdžio teigimai perduoda moderniam žmogui prasmę ir svarbą jo dabartyje. Istoriškai svarbius ir prasmingus teigimus Bultmannas vadina dar ir eschatologiniais teigimais.31 Jis teigia, kad Naujasis Testamentas maišo šį istoriškai svarbų ir prasmingą Jėzaus asmens ir darbo aprašymą su mi-tiškais teigimais32. Todėl neduoda net pavyzdžio. Ian Henderson, knygoje Myth in the New Tes-tament33, siūlo 1 Kor 1:24 kaip pavyzdį. Jėzus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, čia aprašomas "žydams — papiktinimas, pagonims — kvailystė. Bet pašauktiesiems — tiek žydams, tiek graikams — ... Dievo galybė ir Dievo išmintis". Sunku pasakyti ar Bultmanas sutiktų su šiuo pavyzdžiu. Geriausią pavyzdį, gal būt, rastume maldos išgyvenime. Kai pasiseka įsigyventi ir įsijausti į kurią nors Kristaus gyvenimo paslaptį, tą įsigyvenimą ir įsijautimą galima vadinti istoriškai svarbiu ir prasmingu Naujojo Testamento teigimu tikinčiajam apie Dievo darbą Jėzuje Kristuje.

Bultmanui krikščionybė yra Dievo darbo Jėzuje Kristuje padarinys. Dar daugiau. Jis klausia: Ko šis Dievo darbas pasiekė? Atsakymas į šį klausimą, sako Bultmanas, yra už Naujojo Testamento mito34. Reikia mitą aiškinti, kitaip sakant, nu-mitinti arba per-mitinti; reikia mitą per-aiškinti modernaus žmogaus savęs supratimo bei patirties rėmuose. Bultmannas imasi nu-mitinimo užduoties, pasiskolindamas Martyno Hei-deggerio butinę žmogaus sampratą, arba analizę.35 Jo teigimu, tik butinio aiškinimo dėka modernus žmogus deramai sava supras per Dievo Zodį apie Dievo darbą Jėzuje Kristuje. Tada jis bus įgalintas apsispręsti už ar prieš Naujojo Testamento tikrovę. Čia ir yra Bultmanno numitinimo programos širdis.

Bultmannas ieško būdo išreikšti istoriškai svarbią ir prasmingą Naujojo Testamento tikrovę ne-mitine kalba; kalba, kuri nu-mitina, per-aiškina mitiškai išreikštą išganymo įvykį būties kalba.

Jeigu klaustume Bultmanno, ko siekia mitas, ko siekia mitinė Dievo darbo Jėzuje Kristuje išraiška, jis atsakytų: mitas yra "žmogaus savęs supratimas";36 kitaip sakant, mitas išsako žmogaus buvimo visatoje sampratą, — paties žmogaus savęs supratimą, kiek šis buvimas laikomas priklausančiu savo kilme, savo apraiškomis ir galimumais nuo jėgų virš arba šalia žmogaus.37 Tai labai ryšku antikiniam pasauliui, nesvetima gimstančiai Bažnyčiai bei Naujajam Testamentui.

Naujasis Testamentas yra ne tik istoriškas, bet taip pat ir tikėjimo dokumentas, kurio tikrovė sukasi apie žmogaus buvimo sampratą ir apie paties žmogaus savęs supratimą. Ši tikrovė yra lemiamos svarbos kiekvienam. Tačiau ji įvilkta į mitinę išraišką, kuri, anot Bultmanno, ne tik nepriimtina moderniam žmorgui, bet dargi nėra nei geras būdas jai išreikšti. Bultmano numitinimas yra iš esmės permitinimas, — ieškojimas kito būdo Naujojo Testamento tikrovei išreikšti.

Bultmannui tariamai geras būdas ir yra panaudojimas M. Heideggerio būties mąstymo kategorijų išreikšti tam, ką Naujasis Testamentas išreiškia mitiškai38. Naujojo Testamento tikrovė, kaip matėme, išreiškiama mitiškai šiuo būdu: žmogus buvo demoniškų jėgų vergijoje; Dievas išganė, atpirkdamas jį, iš šios vergijos amžinam gyvenimui. Numitinimo programos užduotis yra duoti šiai mitiškai išraiškai butinę išraišką. Bultmannas ėmėsi šios užduoties nuo to laiko, kai susipa-žinu su M. Heideggeriu.39

Bultmanui Naujasis Testamentas visuomet buvo norma jo teologijai, t.y., jo galvojimui tikėjime. Tačiau po susitikimo su M. Heideggeriu, jis ėmė sąmoningai naudoti pastarojo būties kategorijas savo Naujojo Testamento teologijoje.40
Programinėje paskaitoje Bultmannas pateikia savo "numitinimo metmenis".41 Pradeda su "žmogaus buvimas be tikėjimo". Anot jo. tai netikras (neautentiškas) buvimas žmogui, nes žmogus be tikėjimo į Dievo darbą Jėzuje Kristuje savo gyvenimą stato tik ant to, kas galima liesti, apčiuopti, matyti; žmogus tampa belaisviu ir net vergu tiesioginės tikrovės lopo (kartais tik lopelio!), kuris yra trapus, griūvąs, nes jis perdėm medžiagiškas. Žmogaus "buvimas be tikėjimo" neveda žmogaus į pilnatvę.42 Tai namai ant smėlio (Mt 7:27).

"Žmogaus buvimą be tikėjimo" Bultmannas kontrastuoja su "gyvenimu tikėjime' į Dieve Žodį apie Dievo darbą Jėzuje Kristuje. "Buvimas tikėjime" išlaisvina žmogų iš ano griūvančio tiesioginės tikrovės lopo, išlaisvina jį iš praeities ir įgalina jį gyventi pasaulyje "tarsi ne-" nusiteikime: "Sakau jums broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, — kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina" (1 Kor 7:29-31). "Išoriškai viskas lieka kaip buvę, bet iš vidaus žmogus, jo savęs supratimas ir santykiai su pasauliu, radikaliai pasikeičia".43 Perėjimas į šį tikrą (autentišką) buvimą įgalinamas Dievo darbo Kristuje. Bultmannas įsakmiai pabrėžia, kad būties filosofija, nors ir pajėgia nupiešti tikrą (autentiška buvimą žmogui, jo žmogui neduoda ir net negali duoti.44 Tik Dievas — Dievas savo darbu Jėzuje Kristuje — gali įgalinti pasiekti buvimo pilnatvę (autentiškumą).45 Iš tikrųjų, tai ir yra Naujojo Testamento skelbimas (kerygma/Geroji Naujiena) Išganymo įvykis yra "kryžius", istoriškas ir istoriškai svarbus bei prasmingas įvykis, kuris turi visuotinę paskirtį. "Kryžius" yra "ne vien tik praeities įvykis, apie kurį galima mąstyti, bet ir eschatologinis įvykis laike ir šalia laiko, nes kryžius yra nuolat dabartinė tikrovė"46 (Bultman). Kryžius yra nuolat dabar Bažnyčios skelbime (kerygmoje/Gerojoje Naujienoje) ir taip pat yra mitiško prisikėlimo įvykio prasmė. Kryžius ir prisikėlimas, tęsia Bultmannas, sudaro vieną ir nedalomą visuotinį įvykį",47 nežiūrint, kad kryžius ir yra istoriškas, o prisikėlimas — mitiškas. Prisikėlimo mito prasmė yar kryžiaus efektyvumas: "tikėjimas į prisikėlimą yra iš tikrųjų tas pat, kaip tikėjimas į išganantį kryžiaus efektyvumą".48 Norisi paryškinti, kad Bultmannas neneigia, kad yra kažkas tikroviško už Jėzaus mokinių tikėjimo į prisikėlimą. Anot jo, istorikai gal ir pajėgs Jėzaus mokinių "vizijinius išgyvenimus (1 Kor 15:3-8) padaryti suprantamais, tačiau šios vizijos negali būti įrėmuojamos į istoriją.49

Albinas Eiskus Šv. Jonas Evangelistas (vitražas Lake Mahopac, N.Y. bažnyčioj)

Minėjome, kad Bultmannas skiria daug dėmesio dviem dalykams: pažinti patį Dievo Žodį savyje ir pažinti žmogų, į kurį kreipiamasi su Dievo Žodžiu. Dievo Žodis Naujajame Testamente jam yra istoriškas dokumentas. Gi kiekvienas istoriškas dokumentas yra skaitomas su neišvengiamu "prieš-supratimu" (ein Vorverstaendnis; Kei i Verstaendnis ohne Vorverstaendnis — "nėra supratimo be prieš-supratimo" yra Bultmanno aksioma). Prieš-supratimas yra skaitytojo pastangos prašnekinti skaitomą istorišką dokumentą. Skaitytojas imasi skaitymo su savitais klausimais ir savita perspektyva. Tai galioja ne tik Naująjį Testamentą skaitant. Dar daugiau. Galima Naująjį Testamentą skaityti Romos imperijos visuomeninės istorijos perspektyvoje, galima jį skaityti žinomesniųjų I-jo amžiaus helenizmo filosofije perspektyvoje, galima jį skaityti net graikų kalbos išsivystymo, jai susiduriant su semitine kultūra, perspektyvoje. Kiekvienu atveju atsinešamą skirtingi klausimai ir skirtinga perspektyva skaitomam tekstui; kiekvienu atveju skaitomas tekstas pateiks skirtingus atsakymus. Kiekvieną iš šių bandymų skaitomą tekstą "prašnekinti" Bultmannas vadintų prieš-supratimu.50; Turėtina omenyje, kad "prieš-supratimas" — perspektyva skaitant ir klausimai skaitomam tekstui — ne visuomet yra sąmoningi bei apibrėžti. Tačiau be "prieš-supratimo" skaitomas tekstas būtų beprasmis, nes neįmanoma
"prašnekinti", aiškinti, skaitomą tekstą, neturint perspektyvos, kurioje jis pasirodo kalbus, ir neturint klausimų, į kuriuos jis atsakytų. Pagal Bultmanną, nėra net kalbos, ar Naujasis Testamentas skaitytinas su tam tikra perspektyva, su savitais klausimais skaitomam tekstui. Tai neišvengiama.51 Galima ir reikia klausti: "Kokia turi būti derama ir teisinga perspektyva?" "Kokie turi būti derami ir teisingi klausimai, Naująjį Testamentą skaitant?" Ryšium su Šventraščiu, teigia Bultmann, tegali būti vienas atsakymas: tikro (autentiško) žmogaus buvimo perspektyva. Klausimai, kurie veda į Šventraščio skaitymą yra tikro (autentiško) žmogaus buvimo klausimai. Bultmannas nedvejoja sakyti: "Šventraštis mane traukte traukia, nes jo dėka esu verčiamas būtiškai suprasti savo buvimą".52 Iš dalies tai galima taikyti ne vien tik Šventraščiui, bet ir kitiems istoriškiems raštams, nes "istorijos studijose galutinis tikslas ir yra sąmoningai įgyvendinti tuos istorinius galimumus, kuriuos istorija atskleidžia žmogaus buvimo sampratoje".53 Visi istorijos dokumentai, kartu su Šventraščiu, skaitytini žmogaus buvimo klausimų šviesoje ir perspektyvoje. Bultmannas ir skaito, ir per-mitina Naująjį Testamentą žmogaus buvimo klausimų šviesoje M. Heideggerio "prieš-supratimo" pagalba. Tokiu būdu, teigia Bultmannas, Naujasis Testamentas — Dievo Žodis ir Dievo darbas Jėzuje Kristuje — tampa jam Žodžiu, kuris prabyla į jį; Dievo darbu, kuris įgalina jį pereiti į tikrą (autentišką) buvimą.

Numitinimo programos vertinimas
Kaip yra vertinamas Bultmanno numitinimas arba permitinimas? Vien tik neigiamai?54 Vien tik teigiamai? Neigiamai ir teigiamai?

Bultmano numitinimo programos negalima įvertinti vien juodų ir baltų spalvų rėmuose. Naujojo Testamento tikrovė ir tiesa yra kur kas komplikuotesnė. Tad nenuostabu, kad ir bandymas jį per-aiškinti atspindi šį komplikuotumą.
Neigiamai vertintinas Bultmanno Naujojo Testamento tikrovės nuistorinimas. Ryšys tarp dabar ir tarp to meto, kuriame Jėzus gimė, gyveno, kentėjo ir mirė, dingsta. Nenuostabu, kad paties Bultmanno mokiniai yra tapę savo mokytojo kritikai ir papildytojai. Jau 1953 m., vienas jo mokinių, Ernst Kaesemann, ėmėsi ieškoti ryšio tarp dabarties ir tarp istoriškojo Jėzaus.55 "Naujasis istoriškojo Jėzaus ieškojimas", gimęs su E. Kaesemann studija, yra turtingas bandymais aptarti tąsą tarp Jėzaus anuomet ir Žodžio apie jį šiandien.56 Iškeliama ir paryškinama esminė istoriškojo Jėzaus svarba tikėjimui.57

Irena Griežė                   Prieš milijoną metų (triptikas). Nuotr. V.Maželio
Teigiamas Bultmanno numitinimo programos vertinimas "kelia eilę įžvalgų. Ketvertą jų verta
dėmesio:
1. Bultmanno numitinimo programa atneša miežio kraujo Apreiškimo teologijon (į galvojimą apie Apreiškimą tikėjime). Apreiškimo tema ir Dievo žodis grąžinami į deramą vietą, nes įterpiami į istorijos tėkmę. Dievas davė ir duoda žmonijai Jėzuje Kristuje Žodį, kuris yra ir žmogiškas, ir dieviškas: žmogiškas — išraiška, dieviškas — veikimu. Bultmannas atkreipė modernios Apreiškimo teologijos dėmesį į tai, kad Dievas savo žodžiu veržėsi ir veržiasi į žmogaus izoliaciją, prašnekino ir prašnekina žmogų jo buvimo gelmėse, — agonijose ir ekstazėse.
Bultmannas yra girtinas dėl savo pastangų perduoti Dievo Žodį — skelbti Dievo darbą Jėzuje Kristuje — moderniam žmogui. Didžiausias jo nuopelnas ir yra jo įžvalgumas į fides ąuaerens intellectum — tikėjimo pastangas suprasti tai, ką tikima — galvojimą tikėjime. Ge-, roji Naujiena, krikščionybė, negali būti išreikšta vien praeities išraiška, nežiūrint kaip graži ji bebūtų. Muziejus lankyti labai įdomu, tačiau juose negyvenama!

3. M. Heideggerio būties filosofija, kurią Bultmannas naudoja savo per-mitinime, katalikui nebus priimtina. Nežiūrint to, Bultmannas taikliai iškelia Naujojo Testamento tikrovės, tiesos, asmeninį ir butinį pobūdį. Nors ir netiesiogiai parodyta, kad Naujojo Testamento asmeninis ir butinis pobūdis yra kur kas artimesnis mūsų laikams, negu filosofinės abstrakcijos. Tokiu būdu patarnaujama tikinčiajam suprasti save laiko ir vietos belaisvėje. Šv. Paulius ir jo laiškai yra puikus pavyzdys, kaip Apreiškimas prašnekina paskirą krikščionį. Šv. Paulius Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą visuomet jungia su adresato dabartimi ir ateitimi. Nenuostabu, kad jo laiškai ir dvelkia asmeniškumu ir butiniu požvilgiu.

4. Bultmannas yra vertas pagarbos už drąsą, kurią parodo teigdamas, kad žmogaus žodis ir kalba buvo, yra ir liks nepakankami išreikšti Dievo Žodžiui visoje pilnatvėje. Tai taikytina patiems Naujojo Testamento autoriams; tai reikia taikyti mūsiškiams egzegetams, teologams ir visiems, kurie svarsto tikėjimo klausimus; tai reikia taikyti ir pačiam Bultmannui. Asmeniškai gėriuosi Bultmanno sąžiningumu: jis atvirai prisipažįsta naudojas M. Heideggerio filosofines prielaidas. Egzegezė be prielaidų neįmanoma.

Laikas nuo laiko krikščionybės istorijoje pasirodo žmonės su klausimais. Jie įgalina Dievo Tautą geriau suprasti save, giliau pergalvoti tikėjimą ir pašventinti istoriją. Bultmannas ir jo mokiniai yra žmonės su klausimais Dievo Tautai. Dievo Tautos lobis — Dievo Žodis ir Dievo darbas Jėzuje Kristuje — yra duoti "verslui", iki Jis grįš (Lk 19:13). Negalima jo pakasti saugioje vietoje. Numitinimo programa, — priimta kritiškai, bet teigiamai, — veda į praturtėjimą.

1. Antanas Maceina, Didieji Dabarties Klausimai, Chi
cago: Krikščionis Gyvenime, 1971.
2. Ibid., 103—194.
3. Ibid., 106 (cituojant Heinrich Fries).
4. Ibid., 106

5. Poros metų būvyje nuo A. Maceinos knygos pasirodymo.
6. Rudolf Bultmann, "New Testament and Mythology", Hans W. Bartsch (ed.), Kerygma and Myth (New York/ Evanston: Harper and Row, 1961), 1—44.
Hans W. Bartsch (ed.), Kerygma und Mythos, (Ham-burg: I, 1951; II, 1952; III, 1954; IV, 1955; V, 1955).
8. Hans W. Bartsch (ed.) Kerygma und Mythos, (Ham-burg: V, 1955).
9. Leopold Malevez, Le Message Chretien et le Mythe, (Brussels/Bruges/Paris: 1954). Puiki šios knygos apybraiža T.V. O'Keeefe's straipsnyje "A Recent Interpre-tation of Bultmann", Theological Studies 16 (1955), 77—85.

10. Rene Marle, Bultmann et Vlnterpretation du Noveau Testament (Paris: 1956).
11. Pavyzdžiui, Ian Henderson, Myth in the Neto Testament, (Chicago: Regnery, 1952); Amos Wilder, "Mythology and \ew Testament", Journal of Biblical Literature 66 1950. 113—127; Kendrick Grobei, "Bultmann's Problem of New Testament 'Mythology' ", Journal of Biblical Literature 70(1951), 99—103; (Wilder ir Grobei straipsnius pats Bultmannas įdeda į ribotą "svarbių ir būdingų" reakcijų į jo programą sąrašą); Mylės Bourke, "Rudolf Bultmann's De-mythologizing of the New Testament", Pro-ceedings of the 12th Annual Convention. The Catholic Theological Society of America. Pp. 103—132; Raymond E. Brown, "After Bultmann, What? — An Introduction of the Post-Bultmannians", Catholic Biblical Cuarterly 26(1964), 1_30; p. Joseph Cahill, "Rudolf Bultmann and Post-Bult-mann Tendencies", Catholic Biblical Cuarterly 26(1964), 153-178.
12. Rudolf Bultmann, "Zu J. Schniewinds Thesen, das Problem der Entmythologisierung", H. W. Bartsch, (ed.), op. cit., I, 122—138 (anglų kalba pp. 102—123).
13. Rudolf Bultmann, "Zum Problem der Entmythologisierung", ibid., II, (180—208), (vertimo anglų kalboje dar nėra).
14. Rudolf Bultmann, "Welchen Sinn hat es von Gott zu reden?", straipsnių rinkinyje Glauben und Verstehen (Tue-bingen: 1954), 26—37.
15. "Kerygma" yra graikų kalbos žodis, reiškiąs "skelbimas". Dažnas šv. Pauliaus laiškuose, Apaštalų darbuose ir evangelijose.
16. KM I, 26 (15). Tolimesnėse išnašose Kerygma und Mythos bus trumpinama į KM; angliškas vertimas bus nurodomas skliausteliuose, pvz.: KM I 26 (15).

17. KM I, (201).
18. Mylės Bourke, art. cit., 105.
19. Žr., KM I, 22, išnaša 2 (10, išnaša 2); taip pat
KM II, 180; A. Maceina, op. cit., 139—144, ypač p. 142).
20. KM I, 22, išnaša 2 (10, išnaša 2); pavyzdžiu gali būti žodis "dangus": "Tėve mūsų, Kuris esi danguje . . .".
21. Šv. Lukas baigia evangeliją Jėzaus žengimu dangun ir pradeda Apaštalų darbus Jėzaus dangun žengimu. Autoriui Jėzaus dangun žengimas yra kertinis įvykis.
22. Žr. Piene Benoit, "L'Ascension", Revue Biblique (1949), 161—203.
23. KM I (34—43).
24. KM I, 15 s. (1 s.).
25. KM I, 17—19 (4—6).
26. KM I, 20 (7).
27. KM I, 37).
28. Žr. Norman Perrin, The Promise of Bultmann (Philadelphia/New York: Lippincott, 1969), 11—15.
29. KM I, (37).
30. Ibid.
31. "Eschatologija": tikėjimo pastangos suprasti ir išreikšti Dievo prezenciją laike ir istorijoje.
KM I, (43).
32. KM I, (34—35).
33. Ian Henderson, op. cit., 43.
34. KM I, (12—16).
35. KM I, (24—25).
36. KM I, 22 s. (10 s.).
37. Ibid.
38. Žr Mylės Bourke, art. cit., 108—115; Norman Perrin, op. cit., 81—84; Carl E. Braaten, Neto Directions in Theology Today. Vol. II: History and Hermeneutics (Phila-delphia: The Westminster Press, 1966), passim.
39. Žr. Norman Perrin, op cit., 22—36.
40. KM I, (33); žr. A. Maceina, op. cit., passim.
41. KM I, (17—44).
42. Žr. Mylės Bourke, art. cit., 110—111; taip pat Mt 7:26—27; Rom 8:3—4.
43. KM I, 30 (20).
44. KM I, (27).
45. Ibid.
46. KM I, (36).
47. KM I, (38).
48. KM I, (41).
49. KM I, (42).
50. Žr. KM I, (191—196).
51. Ibid.
52. KM I, (192).
53. .Ibid.
54. Žr. A. Maceina, op. cit., passim.
55. Ernst Kaesemann, Essays on New Testament The-mes (London: SCM Press, Ltd., 1964), 15—47.
56. Žr. Guenther Bornkamm, Jesus of Nazareth (New York: Harper and Row, 1960). (Bornkamm knyga vokiečių kalba pasirodė 1956 m.). Carl E. Braaten, op. cit, 53—77.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai