MANO GYVATA IR DARBAS Spausdinti
Parašė PRANAS SKARDŽIUS   
Esu gimęs 1899 m. kovo 26 d. Subačiaus miestelyje, Panevėžio (anksčiau Ukmergės) apskrityje. Pradinę mokyklą irgi baigiau Subačiuje. Prieš I pas. karą lankiau Panevėžio miesto keturklasę mokyklą, kurios ligi karo pradžios baigiau dvi klases. Karo metu dėl susisiekimo sunkenybių negalėjau toliau tęsti mokslo. Kiek galėdamas tada lavinausi pats iš savęs: daugiausia laiko praversdamas žemės darbui, tik atspėjamu laiku galėjau šį tą skaitinėti. Tuo metu man vis daugiau ėmė rūpėti ir lietuvių kalbos dalykai, godžiai skaitydavau kalbinius straipsnius, ir su laiku pats mėginau šį tą versti.

Iš šalies pasiruošęs, 1920 m. sausio 9 d. įstojau į Panevėžio gimnazijos penktą klasę ir ją baigiau 1923 m. birželio 24 d. su aukso medaliu. Mano pirmuoju gimnazijos direktoriumi buvo Juozas Balčikonis ir paskutiniuoju dr. Jonas Yčas. Iš kitų mokytojų man artimiausi buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė, gamtos mokytojas Jurgis Elisonas, mano krašto žemietis, ir Julijonas Lindė-Dobilas, pradėjęs mokytojauti Panevėžio gimnazijoje 1922 m. birželio 22 d. Taip pat aš didžiai vertinau ir piešimo mokytoją Juozą Zikarą.

Mūsų klasė visą laiką yra buvusi labai aktyvi, judri ir gyva. Joje jau buvo nemaža suaugusių bei išprususių vyrų (pvz. 1896 m. si-męs vabalninkėnas Juozas Petrulis ir kt.) ir tam tikrų orginalų (pvz. Petras Babickas, Juoza^ Ke-liuotis, Povilas Pakarklis, Juozas Stanionis ir kt. . Ir šis mūsų aktyvumas yra reiškęsis ne tik pačioje klasėje, bet iš dalies ir visame gimnazii -gyvenime. Štai nemaža mūsų klasės mokinių dalis yra aktyviai prisidėjusi prie J. Kraševskio Galukaimio trobelės (Chata za wsią) arba, kaip ji paprastai buvo vadinama, Čigonės Azos, dinimo; pvz. aš drauge su G. Petkevičaite taisiau šio vertimo kalbą ir vaidinau vyriausio čigonų vado Aprašo vaidmenį. Šis dalykas buvo vaidinamas bent kelis kartus ir vis su dideliu pasisekimu; paskutinį kartą jis tiek davė pelno, kad direktorius J. Yčas, nuvažiavęs į Karaliaučių, galėjo nupirkti visus muzikos instrumentus mokinių orkestrui.

Kitas žymus mūsų veiklos reiškinys buvo Meno kuopos įsteigimas. Nesitenkindami ankstyvesniais gana aštriais ateitininkų ir aušrininkų santykiais ir apskritai siekdami daugiau humanistinio lavinimosi, ėmėme ieškoti kitokesnių kelių, kur vyrautų humanitariniai dalykai, ne sroviniai, ideologiniai skirtumai, ir tam tikslui įsteigėme šią kuopą. Jos pradininkai buvo J. Ke-liuotis, L. Kuodys, J. Petrulis, Pr. Skardžius ir kt. Pirmas susirinkimas įvyko 1922 m. gegužės 1 d.; pirmuoju pirmininku buvau aš išrinktas. Iš pradžios ši kuopa veikė nelabai gyvai. Matas Grigonis, prieš I pas. karą buvęs pradinės mokyklos mokytojas, o dabar gimnazijos inspektorius ir vyresnėse klasėse dėstydamas lietuvių kalbą bei literatūrą, neturėjo platesnio literatūrinio bei filosofinio išsilavinimo, kažkodėl būdamas nelabai pakantus kai kuriems aktyvesniems mokiniams individualistams, ypač Meno kuopos organizatoriams, visai neprisidėjo prie tos Kuopos klos. Visai kitas gyvenimas Kuopai prasidėjo, kai į Panevėžio gimnaziją atvyko J. Lindė-Dobilas. Gerokai susipažinęs su H. A. Teno (Tai-ne) ir B. Kročės (Croce) meno teorijomis ir pirmoj vietoj rūpindamasis amžinosiomis tiesomis, pirminiais kūrybos pradais, jis nesilaikė šabloninio vadovėlių metodo ir, dėstydamas lietuvių literatūrą, stengėsi surasti tam tikrų lietuvių rašytojų (Vienažindžio, A. Baranausko, Žemaitės ir Maironio) kūryboje daugiau lietuvių būdo, dvasios. Aš viename Kuopos susirinkime skaičiau jungtinį referatą apie Šekspyro Hamletą ir Ib-seno Brandą, po kurio, atsimenu, kilo labai gyvų diskusijų; į jas įsiterpė ir J. Lindė. Kitame susirinkime jis apie tai dar plačiau kalbėjo, ypač apie moterų psichologiją, ir kalbėjo taip įdomiai, kad mus visus žavėte žavėjo. Mes pirmą kartą paji tome, kas iš tikrųjų yra meno kūryba, jos tikroji esmė, ir tuo būdu jis mums atskleidė naujus akiračius. Ir taip J. Lindė ilgainiui įsitraukė į Kuopos veiklą, pats gyvai prisidėdamas prie diskusijų, skaitydamas joje paskaitas, jai vadovaudamas ir ją globodamas, ligi 1940 m., kada Lietuva neteko nepriklausomybės. 1923 m. birželio 24 d. atsisveikinau su gimnazija, ir mano santykiai su Meno kuopa nutrūko.

Baigęs gimnaziją, 1923 m. rudenį atvykau į Kauną ir rugsėjo 5 d. įstojau į Humanitarinių mokslų fakultetą, kur pagrindine specialybe pasirinkau lietuvių kalbą, o šalutinėmis — lietuvių literatūrą ir lyginamąją kalbotyrą. Pirmiausia teko susidurti su J. Jablonskiu, kuris pagal G. Petkevičaitės ir J. Elisono nupasakojimus jau iš anksto žinojo mane Panevėžio gimnazijoje buvus "antruoju Jablonskiu". 1923 m. spalio 22 d. paprašydamas įskaitą, jis šypsodamasis pastebėjo, A. tai Tamsta esi antrasis Jablonskis", ir tuojau mane paprašė pas jį ateiti. Kai atvykau, jis man pareiškė: jau esąs senas žmogus ligonis, nebegalįs rašyti, jam esąs reikalingas padėjėjas, ir mane paklausė, ar aš nesutikčiau jam padėti, žinoma, paraštininkauti. Aš, be abejonės, mielai sutikau, ir mudviejų darbas netrukus prasidėjo. Iš pradžios vien tik raštininkavau, paskui jau pradėjau jam parūpinti daugiau raštininkų, jo prižiūrimas taisydavau studentų lietuvių kalbos raštų darbus, išverčiau, žinoma, iš rusų kalbos S. Smailso (Smiles) Vyriškumą, kurio vertimo kalbą jis taisė, drauge su juo dirbau terminologijos komisijoj, kuri pas jį susirinkdavo ir kuriai aš sekretoriavau, ir vėliau kurį laiką drauge su juo dar dirbau rašybos komisijoje, ligi išvažiuodamas į užsienį. Su K. Būga man neteko taip artimai, kaip su J. Jablonskiu, santykiauti — tik du semestrus klausiau jo paskaitų: lietuvių akcentologijos bei dialektologijos, lyginamosios indoeuropiečių gramatikos ir prūsų bei kitų išmirusių aisčių (baltų) kalbų.

Po dviejų mano studijų semestrų, 1924 m. gruodžio 1 d., staiga Karaliaučiuje mirė K. Būga. Tai buvo mums didžiausias smūgis: netekome vienintelio lietuvio profesoriaus kalbininko mokslininko, iš kurio galėjome semtis gausių lietuvių kalbos mokslo žinių ir kurio niekas kitas negalėjo atstoti. Po jo mirties mes, jo klausytojai, kalbotyros studentai, pasijutome atsidūrę visiškoje tuštumoje — rimtos lietuvių kalbos studijos pasidarė nebeįmanomos. Bet ką turėjome daryti? Fakulteto dekanatas kurį laiką „delsė, nežinodamas ką daryti; nerodė iniciatyvos ir kiti fakulteto nariai, kurie turėjo šiokių tokių reikalų su lietuvių kalbos mokslu. Ilgainiui buvo sumanyta kviesti Jurgį Gerulį (Georg Gerullis), Klaipėdos krašto lietuvį aukštaitį, bet jis, gavęs pakvietimą iš Leipcigo, ten išvyko profesoriauti. Ir taip daugiau kaip metus turėjome sugaišti be jokių lietuvių kalbotyros studijų. Tuomet J. Jablonskis mane vieną kartą paklausė, ką mes, lituanistai kalbininkai, manome daryti. Ar mes norime važiuoti studijuoti į užsienį? Aš jam atsakiau, kad norėti tai labai norime, tik mūsų fakultetas tam reikalui nieko nedaro. Kiek pagalvojęs, jis mane paprašė parūpinti visai patikimą raštininką ar raštininkę. Aš jam pristačiau studentę Mariją Krygerytę, mano būsimąją žmoną, ir jis su ja parašydino tris laiškus: vieną to meto švietimo ministrui K. Jokantui, o kitus du — pro f. M. Biržiškai ir A. Smetonai, iš kurių jis tikėjosi prireikus pagalbos mūsų reikalui. Po kelių dienų K. Jokantas pasikvietė mane drauge su A. Saliu ir pranešė, kad jis gavęs iš J. Jablonskio laišką, kuriame mudu gerai rekomenduojąs, ir to laiško visiškai užtenką mudviem duoti stipendijai studijuoti užsienyje, tik svarbu, ar mudu to norime. Suprantama, mudu šį ministro pranešimą sutikome su dideliu džiaugsmu, ir, gavę stipendijas, 1925 m. lapkričio mėn. išvykome į Leipcigą studijuoti.

Prof. J. Gerulio patariamas, pagrindiniu savo studijų dalyku pasirinkau baltistiką, o šalutiniais — slavistiką ir filosofiją, o A. Saliui jis patarė pagrindine specialybe pasirinkti baltistiką, o šalutinėmis — indoeuropistiką ir filosofiją. Aš savo studijas baigiau filosofijos daktaro laipsniu 1929 m. pradžioje, parašęs disertaciją Die sla-ūischen Lehnvooerter im Altlitauischen. Sugrįžęs į Lietuvą, tuojau pradėjau dirbti Humanitarinių mokslų fakultete. Dėl tam tikrų priežasčių čia lituanistiniai kalbiniai kursai jau kurį laiką nebuvo skaitomi, ir todėl aš nuo pat pradžios turėjau pradėti skaityti visus pagrindinius kursus: istorinę lietuvių kalbos gramatiką, lietuvių kalbos istoriją bei dialektologiją, prūsų kalbą ir kt. Be to, šalimais dar turėjau spaudai ruošti savo disertaciją, visiems fakulteto studentams skaityti bendrąjį lietuvių kalbos kursą ir kt. Dar būdamas Leipcige, aš buvau susitaręs su A. Saliu, kad jis kokius metus pasiliks savo tolimesnių studijų reikalu Vokietijoje, po to sugrįš į HM fakultetą, ir tada aš išvažiuosiu į užsienį savo studijų pagilinti; bet po metų sugrįžęs, jis nuėjo dirbti į Teologijos-filosofijos fakultetą, ir aš likau vienas HM fakultete. Bet šiaip taip šį smūgį atlaikiau, ir po metų, gavęs komandiruotę, savo studijų papildyti iš pradžios išvykau į Leipcigą, paskui į Krokuvą. 1930 m. vedžiau Mariją Krygerytę. Tais pat metais pradėjau redaguoti fakultetinį kalbotyrinį žurnalą Archivum philologicum, kurio ligi 1940 m. pasirodė įš viso 8 knygos. Pagal 1931.VIII.4 vyriausybės pakeistą universiteto statutą buvo panaikinta lygiagretė kalbotyros katedra Teologijos-filosofijos fakultete, ir dėl to A. Salys turėjo persikelti į HM fakultetą. Dabar aš galėjau atsikvėpti: A. Salys, paskirtas lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros katedros vedėju, šalia kitų dalykų pastoviai ėmė dėstyti fonetiką, lietuvių dialektologiją, latvių kalbą ir kt., o aš ėmiau daugiau koncentruotis ties istorine lietuvių kalbos gramatika, lietuvių kalbos istorija bei akcentologija, prūsų kalba ir kt. 1933 m. parašiau habilitacinį darbą Daukšos akcentologija, kuri buvo išspausdinta 1935 m. Toliau aš dar buvau užsimojęs parašyti kelis pagrindinius mokslinės (istorinės) lietuvių kalbos gramatikos bei istorijos veikalus, ir tam tikslui jau buvau apsčiai prisirinkęs medžiagos. Šalia to aš dar A.Salį kalbinau drauge parašyti kalbotyrinį lietuvių kalbos vadovėlį studentams: pagal tai jis turėjo parašyti lietuvių kalbos fonetiką ir dialektologiją, o aš — lietuvių kalbos žodžių darybą, morfologiją ir sintaksę. Ir jis beveik buvo sutikęs tai padaryti, bet. . . praėjo daug laiko, ir iš to nieko gero neišėjo. Iš visų numatytų darbų tegalėjo pasirodyti mano Lietuvių kalbos žodžiu daryba (Vilnius, 1943, 768 psl.). Pagaliau dėl karo įvykių buvo nutraukta ir mano pradėta kal-botyrinė monografija Kultūriniai ir istoriniai lietuvių slavų santykiai kalbos šviesoje.

Apskritai imant, iš pat pradžios man vienam, paskiau drauge su A. Saliu daugiausia teko dirbti HM fakultete dėstomąjį lietuvių kalbos mokslo darbą. Lietuvių studentų prieauglis buvo nedidelis. Pirmaisiais metais, man pradėjus dirbti universitete, lietuvių kalbos seminaro dalyvių buvo tik keli: Andrius Ašmantas, Leonardas Dambrauskas (dabar Dambriūnas), Petras Jonikas. Jonas Kruopas, Kazys Vėlyvis ir kt. Iš jų savo aktyvumu, sumanumu ir kritiškumu daugiausia pasireiškė P. Jonikas, todėl jis, 1934 m. baigęs savo universitetines studijas, buvo paliktas ruoštis profesūrai ir vėliau komandiruotas į užsienį specializuotis. Grįžęs iš užsienio, jis toliau dirbo mano vadovaujamoj lietuvių kalbos katedroj, iš pradžios vesdamas lietuvių kalbos prosemi-narą ir skaitydamas vieną kitą epizodinį kursą. Šalia to jis ruošė savo daktarinę disertaciją Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir Aušros laikais ir ją apgynė 1942 m. sausio 31 d.; 1972 m. šis veikalai buvo Čikagoje išspausdintas kiek pakeista antrašte.

1939 m. A. Ašmantas buvo išrinktas lietuvių kalbos bei jos metodikos lektoriumi ir mano pasiūlymu buvo pasirinkęs disertacinę temą apie M. Daukšos kalbą, bet ankstyva epideminė mirtis (1949.V.19) jam sukliudė tą darbą. Taip pat ir L. Dambriūnas, dirbęs asistentu Kaune 1941-44 m., mano patarimu buvo apsiėmęs parašyti disertaciją apie lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslus, bet jis jos nebesuspėjo parašyti ir apginti Lietuvoje; jos vietoj jis 1960 m. Bostone išleido Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektus kaip atskirą darbą.
II pas. karo metu, rusams pasitraukus iš Lietuvos, bet vokiečiams dar neįvedus savo civilinės valdžios, mūsų laikinoji vyriausybė buvo sumaniusi skubomis pertvarkyti universiteto personalą. Iš HM fakulteto buvo numatyta mane ir Pr. Augustaitį iš Vilniaus perkelti atgal į Kauną. Bet man šis kėslas pasirodė gana keistas ir nesuprantamas, todėl ryžausi neapleisti Vilniaus, net jeigu man reikėtų išeiti iš universiteto. Po kurio laiko pas mane atvyko Z. Ivinskis pasiteirauti dėl mano nevykimo į Kauną, ir aš jam pasakiau: čia, Vilniuje, yra daugiausia mano klausytojų, kurių atsiųstoji delegacija mane prašyte prašė jų nepalikti; čia yra visi šaltiniai (didžiojo lietuvių kalbos žodyno medžiaga) mano spausdinamam darbui; pagaliau aš jaučiausi niekuo nenusikaltęs nei lietuvių kalbos mokslui, nei tai Įstaigai, kur tą mokslą dėsčiau; todėl į Kauną negaliu keltis, o jeigu ten nėra užtenkamai dėstytojų, tai galiu ten nuvažiuoti paskaitų skaityti, tik su viena sąlyga, kad mano pagrindinė tarnyba pasiliks Vilniaus universitete. Šis mano' pasiūlymas, atrodo, patiko, Z. Ivinskiui, ir švietimo tarėjas Pr. Germantas visą šią bylą likvidavo bematant: aš pasilikau Vilniuje, ligi Lietuva vėl buvo rusų okupuota.

Artinantis rusų kariuomenei prie Vilniaus, aš šeima pasitraukiau į Vakarus. Iš pradžios drauge su V. Krėvė-Mickevičiumi, M. Biržiška bei jo žentais ir kt. nuvykau į Vieną, o po kurio laiko persikėliau į Getingena (Goet-Prof. Fr. Špechto pasiūlymu ir pro f. Ed. Hermano pritarimu susitariau su Vanden-hoeck ir Ruprechto universitetinių knygų leidykla, kad išversiu savo Lietuvių kalbos žodžių darybą į vokiečių kalbą, ir ši bendrovė išleis šį vertimą; tam reikalui aš net buvau gavęs ir finansinę paramą iš Prūsijos mokslų akademijos. Aš tą darbą pradėjau Getingene ir toliau tęsiau Tiubingene, kur man drauge su A. Saliu teko dėstyti universitete. Šalia to aš tuomet drauge su St. Barzduku ir J. M. Laurinaičiu skubėdamas ruošiau ir Lietuvių kalbos vadovą, kuris buvo baigtas spausdinti Vokietijoje, jau man atvykus į šį kraštą.

1949 m. gale išvažiavau į JAV, ir pirmiausia sustojau Klivlende (Cleveland). Cia negalėjau pritaikyti savo specialybės, ir todėl beveik šešerius metus turėjau dirbti įvairiuose fabrikuose. 19-54 m. buvau atleistas iš darbo, ir 14 mėnesių buvau bedarbis. Pasinaudodamas ta proga, stojau į bibliotekininkystės mokyklą (Library School) ir po dviejų semestrų ją baigiau magistro laipsniu. Man baigus šią mokyklą, mano pirmoji žmona netikėtai, 1955 m. gruodžio 13 d., žuvo nuo pravažiuojančio automobilio gatvėje, o kiek anksčiau mano duktė buvo ištekėjusi ir išvykusi iš Klivlendo. Likęs vienas, aš čia nebeturėjau ką daryti ir netrukus išvažiavau į Vašingtoną, kur gavau darbo Kongreso bibliotekoje. 1959 m. balandžio 10 d. vedžiau antrą kartą — Bronę Žukauskaitę. Bet įstaiginis darbas man atimdavo patį gražiausią laiką, ir, iš įstaigos grįžęs, po 8 vai. darbo kasdieną, nebedaug ką galėdavau sau daryti. Tik nuvogdamas savo poilsio laiką, atostogomis arba šventadieniais, tegalėjau šį tą rašinėti. Tuo būdu priešokiais esu parašęs visą eilę straipsnių, Lietuvių kalbos kirčiavimą (Čikaga, 1968), Ankstyvesnę ir dabartinę lietuvių bendrinės kalbos vartoseną (Čikaga, 1971), kalbotyrinę monografiją Lietuvių vandenvardžiai su -nt- (Lituanistikos darbai, 1973, III, 9—70) ir Lietuviškuosius tarptautinių svetimybių atitikmenis (Čikaga, 1973). Neseniai esu baigęs rašyti Rašybinį lietuvių kalbos žodyną, kurio pirmoje dalyje aprašyti rašybos bei kirčiavimo pagrindai ir kai kurie su rašyba susiję žodžių darybos bei žodyno dalykai, o antroji, didžiausioji, dalis apima patį žodyną, kuriame duota apsčiai žodžių, tiek bendrinių, tiek tikrinių, reikalingų užsienio lietuvių vartosenai ir aiškinamų be kokių nors ideologinių priemaišų, kurių Lietuvoje vis dar pasitaiko: pats šis darbas, kurio bus gal per 500 psl., prieš kurį laiką jau išsiųstas spausdinti. Savo Lietuvių kalbos žodžių darybos, kurią dar Vokietijoje buvau pradėjęs ruošti antrajam vokiškam leidimui, šiame krašte dėl šaltinių ir laiko stokos nebegalėjau, kaip buvau planavęs, iš pagrindų perdirbti, kiek reikiant papildyti ir pritaikyti šių dienų mokslo reikalavimams, todėl turėjau sustoti.

Kongreso bibliotekoje dirbau ligi 1971 m. vasario 28 d. ir po 15 metų tarnybos bei 70 m. amžiaus pagal įstatymą turėjau išeiti į pensiją. 1973 m. balandžio 27 d. išvykau iš Vašingtono ir įsikūriau kurortiniame miestelyje Hot Springs, Ark., kur žymiai ramiau, saugiau ir nėra oro taršos, kaip Vašingtone. Kiek ir ką čia dar galėsiu padaryti, parodys pats gyvenimas.