Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVAISTO NOVELIŲ KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
Paskutinė Juozo Švaisto novelių knyga pavadinta "Karnavalo aikštėje" (išleido Nida Londone 1973, 284 psl.).
Gilesnių problemų nekeldamas, su lengva ironija, šmaikščiais sakiniais Švaistas vaizduoja daugiausia lietuvišką pasaulį. Dvi novelės dar iš Lietuvos buities: "Ragana iš Žeberk-štynės" ir "Saulėtos sutemos". Pirmojoj dar Žemaitės naudota tema: nelaimingai nutekėjusios kaimietės tragedija. Bet Emilija ne "Marčios" Katrė. Graži ir kupina energijos, ji spiauja į žmonių kalbas (ją kaimie-čia ragana laiko), patraukia kietu senoviškų tėvų jaunesnįjį sūnų Balį. kuris kentėjęs kietą ranką, pagaliau šernu pasišiaušia prieš tėvą dėl Emilijos. Prieš Emilijos žavesį neatsispiria ir vyresnysis brolis, kurs parvažiavęs atostogų, pasišauja Balio reikalų tvarkyti ir . . . pats ją veda. jos senam vyrui po neaiškios nelaimės miške mirus. Bene bus tai stipriausia novelė. Ilgiau kaimo nemačiusio miestiečio įspūdžiai, stiprūs ir gyvi charakteriai (tolerantas senasis klebonas, valdingas tėvas, įta-ringa ir nuolat besiskundžianti motina, despotiškus varžtus sutraukąs jaunuolis ir "ragana" Emilija (lietuviškai raganai čia duoti nauji greičiau laumės bruožai), — visi jie žėri sava ugnimi.

"Saulėtos sutemos" — sentimentalus pasakojimas apie klebono augintinius, prisiekusius vienas antram "amžiną meilę", kurą dragūnų kapitono žirgai nuneša pavėjui. Tų augintinių klebonijose ir tų "smarkių" kapitonų buvo nemažai Lietuvoje — jie įtikimi. Kiek sunkiau su globotiniu Petru, 22 metų idealistu, kuris griebiasi žemo skundo, į jį įveldamas įr kleboną, varžovui pašalinti. Novelė — vėl tikras praeities vaizdelis.

Blankūs pokario dalykėliai: "O mes vis tolstam", ir "Vakaras taigoj" — tremtiniai Prancūzijoj ir Sibire. Nei naujų spalvų, nei gilesnės vidinės įžvalgos.

Visi kiti dalykai — mūsiškiai Amerikoje. Ilgiausia novelė — "Moteris karnavalo aikštėj". Aleksandras, "jaunų talentų globėjas", jauną tapytoją Gražiną veda ne tiek iš meilės, kiek norėdamas prasikišti. Gražina užmeta meną; vaikų nėra, ir Aleksandras ima rimtai "vaginėti" ir įsigeidžia skirtis. Susmukusią žmoną ant kojų pastato energinga draugė, našlė Rožytė. Tuo tarpu Aleksandro "širdies ramintoja" Irena susižada su kitu, ir Aleksandras iš apmaudo, paūžavęs naktį su baro "dama", puola ant kelių prieš Gražiną. Gyvenime dabar to nemažai ir mus neerzina pati tema: ir ji gera pažvelgti į žmonių širdies painiavas. Bet ar čia nepajusta žmogiškos kančios, ar neįdėta darbo, bet skaitome novelę, ir mums nei šilta, nei šalta, — pabaigiam ir jau beveik pamiršę . . . Gyvesnis tipas — praktiška miesčionė Rožytė: ir iš lietuviško molio tokios Rožytės sekas lipinti (šukuotojų, vasarviečių šeimininkių, restoranų savininkių tarp jų apstu).

Lengvais brūkšniais apmesta "Šviesiaplaukė Carmen". Tai restorano savininko nelaimė, pasitraukus užkandinės pažibai Anettai, kurią jis suranda lietuvių "Tulpės" valgykloj (Anetta besanti Onutė Laumakytė). Galimų nuotykių virtinė supinta gyvai. Nors autorius nesistengia gilia* pasiknisti psichologinėse plonybėse, nejaučiama pertempimo ir mielai paskaitoma.

"Netikėtame poilsyje" praturtėję mūsų farmeriai, daugiau dėl fanaberijos, negu meną vertindami, pasikviečia muziką Karosą su žmona; nemokamai pavasaroti į kaimą. Sal-di-meili šeimininkė pasirodo betgi tokia valdinga, kad muzikui taip neleidžia nė pajudėti, jog to nervai neatlaiko: viską trenkęs, jis išdumia į miestą. Menininko nusiteikimas ir dusinantis šeimininkės taigojimas itin ryškiai sugauti.

Dar labiau atstumianti moteris — beširdė slaugė Mrs. Norkus, kaip automatas vykdanti savo tvarką ir varginanti ligonį ("Naktis prie ligonio"). Tokių slaugių ligoninėse ir senelių namuose netrūksta.

Švaistas grybštelia ir amerikietiš-koms laidotuvėms, kurios išvirsta tik žmonių sugužėjimu, pasišnekėjimais. Tai nužmogėjimo reiškiniai sukomercintuose papročiuose, kur mirties rimtis visai išniekinama ("Chaoso simfonija"). Kas pasidaro iš lietuviškų šeimos susitelkimo matome dalykėlyje "Buvo šventės": kūčios paruoštos, o vaikai studentai išsidaužia su draugais kitur. Tai, berods, nereti mamytės lepinamo auklėjimo vaisiai. Panašios šventės ir viengungių buityje ("Visai rimtai").

Autorius rašo gyva, lanksčia kalba. Pasigendame kondensuotesnio sakinio. Apstu ir banalių posakių: "Gal nieko gilesnio manyje nebėra", "Suradau save", "epiška rimtis" . . . Kenkia ir nieko nepasaką būdvardžiai: "Vaizdas nuostabiausias — didinga ir žavu, kaip užburtoj požemio pi-lyj". Arba toks negyvas, neišbaigtas sakinys: "Nutarė vykti. Šiaip ar taip bebūtų, pagailo atšaldyti,1 o gal dėl to tektų ir visai nutraukti" (3.9 p.).
Pasispaudęs autorius tikrai galėtų ir kitus dalykus patempti iki "Že-berkštynės raganos" lygio.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai