ZENONAS IVINSKIS ISTORIJOS MOKSLE Spausdinti
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   
Ivinskis, apibūdindamas lietuviškąją istoriografiją, skyrė du jos tarpsnius. Pirmąjį tapdė su tautiniu atgimimu, kada "buvo labiau reikalinga ne grynai moksliniai tyrinėjimai, bet šiltomis romantinėmis spalvomis nudažyti ir tautiniam susipratimui palenktieji Lietuvos veikalai . . . Romantiškai nusiteikę patriotai žavėdavosi didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žygiais ir jų darbais . . ., kreipdami jų žvilgsnį į taip mažai dar šių tepažįstamą Lietuvos praeitį". Romantinio praeities vaizdavimo ryškiausiais atstovais laikė Simoną Daukantą ir Joną Basanavičių, pasekusius lenkiškai rašiusį Teodorą Narbutą. "Tokia pritaikomoji ar pamokomoji Lietuvos istorija nuo XIX amžiaus galo įleido savo šaknis tautiškai susipratusioje visuomenėje", kuri ir dabar didžia dalimi savo praeitį romantiškam apvalkale tebematanti.1
Antrasis tarpsnis prasidėjęs su XX amžiaus pradžia, kada "pamažu didėjantis lietuvių studentų skaičius Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose . . .ėmė sistemingai ir specialiau studijuoti istoriją, o iš Lietuvos istorijos srities rašyti disertacijas". Ivinskis įvardijo septynis tokius 'pirmūnus': Joną Totoraitį, Joną Yča, Igną Jonyną, Antaną Alekną, Petrą Klimą, Augustiną Voldemarą ir Juozą Purickį. Paskutinieji trys, aktyviai įsijungę į Lietuvos valstybės atstatymą, nuo tiesioginių istorijos studijų atitoko; kiti keturi pradėjo dėstyti Lietuvos universitete Kaune. "Eidami į pirmuosius šaltinius ir kritiškai vertindami faktus, tie istorikai nusigręžė nuo XIX amžiaus perdėm romantiško žvilgsnio ir daug blaiviau ėmė tyrinėti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikus". Tai buvo ta "nauja, žymiai kritiškesnė kryptis",2 kurios laikėsi Ivinskis ir kiti jo kartos istorikai.

Pasiruošimas moksliniam darbui
Zenonas Ivinskis, baigęs Telšių gimnaziją 1925 ir tų pačių metų rudenį pradėjęs studijuoti Kaune, Teologijos-filosofijos fakultete, jau pirmaisiais savo studijų metais aiškiai rodėsi nesiruošiąs būti tiktai istorijos mokytoju aukštesnėje mokykloje. Tam būtų pakakę atidesnio lankymo paskaitų ir platesnio susipažinimo su pagrindine istorine literatūra. Ivinskis griebėsi uoliai mokytis kalbų, neapsieinamų Lietuvos istorijos tyrinėjimam, ypačiai lenkų ir rusų, kurių pramokti anksčiau neturėjo progos. Gerai pasisavino dar lotynų ir viduramžinę vokiečių kalbas, o vėliau pramoko italų kalbos ir laisvai galėjo naudotis prancūzų ir anglų literatūra. Mažiau dėmesio kreipė lietuvių kalbos deramai formai; ji nebuvo jam ta priemonė, kuri būtų vedusi į Lietuvos istorijos bibliografiją bei šaltinių leidinius. Gilinimasis į istorijos šaltinius buvo skatinamas jo profesoriaus Antano Aleknos, dėsčiusio Lietuvos istoriją. Tai buvo konkretus, sausais faktais tesirėmęs istorikas, nesiekęs toli už jų ribos papildomais savo aiškinimais. Seminarų darbuose Ivinskis netruko pranokti savo kurso studentų, paruošdamas gerai dokumentuotus rašinius. Praslinkus apie 30 metų, prisiminė tą savo šviesųjį profesorių:"Iš Aleknos išmokau eiti prie šaltinių — ad fontes. Jis ir savo seminaruose dažnai tik šaltinį į rankas duodavo, neminėdamas jokios literatūros".3 Savo ruožtu Antanas Alekna vienam privačiam pokalbyje užsiminė Ivinskį, jo nuomone, turintį gerų duomenų subręsti rimtu mokslininku; jam esą praverstų pasigilinti užsienyje' ir susipažinti su vakariečių istorikų darbo metodais. Baigus studijas Kaune 1929 pavasarį, Teologijos-filosofijos fakultetas parūpino stipendiją ruoštis užsienyje profesūrai.

Vokietijoje vienerius metus studijavo Muenchene pas viduramžių istorijos specialistą Heinrich Guenther ir dvejus metus Berlyne. Čia jo pasirinktais profesoriais buvo A. Brackmann, R. Holtz-mann, O. Hoetzsch ir K. Staehlin. Pastarasis buvo Rytų Europos istorijos katedros vedėjas, pagarsėjęs geru Rusijos istorijos veikalu. Albert Brackmann gerai nusimanė senosios Lenkijos ir apskritai viduramžinių valstybių istorijoje. Jis buvo taip pat Prūsijos archyvų direktorius ir vienas iš redaktorių stambaus vokiečių šaltinių leidinio Monumentą Germaniae Hištorica. A. Brackmanno žinioje Ivinskis parašė savo disertaciją, įvertintą pažymiu valde laudabilis. Desertacijos tezei buvo įteikta tik dalis stambesnio rankraščio. Visa studija Ges-chichte des Bauernstandes in Litauen buvo atspausta žinomoje serijoje Historische Studien (Berlin, 1933; pakartota 1966). Medžiagos daugiausia pasitelkta iš spausdintų šaltinių. Prof. A. Brackmanno instruktuojamoji paslauga Ivinskiui buvo tuo reikšminga, kad jis giliau įėjo į dokumentinės medžiagos nagrinėjimą. Savo įtakos paliko ir kitas jo profesorius, Otto Hoetzsch, Rytų Europos politinės istorijos specialistas. Ivinskis jam rašė politinio bruožo studijinį referatą: kaip lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas vaizdavo Vytautą Didįjį. Aktualusis politinis aspektas vėliau gana ryškiai atsispindi kai kuriuose Ivinskio raštuose.

Įgijęs filosofijos daktaro vardą (1932 gruodžio 1), Ivinskis universiteto auditoriją pakeitė archyvu. Berlyno (Dahlemo) ir Dancigo archyvų fonduose rinkosi medžiagos habilitacijai, ramstomas ir toliau A. Brackmanno. Daugiausia naujų, ligi tol nenaudotų duomenų aptiko Dancige iš Lietuvos ir Prūsijos prekybinių ryšių praeityje. Dalį tos gausios medžiagos panaudojo habilitaciniam darbui Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI amžiaus pusėje. Santrauka buvo atspausta Židinio žurnale ir išleista atskiru atspaudu (Kaunas, 1934). Ankstyvesnius laikus, iki XVI amžiaus, apėmė pirmąja dalimi savo veikalo Lietuvos prekyba su Prūsais (Kaunas, 1934). Antroji dalis liko ne visai dar aptvarkytam rankrašty. Jo pradžią — visą habilitacinį darbą, papildytą Rygos archyvo duomenimis — buvo paruošęs Praeities III tomui, kurio išleidimą sukliudė karas.

Paskaitos universitete — Kaune ir Vilniuje
Po Antano Aleknos mirties (1930) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje, tebe-vakavo visuotinės istorijos katedra. Ivinskis buvo pakviestas ją užimti 1933 rudenį privatdocento titulu; 1935 paskirtas docentu ir 1940 pakeltas ekstraordinariniu profesorium. Visą laiką dėstė Lietuvos istoriją, istorinę Lietuvos geografiją ir istorinius šaltinius. Nė vienam iš tų dalykų nebuvo tokio veikalo, kuriuo būtų buvę galima mažiau ar daugiau atsiremti. Paskaitom ir seminarų pratybom teko ruoštis, ieškant medžiagos specialiose studijose ir šaltinių leidiniuose. Ivinskis buvo susidaręs gerą bibliografinę kartoteką bestudijuodamas Berlyne ir nuolat ją papildinėjo naujai pasirodančių veikalų ir istorinių straipsnių metrika; tad dėstydamas bendrąjį Lietuvos istorijos kursą, galėjo remtis naujausiais tyrinėjimų duomenimis. Istorinei Lietuvos geografijai buvo sutelkęs apsčiai medžiagos valstybės sienom, atskirom sritim ir vietovardžiam aiškinti. Lietuvos vietovardžiai istoriniuose šaltiniuose yra iškraipyti, įvairiai rašomi net tų pačių vietovių pavadinimai; kai kurie jau dingę iš vartosenos ir nelengvai identifikuojami. Ivinskis yra bandęs tiksliau lokalizuoti Nemuno krantuose kai kurias pilis, statytas lietuvių ir vokiečių riterių (Dubysa, Junigeda, Pilėnai, Gotteswer-der, Marienburg, Marienwerder ir kt.). Istorijos šaltiniam skyrė daug dėmesio ir laiko, plačiai ir kritiškai apžvelgdamas Lietuvos metraščius, įvairias kronikas, dokumentų spausdintus rinkinius, stambesnius istorijos veikalus ir jų autorius. Šį savo kursą buvo sistemingiau aptvarkęs ir numatęs išleisti atskira knyga su smulkiu dalykų ir autorių indeksu. Rankraštis liko nespausdintas, prasidėjus II pasauliniam karui.

Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Ivinskis gavo darbo Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje, Paminklų apsaugos skyriuje, kurio priežiūrai atiteko lenkų pradėta restauruoti Galvės salos pilis Trakuose. Surinkęs iš šaltinių duomenis ir juos komentuodamas, Ivinskis priėjo išvados, kad toji pilis buvo Vytauto Didžiojo naujai statydinta 1405-08. Tai liudijančios ir autentiškos pilies liekanos, kurių tyrinėjimas buvo atliktas drauge su inž. J. Borovskiu, rekonstrukcijos plano autorium. Abiejų drauge paruošta studija Trakų salos pilis atspausta VD Kultūros Muziejaus Metraštyje (Kaunas, 1941). Nuo 1940 rudens Vilniaus un-te, Ekonominių mokslų fakultete, dėstė Lietuvos ūkio istoriją ir lygiagrečiai nuo 1941 rudens Lietuvos istoriją Kauno un-te, Filosofijos fakultete. Šis fakultetas buvo perorganizuotas ir praplėstas vokiečių okupacijos pradžioje iš buvusio Teologijos-filosofijos fakulteto. Ivinskis daug prisidėjo prie naujo fakulteto steigimo ir kurį laiką buvo jo dekanas. Vokiečiam 1943 pradžioje uždarius aukštąsias Lietuvos mokyklas, mokomasis darbas universitete nutrūko.

Lietuvos praeities aktualinimas
Lietuvos valstybei atsikūrus ir atgavus dalį etnografinių savo žemių, liko dar uždavinys atgauti praeitį, suplakamą su Lenkijos ir Rusijos istorija. Adolfas Šapoka, vienas iš Ivinskio kartos istoriku, kėlė tą reikalą savo straipsniu Raskime lietuvius Lietuvos istorijoje (Naujoji Romuva, Nr. 21, 1932). Jis turėjo mintyje Lietuvos veikėjus, dirbusius savo kraštui, bet kalbėjusius lenkiškai, tad lenkų besisavinamus, o lietuvių lyg ir išsižadamus. Tai plaukė dalimi iš nepakankamo savosios praeities pažinimo. Ivinskis mojosi praeitį labiau priartinti dabarčiai, kad darytųsi savesnė ir būtų aktualiau išgyvenama.

Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai keli istorikai, "palikę ar besirengią palikti Lietuvos universitetą", Ivinskio paraginti parašė monografiją Vytautas Didysis (Kaunas, 1930). Joje tilpo pirmas didesnis Ivinskio rašinys Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 metų, būdingas vėlesniem jo darbam — gausa faktų ir datų, surankiotų iš įvairių šaltinių. Studijuodamas Berlyne, jis vytautinę literatūrą apžvelgė ligi pagrindų, parašęs stambų bibliografinį darbą Vytautas Didysis istorinėje literatūroje ir jo perijodo bibliografija (Athenaeum, I-II, 1930-31). Vytautinėm temom priklauso dar trys mažesnės apybraižos: Vytauto Didžiojo darbai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje (Kaunas, 1930), Lietuvos vakarų sienos bei Klaipėdos klausimas Vytauto laikais (Naujoji Romuva, Nr. 120-21, 1933), Vytauto karūnacija ir jos reikšmė lietuvių tautai (Mūsų Žinynas, Nr. 9, 1938). Pačių temų įvardijimas rodė pabrėžiamą praeities ir dabarties ryšį.
Ir kitos istorinės sukaktys buvo tos progos, kuriomis Ivinskis naudojosi praeičiai aktualinti. Lietuvių visuomenėje iš seniau viešpatavo gyva aktualija — neigiamas nusiteikimas lenkų vainikuotam Jogailai. Jo 500 metų mirties sukakčiai Ivinskis parašė tris straipsnius: Jogaila Lietuvos istorijoje (Naujoji Romuva, Nr. 171-73, 1934), Jogailos santykiai su Kęstučiu ir Vytautu iki 1392 metų, Jogaila valstybininkas ir žmogus. Paskutinieji du ilgesni straipsniai atspausti bendrai rašytoje monografijoje Jogaila (Kaunas, 1935). Šis lietuvis valdovas oficialiai tiek tebuvo pagerbtas, kad tą veikalą išleido Švietimo Ministerija, atsiribojusi savo pastaba nuo Jogailos vaidmens vertinimo. Ivinskis, kaip vėliau ne kartą užsimindavo, stengėsi tą Lenkijos karalių grąžinti į didžiųjų Lietuvos valdovų gretas — jį lietuvių visuomenėje reabilituoti. Savo paskaitose A. Alekna taip pat užsimindavo šališką Jogailos vertinimą, neteisingai atitrauktą nuo anų laikų tikrovės.

Ivinskis, sakyčiau, rodė tam tikro net bailumo, kad neiškreiptų istorinės tikrovės, kur jam stigo neginčijamų argumentų. Rašydamas apie garsiąsias lietuvių kautynes su Livonijos riteriais, tą sukaktuvinį leidinį pavadino dvigubu vardu: Saulės-Šiaulių kautynės 1236 metais ir jų reikšmė (Kaunas, 1936). Kai kiti istorikai apsispręsdavo už vieną arba antrą vietovę, Ivinskis sujungė abi, tuo parodydamas, kad tikro aiškumo, kuriai vietai teiktina pirmenybė, nėra pasiekta. Panašiai neįrodomu dalyku laikė tradicijon įėjusią Punią kaip karžygiško Pilėnų gynimo vietovę, primindamas tą_ epizodą rašiniu Pilėnai ir Margis prieš 600 metų (Kardas, Nr. 23, 1936) ir vėliau rašydamas Lietuvių Enciklopedijoje (XXII, 1960). Lietuvos krikšto sukaktį (550 metų) priminė dviem savo straipsniais:
Po kryžiaus ženklu ir Krikščionybės kelias Lietuvon (Tiesos Kelias, Nr. 7-8, 1937; Nr. 5, 1938). Pagaliau, neaplenkė nė gyvai dar atmenamo Lietuvos valstybės atstatymo. Dvidešimtmečio proga apžvelgė raizgius politinius įvykius, kurie gaubė Nepriklausomybės paskelbimą: Lietuvos padėtis 1917 metais ir Vasario 16 akto genezė; Lietuvos politinė būklė 1918 metų pradžioje ir Vasario 16 aktas (Židinys, Nr. 5-6, 1938; Nr. 1-2, 1939). Straipsniam buvo panaudoti

Lietuvos Tarybos protokolai.
Sukaktuviniai straipsniai sudarė pusę Ivinskio darbų, išspausdintų Nepriklausomybės laikais. Gyvendamas vėliau Vakaruose, tą proginių straipsnių seriją pratęsė primindamas Mindaugo krikštą, vainikavimą karalium ir jo nužudymą (1263), Gedimino mirtį (1341), Liublino uniją (1569). Visa tai rodė, kaip labai jam rūpėjo gilinti ir palaikyti lietuvių visuomenėje gyvą žvilgsnį savo praeičiai. Kilęs iš Žemaičių krašto, kuris ypač intensyviai buvo Vokiečių ordino puolamas, tas atkaklias rungtis išsamiai aprašė dvejose studijose: Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų (Athenaeum, V, 1935) ir Durbės kautynės 1260 metais ir jų politinis vaidmuo (Kaunas, 1938). Antroje studijoje, vienoje iš stambesnių (114 p.), ryškintas Mindaugo santykis su Žemaičiais buvo atskirai dar nušviestas vokiškam straipsny Mindaugas und die Žemaiten, parašytam Estų Mokslo Draugijos leidiniui (1938), kai buvo išrinktas tos draugijos nariu.

Posūkis socialine kultūrine linkme
Politinė istorija, anot Zenono Ivinskio, "besivaikydama tik politinės reikšmės faktų, nekreipia dėmesio į daugybę dalykų, kurie supa žmogaus gyvenimą praeityje, kurie sudaro jo kasdienybę".4 Kad tą kasdienybę politiniai veiksniai stipriai apsprendžia, Ivinskiui nebuvo nežinoma. Jis neneigė jų reikšmės, pats nemažai rašydamas politinėm temom; bet tokiem rašiniam jau buvo pramintas takas kitų istorikų. Nuo Berlyno studijų Ivinskį labiau traukė politinės istorijos paraštėje paliekami ir mažiau kieno liesti socialiniai bei kultūriniai dalykai. Savo vokiškai disertacijai apie valstiečių luomo sklaidą viduramžiais pridėjo paraštę: įnašas socialiniams ir ekonominiams santykiams pažinti. Tam pačiam reikalui vėliau buvo skirtas rašinys apie didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominę politiką jų dvaruose. Vilniaus universitete skaitytos Lietuvos ūkio istorijos paskaitos nebuvo spaukai paruoštos; gal būt, kad daug remtasi lenkų ir rusų autoriais, ne šaltiniais. Niekieno nenaudotais šaltiniais paremti ir anksčiau jau minėti buvo jo darbai iš senosios Lietuvos prekybos. Pabaltijo istorikų pirmam kongrese Rygoje (1937) skaitė paskaitą apie Lietuvos prekybinius ryšius su tuo miestu XIV amžiuje, o tarpautiniam istorikų kongrese Šveicarijoje (1938) — apie rytinės Europos, ypač Lietuvos prekybinius santvkius su Vakarų Europa. Su prekyba siejosi įvairūs kiti kultūrinės buities reiškiniai, palikę savo archyvuose pėdsakų: pavyzdžiui, Dancige gausią ir spalvingą Lietuvos miestų ir didikų korespondenciją, kurios Ivinskis nespėjo panaudoti. Liko nebaigta speciali jo studija iš religinės srities: Medžių kultas lietuvių religijoje (Soter, 1938-39). Šiame darbe autoriaus logiška argumentacija persveria jo mėgiamą konkrečių faktų gausybę. Senajai lietuvių religijai tikrai pažinti istorinių liudijimų yra maža; tuo tarpu aiškinimų esama apsčiai, kaip rodo jo paruošta smulki ir išsami Senovės lietuvių religijos bibliografija (Soter, 1935-37, 160 p.).

Kaip senoji religija, taip ir pirmykštė lietuvių kultūra, neatsiejamai sutapusios, kai kuriais atžvilgiais gali būti tik hipotetiškai svarstomos. Pokario metais Ivinskis parašė du tokius straipsnius: Lietuvių kultūros problemos (Aidai, Nr. 22, 1949) ir Lietuvių kultūros tarpsniai (Nr. 23). Pirmam rašiny atpasakojo, kaip nuo Aušros laikų iki dabarties buvo bandoma 'susivokti tautos polinkiuose' (Bytautas) ir 'įprasminti lietuvių tautos buvimą žemėje' (Aleksa). Antram straipsny išskyrė tris lietuvių kultūrinės sklaidos tarpsnius: nomadinį- matriarchalinį, sinkretinį (pagonybė+krikš-čionybė) ir barokinį (dvarų kultūra); sustota ties tautiniu atgimimu. Ten, kur autorius rėmėsi istoriškais faktais, jo svarstymai gana taiklūs; ankstyvesni, prieškrikščioniški laikai atrodo dirbtinai į-veržti į nustatytą iš anksto schemą. Pagrindą šiem savo rašiniam nurodė pokarinę situaciją: "Vargu kada anksčiau tas klausimas buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kai lietuvių tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet ir už kultūrinę egzistenciją".5

Grįžus prie archyvinių foliantų
Archyvų fondai, kuriuose būtų galima rasti Lietuvos praeitį liečiančių dokumentų, Ivinskį taip labai traukė, kad jisai, išblokštas iš savo krašto, pasirinko skurdų gyvenimą Romoje, kur buvo "Vatikano archyvas — aruodas lietuvių kultūros istorijai'. Jame atsiradęs 1949, ta pabrėžtina antrašte jis informavo Aiduose (Nr. 3, 1950) apie savo triūsą: "Įsivaizduokime mažytę skruzdėlytę, besirausiančią didžiulio skruzdėlyno papėdėje. Šitaip čia atrodo darbas vieno žmogaus, norinčio pažinti savo krašto medžiagą". Vatikano archyve esama 250 skyrių (fondų), o dokumentų rišulių (tomų) skaičiuojama per 100,000 . . . Dažnai mėgęs kartoti posakį ad fontes — eitina prie šaltinių, jis čia įbrido į gilią versmę, kuri jį pagavo ir nešė troškuliu kiek galima daugiau jos išsemti. "Per trejus-ketverius metus jis tiek persijojo archivalijų Vatikano archyvų fonduose . . .ir tiek prisirinko, nusirašė arba nufotografavo dokumentų, liečiančių Lietuvą, kad reikėtų visą gyvenimą skirti, kad jie būtų sunaudoti mokslo darbams".6 Rinkosi dar medžiagos ir Jėzuitų ordino archyve.
Atitokdamas nuo savo darbo archyve, iš surinktos medžiagos parašė stambų veikalą Merkilis Giedraitis ir jo laikų Lietuva, atžymėtą Aidų žurnalo premija (1955), tačiau likusį rankraštyje, kai patyrė, kad Lietuvoje iš to paties laikotarpio rasta naujų reikšmingų dokumentų. Kita stambesnė studija, Šventas Kazimieras (New York, 1955). parašyta to dangiškojo Lietuvos globėjo gimimo sukakčiai priminti. Kultūrinės srities naujų faktų atskeidžia du vokiškai rašyti staipsniai: Die Drucke-rei der Jesuiten in Vilnius und die ersten litauischen katholischen Buecher ir Kirchengesang in Litauen in XVI-XVH Jahrhundert (Commentationes Balti-cae, I, 1953). Anuo metu, kai Lietuvą vis giliau tvindė atneštinė lenkų kultūra, Ivinskis parodo lietuviškos dvasios proveržas. Priešingai vyraujančiai nuomonei, kad lenkėjimas daugiausia plitęs per bažnyčias, Ivinskis pateikė faktų, įrodančių, kad tuo metu, kada nuo gimtosios kalbos nusigręžė diduomenė ir jų dvarai, bažnyčiose dar buvo išlikę lietuviški pamokslai ir giedojimai (Lietuvių kalba viešajame Lietuvos XVI-XVII amžių gyvenime, Aidai Nr. 8-9, 1953). Apžvelgdamas Lietuvos santykius su Apaštalų Sostu, taip pat pastebėjo, kad rašant tuo klausimu, ypač ryšium "su kryžiaus karais, dažnai daromos paviršutiniškos išvados, perkeliamas šių dienų nusistatymas ir norima įžiūrėti tokius dalykus, kurių iš viso tada negalėjo būti" (Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje, L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbai, IV, 1953). Čia archyvinė medžiaga panaudota tik vėlesniem laikam.

Atsirėmęs spausdintais veikalais, Mindaugo mirties sukakčiai parašė gerą jo laikų apžvalgą Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas ir jo palikimas (L.K.M. Akademijos Metraštis, I, 1965). Straipsniui sunaudota naujausia literatūra, iškeltos "šešios galutinai neištirtos Mindaugo laikų problemos" (kilmė, sostinė, apostazija ir kt.) ir paraštėje trumpai paliestas Lietuvos valdovų titulo klausimas. "Dabar yra gyvai keliamas klausimas, kad visus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius reikią vadinti karaliais, o pačią Lietuvą — karalyste . . . Akivaizdoje autentiškų Šaltinių, kurių dvasios ir jų formų perdirbti jokia teisinė logika po šešių šimtų metų nepadės, turėtų būti stipriai koreguoti naujieji išvedžiojimai . . .Didžiojo kunigaikščio titulas turi savo nusistovėjusias tradicijas, kurių negalima kaitalioti". Keleriais metais anksčiau, recenzuodamas C.R. Jurgėlos 'History of the Lithuanian Nation,' buvo kiek nuolaidesnis tuo klausimu: "Reikia pritarti mūsų valdovų (iki Krėvos akto) titulavimui karaliais. Visi amžininkai, pvz., žinoma, ir pats Gediminas vadino save karaliumi. Karaliais kronikose vadinami ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Tik vėliau teisiškai labiau išryškėja titulas Magnus Dux" (Aidai, Nr. 13, 1948). Ivinskio pažadas tą klausimą išsamiau panagrinėti, "atsiremiant į dokumentus ir kronikas",Tiko netesėtas.

Ivinskis turėjo mintyje daug planų bei temų ir gausios medžiagos jų konkretizavimui, bet jam pristigdavo laiko ir, gal būt, didesnio susitelkimo rašymui. Ypatingas jo dėmesys buvo nukreiptas į naujų duomenų archyvuose rankiojimą, nespėjant jų net panaudoti, ir neatitrūkstamą istorinės literatūros sekimą. Tai geriausiai parodo paskutinis jo bibliografinis darbas Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbai, V, 1964). Labai plačiai apžvelgta pokarinio dvidešimtmečio (1944-64) istorijos mokslo institutai, seminarai, archyvai, naujausi šaltinių leidiniai, žurnalai, istorijos veikalai ir straipsniai. Ir tai nėra tik įvardijimas autorių ir jų darbų — grynai bibliografinis indeksas, bet kritiškas vertinimas, kas teigiamo ar neigiamo apie Lietuvą rašyta, kokie klausimai ir kaip sprendžiami. Jam būtų pritikęs Lietuvos istorijos gyvosios enciklopedijos vardas. Šia jo nepaprasta Žinija gausiai pasirėmė Lietuvių Enciklopedija 1953-69), kuriai jis parašė didelį skaičių straipsnių, paremtų naujausia literatūra ir archyviniais dokumentais.

Mokslinis darbas Bonnoje
Palikdamas protarpiais Romą, nuo 1953 atvykdavo į Bonną vadovauti Baltų institutui (Bal-tisches Forschungsinstitut), įkurtam tirti Estijos, Latvijos ir Lietuvos praeičiai bei kultūrai. Atitinkamos studijos skelbiamos instituto leidžiamuose Commentationes Balticae. Pamečiui renkant instituto direktorius iš kiekvienos tautos rotacine tvarka, Ivinskis tom pareigom buvo išrinktas penketą kartų. Jam teko rūpintis instituto leidiniais, palaikyti ryšį su vokiečių ir kitų kraštų mokslininkais, teikti informacijos jiem rūpimais Baltijos kraštų klausimais. Vokietijos vyriausybės remiamas institutas glaudžiai siejasi su Bonnos universitetu. Nuo 1963 Ivinskis pradėjo jame dėstyti, grįžęs į mokomąjį darbą po 20 metų. Universitete skaitė paskaitas iš Pabaltijo tautų ir Lenkijos istorijos. Mirus prof. Horst Jablonowski, nuo 1970 pradžios laikinai vadovavo Rytų Europos katedrai.

Vadarų Vokietijoje po paskutinio karo pakilęs domėjimasis Rytų Europos istorija suaktualino ir Lietuvos praeitį, kuri universitetų paskaitose trumpai tebūdavo užsimenama ryšium su Vokiečių ordinu, Lenkija ar Rusija. Manfred Hellmann savo įžanginėje paskaitoje Muensterio universitete 1956 atkreipė dėmesį į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorinę reikšmę.7 Antroji tokia paskaita lietuviška tema buvo Zenono Ivinskio Bonnos universitete apie Lietuvos reformacijos pradžią, skaityta 1964 vasario 22. Vėliau Lietuvos kurso paskaitose buvo užkliudomi tokie opūs vokiečiam klausimai, kaip nenusisekusi jų riterių krikščioniškoji misija Rytuose, Drang nach Osten ekspansija, vokiečių okupacijos Lietuvoje, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos istoriniai įvykiai. Autentiški dokumentai, gerai parinktos šaltinių citatos, objektyvus ir kritiškas dėstymas — buvo tos priemonės, kuriomis Ivinskis įtikindavo savo tezių pagrįstumu. Bet tam reikėjo gerai pasiruošti. Vienam savo laiške rašė: "Baigiau man sunkiausią semestrą apie Pabaltijo valstybes (1918-45). Man nėra sunkesnio kurso, kaip kalbėti apie Lietuvą ir jos kaimynus po 1918. O tai užsimojau jubiliejiniais metais (1968.II.5)". Nėra abejonės, kad tos paskaitos ir apskritai Ivinskio mokslinė veikla Bonnoje ne vienam iš vokiečių padėjo blaiviau vertinti lietuvių tautos istorinius žingsnius. Tačiau platesnės vokiečių visuomenės pasiekti neįstengė. Vokiškai jo rašyta ir su Herderio leidykla sutarta leisti Lietuvos istorija (apie 400 p.) užkliuvo: autorius nesutiko priimti leidėjų pageidaujamų korektūrų savo lietuviškom koncepcijom.

Istoriografijon įrėžtas vardas
Zenono Ivinskio spaudinių aplankuose paties autoriaus sužymėti kai kurie darbai iš XIII-XVI amžių istorijos. Ligi 1965 jie sudaro 65 vienetus virš 2000 puslapių apimties. Tai stambus įnašas į Lietuvos praeities tyrinėjimus, pastebėtas ir kitų tautų istorikų. Antai, sovietinis istorikas V.T. Pašuto savo veikale apie Lietuvos valstybės susidarymą sumini 11 Ivinskio darbų. Pokarinės lenkų kartos istorikas J. Ochmariski savoje Lietuvos istorijoje (Historia Litwy, 1967) remiasi 8 Ivinskio darbais, neskaitant sudėtinių monografijų (Vytautas, Jogaila) ir Lietuvos istorijos vadovėlio (red. A. Šapoka, 1936). Rašydamas daugiausia epizodiniais ir specialiais kultūros klausimais, tik tam stambiam vadovėliui paruošė aprašymą ištiso laikotarpio nuo Algirdo mirties (1377) iki Gedimino dinastijos pabaigos (1572). Lietuvos viduramžiai buvo geriausiai jo išstudijuoti ir mėgiami. Tą laikotarpį apėmė ir plačiosios jo užsimotos parašyti Lietuvos istorijos I tomas (iki 1472). Kiti du tomai liko nebaigti. Liko nemažai kitų "rankraščių ir milžiniška jo surinktų istorinių žinių kartoteka".8 "Su Z. Ivinskiu mirtimi užgeso istorijos mokslo švyturys, švietęs ne tik mūsų tautai, bet ir kitiems".9

1. Z. Ivinskis, Lietuvos istoriografija (dalis rankraščio),
68 p., ir Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyri-
nėjimų šviesoje, 3 p.
2. Z. Ivinskis, Lietuvos istoriografija (rankraštis), 70 p.
3. R. Krasauskas, Istorikas Zenonas Ivinskis, Aidai, Nr. 7, 1968, 290 p.
4. Z. Ivinskis, Lietuvos kultūros problemos, Aidai, Nr. 22, 1949, 18 p.

5. Ten pat, 17 p.
6. R. Krasauskas, Istorikas Zenonas Ivinskis, 294 p.
7. M. Hellman, Die geschichtliche Bedeutung des Gross-
fuerstentums Litauen, Saeculum, IX, 1958.
8. V. Gidžiūnas, Istoriko Zenono Ivinskio netekus, Draugas, Nr. 6 (antroji dalis), 1972.1.8.
9. J. Jakštas, Netekome dar vieno tautos ąžuolo, Tėviškės Žiburiai, Nr. 3, 1972.