Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
'ŠTAI JŪSŲ DIEVAS" ... — B. F. SKINNER PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Paškus   
Viename rinktiniame universitete pristatydamas kalbėtoją publikai, psichologijos departamento atstovas taip prabilo: "Girdėjome, kad Dievas jau yra miręs. Subrendęs dabarties žmogus tą Dievą palaidojo, nes jis ir tebuvo silpnųjų iliuzija, o ne gyvenimo tikrovė". Rodydamas ranka į paskaitininką, pirmininkaujantis tęsė toliau: "Štai šis žmogus yra tikrovė. Jis yra jūsų dievas". Kai Skinneris artinosi prie kalbėtojo stalo, iš kėdžių pakilę studentai kėlė jam griausmingas ovacijas. Mat naujojo dievo vardas Amerikos studentams nėra svetimas. Jau įvadiniuose psichologijos kursuose aiškinama laikinųjų ryšių susidarymo teorija, o laboratorijose būsimieji psichologai mokomi, kaip sąlyginių refleksų metodiką reikia taikyti žvėrelių treniravime. Sociologijos kursuose diskutuojamas Skinerio metodikos pritaikymas natūraliai gyvenimo aplinkai, o teologijos ir filosofijos paskaitose aštriai kritikuojamos jo filosofinės prielaidos. Psichinėse ligoninėse Skinerio metodais bandoma pakeisti ligonių elgesį, o privačiose psichoterapijos sesijose mėginama gydyti kai kuriuos psichinių ligų simptomus (pvz., fobijas, azartinį lošimą, enureziją ir t. t.). Pagaliau ir Skinerio mokymo mašinos randa vis didesnio pritarimo mokyklose.

Naujausios B. F, Skinner knygos "Beyond Freedom and Dignity" (1971) proga amerikiečių spauda nepagailėjo smilkalų behavioristi-nių psichologų "vyriausiam kunigui". Jo portretu pasipuošė rugsėjo mėnesio "Time" ir "News Week" viršeliai. Net keletas brangių tų žurnalo puslapių buvo paskirta skaitytojams supažindinti su Skinerio idėjomis ir jo asmeniu. Neatsiliko nei Amerikos psichologų sąjunga. Šiemet visuotiniame sąjungos narių suvažiavime įtakingiausias šio krašto psichologas buvo apdovanotas aukso medaliu. Skinerio laurų kolekcija dar padidėjo, gavus J. P. Kennedžio fundacijos tarptautinį atžymėjimą. Atrodo, kad behaviorizmo šului pripažinimo valanda jau bus atėjusi. Ne be reikalo Skinerio gerbėjai juokaudami liepia persižegnoti, prieš suminint jų dievo vardą.

Anglų kalbos žodį behavior ar behaviour apytikriai galima būtų versti: elgesys, elgsena, išorinis veiksmas. Taigi behaviorizmas ir yra išorinių veiksmų studijavimas. Amerikietis J. B. VVatson, pasinaudodamas rusų fiziologo Pavlovo sąlyginių refleksų tyrimais, ir pagimdė psichologijoje vadinamą behavio-rizmą. Pasiryžęs psichologiją paversti griežtuoju mokslu, Watsonas turėjo atsisakyti ligi šiol naudotų subjektyvinių sąvokų (pvz., inteligencija, mintis, protas, tikslas, jausmai, asmenybė . . .), išreiškiančių kiekybiniais matais neužgriebiamą psichologinę tikrovę. Užtat žmogaus poelgius jis mėgino suvesti į aplinkos dirgiklių iššaukiamus fizinius refleksus. Atradus ryšį tarp dirgiklių ir į juos reakcijų, Watso-no įsitikinimu, psichologija galėsianti žmogaus elgseną ne tik atspėti, bet ir kontroliuoti. Skineris savo pirmtako pažiūras kiek sušvelnino. Jis neneigia, pvz., vidinių psichinių procesų žmoguje, o tik tvirtina, kad jie visiškai nereikalingi žmonių poelgių studijose. Todėl naujasis behavioristas ir apsiribojo išorinių veiksmų tyrinėjimais. Skineris pripažįsta ir genetinės struktūros įtaką gyvūnų poelgiams (Watsonas tai neigė). Vienok ir jam žmogaus elgsena susideda tik iš aplinkos dirgiklių iššaukiamos reakcijos. Tiesa, santykis tarp aplinkos dirgiklių ir elgsenos yra labai komplikuotas ir subtilus. Tačiau pats Skineris tvirtina, kad laboratorijoje ("Skinerio dėžėje") pavyko sukurti sąlygas, kurios savo sudėtingumu beveik prilygstančios natūraliai žmogaus gyvenimo apmokai. Ten, "Skinerio dėžėje", berandant įvairius pastiprinimo būdus (atlyginimą, baudimą ir jų išdalijimo tvarką) buvo išvystyta gana komplikuota "atliepų" analizė, paremta tikimybės teorija. Šių metodų pagalba psichologas gali atspėti gyvūno reakciją į atitinkamą dirgiklį. Pažįstant gi reakcijos ir dirgiklio ryšius, galima ne tik atspėti žmogaus veiksmus, bet juos norima linkme ir kontroliuoti taip, saip Pavlovas net nesapnavo.

Visa bėda, kad Skinerio ir jo kolegų bandymai buvo atlikti beveik išimtinai su žvėreliais (žiurkėmis, balandžiais, beždžionėmis). Daugelis kritikų užtat ir abejoja, ar tik gyvulių bandymais paremtą teoriją bus galima pritaikyti žmonėms. Nėra dvejonės, kad kai kuriems žmogiškiems poelgiams suprasti ir tvarkyti laikinųjų ryšių metodika pasirodė gana veiksminga. Tačiau žymus Stanfordo universiteto psichologas (artimas Skinerio krypčiai) Bandura teigia, kad ne visa žmogaus elgsena yra suformuojama laikinųjų ryšių būdu (condition-ing). Žmonės paprastai daug ko išmoksta, stebėdami kitus vadinamus gyvenimo modelius ar pavyzdžius. Šiame mokymosi procese pastiprintojai nėra reikalingi. Jei socializacijos, t. y. kalbos, papročių, kultūros ir t. t. pasisavinimo vyksmas būtų paremtas tik bausme ir atlyginimu (negatyviais ir pozityviais pastiprintojais), vargu ar žmonės tokį procesą pakeltų. Be to, Skinerio teorija nepaaiškina, kokiu būdu sudėtingos elgesio formos paeinamos iš karto, visumoje, o ne podirgių ir reakcijų gabaliukais. Pagaliau ir behavioristinei terapijai daroma priekaištų, kad ji susiaurina savo gydymo lauką. Depresijos, obsesijos, tarpžmogiškų santykių sunkenybės bei gyvenimo prasmę liečia egzistenciniai žmogaus klausimai arba menkai tegvildenami, arba visai ignoruojami (Bre-ger, McGaugh, Rosenhan, London). Kai kas rimtai klausia, ar laikinųjų ryšių metodika gali būti sėkmingai pritaikoma šizofrenikų gydymui ir ar psichinio ligonio pagerėjimas pasiliks ir už ligoninės sienų (Franks, Kalish). Kai kas įtaria, kad ir skinerinė terapija nesanti moksliškesnė ir objektyvesnė už psichoanalizę, hipnoterapiją ar chemoterapiją (Breger, McGaugh).

Pats naujojo behaviorizmo šulas nekreipia dėmesio į kritikų priekaištus. Jis absoliučiai tiki savųjų metodų veiksmingumu žmonių poelgiams formuoti. Savo optimizmą jis remia iš dalies laboratorijose surinktais duomenimis, iš dalies visuomeninių mokslų pažanga, labiausiai betgi jo filosofinėse prielaidose slypinčia žmogaus samprata. R. Herrsteino (buvusio Skinerio mokinio ir dabartinio Harvardo psichologijos departamento galvos) nuomone, nėra esminis klausimas, ar mes galime žmogų kontroliuoti, ar ne. Pagrindinė problema glūdi tarp determinizmo ir laisvos valios. Jei mes nesame mašinos, tuomet negali būti ir kalbos apie žmogaus elgsenos mokslą. Skineris nedvejodamas išpažįsta, kad "žmogus yra mašina ta prasme, kad jis yra dėsningai besielgianti sistema" (202). Skineriui žmogus esąs genetinės struktūros ir aplinkos sukurtas produktas. Kaip tik šioje vietoje Skineris psichologas ir pavirsta Ski-neriu filosofu. Šioje vietoje pasirodo jo materialistinės filosofijos pagrindai: žmogaus laisvė ir vienkartinė jo vertė virsta iliuzija. Nuosekliai tada reikia girti ne herojų, bet jo aplinkos pastiprintojus; kaltinti ne kriminalistą, bet jo gyvenimo sąlygas; keisti ne žmogų, bet jo aplinką; "žavėtis žmogaus pasiektais laimėjimais moksle, mene, literatūroje . . . taip, kaip žavimės audringa jūra, pageltusiais rudenio lapais ar kalnų viršūnėmis" (213). Žmogaus ir gamtos veiksmai, Skinerio įsitikinimu, palenkti akliems būtinumo dėsniams.

Taikydamas laikinųjų ryšių teoriją palaikantį determinizmą, Ro-gers Skinerio dalyvavimą psichologų suvažiavime sykį taip paaiškino: "Nors dr. Skineris ir galėjo galvoti, kad jis pats pasirinkęs atvykti į šį susirinkimą, kad jis turėjo tikslą skaityti čia paskaitą, iš tikro tokios mintys tėra tik iliuzijos. Iš tikro jis pabrėžė tam tikrus ženklus ant popierio ir ištarė tam tikrus garsus šioje vietoje tik dėl to, kad jo genetinė struktūra ir aplinkos poveikiai praeityje laikinųjų ryšių susidarymo būdu jį taip apsprendė. Jis kaip asmuo čia visiškai nefigūruoja . . . griežtai moksliškai kalbant, jis kaip asmuo ir neegzistuoja" (cituota iš R. May. Psychology and the Human Dilem-ma, Princeton: Van Nostrand, 1967. 171). Skineris su tokiu paaiškinimu sutiko. Tas pats Rogers, priklausąs Amerikos psichologų panteonui atsakingo pasirinkimo i laisvės) patirtį laiko vienu iš esminių psichoterapijos faktorių, sukeliančių psichiškai sužalotos asmenybės pasikeitimą.

Skineris klaidingai supranta vadinamų "mentalistų" laisvės sąvoką, aiškindamas laisvą žmogaus aktą kaip bepriežastinį veiksmą. Jis pats gi laisvę nusako kaip išorinės kontrolės stoką (nebuvimą). Tokia laisvės samprata yra klaidinga (nors logiškai plaukianti iš Skinerio filosofinių prielaidų), nes ji nepaliečia laisvės esmės. Anaiptol panašaus priekaišto negalima daryti praktinėj srityje. Nors Skineris filosofas ir yra simplistiškas, Skineris praktikas pasirodo realistiškai taiklus. Jis primygtinai tvirtina, kad ten, kur individualinė laisvė dievinama, kur ji paverčiama summum bonum, ten visuomenei gresia pražūtis. Visa leidžianti Vakarų kultūra, Skinerio įsitikinimu, gali būti pakeista drausmin-gesne Rytų santvarka. Neribota individo teisė į laimę vedanti prie katastrofiško žmonių dauginimosi. Nevaržomas ekonominės gerovės kūrimas išsemia planetos išteklius, užteršia vandenį, orą ir žemę. Nekontroliuojama atominių ginklų gamyba gresia žmoniją sunaikinti. Net pačiose Jungtinėse Valstybėse nepajėgiama sustabdyti infliacijos, nes bijomasi susikirtimo su individualinėmis laisvėmis. Neįstengiama išsikapstyti iš šiukšlių miestuose, nes nedrįstama varžyti kai kurių grupių laisvės. Tačiau galutinai visi mažiau nukentėtume, jei prisiimtume šiokius tokius suvaržymus. Vis dėlto Skineris pripažįsta, kad baudžiamoji kontrolė šiuo metu pasidarė neveiksminga. Užtat jis siūlo vietoje negatyvių pastiprintojų (bausmės) griebtis pozityvių (atlyginimo) kontrolės priemonių, t. y., vietoj botago pasiūlyti morką. Tačiau morkų dalijime reikia laikytis laikinųjų ryšių teorijos dėsnių. Pvz., maisto ar pinigų dalijimas turėtų būti sąlygotas žmonių noru griebtis darbo ar jų pastangomis išsivalyti savo kiemus. Žinoma, šitokia pasiūla liberalinėms nosims atsiduoda diktatūra. Bet ir vėl Skineris realistas primena liberalui svajotojui, kad nei meile, nei laisve nepasieksi taikos ir tvarkos. Iš tiesų, šv. Augustino posakis "mylėk ir daryk, ką nori" tinka tik šventiesiems, o ne savanaudžių masėms.

Tradicinis laisvės ir žmogaus kilnybės supratimas, Skinerio įsitikinimu, ir kliudo pakeisti pasaulį taip, kad Vakarų kultūra galėtų išsilaikyti. Dėl to behavioristų vyriausias kunigas ir siūlo, užmiršus laisvę ir žmogaus nepakartojamą vienkartiškumą bei kilnumą, pakeisti aplinką tokiu būdu, kad joje žmonės taptų natūraliai gerais ir darytų tai, kas naudinga jiems patiems ir visuomenei. Šitokią utopinę bendruomenę Skineris jau senokai aprašė savo romane "Walden Two" (1948). Naujoje knygoje "Beyond Freedom and Dignity" mėgina ją teoriškai pagrįsti. Joje (toje utopinėje bendruomenėje) žemė, pastatai ir gamybos priemonės priklauso visiems. Narių tarpusavio santykiai paremti egalitarine sistema. Nei titulai, nei rangai nenaudojami. Muzikai, menui ir literatūrai skiriama daugiausia laiko. Konstruktyvus narių elgesys gausiai atlyginamas (ne pinigais), o destruktyvūs veiksmai ignoruojami. Nepažįstama nei pavydo, apkalbų, nei idealios laisvės. Šitokios komunos egzistuoja ne tik Skinerio vaizduotėj, bet ir tikrovėje. Jų užtiksi Virginijos, Kalifornijos, Illinois, Michigano ir kitose valstijose. Tiesa, šių komunų likimas dar neaiškus. Finansinės sunkenybės ir mažas nuolatinių narių skaičius palieka jas tik bandymo stadijoje. Vienok Skineris svajoja pagal tuos pačius principus perplanuoti visą pasaulio kultūrą. Jis viliasi suformuoti pasaulį, kuriame žmonės galėtų gyventi, dirbti ir mylėtis saugiai ir taikingai. Jis nori, kad žmonija turėtų pakankamai maisto, švarią aplinką ir nebūtų atominės kataklizmos grasoma. Jis tiki, kad visa tai galima pasiekti, pritaikius jo laikinųjų ryšių metodikos dėsnius valdžios formai, mokymo įstaigoms ir ūkiui. Kitaip sakant, tik pavertus pasaulį į "Skinerio dėžę", bus galima suformuoti žmonių elgseną. Reikia, tiesa, nepamiršti, kad, keičiant aplinką, kontroliuojami ne tik žmogaus veiksmai, bet ir jo norai, troškimai bei polinkiai. Tokiu būdu laisvės klausimas niekada neiškilsiąs. Žmonės gyvensią laisvės iliuzijoje. (Visvien, Skinerio įsitikinimu, žmonių veiksmai, galvosena ir skoniai yra ir dabar manipuliuojami).

Prieš Skinerio utopiją pasisako ne tik filosofai ir teologai, bet ir nemaža dalis jo kolegų psichologų. Egzistencialistai psichologai (R. May, C. Rogers, M. Boss) Skinerio utopiją vadina totalitarizmu. A. Bandūra, E. Hilgard (Stanford) netiki, kad Skinerio siūlomuoju mastu būtų galima žmonių mases kontroliuoti. Moralistai teigia, kad žmogaus manipuliavimas nėra etiškas, nežiūrint, ar jis vykdomas botago ar morkos pagalba. Nusikalstama prieš žmogų ne tik tada, kai prievarta iš jo atimama pasirinkimo laisvė, bet ir tuomet, kai pasiūlytos laimės vardan pats žmogus pakloja laisvę prie kontrolieriaus kojų. Sunaikinamas asmuo ypač tada, kai sugrupuojama aplinkos veiksniai taip, kad pasirinkimo laisvė žmogui visai neberūpi. Labiausiai gąsdinantys klausimai palieka dar neatsakyti. Kas, pvz., bus naujo pasaulio kontrolieriumi? Kas nustatys Skinerio idealioj bendruomenėj blogio ir gėrio kriterijų? Kas pagaliau kontroliuos patį kontrolierių? Kas apsaugos jį nuo turimos galios piktnaudojimo? Utopijos autorius bando nuogąstautojus nuraminti ta mintimi, kad jo sistemoje būsianti abipusinė kontrolė. Kontroliuojamieji paveiks kontrolierių, kaip, pvz., studentai paveikia mokytoją, piliečiai valdžią, darbininkai darbdavį ir net vergai savo varovus. Kad antikontrolė būtų veiksminga, reikia kontroliuotojus padaryti visos grupės nariais, sutapatinti su kontroliuojamaisiais (pavaldiniais). Dviejose rolėse funkcionuodami (drauge būdami valdytojais ir valdomaisiais), jie negalės savo galių piktnaudoti. Jei jie bandysią naudoti tik negatyvius pastiprintojus (bausmę), tuomet jie būsią iš savo pozicijų išmesti. Hitlerio kontrolė buvusi paremta negatyviu pastiprinimu (bausme), užtat jis ir praradęs kontrolieriaus kėdę. Deja, Skineris užmiršo, kad tūkstantmetinės imperijos vadą nuvertė nuo sosto ne jo "dėžės" gyventojai, bet sąjungininkų armijos. Kai kurie Skinerio sekėjai į visą šį reikalą žiūri kiek blaiviau nei jų mokytojas. Jie sutinka, kad laikinųjų ryšių metodai gali būti piktnaudo-jami. Padariniai priklausysią nuo to, kas tomis priemonėmis pasinaudos.

Nepaisant šių gąsdinančių pasekmių, Skinerio utopinis romanas "Walden Two" paskutiniais metais pasidarė labai populiarus. Paties autoriaus nuomone, jo knyga duodanti progos jauniems žmonėms pasvajoti apie geresnį pasaulį. Tai ir esanti pagrindinė knygos pasisekimo priežastis. M. Novak gal dar taikliau nusako Skinerio utopijos populiarumo priežastis. "Subyrėjus tradicinėms vertybėms, daugelis pradėjo ieškoti naujos socialinės tvarkos, naujos meilės bendruomenės. Be ateities vizijų šie žmonės pražūtų. Užtat utopija pasidariusi jų ramentu, užpildančiu Dievo anksčiau turėtą vietą". Iš tiesų, psichologiškai kalbant, utopinė svajonė ir yra ne kas kita, kaip religinė vizija. Taigi naujųjų behavioristų dievas neapleidžia ir religinių problemų. Deja, didysis psichologas šioje srityje virsta menku teologu. Jo metafizinės prielaidos uždengia jam akis nuo dieviškųjų horizontų. Dievybę jis užtat ir suveda į savo terminologijos žargoną. Jam Dievas ir yra ne kas kita, kaip negatyvus (pragaras) ar pozityvus (dangus) pastiprintojas. Šiais iliuziniais žodžiais operuodami, dvasiškiai, kaip gatvės policininkai, ir tvarką žmonių elgseną. Savo naujoj bendruomenėj Skineris Dievui vietos jau nebepalieka. Tačiau jis pataria būti atsargiems su religijos pašalinimu. Reikia ją pasilaikyti tol, kol bus surastas jai tinkamas pakaitalas. Bet kaip su mirties klausimu? Ir šią amžinąją žmogaus problemą Skineris sprendžia naiviu techniko blaivumu. Žmonių giminė, nepasiekusi galutinio tobulumo, evoliucinėj kelionėj pražūsianti. Ji mirs ugnyje, lede ar radiacijoj. Neišbėgs ir individas nuo mirties rankų, palaidojančių žmogaus laisvę, vienkartiškumą ir vertę. Nežiūrint to, žmogus privaląs egzistuoti gyvenimui, o ne mirčiai. Jis turįs pasitenkinti ta mintimi, kad jo darbai prisidėjo prie žmonijos gerovės pakėlimo, kad jo pastangos palaikė kultūrą. Kaip matome, Skineris čia nieko naujo nepasako. Tuos pačius patarimus kadaise davinėjo Vienos psichologas Freudas. Tas pačias viltis anuomet reiškė komunizmo apaštalas Marksas. Teisingas buvo Camus, sakydamas, kad "žmogus yra ta jėga, -kuri galutinai panaikina visus tironus ir visus dievus!".
Antanas Paškus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai