Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Seklumo auka PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRAS MELNIKAS   
Povilas girdėjo, kaip pro įstaigos langą žiūrintis Jan kažką šūktelėjo juodariui Alfai. Povilas pakėlė galvą. Alfa prisiartino prie lango, bet Povilas neišgirdo įprasto ratų gumos cyptelėjimo, aotomobilių trenksmo ar kitų kuriozų.

Jan ir Alfa persikreipę žiūrėjo iš dešimto aukšto lietaus daužomo lango į apačią. Jie kažką matė, ir netrukus langus apspito dar keli tarnautojai.

Nuo Povilo stalo pro langus matėsi, kaip iš pilko dangaus be pertraukos pila ir pila didelis lietus. Jis kažkodėl atrodė panašus į tą, Senajame Testamente aprašytąjį, su pažadu, kad tokių nebebus. Prisiartinus prie lango, Povilui atrodė, kad šį kartą iš gretimo dangoraižio kažkas iššoko, ir jie visi žiūrėjo, kaip apačioj kažkokia moteris guli ant apsemto asfalto.

Kiek atokiau sustoję, keli praeiviai, pasistatę apykakles ir nuo lietaus keistai susirietę, puslankiu ją apstoję beveik nejudėjo. Vienas ranka pamosavo. Ir keli tuo metu perbėgo į kitoj gatvės pusėj dunksantį žemutį Hamburgers pastatėlį. Tur būt. telefono. Mosikuojantis pakeldavo galvą ir, lyg kažkam grasindamas, ranka rodydavo į viršų. Puslankis pamažu užsidarė.

Visa tai neaiškiai matėsi pro varvantį langą. Iš dešimto aukšto žiūrint, atrodė, kad lyja ne tik i? viršaus. Vėjui lašus varinėjant, atrodė, kad lyja skersai ir horizontaliai, lyg žemės traukos dėsniai būt pasikeitę. Dusliu trenksmu atsimušdamas sienon, vėjas keldavo čiurkšles į viršų, ir tada atrodė, kad lyja iš apačios, iš pačios žemės. Kitoj lango stiklo pusėj siausdami, vandens šlakai reginį iškreipdavo: žmonių puslankis ištykšdavo, siūbuoją pastatai iškildavo, po to, lyg vandens prisigėrę, laikinai nugrimzdavo ir, kaip nuo gelmių spaudimo skęstantys laivai, plyšdavo ir su-sprogdavo į tūkstantines sąryšio neturinčias šukes.

Sužaibavus, matėsi stogai. Kaip priplotos juodos gedulingos burės, jie atrodė jau nepajėgia daugiau lašų sugerti. Iš kaminėlių driekėsi balti dūmeliai ir maišėsi su drėgmės migla. Atrodė, kad ir garuojantys stogai sunkiai alsuoja, o pro jų kraštus pilasi vamzdžiuose užsmaugtos čiurkšlės ir kažkas neatsikvėpdamas lyg gargaliuoja.

Ir Hamburgers pastatėlio stogas rūko. Kažkas iš jo ' išlėkė, pasilenkė prie nelaimingosios ir, rankom pamosavęs, įlėkė į dangoraižio vestibiulį. Laiks nuo laiko reti automobiliai pračiuoždavo gatve. Keli sulėtino, bet pravažiavo. Vienas senas dengtas išvežiojimo furgonas prie šaligatvio sustojo. Durys prasidarė, kažkas iššoko ir žioplių grandinėn įsimaišė.

Nuo šio pirmadienio skaičiuojant, lijo jau trys dienos ir trys naktys . . . Prasidėjo penktadienį — staiga — nuo ryto iki vakaro, kaip iš gausybės rago visą dieną be perstojimo žliaukė ir žliaukė iš dėl kažko pasipiktinusio dangaus. Patvino gatvės, kanalizacijos vamzdžiai, kaip paskenduoliai, po tiltais atrajojo miesto gelmių pilve nesutelpančius skystimus. Po darbo Povilas, ilgai klaidžiojęs po šalutines gatves, permirkęs ir labai vėlai grįžo į savo namus. Šeštadienį jo vaikai braidžiojo po gatves, o rūsy prasiveržė vanduo ir vakar, sekmadienį, nei iš šio, nei iš to, žiūrėdama pro langą, jo žmona pravirko . . .

— Ko verki? Kas tau?
Ji nieko jam neatsakė. Atrodė, kad kažkokia kraupi šmėkla — liūdesys — vaikščiojo apie namus. Ir ne tik jai. Ir Povilui pereidavo keisti šiurpuliai. Atrodė, lyg lietus, negalėdamas jų nugalėti, pasiuntė dar senas, tik urviniam žmogui žinomas depresijos dvasias, kad jis pakeltų savo rankas prieš kitą laukinį, ar šiandien — prieš save patį. Tai buvo šiurpo bangos, kurios jį dirbtinai pakeldavo ar kaip skiedrą daužė į nevilties kampus. Ir diena tada buvo nebe diena, o naktį net sapnai neteikia paguodos ir nei iš šio, nei iš to jis pabusdavo ir nežinodavo kodėl.

Laikrodis tiksėdavo, bet tamsoje jam atrodydavo, kad yra du laikai, kad tokiu metu vienas yra paskolintas kažkokiam pamąstymui. Atsikėlęs, Povilas vaikščiodavo po tamsius kambarius kaip šmėkla, nedrįsdamas įžiebt šviesos, ar, sofos kampe susirietęs, tyliai tūnodavo. Kampe su cigarete lūpose, atrodė, sėdėjo lyg ne jis, bet kažkas kitas iš kažkur nužengęs, nežinia kieno pažadintas žmogus. Akims užtemus, šaltis jam brovėsi po oda, jis kratėsi, bet urvinio žmogaus baimė lindo vis giliau ir giliau, ir tuomet . . .

— Ji buvo ligonė, — sušlapęs ir gerokai pavėlavęs tarnautojas sako.

J. Bagdonas      Audra (tempera. 1967)

Alfą tai pasiekia keistai. Jis, kas neįprasta, nereaguoja, bet, palenkęs galvą, klausosi, ką sako Jan.

Iškalbus Jan, atrodo, tik "žmogaus dalia, sakyk tu man, kokia kartais yra žmogaus dalia" pamoks-liškai dusliu balsu išvedžioja, o Povilui į galvą lenda Brechto frazė, kuri baigiasi "... und dann kommt die Morai". Taip, filosofai daug ką yra apie tai pasakę, apie tą "Morai" ir staiga jam atrodo, kad dangoraižis po jo kojom susiūbuoja ir į jo plaučius veržiasi miesto migla ir kažkoks uždusimas.

Jam atrodo, kad oras pamažu pasidaro vandeniu ir kad, spaudimo neišlaikę, trūks dangoraižio stiklai. Pirmieji, apačioje gulinčio miesto aukštai bus vandens ir purvo apsemti. Išsigelbėti bus galima tik keltuvais. Žmonės bėgs gatvėmis į vestibiulį ir, perpildytas keltuvas kelsis, lašėdamas dumblais. Pro duris ūžtels kriokianti banga, pavėlavę kabinsis, keltuvo durys trinktels, suspausdamos liekančiųjų pirštus. Tik kraujuotas rėžis liks. Nors išsigelbėjusieji laimingi kelsis, bet gal durų plyšyje jiems vaidensis apačioje likusių nelaimingųjų sutrėkšti nagai . . .

Kelias minutes sustingęs, taip Povilas galvojo žiūrėdamas iš dešimto aukšto lango apačion, kol nesucypė sirena. Iš už kampo gatvėn suktelėjo ambulansas ir nuleistu gailestingai verkiančios mergytės balseliu artėjo prie šaligatvio. Pro srovėm varvančius vandens šlakus matėsi, kaip žioplių lankas lengvai prasidarė, apsupo ambulansą ir. lyg sauja apėmę, susiklijavo.

Jan ir Alfa ir dar keli tarnautojai tylėdami sujudo grįžti prie stalų. Povilui atrodė, kad visa tai tęsėsi tik akimirką — lyg jie kaip kažkokia maža skiedra ant seklumos sustojo, įstrigo ir vėl pajudėjo ant bėgančios dienos vandens. Bet nelaimingoji, žmonių apstota apačioj, gal nepajėgdama nuo seklumos atsiplėšti tapo jos auka.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai