Dabarties žmogaus dilemos: MEILĖ AR TIESA? Spausdinti
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Dilema perkeltine prasme reiškia būtinumą pasirinkti vieną iš dviejų nepageidaujamų galimybių. Dilema dar vadinamas ir bet koks sunkus pasirinkimas. Tokių sunkių pasirinkimų, nepageidaujamom kryptim besišakojančių kryžkelių yra pilnas dabarties žmogaus kelias. Dilemos lydi jo privatų gyvenimo stilių ir visuomeninių įstaigų pavidalus, jo darbą, kūrybą ir mokslą, jo moralę ir net jo religiją.

Pasirinkimas tarp laisvo ir kontroliuojamo ūkio, tarp laikino gamybos apstabdymo ir išteklių nukreipimo į alkstančios žmonijos dalies ūkį, tarp nevaržomo žmonių prieauglio ir galimo žemės išteklių išsėmimo, tarp grupių interesų ir krašto gerovės, tarp individualinių teisių ir socialinės atsakomybės, tarp darbo etikos ir "fun" kulto, tarp žinių krovimo ir charakterio auklėjimo, tarp vadinamos elgsenos (behaviorizmo) psichologijos ir žmogaus psichologijos, tarp psichodelinės mistikos ir tradicinės religijos . . . Tai tik keletas pavyzdžių iš modernaus žmogaus dilemų katalogo. Tačiau dabarties painiuose gyvenimo labirintuose neįmanoma nei jas visas atpažinti, nei jas išanalizuoti. Užtai mėginsime prie jų prieiti kitu keliu — gyvenimo pavidaluose prasiki-šusių žmogaus sampratų keliu.
----
Praplėstas tekstas paskaitos, skaitytos LKMA suva-
i:avime Bostone 1973 rugsėjo 1.
---
Regis, K. Marksas bus teisingai pastebėjęs, kad mus supančių klausimų šaknis yra žmogus. Jei taip, tuomet dabarties dilemų raizginį būtų galima suvesti į jų šaltinį — žmogų. Iš tiesų, šiandien žmogus bene ir bus pati didžiausioji dilema, sunkiausiai atspėjama mįslė. Ją išspręsti reikštų išspręsti ir kitas jį gaubiančias sunkenybes. Deja, "jokiame kitame žinojimo periode žmogus nebuvo tapęs labiau problematišku sau pačiam, kaip mūsų dienose . . . Mes jau nebeturime aiškios ir pastovios žmogaus idėjos. Nuolat skaičiumi besidauginantys paskiri mokslai, užsiimantys žmonių studijomis, mūsų supratimą apie žmogų labiau supainiojo ir aptamsino, negu išaiškino".1 Jei toks Max Schelerio pastebėjimas tiko pirmajam šio šimtmečio ketvirčiui, tai jis dar labiau tinka ir paskutiniajam. Jei visą istoriją laikysime žmogaus pastangomis save suprasti ir save išreikšti, tai nūdien išvysime šių pastangų apogėjų. Tiesa, kad šiandie žmogaus sąvoka yra miglota, kad dabarties žmogus dažnai nežino nei kas jis yra, nei kur jis eina. Taipogi tiesa, kad jis užsispyrusiai ieško savęs ir sau vietos pasaulyje. Šis savęs ieškojimas betgi vyksta vadrnamų "vizijų", arba modelių, pagalba. Tie žmogaus modeliai, sakytume, yra lyg kokie akiniai, pro kuriuos žmogus žiūri į save ir į jį supančią visatą. Jie vienaip ar kitaip ir nusveria alternatyvų pasirinkimą dilemų kryžkelėje. Juk kuria linkme protingasis gyvūnas nukreipia savo žvilgsnį, kuria kryptimi ryžtasi save skleisti, ta kryptimi jis didžia dalimi suka ir savo darbus, savo kūrybą. Už kiekvieno dabarties klausimo sprendimo slypi vienokia ar kitokia žmogaus sampratos prielaida.

Šiandien minties ir veikimo horizonte bene ryškiausiai prasikiša keturios žmogaus apybraižos: marksistinis prometėjus, psichodelinis mistikas, kapitalistinis hedonistas ir evangelijų krikščionis. Nors periferijose tos apybraižos viena su kita ir susilieja, bet užtat centruose jos išlaiko savo savitumus. Kapitalistinis hedonistas pvz. siekia patogumų ir laimės produkcijos pagalba; marksistas — autentiško žmogaus kolektyvinėj nuosavybėje; psichodelikas to paties ieško subjektyvizme, o krikščioniui pilnas žmogiškumas tegalimas tik santykyje su Dievybe. Kuriai iš šitų vizijų reikia pavesti gyvenimo formavimą, bene ir bus pati didžiausioji dabarties dilema. Į ją, į tą vizijų sankryžą ir bandysime pažvelgti krikščioniškos moralės šviesoje.

Tačiau bandydami nušviesti dabarties pasaulėžiūrinius sankirčius, privalome pasirūpinti, kad mūsų pasirinktoji šviesa nebūtų blanki. Eidami į tamsius ir painius klausimų labirintus, turime į rankas pasiimti šviesų krikščioniškos moralės žibintą, t.y. aiškiai žinoti krikščioniškos etikos normų galutinį šaltinį. Bet ar tos normos taipogi neatsidūrė dilemos taške?

I. MEILĖ AR TIESA? Pastaruoju metu ir krikščionių tarpe girdime kalbant apie senąją ir naująją moralę. Senoji esanti paremta tiksliu įsakymų bei įstatymų pildymu, o naujoji — meile. "Naujoji" teigia, kad krikščioniškos doros esmė esanti ne atkaklus taisyklių prisilaikymas, ne aklas paklusnumas autoritetiniam Bažnyčios mokymui, bet tarpusavio meilė, kurios negali įgyvendinti nei jokios taisyklės, nei jokie mokymai. Etinė teorija, statanti meilę dorovės centran, mums yra žinoma situacinės etikos vardu.2 Pagal ją, meilė yra vienintelis mastas, apsprendžiantis veiksmo gerumą ar blogumą, leistinumą ar neleistinumą. Meilės normos pakanka ir konkrečiam individo elgesiui reguliuoti. Juk doros gyvenimas reikalauja lankstumo, kurį gali duoti tik meilė, bet ne sustingusios elgsenos taisyklės. Argi doros tikslas yra ne smulkmeniškas, tikslus įsakymų pildymas, bet greičiau rūpestingas ir suprantantis kito žmogaus poreikių išpildymas? Norėdami būti dorais juk neprivalome klausti, ko iš mūsų reikalauja įstatymas, bet ką mes privalome daryti, kad esamomis aplinkybėmis išpildytume meilės reikalavimą? Juk argi ne meilė yra krikščioniško gyvenimo žymė? Argi ne visi Dievo įsakymai suvedami į Dievo ir artimo meilę? (Mt. 22, 34-40). Argi ne meilė, šv. Augustino posakiu, mylėk ir daryk ką nori, išvaduoja krikščionį iš įstatymų jungo? Pagaliau, argumentuoja naujosios etikos sekėjai, argi ir evangelijų Dievas nėra mylintis tėvas atsidavęs žmonijos gerovei, susiejęs savo likimą su žmonijos likimu? Juk pati Dievo esmė yra meilė, todėl ir krikščioniškos doros bei gyvenimo esmė privalėtų būti meilės atsakymu anai didžiajai Meilei.

Nepaisant įspūdingų argumentų, Notre Dame universiteto teologijos profesorius St. Hauerwas naujoj meilės etikoje randa didelių spragų.3 Jo įsitikinimu, toks meilės pabrėžimas, kokį randame ' naujoj" moralėj, esanti bloga teologija ir vedanti prie blogos etikos. Hauerwas įspėja, kad mūsų teologiniai įsitikinimai negali būti suvesti į meilės dorą, kad krikščionybė pirmoje eilėje nėra meilės etika, nei krikščioniškoji moralė — banalių šūkių apie meilę ir brolybę rinkinys. Jis "meilės" etikos antpuolį grupuoja teologijos ir etikos mokslų sparnuose.

Iš tiesų, Dievas yra meilė (Jn 4,8; 1 Jn 4,16). Tačiau giliausia teologine prasme Dievas yra meilė tik trejybiniame paslapties kontekste. Ten matysime, kad Dievo esmė yra davimas, atsivėrimas, ne užsitvėrimas. Tėvas "duoda" visus dalykus savo sūnui. Dieviškieji asmenys taip atsiveria vienas kitam, taip priartėja vienas prie kito, kad jie tampa viena tos pačios esmės Būtybe. Meilė juk ir yra būties būčiai artuma, polinkis, jungtis. Taigi trejybinė jungtis, polinkis "duoti" (šia prasme meilė) yra Dievo vidinio gyvenimo žymė. Šiuo atveju meilės terminas nesudaro jokių sunkenybių. Sunkenybės atsiranda tada, kai bandome Dievo esmę nusakyti meilės žodžiu, atitrauktu nuo trejybinio konteksto. Tuomet jau nebe Dievo prigimtis nusako meilę, kuri yra jos esmė, bet bendroji meilės sąvoka nusako Dievo prigimtį. Tokiu atveju Dievas tampa jau nebūtimi. Gi iš degančio krūmo Mozei buvo duotas aiškus atsakymas: "esu tas, kuris esu" (Exod. 3,14), o ne tas, kuris myliu. Nors Dievo esmė yra meilė (trinitariniame kontekste), tačiau ji negali būti pati savęs tikslu. Dievas yra meilės Dievas ne todėl, kad jis nori meilės, bet todėl, kad jis yra mūsų buvimo (egzistencijos) tiesa. Dievas neegzistuoja, kad meilę padarytų realia, bet meilė yra reali, nes Dievas egzistuoja. Dievas gali pas mus ateiti meilėje tik todėl, kadangi jis ateina kaip Dievas, kūrėjas, palaikytojas ir mūsų atpirkėjas. Kiekvienu atveju ne meilė yra Dievo buvimo pagrindas, bet Dievo buvimas yra meilės pagrindas.

Tiesa, evangelijose meilė užima iškilią vietą Kristaus mokyme. Žinome didįjį įsakymą, skatinantį žmones vienas kito meilei (Mk 12, 30-31). Tačiau įsidėmėkime, kad Jis neskatina meilės, kuri būtų savo pačios tikslu, bendra elgesio norma. Meilė, kurią Kristus įsako, nėra bet kokia meilės bendrybė, bet tokia meilė, kokia mus Dievas mylėjo (Jn 15, 12). Taigi krikščioniškos meilės įsakymo negalima atskirti nuo paties įsakymo davėjo. Kristus neatėjo mums pasakyti, kad mes privalėtume vienas kitą mylėti, bet kad žinotume Dievo karalystę esant jo asmenyje. Kristus neatėjo mūsų raginti meilei, bet sudaryti sąlygas, kurios tą meilę įgalintų. Kitaip tariant, meilės įsakymas nėra atitraukta, bendroji elgesio norma, kurią būtų galima atskirti nuo Dievo atperkamojo veiksmo.

Evangelijoje reikalas neina apie meilę, bet apie tą dievažmogį Kristų. Taigi, ir evangelijų dora nėra meilės dora, bet ištikimybės Kristui etika, — Kristui, kuris mūsų paskirtį sujungė su savąja, padarydamas mūsų gyvenimo istoriją savąja istorija. Gi toje istorijoje Kristus nėra nei meilės pamokslininku, nei meilės pavyzdžiu. Jei jis tokiu būtų, tuomet meilė virstų jo darbų norma, užuot jo darbai buvę meilės norma. Pagaliau, kaip meilės ir sutarimo skelbėjas galėjo pakliūti ant Kalvarijos kryžiaus? Kam gi galėjo užkliūti vyriškasis "Emily Post", rekomenduojantis mandagumo taisykles ir absoliučią toleranciją? Kristus pakliuvo ant kryžiaus ne dėl to, kad jis apie meilę kalbėjo, bet dėl to, kad jis skelbė Dievo teisingumą, nurodinėjo žmonių kaltes, dėl to, kad jis apreiškė save kaip naujos karalystės, tiesos ir teisingumo karalystės nešėją. Juk jis pats mus įspėjo, kad neatėjo nešti žemei tolerantiškos ramybės, bet tiesos kalavijo Mt 10, 34). Už tą tiesos "kalaviją", ne už meilę Kristus ir buvo mirtimi nubaustas. Taigi, jei ir mes norime būti ištikimi evangelijai — išmokti mylėti, privalome visų pirma išmokti Jį sekti, Jo įsakymus laikyti (Jn. 14, 15; Mt. 19, 12). Juk Jis tas Galilietis yra mūsų "kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn. 14, 6). Užtat ir krikščioniškoji etika savo pagrinduose yra tiesos etika. Kitaip ji nėra nei krikščioniška, nei pajėgi atsakyti žmogiškosios situacijos reikalavimams.

Logiškai bei psichologiškai meilės etiką paanalizavę pastebėsime, kad pro ją, lyg pro kiaurą rėtį, išbyra viskas: pelai ir grūdai. Kitaip sakant, naujosios meilės etikos principai nepajėgia atskirti blogų veiksmų nuo gerų. Reikia žinoti, kad meilė gali būti autentiška tik tada, kada ji tiesiai žvelgia į sąlygas, kuriose mes privalome mylėti šioje planetoje. Meilė negali būti akla, bet turi matyti pasaulį ir žmogų tokį, kokie jie yra. Gi žmogus nėra angelas. Jis savo kūne nešiojasi ir gležnus gėrio daigus ir veržlias blogio šaknis. Paprastai, ką žmonės vadina meile, tėra tik emocijos, kurios vengia tiesos lyg maro. Tai pvz. dažnai atsitinka "sėkmingose
moterystėse, kur abu partneriai nedrįsta pažvelgti tiesai į akis. Taip abiejų gyvenimas gaubiasi tiršta laimės iliuzija, kol pagaliau vieną dieną(kokia ta laiminga diena!) praregi, kad meilė be tiesos yra prakeikta meilė. #

Vadinamoji naujoji meilės moralė paprastai pasitraukia į siauras tarpasmeninių santykių ribas. Vienas kito supratimas, vienas kito priėmimas, sutarimas, aš-tu santykiai pasidaro tarytum žmogaus siekių viršūnė. Tačiau etiniu požiūriu mūsų gyvenimas užgriebia daug plačiau negu dviejų asmenų tarpasmeninę sąveiką. Žmogus yra ir visuomeninė būtybė. Jis gyvena bendruomenėje. Užtat jis ir negali išvengti visuomeni-nių-socialinių klausimų, kurie reikalauja ne meilės, bet teisybės. Meilėje vienas partneris atiduodamas kito partnerio, viena grupė kitos grupės gerai valiai. Deja, iš patirties žinome, kad gera valia gali lygiai tironiškai kitus kontroliuoti, kaip ir bloga valia. Ne be reikalo Š. Amerikos juodukai siekia jėgos (politinės ar kitokios . kad apsaugotų savuosius interesus. Jie nebenori priklausyti nuo baltųjų liberalų geros valios. Jų nevilioja baltųjų siūlomas susitaikymas meilėje, kol jie nebus lygiai traktuojami. Liaudies priklausomybė nuo partijos geros valios taipogi yra pati didžiausia komunistinės santvarkos žaizda. Geros valios, meilės vardan generaliniai partijų sekretoriai ("šventosios galvos") paaukojo milijonus gyvybių. Iš tiesų didžiausi blogiai kyla ne iš blogų norų, intencijų, bet iš išprotėjusios meilės, bandančios savo akiratin įtraukti visą žmoniją. Hitlerio Vokietijos "meilė", Stalino liaudies "meilė" ir yra tos išprotėjusios meilės — meilės be tiesos — pavyzdžiai.

Pagaliau ir tarpasmeniniuose santykiuose meilė, neparemta tiesa ir teisybe, nėra nei reali, nei konstruktyvi, o labiau griaunanti ir sentimentali. Juk negali būti meilės be pagarbos. O pagarba remiasi kito teise būti taip, kaip jis yra, o ne taip, kaip jis man vertingas. Juk mes ir nesame drauge tik tam, kad būtume drauge. Mūsų drauge buvimo tikslas yra žmogiškojo išsiskleidimo įgalinimas. Gi žmogaus fiziniam, psichologiniam ir dvasiniam brendimui yra reikalingas gyvenimo turinys, kitais žodžiais, gyvenimo vertybės. Sakysime, šeimos gyvenimas, kuri laikosi drauge tik vien dėl to, kad būtų drauge, darosi tuščias ir skurdus.

Dorinis gyvenimas nėra sudarytas iš aplinkybių, kuriose visada būtų etiškai protinga griebtis meilės principo. Herbert McCabe taikliai pastebi sakydamas, kad "kiekvienas ir menkiausio intereso klausimas yra klausimas, kam bus padaryta skausmo; įsakymas kiekvieną (problemos) paliestąjį mylėti nepadeda klausimo sprendimui"4. Čia klausimas nėra įskaudinti (nuskriausti) ar neįskaudinti, bet ką teisingai įskaudinti. T kia yra gyvenimo tikrovė, kad kiekvienas įstatymas, įsakymas, ir siekdamas bendro gėrio, vis ką nors nuskriaudžia. Šauktis meilės tokiais atvejais reiškia užtikrinti dorinio gyvenimo garbę ir skausmą šioje tikrovėje. Meilės aktas, nepamirškime, nebūtinai reikalauja kito poreikių išpildymo, sakysime, kito seksualinių potraukių patenkinimo. Priešingai, jei meilė remiasi tiesa, jei norime kitą mylėti, kaip jis privalėtų būti mylimas, mes privalome kartais atsisakyti išpildyt kai kuriuos jo poreikius, kai kuriuos jo reikalavimus. Meilė, kuri remiasi tiesa, gali iš mūsų pareikalauti ir to, kas galėtų atrodyti šiurkštų, bejausmišką ir net žiauroka. Versti pvz. vaiką eiti į mokyklą, nors jis ir baisiai nenorėtų; neduoti narkotikų atsipratinimo periode, nors pacientas ir labai dėl to kentėtų; nutraukti neleistiną erotinę meilę, nors tas žingsnis kuriam nors partneriui ir didelį skausmą sukeltų ir t.t. Tai tik keletas šiurkštaus elgesio pavyzdžių. Iš tiesų, kiekviena dorinė dilema nešasi su savimi didesnę ar mažesnę skausmo dozę. Tokia jau yra žmogiško gyvenimo dalia šioje planetoje.

Beje, šioji tikrovės dalia priveda mus dar prie subtilesnio, bet ne mažiau svarbaus etinio klausimo. Ar galima būtent kitus leisti kentėti dėl mūsų principų? Jei mes nenorime nuvalkioti Evangelijos, jei mes pažįstame mus supančios tikrovės tiesą, atsakymas į šį klausimą tegali būti aiškus — taip. Jei mes norime dorai gyventi, privalome leisti kitiems dėl mūsų principų kentėti5. Kristus ne tik leidžia sekėjus dėl jo kentėti, bet juos net laimina (Mt. 5, 11). Tačiau toks teigimas jokių būdu nepateisina religinių principų vardan praeityje padarytų skriaudų ir neteisybių. Tačiau jos galės būti išvengtos, ne padarius toleranciją savo pačios tikslu, bet tik pasitikint tiesos galia. Jei meilė ir švelnumas-gerumas pasidaro tikslu savyje, tai ženklas, kad žmonės jau į nieką nebetiki. Nenorint versti kitus ir save pačius dėl principų kentėti, reikštų prileisti, kad šiame gyvenime nieko nebėra vertingo, dėl ko mes patys ar kiti galėtų aukotis. Priešingai, sutikus, kad yra gyvenime aukos vertų dalykų, darosi svarbu ne tai, kad mes kenčiame, bet tai, kad dėl tiesos kenčiame. "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės" (Mt. 5, 10).

Suprantama, musų samprotavimai remiasi prielaida, kad yra tiesa ir kad mes galime ją pažinti. Atrodo, kad naujoji meilės etika kaip tik ir bando tiesos klausimą užtrinti, laikydama jį doros mokslui nereikšmingu. Taip darydama ji pasistūmėją į subjektyvizmą, arba į dorinį reliatyvizmą. Norėdama betgi išlaikyti bendrąją doros bazę, tiesos, gėrio ir teisingumo kategorijas ji pakeičia meilės kategorija, padarydama meilę galutine doros norma. Jei mes nepajėgiame pažinti nei tiesos nei klaidos, nei gėrio nei blogio, ar ne logiškiau mums tada būtų gyventi tuo pagrindiniu atvirumu, kuriuo visa pakenčiama, visa priimama, su viskuo sutinkama, ką tik aplinka pasiūlo. Jei nepažįstame tikro Dievo, tuomet visus dievus įsileidžiame į savo pažiūrų panteoną. Jei negalime pažinti objektyvios tiesos, tuomet visų nuomonės vienodai teisingos. Bet be tiesos principo meilės moralė jau išvirsta į tolerancijos moralę, kurioje "gerumas" pasidaro pamatine dorybe. Deja, atsisakius objektyvaus tiesos pagrindo, moralės kelias pasidaro labai slidus. Subjektyviniu tolerancijos grindiniu galime taip slystelėti, kad meilė pavirs nebe rūpesčiu kitais, bet mūsų pačių norų bei pomėgių pateisinimu. Veltui griebtumės tada sąžinės sąvokos. Ji mūsų neprilaikys. Sąžinės balsas, neugdytas objektyvioj tikrovėj, gali būti tik mūsų .norų bei užgaidų balsas. Visa tai betgi yra jau prisipažinimas, kad nei mes negalime pakilti aukščiau savo potroškių, nei laukti iš kitų, kad jie už savo pogeidžių iškiltų. Taip "meilės" ugnyje ir ištirpsta gėrio ir blogio objektyvūs mastai, palikdami tik subjektyvių, individualių norų, užgaidų bei nuomonių anglis.

Paneigus tiesos pažinimo galimybę, nebeįmanoma darosi ir moralinė argumentacija. Kitaip sakant, negalėdami tiesos pažinti, negalime protu įrodyti, kas dora ir kas nedora, kas teisinga ir kas klaidinga. Moralinis argumentavimas užleidžia vietą įsitikinimui, protavimas-jautrumui. Užtenka tuomet pasakyti, jog aš jaučiu ("I feel"), kad mano veiksmas etiškai būtų priimtinas. Svarbu, kad žmogus yra nuoširdus, kad jis kalba :r veikia nuoširdžiai, o ne tai, kad jo kalba teisinga ir jo veiksmai dori. Nuoširdumas nėra vienodas. Yra dvasinis nuoširdumas (ištikimybė žinomai tiesai) ir jausminis nuoširdumas, kylantis iš momento nuotaikos. Šiuo atveju iš sąmonės ir pasąmonės kylantys impulsai formuoja tikrovės viziją, kuri yra tiek pastovi, kiek pastovūs patys impulsai bei jausmai.
 Keičiantis nuotaikoms ir jausmams, keičiasi ir ištikimybė toms iausmais paremtoms pažiūroms. Suprantama, tik Siam pastarajam nuoširdumui palieka vietos "naujos" meilės etikoje. Pagaliau šitos teorijos kontekste išvis nebegalima kalbėti apie teisingą ar klaidingą, blogą ar gerą elgesį, nes ten doros kategorijos yra paverstos psichologiniais terminais. Jos žodyne nebelieka nedoro žmogaus, o tik emocinis ligonis. Nuodėmė ten tampa liga, o dorybė — emocine sveikata.

V. van Gogh  Ant amžinybės slenksčio

Meilės etikos teorija Vakarų kultūroje, atrodo, virsta intuityvine dora, kuri neleidžia išvystyti tvirtų etinių argumentų. Šūkis "visuomet elkis taip, kad atliktum didžiausią meilės aktą" menkai tepadeda didžiųjų dabarties problemų sprendime. Jų sprendimui, be gero dalyko pažinimo, reikia kieto darbo, aštrios ir sudėtingos proto analizės bei tvirtų etinių principų. Be šių sąlygų meilės dėsnis greit išvirsta ideologija, pateisinančia mūsų pačių interesus ir nenorą aukotis. Tą mūsų egoistinį pasiteisinimą dar pastiprina meilės etikos sukurta iliuzija, kad mūsų veiksmai savaime darosi teisingi, jei jie atliekami iš meilės. Kaip tada tokia moralės teorija galės vadovauti didžiųjų žmonijos klausimų sprendimui? Kaip ji tada, sakysime, nušvies negimusios gyvybės naikinimą, žemės išteklių bei ūkio gaminių pasidalinimą, žmonijos prieauglio sumažinimą, modernaus karo ir ginklavimosi klausimą, tautų laisvės problemą "socialistinėse" imperijose ir t.t. Šioms ir panašioms sunkenybėms spręsti meilės moralė pateikia labai silpnas ir miglotas direktyvas. Praktikoje gi meilės principas pasidaro veiksminga direktyva tik tada, kai jis paverčiamas grubiu utilitarizmu. O tai jau reikštų doros sunaikinimą. Tuomet iš "meilės" patariamas paliegėlių ir nepagydomų ligonių naikinimas; iš "meilės" žmogaus gyvybei šaukta prieš šiaurės Vietnamo miestų puolimą, o tylėta, kai Izraelio lėktuvai puolė Egipto gyventojus; iš "meilės" žmonijos gerovei puolamas Amerikos "imperializmas", supylęs apie 150 milijardų dolerių į kitų tautų kišenes, ir tylima prieš Rusijos imperializmą, pavergusį eilę tautų . . . Tai tik keletas į utilitarizmą išvirtusių meilės etikos pavyzdžių.

V. Kisarauskas   Natiurmortas su portretu
Šio skyriaus pradžioje kėlėme klausimą, ar krikščioniškos moralės pagrindu yra meilė ar tiesa. Pasisakėm už tiesos principą. Matėme, kad teologija, šventraštis, filosofiniai ir psichologiniai argumentai remia tiesos principą kai galutinį krikščioniškos moralės pagrindą. Tačiau pasisakyti už tiesos principą dar nereiškia pasisakyti už legalistinę moralę. Prigimtinė dorovė, kurios gelmės atsiveria Kristaus asmenyje, nesunkiai derinasi su tiesos principu. O prigimties įstatymu laikome ne suakmenėjusių įsakymų visumą, bet dinamiškąjąVtikrovę, žmogaus polinkį tobulėti ir save realizuoti konkrečiomis jį supančiomis aplinkybėmis dialoge su Dievu ir žmogumi6. Kitaip tariant, krikščioniškos moralės mastas yra besiskleidžianti žmogaus prigimtis, kurios pilnuma apsireiškė dievažmogyje Kristuje. Tokio pilnutinio, taigi idealaus žmogaus šviesoje ir bandysime artintis prie tų pagrindinių žmogaus ir jį supančios tikrovės vizijų. Pradėsime nuo marksistinės utopijos, kurios statybai pavergta trečdalis žmonijos, bet kurios vizijomis žavisi ne vienas Vakarų svajotojas. (Bus daugiau)