V. ALANTO "ŠVENTARAGIS" Spausdinti
Parašė Vladas Kulbokas   
VYTAUTAS ALANTAS: Šventaragis. Istorinis romanas. Du tomai. Vilties draugijos leidykla, Cleveland, 1972 ir 1974. 407 (t. 1) ir 615 (t. 2) psl., 13 dol. (kietais viršeliais — 15 dol.). Aplankas T. Valiaus.

Pirmiausia iš romano reikalaujame įdomumo: autoriaus savito pasaulio, gyvų jo žmonių, idėjų, įvykių, gamtovaizdžių, savito stiliaus, kurie kartu suimti sudaro romano žavesį. Nelygu, žinoma, skaitytojas ir jo reikalavimai. Dideli istoriniai romanai patraukia jaunimą ir taip pat vyresnio amžiaus žmones. Pirmiesiems autorius paprastai nešykšti nuotykių, įtemptų situacijų; antruosius, ypač mūsų buityje, nutolusius nuo savo krašto, traukia tolimos praeities vaizdai, kur matome savo kraštą ir jo buvusius galingus valdovus, atliekančius nuostabius darbus . . .

Prieš 50-60 metų godžiai skaitydavome V. Pietario "Algimantą", I. Kraševskį, H. Sienkevičių. Juos skaitėme paaugliai ir prasimokę rašto suaugėliai. Žavėjomės legendinių kunigaikščių Lietuva, nuostabiais žygiais, paslaptingomis salomis ir t.t. Paskui, nors ir ne romanas, ėjo V. Krėvės "Šarūnas", pavergęs didinga asmenybe jaunus mūsų protus, žavėjęs puikiu stiliumi; vėliau — B. Sruoga su savo dramomis atnešė bajorų Lietuvą, su audringais "Radvilais Perkūnais", su patetiškais K. Sapiegomis, o dar anksčiau — su Jogaila. Paskutiniu metu mūsų praeitis ir vėl grįžo literatūron, ypač Mindaugo laikai: J. Kralikausko, J. Marcinkevičiaus ir dabar Alanto veikalas. Gal čia rašytojus traukia tragiška Mindaugo asmenybė ir Lietuvos likimo paralelės: Mindaugas senovės Lietuvos ir naujųjų laikų santvarkos susikirtimo centre, politinių aplinkybių verčiamas, laužo savo asmenybę, turi apsikrikštyti, kad išgelbėtų savo giminę ir savo tautą. Mūsų laikų lietuvis taip pat laužomas ir baisia kaina perka tautinę gyvybę.

V. Alantas didžiuliame 1000 psl. romane eina į praeitį ieškoti idealaus lietuvio, tautinės religijos, tautos žmoniškumo idealo.

Istorinių romanų pagrindiniai veikėjai dažnai būna istoriniai asmenys; bet būna ir autoriaus išsigalvoti. Taip pat ir jų veiksmus bei žygius ne labai te varžo istorijos teisybės rėmai. Pakanka, kad nebūtų vaizduojami svetimi to laikotarpio tikrovei bei dvasiai dalykai bei idėjos.

V. Alantas negausius ano meto istorinius asmenis ir tikrus įvykius išpina įvairiausiais savo fantazijos įvykiais, gausiai prideda išgalvotų asmenų, sukuria platų anuometinės Lietuvos vaizdą. Čia daug autoriaus pasaulėžiūros ir ypač meilės įsivaizduotai senovei.

Pagrindiniai romano veikėjai — Šventaragis ir Mindaugas. Pirmasis — legendinis autoriaus idealas, antrasis — istorinis Lietuvos vienyto-jas. Jo idealas Šventaragis nebuvęs niekados miręs: jo pavidalas visada buvęs gyvas lietuvių tautos tūkstantmetės istorijos akiračiuose. Autoriui Šventaragis yra realus, kaip ir pati lietuvių tauta. Jis pasistengęs tik įvilkti į žmogiškąjį pavidalą — suformuluoti, kas glūdėjo ir šiandien tebeglūdi lietuvio pasąmonėje nuo Amžinos Ugnies laikų Volgos, Dniepro, Vyslos, Nemuno slėniuose (tokia buvusi geografinė Lietuvos apimtis anuomet). Užsimojimas milžiniškas tiek psichologiniu, tiek geografiniu požiūriu.

Šventaragis — Suginto ir Eglės, Padysnio kunigų (kunigu autorius vadina kunigaikštį) sūnus. Padysnis — šiaurės rytuosna pastūmėtos Lietuvos dalis. Šventaragis nuo pat gimimo dievų globotinis. Jam gimstant Perkūnas trenkė į tūkstantmetį ąžuolą, o motina sapnuoja tris Laimas, kurios jam lemia ilgą ir iškilų gyvenimą. Jam dažnai rodosi jo dievas globėjas — Aitvaras. Vaikelis nuo mažens ne toks kaip kiti. Suaugusius jis klausia keblių ir išmintingų klausimų. Jis gailestingas, bičiuliaujasi su žemos kilmės berniukais, žemdirbiais, amatininkais, prastuoliais. Jo žvilgsnis paveikia tėvą dovanoti belaisviui ir pabėgėliui Sėliui gyvybę. Jis užauga išmintingas, atsargus, gudrus ir net klastingas, o jo fizinė jėga kaip milžino. Jis įžymaus kunigo sūnus, o ištikimai pamilsta bitininko dukterį Ramunę, kad ir kaip jį vėliau vilioja karvedžio duktė Dagnė, Gundė Daumantienė ir kitos gražuolės. Jis anksti įsisąmonina genties reikšmę (tai įvyksta kiek staigokai). Jis dievų išrinktasis. Krivis Dievalta apie jį sako: "Dievai dosniai šliūptelėjo tau ant galvos auksinės išminties grūdų" (1,258). Ir pranašauja jam skaudų dievų išrinktojo kelią: "Išrinktasis atsiduria tarp kūjo ir priekalo: tarp dievų valios ir žmonių apakimo" (ten pat). Ir pats Perkūnas nemėgstąs "prasikišusių medžių". Šventaragis nuoširdus Šventosios Ugnies garbintojas. Ta Ugnis jam Amžinosios Tiesos ir Išminties versmė. Svarbiausia tiesa yra genties tiesa: "Būk teisingas visiems, bet pir-mon galvon turėk prieš akis savo genties tiesą, būk jai ištikimas ir kovok už ją iki paskutinio savo atodūsio" (I, 259). Giliai tikintį Šventaragį drumsčia žolininkas Kulva, savotiškas bedievis, kuris gamtą laiko žiauria pamote, nes joje eina žiauri kova dėl išlikimo. Anot jo, tik užsispyrėliai išplėšia iš Motinos Gamtos slėpinius ir priverčia ją tarnauti žmogui. O dievus sukuria žmogaus mintis. Aklas pranašas Tvirbutas pranašauja Šventaragiui, kad Didysis Likimas pastatys jį kariuomenės priešakyje, jo žygiais maitinsis visa gentis "ir jo išmintis belsis į ateities duris" (I, 282).
Šventaragis nepaprasto gerumo savo broliui Švarnui: kad nesugėdytų suaugusio vyro, jis paauglys, pasiduoda jam; bet tas įtūžęs nori jį nužudyti, ir Šventaragis nugali. Švarnas iš gėdos išbėga į gudus. Gudrumu nugali maištininką Kantą. Jo tėvai ir giminė stoja prieš jo pasirinktąją neturtėlę merginą, nejaučia, kad atėjo nauji laikai, kad tarnavimas genčiai turi jungti visus luomus. Šventaragis ištremiamas . . . lankyti kitų valdovų dimstis (dvarus). O santykiuose su valdovais jis garbingas, kietas, santūrus, nevergas. Tai apsigimęs viešpats. Kietas ir šmaikštaus žodžio derybininkas su Mindaugo varžovu, Žemaičių dalies kunigu Vykintu. Kitur savo gerumu pralenkia priešišką žygūną Kernių. Subrendęs ir įgijęs daug gyvenimo išminties, suprasdamas grėsmingas Mindaugo Lietuvos vienijimo darbo aplinkybes, kai reikia pasirinkti: žūti pačiam su savo gimine ir tauta (gentimi) ar priimti naują tikėjimą. Šventaragis aiškina, kad pats tikėjimas ir jo esmė yra amžini dalykai, keičiasi tik forma. O su priešais kartais reikia kovoti jų pykčių ginklu — veidmainyste. Pagaliau visi nauji tikėjimai reikalaują kraujo. Tad ir Mindaugui teksią kapoti krikščionybės priešų galvas. Pagaliau dar liekas vienas kelias: pasikrikštyti iš būtinybės; kas nori, tesikrikštija. Užlietų aukurų ugnis liks mūsų širdyje. Mindaugas ir pasirenka šį kelią, o Šventaragis lieka ištikimas seniesiems dievams: išsikelia iš Kernavės, kur gyveno tarnaudamas Mindaugui, ir pasiskiria "keliauti per žmones ir skelbti senųjų dievų valią" (II, 526). Jį, didelį išminčių, žmonės pramena Šventaregiu. Jis savo mokiniams aiškina, kad dievybė tai žmogaus mintis, o žmogaus amžinybės troškulys "sugniūžta ties Amžinybės anga". Jis laimina visus žmonių luomus ir darbus, skelbia dievų ir tėvynės meilę, o priešams neturi būti pasigailėjimo. Šventaragio mirtį apsiaučia apotezė: Perkūnas ir Bangpū-tys mato jį jojantį laumės juosta Paukščių Tako link, palydimą jo mylimiausio dievo Aitvaro. (Šita apotezė ir dažnas Aitvaro rodymasis Šventaragiui dvelkia mitinėmis pasakomis, iškrinta iš romano tikrovės; plonutis meninio įtikimumo šydas trūksta .. .). Šventaragio asmuo, tapytas daugybe spalvų; veikėjas, atrodo, nepakelia visų tų dorybių ir dėl to stokoja tikros gyvybės.

Tryliktono amžiaus Lietuva — atskirų kunigų valdoma. Jos priešai stiprėja, pavergdami lybius, sėlius, latvius. Mindaugas, Kernavės srities kunigas, užsimoja Lietuvą suvienyti. Jo sumanymą palaiko daugumas krivių, dainiai, jaunuomenė. Pranašas Tvirbutas apie Mindaugą sako: "Dievų valia atkastas deimantas, žėri skaisčiau už visus kitus deimantus . . . Didysis Likimas pastatys jį kariaunos priešaky, jis pagirdys savo žemę priešų krauju, jo žygio vaisiais maitinsis visa gentis, ir jo išminties žodis belsis į ateities duris" (I, 281-282). Bet įspėja apie pavojų, jeigu jis pakels ranką prieš Amžinąją Ugnį: prieš jį sukils savieji, Perkūnas jiems padės, "o karūnuota galva bus nublokšta po kojų" (I, 327). Jis pats mato savo kelio sunkumą. Vienintelio valdovo vietos jis siekia visokiomis priemonėmis: įtikinėjimu, gerumu, gudrumu ir pagaliau žiaurumu. Grįžtančius iš Volinijos Lietuvos sritinius kunigus vaišindamas Kernavėje įkalbinėja susivienyti. Kunigų tarpusavio piūvynės jam padeda. Susivienijimo nuotaikas kelia ir dainiaus Džiugo giesmė. Bet dalis kuligų šiaušiasi (Žemaičių Vykintas, senis Kunotas). Mindaugo aktyvus: „čia žodis, čia darbas". O jo priemenės: "Kur neužtenka žodžio, reikia griebtis tvoklės" (II, 19). Jis gerai pasirenka padėjėjus — Parnų, Šventaragį ir pirklį Remezą . Mindaugas žino, kad žmonės linkę už gera piktu atmokėti. Kad ir pats Likimas jam keršytų, jei tik jo žygis būrį naudingas genčiai, jis nesustotų. Mindaugas žino valdovų vienišumo kelią. Dievai už tai jiems atsilygina galia daryti savo šaliai gera, ar ji nori ar ne. Bet valdovas irgi žmogus. "Viešpačiai dažniausiai žūsta dėl žmogiškų silpnybių (II, 356. Tai lyg savojo likimo nujautimas dėl santykių su Daumantiene). Visą Lietuvą suvienijęs, vis besipriešinančiam Vykintui Mindaugas pagraso nušluosiąs jo Tverus. Čia romano dramatinė įtampa pasiekia aukščiausio laipsnio, ir skaitytojas tikisi greitos atomazgos. Bet autorius staiga, nepajudamas, kaip gudrusis Mindaugas tai prisileido, pakiša nelauktą peripetiją — pats Mindaugas savo priešų apsuptas Vorutos pilyje. Išsigelbėti nuo pražūties lieka tik vienas kelias — krikštas. Naujo Dievo įsileidimas — priešo įsileidimas. Gal bus išgelbėta karalystė, bet žus lietuvis. Kodėl tyli galingieji dievai? Pasirodęs iš ano pasaulio pranašas Tvirbutas reikalauja neapleisti senųjų dievų. Mindaugas, it karalius Lyras, kaip pamišęs audroje. Atsigavusiam Šventaragis pataria veidmainės kelią ir genties teisybę. Mindaugas ryžtasi krikštytis, jo priešų santarvė suyra, Vykintas žūsta. Tolimesnis Mindaugo gyvenimas susiklosto iš istorijos žinoma linija. Tragiško valdovo asmuo autoriui išėjo gana gyvas. Duodama ir ilga eilė kitų gyvų asmenų: Kunotas, Kernius, Kantas, Erdvilas, Vykintas, Vismantas, Sėlis, Velža, Švarnas, Vosylius, Vyžeikis, Daumantas ir Daumantiene, Malūnėlis. Ypač gyvi blogieji, o geresniesiems kartais gresia mažakraujystė (Ramunė, Šventaragis . . .). Autorius aiškinasi lietuvių radęs gerų ir blogų. Tai tiesa, bet krikščionių gerų tai nepasitaiko (pusėtinas tik Sėlis). Prie kitų veikėjų čia nėra vietos sustoti.

Alantas užsimojęs duoti platų anuometinės Lietuvos gyvenimo paveikslą. Jis daug pasakoja apie pilis, senovės religiją, susižinojimo priemones, medžioklę, karybą, amatus, prekybą ir arklių lenktynes (jo pirklys Remeza — tikras "Algimanto" Armino brolis, o lenktynės su klastomis irgi paralelė). Aiškina Lietuvos susivienijimo veiksnius, Rygos įkūrimą, įvykius po Mindaugo mirties (blyški romano dalis); informuoja apie popiežius Inocentą III ir Ho-norijų III. Sausi proziniai istorijos, kultūros, religijos aprašai, neperėję per autoriaus kūrybos žaizdrą, autoriaus pasakojami, bet veikėjų neišgyvenami, yra negyvas kūnas romane. Jauni skaitytojai greičiausiai tas vietas peršoks neskaitę. Senesnieji, kai turi laiko, skaitys galvas linguodami: dar kartą tos vaidilutės, tie iškalbingi kriviai . . .

Visos dievijos viršūnėje jaučiamas Pirmapradis; paskui eina Perkūnas, jo vietininkas žemėje, įvairiai vadinamas, ir visi kiti žemesnieji dievai. Tie dievai kartais matomi, kaip ir mirusieji karžygiai, bekeliaują į Anapilį, Amžinybėn. Vieninteliai tautos (genties) auklėtojai — kriviai, žygūnai. Tos dievijos, švenčių ir papročių aprašinėjimas sudomina nebent estetiniu požiūriu, kaip kitados Vydūno amžinos Ugnies kultas.

Krikščionybės vaizdas kiaurai neigiamas. Suprantamas ordino riterių atstumiąs vaizdas po tiek Lietuvai atneštų nelaimių. Bet ir kiti krikščionys tokie pat. Teodozijus — krikščionių vienuolio karikatūra. Vienuolis Sievertas po Mindaugo krikšto lieka pilyje nuodėmklausiu ir šnipu. Rygos vyskupas Mikalojus, iš paviršiaus vienas gerumas ir pamaldumas, o viduj tik diplomatas, dovanų begeidžiąs. Pats popiežius — užsispyręs pasaulietinis valdovas, nesivaržąs priemonėmis. O koks siaubas viešpatauja krikščionių Nie-derlassungų pilyje! Iš kitos pusės autorius lengvai pakaltina kunigaikščius, kad lietuvių kalba nepadaryta valstybine, rašto kalba. Ogi aplinkiniuos kraštuos, priėmusiuos krikščionybę, su ja kartu ėjo ir mokykla bei knyga . . .

Romane gausu įdomių nuotykių: Šventaragis Daumanto ir Vosyliaus kalėjime, Lengvenio išvadavimas, gaisras miške, nuostabi sala, brolių dvikova, arklių lenktynės. Taip pat gausu ir pasakų elemento: Raganės. Žiežulos, Rudbarzdžio epizodai, pasaka apie Gabiją, Kunoto lobiai. Kitur ir patys dievai įsikiša. Kur jaučiamas pasakų, nuotykių elementas — pusė bėdos. Blogiau su dievais ar kaip Rudbarzdį "pakeri" Šventaragis. Be neparengtos Vorutos apgulimo situacijos, dar per staigūs ir Vosyliaus, Daumanto užpuolimai (tokį gudruolį ir atsargumo viršūnę Šventaragį taip lengvai pagauna). Džiugo daina apie naują gadynę lyg paties Mindaugo užsakyta. Visas Kernavės puotos vaizdas jaučiamai surežisuotas (ne be reikalo autorius yra ir dramaturgas). Alantui apskritai sekasi dramatinės scenos — ginčai pilyse, pas vyskupą Mikalojų, Ordino magistrą. Taip pat geri dvikovų aprašymai. Atrodo prilipytas "Šventaragis-Šventaregis" skyrius — visai atsiję nuo romano eigos pamokslai.

Ryškaus savito stiliaus, kaip Pietaris, Krėvė, autorius neparodo. Jis rašo bendrine kalba, gausiai paspalvinta liaudies posakiais, pvz.: "Tolimi gentys, didelė meilė, artimi gentys, vieni vaidai (po "gentys" geriau tiktų brūkšnys). "Sidabras veža, sidabras neša"; "Kai lapė ima sakyti pamokslą, apsidairyk apie vištidę": "Paklausai kalbos — karvelis, pažiūri darbų — vilko dėdė". Deja, yra kalbos klaidų: "pripildyta svetimais vynais, rasime rodą, ėmė plūsti . . . rytinėms Saulės pamaldoms, persiėmęs mokytojo išminties, Sėlis taip apeina (Sėlis taip rūpi); parsivertė į karo stovį". Apstu netikusių žodžių: išmieros, išmislų, tėmyk, gojelis, paukas (=būgnas), apsikrikštijęs, neišpasakytai, balanos, mene apleido (išėjo iš menės). Ir rašyba vietomis stipriai peiktina: šlamesys, sužiūro, kūro, archiologija, ryktelėjo, aukščią = aukštą), dabinėlis, dangstis = dingstis), Mykalojus, Vosilius, gar-guolė ( = gurguolė), ietėmis, patįžusį karteliu ( = kartėliu). Voluinę (= Voli-niją), jotvingiai, delgūžius (kitur dal-gūžius), susimetusios ( = susimežiu-sios), birės ( = byrės), žengine, carš-kančius, pridžiūvino, geste gęsta (geste gęsta), atgręžu, spūstelėjo, pavandi-nijęs, atsiniūrnėjo ir t.t.
Vietomis pavartoti tam laikui netinkami žodžiai: karieta, norimybė, Valstybės Taryba (per daug jau trenkia nepriklausomybės laikų Valstybės Taryba). Kalbos nepuošia ir per dažnai vartojami tokie: galuojasi, vaideliojasi arba toks galvonas, draugonė.

Vietomis nepaisoma skyrybos: "sėsi žmonėse išmintį apsivilkęs žygonio marškonu; Džiugas nebelaukė kol priešas atsikeipės. Ar suskaitytum kiek yra Aukštaitijoje . . .? Danginkis į Kernavę pats pamatysi,,. Reiškia kad Mindaugas tiems knisliams . . ir t.t.

Neišlepintiem Prousto, Joyce ar mūsų Katiliškio, Jankaus plonumais skaitytojams čia bus įdomaus pasiskaitymo. Susižavėjimas Lietuvos praeitimi gražus; senosios religijos idealizavimas neturėtų ką šiandien piktinti, — pasigrožėkim jos estetine puse. O ir krikščionybės atstovų juodinimų netokių esame girdėję . . . Tik autorius Vytautas Alantas būtų galėjęs savo kaimynui Stasiui Kalvaičiui paduoti savo rankraštį, kad tas būtų kalbinę pusę akimis permetęs.
Vladas Kulbokas