Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS AKTORIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
Henriko Kačinsko 70 metų amžiaus ir 50 metų sceninio darbo sukaktį minint



Prologas: Apie talentą ir darbą
Aktoriaus mene tėra vienas paprastas elementas, kurio nei įmanoma, nei reikia aiškinti: talentas. Su juo reikia gimti. Kaip dainininkui su geru balsu. Neišmoksi, nenusikalsi, didžiausiu darbu ar pasišventimu neišprakaituosi. O prarasti — gali. Jei leisi rūdyti.

Bet ir talentas tėra sąlyga, be kurios nieko nesukursi, tėra žaliava. Visa kita reikia pridėti, ir čia prasideda didžiausia painiava. Kas tasai aktoriaus darbas — žodžius išmokti? Žinoti, per kurias duris įeiti, per kurias išeiti? To ir kaimo mėgėjui negana.

Tikro, pilnutinio aktoriaus, kokiu reikia gimti, pasiruošimas prasideda nesąmoningai, su pirmais supančio pasaulio įspūdžiais, tęsiasi per visa, ką jisai gyvenime patiria, ką išmoksta, jaučia ir mąsto, kas jį, stebintį, patraukia ir kas atstumia, — tęsiasi visą jo kūrybinį gyvenimą ir niekad nesibaigia. — "Nustoji įgauti — esi baigtas", — sako Henrikas Kačinskas.

Net grynai sceninė technika, kad ir būtina, tėra aktoriaus darbo dalis. Taip, ne mažiau, kaip pianistui turėti pirštų techniką, aktoriui svarbu balso apvaldymas, tarimas, pajutimas įvairių stilių, kuriuos galėtum perduoti žodžiu ir gestu, — ir proziško, buitiško, ir herojiško, poetiško. Svarbu plastiškai valdyti judesius, kontroliuoti net mažus veido krustelėjimus. Visa tai — išorinė technika, būtina vaidybos formai.

Bet vaidybos forma — ne vaza, ji neegzistuoja tuščia, ji yra forma kažko, išraiška žmogaus turinio, koks didis ar menkas tas turinys bebūtų. Toji forma gali būti įvairių jausmų ir aistrų, nuotaikų, troškimų, idėjų, siekimų išorinė išraiška.
Kad ji būtų tikra, sakanti, raiški, paties aktoriaus vidinis gyvenimas yra lemiančiai svarbus. Kiek jis pats geba pajausti, kiek pastebėti supančioje aplinkoje, žmonėse ir jų santykiuose, kiek jis pats susigaudo painiame gyvenime, tiek jis turės sukaupęs ir vidinio lobio, kurį vaidyboje galėtų perduoti kitiems. Visas jo gyvenimas yra tasai aktoriaus "bagažas", iš kurio jis mokės pasirinkti vaidmeniui reikalingąją dalį ir parodyti ją scenoje. Vidinis asmenybės turtingumas apsprendžia ir jo požiūrį j meną, ir santykius su žiūrovais bei kolegomis aktoriais, ir vaidmens interpretacijos gilumą, savitumą, raiškumą.

Todėl aktorius neatsiejamas ne vien nuo savo kūrybos aplinkos — scenos, bet ir aplamai nuo savo gyvenamosios epochos, su visu jos stiliumi, elgsena, mąstysena, polinkiais, tradicijomis, — neatsiejamas nuo savo krašto, savo tautos gyvenimo.
Henrikas Kačinskas yra tasai iškilusis aktorius, kuris lietuvių dramos scenoje yra ryškiausias tos sąsajos pavyzdys. Jo kūryba aušta Lietuvos nepriklausomybės aušroje, auga su šalimi, klesti su ja, išreiškia visas mūsų dramos scenoje praėjusias kryptis ir mokyklas. Dabartiniame mūsų gyvenime jis susietas su išeivija — ypač meninio lietuviškojo žodžio saitu.

I veiksmas: Pavasario pumpurai
Ir didžiausia upė turi savo mažą versmę — kur nors girių tankumynuose, ar pelkėse, ar veržiasi iš akmenuoto šlaito. 70 metų gyvenimo, kuris prieš pusę šimtmečio atiduotas scenos kūrybai, taip pat yra lyg vienu žvilgsniu neapžvelgiama upė. Pažvelkime į ją iš pirmųjų versmių.

Viduklėje, mažame Raseinių apskrities miestelyje, kur 1903 sausio 23 dieną gimė Henrikas Kačinskas, jo tėvas Jeronimas saugojo stalčiuje dokumentus, bylojančius, jog jis yra bajoras. Jis taip pat buvo vargonininkas, mokęsis Kaune pas Naujalį drauge su Štarka. Jis mėgo Bachą, namuose turėjo didelį fortepijoną, kuriuo mėgo skambinti. Jis ir pasmuikuodavo. Šalia muzikos turėjo ir kitą užsiėmimą pragyvenimui: buvo vietinės kooperacinės krautuvės vedėjas. Protarpiais su kompanijonu Sakalausku patraukdavo arkliais į Šiaulius prekių parsigabenti. Sakalauskas tokiais atvejais įsimesdavo ir uždraustos prekės — lietuviškų knygų ar laikraščių, o tėvas — tik dėl visa ko pasiimdavo kelionėn revolverį. Mėgo Jeronimas Kačinskas nuvykti į kurį didesnį miestą pasižmonėti, vaidinimo pasižiūrėti, o ir patsai yra mėgėjų vaidinimuose dalyvavęs.

Mama, Juzefą Uginčiūtė, buvo duktė miškininko, kuris caro- kariuomenėje buvo ištarnavęs 25 metus. Du sūnus Uginčius išleido į mokslus. Vienas buvo gydytoju, kitas veterinorium. Kai daktaras mirė, jo ir kito giminaičio palikime buvo pažymėta, kad palikti pinigai turi apmokėti šešiems vaikams pradinį mokslą, trims — gimnaziją, o vienam — universitetą. Tuo vienu turėjo būti vyriausias Jeronimo Kačinsko sūnus Henrikas, tačiau sutrukdė karas.

Ramiame Kačinskų gyvenime svarbią vietą turėjo muzika. Atsilankydavo kunigai — Balandis, Ruibys, tėvas pasmuikuodavo, mama, kiek sugebėjo, akompanavo fortepijonu, Ruibys mėgdavo padainuoti. Tėvas vedė bažnytinį chorą, kartais juokais duodavo dirigento lazdelę 7-8 metų Henrikui, ir tas uoliai diriguodavo ūsuotiems kaimo giedoriams. Vėliau muziko keliu pasuks jaunesnysis brolis Jeronimas, bet ir Henrikui muzika visada liks labai svarbi net ir sceninėje kūryboje. Jis taip pat trejus metus lankys konservatoriją, mokydamasis skambinti.
Ūgtelėjęs Henrikas buvo pasiųstas į Šiaulių gimnaziją, pradžioj — parengiamąją klasę, paskum pirmąją. Tada užklupo I pasaulinis karas. Kaip ir daugelis lietuvių, Kačinskai nuo fronto pasitraukė Rusijos gilumon, apsistojo apskrities mieste Bronicy netoliese nuo Maskvos. Čia praėjo bene ketveri karo, paskum revoliucijos metai.

Bronicų gimnazijoje Kačinskui buvo lengva, mokytojai buvo geri, ir antrąją klasę baigus, auklėtojas viešai pareiškė: "Pirmuoju mokiniu, deja, baigė Henrikas Kačinskas". Ir vėliau prie tokios gėdos rusams nebeprileido — Henrikas likdavo antruoju ar trečiuoju. Štai, šitoje gimnazijoje ir pasireiškė pirmieji aktoriniai polinkiai. Henrikas deklamuodavo poetus — Puškiną, Nadsoną. O kai gimnazijoje buvo pastatyta inscenizacija Gogolio apysakos apie tai, kaip susipyko Ivanas Ivanovičius su Ivanu Nikiforovičium, — mat, du storpilviai nepajėgė vienu metu per duris prasiveržti, — vieną iš storųjų Ivanų vaidino liesas, ištįsęs Henrikas.
Pasirodė jis, matyt, įtikinančiai, nes atkreipė į save vietos mėgėjų būrelio dėmesį. Šie pasikvietė pas save dalyvauti, ir vasaros metu jų spektaklyje Henrikas vaidino Karalių Žirnį šalia Karalaitės Žirnikės. Čia pirmą kartą jo nosį pagavo nepakartojamas grimo kvapas — taip pagavo, taip užkliuvo, kad niekada neišsivadėjo — traukė visą gyvenimą. Nepamiršta ir muzika: balalaikų orkestre Henrikas uoliai kerta bosinį instrumentą, vadinamą dombrą.

O tėvas, kad Henrikas šioje rusų aplinkoje visai nepamirštų gimtosios kalbos, kažkokiu būdu jam net lietuvišką laikraštį buvo išrašęs.
Revoliucija, karo pabaiga, ir Kačinskai visą mėnesį ešalonu važiuoja atgal į Lietuvą. Šaltas ir alkanas 1918 metų ruduo. Tėvui pavyksta netrukus gauti vargonininko vietą Papilėje. Paauglys Henrikas sniego pūgoje pamato miestely skelbimą: steigiami įvairūs kursai, — telefonistų, kitokie. Jis pasirenka mokytojų kursus ir išeina juos, pedagogo Jono Murkos vedamus Šiauliuose, per tris mėnesius. Pats dar vos šešiolikos, tampa pradinės mokyklos mokytoju, moko
Papilėje pirmąją pokario lietuviukų kartą lietuviškai skaityti ir rašyti.

Papilė — neprasta vieta. Jos piliakalnyje palaidotas Simanas Daukantas, ir būtų gėda neturėti kokio kultūrinio veikimo. Pašto viršininkas Jaz-dauskas vadovauja dramos mėgėjų būreliui, vaidina vietos inteligentai, panelė iš dvaro, ir, žinoma, jaunasis mokytojas. "Kaminkrėty ir malūnininke" — tai buvo ano meto Lietuvos pats sėkmingiausias "musical" — Henrikas išsipaišinęs vaidina kaminkrėčio gizelį Sabuką. Ir čia susilaukia pirmo kibiro šalto vandens ant galvos — atbaidančio nuo scenos. Jau kitą dieną po spektaklio tikybos mokytojas, Romoje akademiją baigęs kunigas, pasišaukia Kačinską iš klasės į gretimą kambarį ir didžiu balsu — pritilę mokiniai už durų viską girdi
— aprėkia jį už tokį mokytojo nevertą pasirodymą. Paišinas, juokingas — kokį autoritetą jis dabar beturės mokinių tarpe! Ir iš tikrųjų: grįžta kla-sėn — o mokinukai visi sėdi, nuleidę akis, — jiems gėda pažiūrėti į taip išplūsto mokytojo veidą. Kuklų — toli gražu gyvenime nei veržlų, nei beatodairišką — Henriką įvykis pritrenkia. Gal net atitolina teatralinę svajonę. Juk pasirodo — vaidinti rimtam žmogui negarbė.

Papilėn grįžta senas, prieškarinis mokytojas, savanoris kūrėjas Šliauteris, ir Kačinskui tenka užleisti vietą. Jį perkelia į Degimus. Dviaukštė medinė mokykla, kurioje dabar gyvena seniūnas, vaiduokliški, vėjuje girgždantys namai. Henrikui atitenka kambarėlis, kuriame pasikorė buvusio rusų mokytojo motina. Ką darysi — užtat yra krosnis, nesušalsi. Aplinkui gyvena rusai — "burliokai", apie lietuvišką mokyklą jie ir girdėti nenori, iš jaunuolio mokytojo tyčiojasi. Bet Henrikui, atrodo, įgimtas atsakingumo bruožas. Pavesta organizuoti mokyklą — vadinas, imkis darbo. Nors ir algos nemoka, ir vaikštai ištinęs nuo bulvių ir sėlenų dietos. Suranda penkiolika kaimo bernų ir mergų
— visi už mokytoją didesni, jiems nieko nereiškia jį ranka į šalį pastūmėti — neaiškink, jau moku. Ir visai kitkas — ne mokslas rūpi . . . Iškentęs žiemą, lekia Henrikas pas Murką: — Gelbėk! Tas. į Kudirką panašus, tik aukštesnis, senas pedagogas džiovininkas, paskiria Kačinską nuo 1919 metų pavasario į Šiaulėnus, už 19 kilometrų nuo Radviliškio.

Čia Henrikas gauna pirmą savo gyvenime algą — ir nežino, ką su ja daryti? Nepratęs.

Peršalęs sunkiai suserga, kraujais spiaudo. Padeda jėgas atgauti klebonėlis savo kiaulių ūkio dešromis, už kurias centus tereikėjo mokėti. Mokykla — jau trijų skyrių. Henrikas įsteigia chorą, trim balsais traukia jaunimas "Du broliukus". Diriguoja bažnyčios chorui. Pagaliau surengia koncertą, eglėšakiais išdekoravęs sceną. Paruošti mokiniai deklamuoja, choras dainuoja, ir publikoje ploja pats nuovados viršininkas, kuris iš vakaro buvo prisikabinęs: "O kur komendanto leidimas?" Nors Henrikas leidimą buvo gavęs iš paties apsk-krities viršininko. Bet menas dažnai sušvelnina kietas biurokratų širdis. Nuovados viršininkas ploja
— viskas tvarkoj.

Henrikui Šiaulėnuose darosi ankšta. Jis kreipiasi pas inspektorių Ubeiką, kad duotų jam mokytojo vietą didesniame mieste. Tas lyg pasityčiodamas siunčia į kažkokią Pašiaušę Papilės valsčiuje. Sukyla jaunas žmogus. Nebevažiuoja už-kampin. Savo valia patraukia į "didmiestį" — Mažeikius ir pats tenai susiranda vietą.

Čia praeina paskutiniai Henriko provinciniai jaunystės metai — nuo 19-tųjų iki 21-jų, vis platėjančio veikimo metai. Čia už Henriką vyresnis uoliai darbuojasi Aleksandras Vaičkus (lietuvių teatro tėvui Juozui Vaičkui negiminė). Kartu su Henriku įkuria teatrą, net — dramos biblioteką. Mokytojas Henrikas — jau įsisiūbavęs artistas: "Jono širdis", "Užburtas kunigaikštis", Liudo Giros "Kerštas", Čiurlionienės "Kuprotas oželis". Režisuoja Vaičkus — to darbo aktorius Kačinskas nemėgsta, niekuomet nepamėgs ir imsis kada nors tik iš reikalo, iš pareigos.

O teatras — tikras teatras vis labiau traukia. Naktimis kartais sunku užmigti — girdisi Ventos užtvankos ūžesys: atrodo, koks balsas šaukia keltis ir eiti, ieškoti didelio, prasmingo gyvenimo.

Labai paveikia Henriką ir vienas gyvas — žmogaus balsas. Iš kažkur į Mažeikius užgriūva jaunas, šaunus vyras, plataus mosto, kupinas drąsos ir veržlumo. Jis priimamas mokytoju, stoja ir į vaidintojų būrelį ir pasirodo esąs gabus im-provizatorius. Vadinkime jį A. — pirmąja pavardės raide. Jis bent vienu atžvilgiu primins "A" Kosto Ostrausko "Pypkės" personažą. Henriką žavėte žavi jo polėkis.

Susidraugauja. Ir tasai A. pirmasis gundo ir kursto Henriką— mesti provinciją, keliauti į centrą, į Kauną. Ieškoti tikro teatro.

Deja, paaiški ir šešėliuotoji šaunuolio pusė, dėl kurios ir į jo gundymus Henrikas ima žvelgti su dvejojimu. Pasirodo — niekadėjas, už kažin ką jau pabuvojęs Kauno kalėjime. Čia atbėgęs iš Šiaulių, nes ten kokią mergaitę prigavęs. Teisingumo ranka suranda jį Mažeikiuose. Laišką iš Šiaulių Kačinskas gauna su tokiu rašančio A. adresu: kamera Nr. 93. Bet vėl netrukus grįžta lyg niekur nieko. Kitu atveju už nuomos nemokėjimą visi A. daikteliai — drabužėliai buvo savininkų sulaikyti. Kačinskas įtikina kitus vaidybos būrelio dalyvius, kad A. grupei reikalingas — gel-bėkim jį kasos pinigais. Ir išperka jį iš tos bėgos (už 700 markių. Litas dar neįvestas).

Staiga A. paslaptingai suserga ir tuoj miršta. Nežinia, kur giminės. Nė cento nepalikęs. Ištikimas bičiuliui Henrikas sunkiai surenka pinigų, palaidoja. Tik tada iš Liepojos atsiranda verkianti motina, tėvas.

Taip nuščiūva balsas, Henriką ir drąsinęs, ir savo pavyzdžiu bauginęs. Pernelyg artimai šauniajam jaunuoliui ant kulnų mynė bėdos, nelaimės ir mirtis. Tačiau Henriko apsisprendimas artėja, ir koks jis bus — aišku iš anksto. Nesulaikys nei tėvo ir motinos nepritarimas — tik atidės.

Mažeikių komendanto karininko Šlepečio žmona režisuoja "Kalinį" — veikalėlį, vaizduojantį, kaip kunigaikštis Vytautas, pasišventusios mergaitės padedamas, persirengia jos drabužiais ir išsprunka iš kalėjimo. Vytautas — Kačinskas. Ir štai atvažiuoja į Mažeikius tikro teatro atstovas — Juozas Vaičkus, režisierius, Skrajojančio teatro organizatorius, kurio trupė sudarė pirmąjį valstybinio Lietuvos teatro aktorių branduolį, ir kuris Kaune pastatė pirmąjį veikalą — Sudermanno "Jonines".

Vaičkus atvažiuoja ne teatro, bet politikos reikalais: agituoti žmones, kad rinktų jį į seimą atstovu, kaip vienintelį Juozo Vaičkaus sąrašo narį. Kodėl kandidatuoja Mažeikiuose? Nes iš čia kilusi jo žmona. Vaičkus — dar be krintančių ant pečių ilgų plaukų, bet jau artėja prie 40 metų, su apvaliu pilvuku.

Ponia Šlepetienė pakvietė Vaičkų parodyti, kaip vietos mėgėjai repetuoja "Kalinį". Svečias artistiškai atsisėdo ant sofos ponios salone ir, atrėmęs pirštą į smakrą, tauriai (nors truputį šveplai) paskatino aktorius: "Prašau pradėt". Grupė — jų buvo kokie septyni — suvaidino neilgą veikaliuką. Vaičkus paprašė pradėti nuo pradžių ir ėmė daryti pataisas. — "Jaunas žmogau, sustok! . . " Ir parodė Henrikui, kaip reikia atsiklaupti ant vieno kelio prieš mergaitę ir padaryti ranka platų mostą. Per petį pažiūrėjo į Henriką: "Tu nežiūrėk į mane taip. Gal aš juokingas. Bet tu nebūsi". Koks amžinas režisieriaus ir aktoriaus dialogas! Kačinskas — matė tą juokingumą, ar ne — stropiai stengėsi atlikti, kaip nurodomas. Vaičkus — kaip Kačinskas prisimena — buvo visa galva pranašesnis už mėgėjus, ir Henrikas žiūrėjo į jį, kaip į spinduliuojančią žvaigždę. Vis tiek Vaičkus buvo Petrapilio Aleksandro teatro auklėtinis.

Po tos repeticijos paklausė Kačinską, kiek jam metų, ir išgirdęs atsakymą, drėbė: "Eik žąsų ganyti!" Bet pridūrė: rytoj rytą, septintą valandą, išvažiuojąs — Henrikas galįs ateiti. Visi kiti dalyviai sužiuro susidomėję. Ar ir jie gali ateiti? Ne. Jis siūlė Henrikui.

Būdingas bruožas: Kačinskas nepavėluos —jis prisistatė jau pusę septynių. Ir rado artistą miegantį. Bet jis pasirodė. "Tai atėjai? Sakai, esi mokytojas. Padeklamuok. Kaip tai nieko nemoki? Koks iš tavęs mokytojas?" Ir padavė jam ant židinio gulėjusį šaulių žurnalą "Trimitą". — "Paskaityk eilėraštį šauliams".

Henrikas — to eilėraščio pirmiau nematęs, nežinodamas, apie ką tenai kalba — stengėsi kiek įmanydamas artistiškai padeklamuoti. —"Ko šauki? — sako Vaičkus. — Va, žiūrėk, kaip reikia". Ir pats ėmė šaukti. Bet Henrikas pakartojo jau santūriau. — "Gerai".

Ir tada plakančia širdimi jaunuolis išgirdo siūlymą, kuriuo net nežinojo, tikėti ar ne. Atseit, jeigu Vaičkus jam parūpinsiąs Kaune kokią tarnybėlę, ar atvažiuosiąs lankyti jo studiją? Retkarčiais gausiąs ir pavaidinti. Vaičkus netrukus iš Kauno parašysiąs.

Išlydėjęs Vaičkų, nulėkė Henrikas į Viekšnius, kur tada tėvas buvo vargonininku. Abu tėvai nepatarė — netikra aktoriaus duona, mokytojo daug tikresnė. Antra vertus, ir pats Henrikas jautė pareigą mokslo metus užbaigti. Vaičkus, kaip žadėjęs, po poros savaičių atsiuntė laišką kviesdamas, bet Henrikas viską metęs vykti nesiryžo. Net nežinojo, ką atsakyti. Gal ir anas liūdnas smarkuolio A. atvejis prisiminė. Gal apskritai žemaičiui apsisprendimas auga palengva. Nevažiavo į Kauną.

Mokslo metams Mažeikiuose pasibaigus, Henrikas nuvyko į eilinius vasaros pasitobulinimo kursus — juk pirmieji mokytojai buvo labai skubo-mis paruošti, — ir štai čia, su bręstančiu vasarojum, su nokstančiais vaisiais, pribrendo ir apsisprendimas. Viską metęs, vėl nudūmė į Viekšnius ir jau nesvyruodamas pasakė tėvui: — "Važiuoju į Kauną!".

Čia galėtume nuleisti uždangą ties pirmuoju veiksmu. Jis kiek užsitęsė, kaip dažnai esti su expose. Bet ar ne čia — pilnai susiformavo pumpuras? Ar ne čia visam amžiui sužavėjo naujas, kitoks gyvenimas — jaudinantis gyvenimas scenoje, iliuzijoje, kūryboje, dvasiniame pakilime? Ir ar ne čia buvo kaupiami gal patys ryškiausi, nes pirmą kartą pajusti ir pamatyti, įspūdžiai apie žmones, apie gyvenimą? Mokytojavimas: ar vėliau nepadėjo metodiškai, palaipsniui siekti pačiam? Mokyti studijose, kursuose kitus? Mokytojas buvo ir pats bemaž vaikas, o jau turėjo savarankiškai, savo darbu gyventi. Ir skurdas nenubaidė — nebėgo pas mamą. Ar tas nepadės aktoriui ateityje pasikliauti pirmiausia savo jėgomis, dirbti taip savarankiškai, kaip retas jo kolegų mokėjo ar turėjo valios?
Ir net tas vargšas unikumas, jauną dūšią sužavėjęs A.! Kai vėliau, V. Krėvės "Šarūne", kaip ant mielių kylantis aktorius Henrikas Kačinskas uždegančiu dainiaus Rainio žodžiu skatins Dainavos valdovą į didžius žygius, kurstys jį, drąsins, drums jo sielą, — ar neprisimins aktorius jam kažkada mestus drumsčiančius, šaukiančius bičiulio žodžius? Nes juk panaši patirtis, kurią gali pritaikyti scenoje, yra aktoriaus aukso fondas, iš kurio jis gali semtis neišsemiamai, jei mokėjo stebėti, sukaupti, jei moka širdimi prisiminti.
O muzika? Tik įdiegta nuo pat mažų dienų, ji tapo organiška aktoriaus meno dalimi. Ir sąmoningai praieškota, ir jau pasąmoningai įsiliejusi, aktoriaus Kačinsko vaidmenyse ir meniniame žodyje ryškiai jaučiama muzikinė struktūra — ritmas, tempai, dinamika, intervalai, net — muzikinė, melodinė frazės tėkmė. Gal todėl, kad Viduklės vargonininko namuose pagrindinis baldas buvo fortepijonas.

II veiksmas: Vaisiams nokstant
Turėjo pradžiuginti jauną žemaitį Kauno vaizdas nuo kalno — toks gyvas, margas, įvairus. Čia tau ne Viduklė ar Viekšniai, ne Degimų pelkės. Tegu ir Kauno siaurose senamiesčio gatvelėse kvepia dulkėm ir silkėm, bet prasimuša ir prasiūbuojančios poniutės kvepalai. (Kas ji — ponia ministerienė? Pirklienė? O gal — artistė?). Ir smagu — lyg laisvėn ištrūkus. Pats likimas kadaise kalbėjo bičiulio lūpom: Nesėdėk čia! Dumk į Kauną! Ieškok teatro!

Tarnybėlė prasimaitinti — valdinėj apdraudos įstaigoj. Ten jau tupi ties raštinės knygom kitas, truputį vyrėlesnis būsimas aktorius — Juozas Siparis. Pirmasis apsigyvenimas — kampas, atitvertas paklodėm trijų kartų moteriškių bute Trakų gatvėj, kurių viena per naktis kažkokias karunkas balsu vedžioja, išmiegot neleidžia. O čia reikia pasiruošti egzaminui: laikrašty paskelbta, kad atidaroma dramos studija, reikia paruošti pasakyti eilėraštį ir pasakėčią. "Pirmuose vainikuose" parenka Henrikas deklamavimui tarsi tinkamą Giros "Juokis, juokdary". O perkūnams prireikė tos pasakėčios? Kaip kokiam vaikui — klegėk dabar apie vilką ir ėriuką! Eilėraštį ruošia visu uolumu, pasakėčią — atkišamai. Ir labai nedrąsus eina į egzaminus.

Antanas Sutkus — dailaus, klasiško ir rimto veido vyras. Primena medalį — taisyklingą ir negyvą. — "Rasi, moki eilėraštį?" — Ir po viso prakaito su juokdariu bei po Vilko ir ėriuko: "Rasi, Tamsta priimtas". Būsimasis teatro mokytojas vėsus, kaip ledelis.

Studija — Maironio g. 3, kasdien, nuo penktos iki dešimtos vakaro. Į pirmą kursą priimti 24 — iš jų liks teatre, be Kačinsko, tik viena Liaugau-daitė. Vis pirmasis, neturėjęs progos per karą mokslo išeiti jaunimas. Pamatė Sutkus šaukiančias bendro išsilavinimo spragas ir nutarė sudaryti auklėtiniams progos jas bent kiek užkamšyti įvairiomis žiniomis. Prisikviečia gerų lektorių, kokius tik gali įtraukti — čia apie literatūrą kalba ir Kir-ša, ir Putinas, ir Vaižgantas, apie estetiką porina Sruoga, net apie japonų teatrą pasakoja kaunietis Press. Dėsto Paparonis, porą kartų ir Eretas. Pats Sutkus dėsto vaidybos teoriją, psichologiją, praktiškai tasai Komisarževskio mokinys moko improvizacijos, artimas jo bendradarbis Vytautas Bičiūnas pasakoja meno ir buities istoriją, Sotniko-vaitė moko judesio. Būsimų aktorių balso pastatymu rūpinasi muzikas Kačanauskas, dainininkas Byra. Šešis mėnesius nenuilstamai dikcijos moko pats Sutkus, rauna žemaitybes, įsibrovusias rusy-bes; apie lietuvių teatro pradmenis kalba Kazys Juršys — Kačinskas šiandien vadina jį viso tuometinio jauno aktorių būrio "smegenimis".

Ir Henrikas Kačinskas gerte sugeria visas žinias, scenines ir bendrąsias. Bet užvis didžiausią nuopelną jis pripažįsta savo pirmajam mokytojui už mokymą meilės scenos darbui, pagarbos, už auklėjimą etikos teatre: neegoistiškai įsilieti į teatrą, menui gyventi, nespekulįuoti juo ir neprekiauti, o savajam teatrui ugdyti talentą. Tos pamokos negalėjo rasti geresnės dirvos, kaip Kačinsko sąmonė. Jis ir pats buvo stropus ir pareigingas, o nuo dabar ir visą savo gyvenimą sąmoningai stengsis būti jautrus meno bendradarbiams, taktiškas, pagelbstįs, nežinąs pavydo, neįsiveliąs į jokias intrigas dėl vaidmenų ar dėl asmeniškumų. Jau paliekant visai nuošaliai didelį jo talentą ir meninius laimėjimus, Kačinsko laikysenos pavyzdys buvo ir tebėra pats savaime šviesi mokykla daugeliui po jo atėjusių į teatrą žmonių. Tai taurios asmenybės pavyzdys: menininkas, kuris niekada niekam kelio nepastojo, niekam nepakenkė, net ir piktesniu žodžiu neužgavo, o tik visada ir kiekvienam pagelbėjo, padėjo, nuramino, nuotaiką pakėlė, ryžtą atgaivino.
Kad tie ditirambai neatrodytų išpūsti, pripažinkime čia dalį nuopelno ir Kačinsko pirmajam teatro auklėtojui Antanui Sutkui. Gal Sutkus pats nespindėjo talentu, nei pats kilo padangėn, nei kitus žavėdamas kėlė vaizduotės ir temperamento sparnais. Bet jis gerbė meną ir pasakojo savo auklėtiniams apie teatrines teorijas, kurias kūrė perukuoti vyrai, kaip Lessingas ir Diderot, apie Goethę, o iš artimųjų — apie Gordono Craigo ir Appia ieškojimus, apie Stanislavskio troškimą matyti scenoje "žmogaus sielos gyvenimą".

O tuo tarpu Henrikas iš jaunuolių stiepėsi į pilnus vyrus. Ir tų pirmųjų studijos metų žiemą pasišovė savo vyriškumą išbandyti: metęs ir tarnybą, ir studiją, išlėkė pąjūrin Klaipėdos vaduoti. Su šautuvu nakties sargyboje būdavo šalta: vyriškai traukė snapsą iš kišeninės plokščios bonkėlės. Pažvelgė kartą pro langą iš trečiojo aukšto į kieme, saulėje stovinčius plačius vežimus, o ten gulėjo sustingę žuvusieji sukilėliai ir nemirksinčiom akim žiūrėjo ar į dangų, ar į jį. Tai buvo nelauktas ir šiurpus žvilgsnių susidūrimas.

Kaune tuo tarpu pasklido gandas, kad Henrikas žuvo, Klaipėdą vaduodamas. Ir kai jis pagaliau grįžo, nors dėl visa ko pasibarė tarnybos viršininkas — kaip drįsai vaduoti Klaipėdą nepranešęs! — bet atleisti nesiryžo. O Sutkus, didelis lietuvis, buvo sužavėtas auklėtinio patriotizmu. Atskirai leido ir egzaminus laikyti.
Išlaikęs į antrą studijos kursą, 1923 m. Kačinskas gavo progos ir pavaidinti scenoje.

Tikriau sakant, scenų buvo dvi, nors aktorių-grupė — ta pati joms abiem. Meno didžąja raide siekė Sutkaus Tautos teatras, ir čia buvo vaidinamas Krėvė bei Vydūnas. O satyriškai improvizacijai tarnavo šaunus ir kandus "Vilkolakis" — "gyvenimo veidrodis". Taip jau nuo amžių sutvarkyta, kad plačioji publika daug labiau mėgsta satyrą ir juoką, negu didaktiškas misterijas. Ir ji veržte veržėsi į Vilkolakį, kuris savo poros šimtų žiūrovų saliukėje visų ir sutalpinti kartais nepajėgė. Sutkus galvojo, kad Tautos teatrui tinkamai užaugti reikia laiko, o išlaikys jį per tą augimo laiką — sėkmingasis pusbrolis Vilkolakis. Valdžia neparėmė, pats Sutkus, ką buvo turėjęs, sudėjo į visokius įrengimus bei remontus, primesdavo kiek keli privatūs asmenys. O čia dar reikėjo tais metais atidaryti Tautos teatrą profesionališkai — viso laiko atidavimo, bet ne atlyginimo prasme, nes turėtas duonai tarnybas teko mesti, o gyventi nebuvo iš ko. Teatras dar nepajėgė mokėti algų. Kačinskas ir pats negeba šiandien pasakyti, kaip gi vis dėlto išlaikydavo kūną su dūšia vienoje vietoje? Mito menu ir oru, miegojo ten pat, scenoje, ant sudėtų kulisų, nes kambariuko teko atsisakyti.

Pirmas vaidmuo Tautos teatre buvo pažymėtinas tuo, kad jisai buvo pirmas. Riteris nevyku-siame Bičiūno veikale "Gedimino sapnas". Prem-jeron atėjo 19 žiūrovų. Jau vėliau — ir gal kiek rimčiau — teko Kačinskui vaidinti Krėvės "Šarūne" vaidilą Rainį. Tai buvo jo pirmasis Rainys (kitas laukia dar už eilės metų). Pirmasis Rainys vaikščiojo rožinės spalvos sutanoj, su kažkokiu bokštu ant galvos. Teko vaidinti ir Vydūno veikaluose, ir didesnio pasisekimo susilaukusioje viduramžinėje misterijoje "Visi žmonės". Iš viso Tautos teatras ketvertą - penketą veikalų tesuvai-dino. Sutkus, kaip režisierius, mažai tepasiūlydavo. Laukė iš paties aktoriaus. Pamatęs, kas aktoriui geriau išeina, lakoniškai mesdavo: "Palik!" — atseit, rastąjį gestą ar toną atmink ir kartok.

Vilkolakis buvo ne tokia rimta, bet gal labiau reikalinga aktoriui mokykla. Studijos pratimuose Sutkus ypatingai daug vietos skyrė aktorių improvizacijoms sugalvota ar duota tema — su įsivaizduojamais daiktais ar partneriais. Tai mokė atpalaiduoti fantaziją, mokė mimiško išraiškingumo, laisvumo, išradingumo. Vilkolaky veikalas sekė veikalą, ir reikėjo išmokti sparčiai keistis — šiandien vaizduoti profesorių, rytoj elgetą, poryt nuovados policininką.

Pilnaties veidu, primerktom akim Vytautas Bičiūnas buvo gimęs satyrai, nepristigęs pajautimo, kokios visuomenės negerovės prašosi pašiepiamos, tik stokojęs subtilumo ir saiko. — "Kaip kuolu kerta", — pasakė apie Vilkolakio satyra, profesorius, rašytojas ir mistikas Herbačiauskas. Mažiau už Bičiūną Vilkolakiui teparašęs Sruoga buvo saikingesnis.

Bet Bičiūnas, gyvas, energingas ir sumanus, buvo didysis judintojas. Pirmasis jo — ir Vilkolakio — veikalas "Laisvė". Kai kurie satyros scenos veikalai buvo veikiau scenarijai duota tema. o tekstą patys aktoriai prikurdavo (pagal italų Commedia dell' arte tradiciją), bevykdydami sceninius uždavinius. Tačiau "Laisvė" buvo parašyta. Slampinėjo po sceną Gricius, vaizduodamas lyg Sokratą, ieškojo grindyse "teisybės". Kačinskas buvo vienas iš romėnų toga vilkinčių senatorių. Žiūrovai veikalą priėmė karštai.

Daugybėje savo satyrinių vaizdelių Vilkolakiui Bičiūnas tegu grubokai, bet aktualiai atsiliepdavo į visokias sferas, visokias negeroves. "Alma Ma-ter" linksmai pakibino universitetą, ir, sako, Siparis, vaizduodamas Vaižgantą, pas jį patį publi-kon nulėkė būdingos skrybėlės pasiskolinti. Kačinskas ten buvo Eretas, su virvele parištu futbolu prie šono. "Chlestakovas Lietuvoj" buvo sukirptas pagal Gogolio satyrą, ir čia Kačinskas turėjo progos vėl vaidinti šešėlį to, ką vėliau pilnai turės progos įkūnyti Čechovo pastatyme. "Buri-daniadoj" Henrikas linksminosi iš Liudo Giros saldaus poniučių rankyčių bučinėjimo — smulkiai ir po daug kartų. "Spąstai" sukosi apie aukso atradimą. "Velniavoj" buvo užkabintas miškų naikinimas. "Varnalėšose" buvo improvizuojama vadinama "svotbinė rėda" su bajorais. Nors būdavo tuose veikaluose atpažįstamų asmenų, bet ne jie, o pats vyksmas buvo centre. Vilkolakis buvo gyvas, jaunas, dinamiškas, ir inteligentija buvo jį labai pamėgusi. Nemaži draugai buvo kariai, ir trupė ne kartą vykdavo gastrolių į pulkus — į Ukmergę, Panevėžį, Alytų.

Tik štai, pačius satyrikus pašiepė likimas, ap-sišaukęs generolu. Po "Muškietininkų" spektaklio, kuriame per dantį buvo traukiami karininkai, Vilkolakis ūmai buvo uždarytas ir net užantspauduotas. O aktoriams — tai buvo 1925 metai — liepta per 24 valandas išsinešdinti iš laikinosios sostinės. Nuosprendį kiek sušvelnino krašto apsaugos ministras generolas Daukantas, kuris leido Vilkolakiui dar per vasarą pavaidinti, bet tik — po provinciją.
Susirinko visa trupė į dar neužantspauduotą kambarį, bene bufetą, ir svarsto, kas daryti. Galimybės buvo dvi: išvykti į Klaipėdą arba — į Ameriką. Mat, iš Amerikos buvo gauti net du kvietimai, vienas iš kairiųjų, kitas iš dešiniųjų. Iš to atrodė, kad nuvažiavus tektų ar tai, ar anai pakraipai tarnauti. O Vilkolakis buvo įsismaginęs ir gera, ir bloga pastebėti be partinių skirtumų. Kam priklausė, tam ir čaižė satyriniu botagu, nepaisydamas, kas šiandien valdžioj. Tasai išmintingasai balsas, Kazys Juršys, pasakė visų mintį: "Ar mes turime kam tarnauti? Ne!" Ir nutarta Amerikon nevažiuot — keliaut savojon Klaipėdon.

Taip baigėsi vienas įdomiausių eksperimentų Lietuvos teatro istorijoje, nespėjęs tinkamai sparnų išskėsti. Kas žino, kuo jis dar būtų užaugęs, su Sruogos, Bičiūno ir kitų šmaikštesnių plunksnų pagalba ir didesnę techniką įsigijęs?
Henrikas Kačinskas vėl nukeliavo Klaipėdon, kaip ir kiti sutkininkai, tik jau nebe sukilėliu, o įsitaisė muitinės statistinio skyriaus tarnautoju. Metams. Gi Ameriką Vilkolakis buvo aplankęs tik savo scenoje, operetinio pobūdžio spektaklyje "Monkey Business". Tarsi motto, ten kariuomenės naujokai sako Joneliui: "Jonuli, nevažiuok į Ameriką, kelnes prisemsi!"

Dar būdamas Vilkolakio bei Tautos teatro aktorium, Kačinskas brėžė ir šalutinę savo meninio gyvenimo liniją: stojo į Kauno konservatoriją, dvejus metus mokėsi visų teorinių dalykų, o pas Viktorą Žadeiką — privalomojo fortepijono. Dabar Klaipėdoje jis vėl ištisus metus paskyrė konservatorijai ir muzikos studijoms. Stojamiesiems egzaminams skambino Haydną ir dar metus fortepijono mokėsi pas buvusį Paderewskio mokinį Prialgauską, kuris jam sakęs: "Muzikinį pajautimą turi, tik technikos trūksta". Konservatorija davė Kačinskui — kaip jis sako — vidinę klausą.

Po to, kai Kačinskas atvyko į teatro studiją Kaune, tai buvo jo vieninteliai metai Lietuvoje, praėję be scenos.
1926 metų rudenį švietimo ministras Čepinskis pakvietė A. Sutkų Valstybės teatro direktorium, ir tas tuoj įvedė teatran visą būrį savo auklėtinių: šalia Kačinsko, į valstybinę sceną tada įžengė Jurašūnaitė, Oškinaitė - Sutkuvienė, Pin-kauskaitė, Juršys, Siparis, Tamaliūnas, keli kiti, vėliau atkritę. Aktoriai buvo atlyginami pagal valdžios tarnybos kategorijas, ir visi naujai priimtieji, aišku, tuose laipteliuose atsistojo žemiau pirmaeilių veteranų, kaip Rymaitė, Vaičiūnienė, Vainiū-naitė, Glinskis, Kubertavičius, Petrauskas. Tie laiptai - laipteliai buvo svarbūs ne vien atlyginimo atžvilgiu: jie reiškė teisę ar bent pretenziją į vyraujančius vaidmenis, į pripažinimą. Kad ir talentingiausiam jaunam aktoriui prasimušti aukštyn pro kokį veteraną buvo sunku ne vien dėl biurokratinių kliūčių: peržengimas viršum senesniųjų kėlė aštrų nepasitenkinimą trupėj, pavydą, užkulisines kovas. O aktorių ambicijos — mi-moziškos.

Ilgesnį laiką tad ir Kačinskas turėjo tenkintis šalutiniais uždaviniais. Pirmasis jo vaidmuo buvo Leberdzonas Petro Vaičiūno "Patriotuose". Visur tada ieškodamas aštraus charakteringumo, Kačinskas vaizdavo tą Lietuvos svetimtautį vėl iš dalies lyg Eretą, iš dalies gi — klaipėdietį, su pabrėžtu vokišku akcentu. To paties Vaičiūno "Liepsnojančiose širdyse" (to autoriaus valstybinis teatras iš viso pastatė dvylika veikalų — dvigubai daugiau, negu sekančio gausumu rekordininko — Čiurlionienės) Kačinskui pavyko nedidelis, ryškus vaidmuo — vaikino, su užsidegimu plėšiančio armoniką. "Norėtųs tave nutapyti!", — sakė Antanas Gudaitis, dailininkų tarpe vienas jautriausių teatrui, puikus dekoratorius. Į
Kačinską pradėjo krypti dėmesys — ir jis pats jautė: gerai išėjo!
Tuo metu jis brendo techniškai: išmoko apvaldyti tarimą, kūną, mimiką. Dar nebuvo sąmoningo noro — atskleisti vaidmens vidinę esmę, dvasinį gyvenimą. Charakteris reiškė — išorinius ypatumus, dažnai perbrėžtus, sukarikatūrintus. Laimėjimas buvo, jei net artimieji publikoje negalėjo pažinti. Pats kvatodamas, pasakojo Kačinskas, kad net ir tokiame Ibsene, kuris ištisai grindžia veikalus idėja, jis stengęsis būti svarbiausia — ne savimi, persimainyti su grimo, visų aktorinės technikos triukų pagalba. Juk pagaliau — vienas iš kitam menininkui nesuprantamų aktoriaus variklių yra jo noras išsiveržti iš savęs, kelias valandas ar akimirkas pagyventi įsivaizduotu kažkieno gyvenimu, kuris — ar jis būtų aukštas ar žemas, karališkas ar ubagiškas — visada esti taip žymiai intensyvesnis už kasdieniškąjį, anapus teatro ribų. Ir kur jis nebus intensyvesnis, kai daugelis metų. gal ištisas žmogaus gyvenimas, sutraukiamas į porą valandų!

Tas noras — pagyventi kito kailyje — tikrą, gimusį aktorių daro neišvengiamai ekstravertišką žmogų: jis negali būti kabinetinis, savo privačiose mintyse ar svajonėse užsidaręs individualistas, kokiu galime įsivaizduoti, pavyzdžiui, kompozitorių ar poetą. Jis turi eiti į žmones, maišytis po gatvę, turgavietę, kavinę, saloną, visada — atvirom akim, visada pagaunantis čia kieno nors savotišką akcentą, čia gestą, čia šypseną. Net ir dideli, kartais tragiški įvykiai, kaip artimųjų mirtis, aktoriui liks dalimi jo patirties, kurią jis — perkeitęs, susintetinęs, įforminęs — perkels į vaidmenį. Ir tik tada — esminiu tikroviškumu tiek savo išgyvenimo, tiek forma — įtikins, kartais gal net sukrės žiūrovą.

Porą pirmųjų metų valstybinėje scenoje Kačinskas brandina formą. Teksto, kaip kartais būdavo Vilkokalyke, improvizuoti jau nevalia — tekstas yra nepajudinamas, kietas duomuo. Bet didelė laisvė — ieškoti eisenos, mosto, kalbėsenos. Ir visa tai aktorius daro, vaidindamas visokius Chi Chi, kaip Vaičiūno "Nuodėmingame angele", kaip Tartaglia Gozzi pasakoje "Princesė Turandot" ir daugelyje kitų vaidmenų. "O kur tas mūsų štukorius?" — kartą dairėsi Kačinsko kunigas Mykolas Vaitkus.

Teatre yra vienas išsiskiriantis vyresnis aktorius, iš kurio Kačinskas žino, jog yra ko pasimokyti. Tai aristokratiškos laikysenos ir žodžio Kastantas Glinskis. Jis vienas atrodo gimęs frakui dėvėti. Vadinamiems saloniniams vaidmenims Henrikas skiriamas dažnai negaluojančio (vėliau anksti mirusio) Glinskio antrininku. Čia įeina Franko komedija "Grand Hotel", Pagnolio "Garbės spekuliantai", Dregely "Dailusis frakas", o į Car-penterio "Viengungį tėvą" Kačinskui tenka įšokti vos po kelių repeticijų. Padeda tai, kad jis įkypai stebėjo kiekvieną Glinskio judesį iš užpakalio. Jo elegantiškumą nesivaržydamas pamėgdžioja.

Sutkus pasitenkina operos, dramos ir baleto teatro administravimu — meninei dramos daliai vadovauja Borisas Dauguvietis, buvęs profesionalinėje scenoje dar prieškariniais laikais, Maskvos Mažajame teatre. Žmogus didžiulės fantazijos ir temperamento, jis ir savo erudicija pralenkia visus aktorius. Pradėdamas statyti kurį veikalą, jis nupiešia aktoriams tokį patraukiantį, turtingą vaizdą, jog sužavi visus. Deja, to parako užtenka kelioms pirmoms repeticijoms, o po to jam viskas nusibosta, jis žiūri pro langą, kaip krinta lapai prie teatro miesto sode, arba skaito laikraštį, o jūs, patyrę scenos vilkai — žinokitės, pliekite taip, kaip jau ne kartą esate pliekę! Spauda — nieko neišmananti. Jai Dauguvietis pames keletą lakių, nesuprantamų žodžių a la "psichofizinio gesto ieškojimas", ir ji rašys su pagarba apie paskubomis iškeptą blyną. Veikalų Dauguvietis Kaune pastato apie 90 — daugiau, negu visi kiti režisieriai per nepriklausomą laikotarpį drauge sudėjus. Kačinsko nuomone, stipriausias Dauguviečio darbas — pats pirmasis, Hauptmanno "Hanelė". B. Sruoga almanache "Lietuva", skirtame Lietuvos dvidešimt-mečiui paminėti, aukštai iškelia jo Pirandello "Šiaip arba taip" pastatymą, — kuriame, beje, pasižymi ir Kačinskas, — o vėliau bara Dauguvietį už per greitą pasidavimą ir pataikavimą neišlavintam publikos skoniui.
Jo lengvose rankose daugiausiai vyksta Kačinsko techninis brendimas.
Dauguvietis, talentingas žmogus, bet primityvus režisierius, tiesa, daug nereikalauja, bet ir neprimeta. Jei pamato, kas jam aktoriaus darbe patinka, pritariančiai šaukia: "Daugiau, daugiau!" Jis nori temperamento, gaivališkumo, prasiveržimo. Toks sąžiningas iki skrupulingumo, atsakingas, dirbantis aktorius, kaip Kačinskas, jam negali būti prie širdies — juk tai gyvas priekaištas jam pačiam! Ir Kačinską jis labiau vertina, negu mėgsta. Vaidmenys, kuriuos jam skiria — vadinami "charakteriniai", labiau techniški. Jaunas vyras niekada negauna pavaidinti paprasto, normalaus jauno vyro. Vis — įvairūs Wurmai, kaip Šilerio "Klastoje ir meilėje", įvairūs Chi Chi.

Viena vaidmenų rūšis Kačinskui sunki: paprasti, buitiniai žmonės, kaimiečiai. Todėl jis džiaugiasi, kad Krėvės "Žente" pavyko šį tą surasti senojo Kalvaičio vaidmeny. Oficialūs kritikai pripažįsta, pagiria. Bet štai, iš Žemaičių glūdumos atvažiuoja negailestingas kritikas: tėvas. Jis stebi "Žento" spektaklį kampu, ir vienu tarpu jam nesimato sūnaus — tik jo ant stalo padėta ranka. "Esu matęs daug ūkininkų rankų. Tu tik pažiūrėk į savo: argi tai ūkininko rankos?" Tėvas išvažiuoja nusivylęs.

Teisybė: mažos ir jautrios rankos. Subtiliam scenos gestui — puikios. Plūgui, kastuvui, kirviui — o ir kokiam sunkiam didvyrio kardui — ne kažin kas. Fiziniai aktoriaus duomenys už-brėžia savo ribas. Nei ūkininko, nei ristiko ar boksininko Kačinskui geriau nevaidinti. Net balso švelnumas, muzikalumas gali būti yda, kai reikia netašyto, šiurkštaus kriokimo ar šauksmo.

Po penkerių - šešerių studijų metų išeina į savo profesijas subrendę inžinieriai ar medikai. 1928 metais Kačinsko "universitetas" dar tik prieina. Meniniame jo kelyje laimingas likimas pats taip patvarko, kad kiekvienas sekantis tarpsnis yra nauja pakopa aukštyn. Ir dabar ta gera ranka veda jį į galutinį menininko ir meistro subrendimą.
(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai