Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LESINTOJAS IR KARVELIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Petras Melnikas   
Senam Kizeikai beriant trupinius karveliui, šone ant kito suolo sučežėjo kito pensininko laikraštis, o jo maisto likučiai su sviestainio popierium iškrito iš jo rankų. Bet jis nepasilenkė jų pakelti. Jis žinojo apie ratilus akyse, kurie po pasilenkimo jam ateidavo.

Kad ir pusėtinai matydamas, Kizeika atpažino tą patį karvelį, kuris striktelėjo prie parko suolo, dairydamasis palenkė galvutę, patuk-seno trupinius snapu ir į jį įsistebeilino. Kizeika pasilenkė, ištiesė ranką į karvelį, norėdamas paglostyti, bet tas plastelėjo sparnais, šokdamas atgal.

Matai . . . Ima jau kelinti metai, bet nepri-siliesk, Kizeika pagalvojo. Bet, ką gi . . . Ir jis motinos penimas, griebdavo šaukštą iš jos rankų, apsidrėbdamas save koše. Tai lyg mažųjų nepriklausomybė, nepasitikėjimas . . .

Saulė parke buvo silpna, bet jis, kaip vakar, vis prakaitavo. Mažas svaigulys jį lėtai, bet nuožmiai glėbė. Jis tam nesipriešino, lyg palikdamas savo likusias jėgas kažkokiai ilgai atidėliojamai kovai. Jis matė, kaip karvelis krestelėjo galva, ją stuktelėjo ir viena rausva akim sekė savo apmirusio lesintojo judesius ir alsavimą.
— Štisšš, — Kizeika treptelėjo koja. — Šalin. Nėra daugiau.

Karvelis plačiai išskėtė sparnus, atrodė, ims keltis, nuskris, ir Kizeika jo daugiau nebematys. Ir gal laikas, gal jam ir reikėtų nuo jo nuskristi. Gal laikas bėgti nuo nepastovaus lesintojo, vis daugiau kankinamo senatvės, bejėgiškumo ir gėlos. Ir tokių nesmagių minčių, karveli, kad, jei tu suprastum, čia daugiau pas mane nebeatskristum. Bet kol kas tupėk, karveli. Ką gi, tu kantrus.

Kažkur, nepertoliausiai. ant pievos Kizeika girdėjo vaikų krykštavimą. Iš ten retkarčiais ateidavo duslus futbolo tuksenimas, lyg tolimo paradinio būgno dūžiai. Šalimais kosėjo ir čežėjo laikraščiu kitas nuolat čia ateinantis žmogus. Atsilošus ir į bedugnę mėlumą įsižiūrėjus, silpnose akyse šmėkšteldavo baltos sprausminio lėktuvo juostos, kurių piešinį jis sekdavo, tik retkarčiais girdėdamas ūžimą. Sekdamas lėtai išsitrinančias baltas juostas ir negirdėdamas ūžimo, jis galvojo, kad kada nors ateis ta nesmagi diena, kai jis nieko negirdės, kai jam suriš, kaip luošam karveliui sparnus, kad daugiau neplasno-tų, ir snapelį atidarę jį kur nors su užuojauta penės...

Jam įvairių staigmenų nebuvo pagailėta . . . Aštuoniasdešimt metų seniui miršta keliasdešimt metų jaunesnė žmona. Kiek ji sirgo, vargšelė. 5t-šis paskutinius mėnesius išgulėjo dar ligon: Ir įsiskolino dėl to Kizeika. Apdraudimo įstaiga dalį sumokėjo — likusius, tik pardavę -namą ir į nykią, nesvetingą vietą savo mantą atsikėlęs, jis šiaip taip padengė skolas. Ir nuo tada, jau prieš kelis metus, vienišas nejautė tikslo stumdytis iš vienos gatvės į kitą ar į vis siaurėjančius gyvenimo aklagatvius, vedančius į kažkokį galutinį jo tašką. Sunku prastumti net vieną dieną iki nakties. Gėlus drebąs kūnas buvo našta jam — bus kada nors ir kitiem. Tad, ar ?negeriau, kad jis kitų savimi neužkrautų? Kad dar prieš kitų globą jis pats sau uždangą nuleistų? Jo kelias suktelėjo visai į šoną, jis kartojasi, ir kažkas karčioje burnoje voliojasi.

— Dar nemirei? — Buvęs pavaldinys, kažkoks balkanas, taip jį pasveikina, kai jis senus draugus darbovietėje aplanko. Retai ir ten užeina. Įmonėje kietai dirbęs, pavedus kokį darbą, griežtai kitus varinėjęs, Kizeika buvo ištiki matiem, kurie ką nors nurodydavo, kas jį atiygin-davo . . . Bet dabar jis abejoja, galvodamas, ar vertėjo taip elgtis su pavaldiniu, veržtis ir apie atlyginimą vien tegalvoti. Balkanas kažkokios skriaudos dar nepamiršo.

Gerai, kad kartais pakviečia marti, bet apsilankius sunku susišnekėti su sūnum. Nenuorama, vis šokdamas iš vieno darbo į kokį biznį, blogiau už krūtinėn atstatytą juodą dvivamzdį, sūnus, kaip medžiotojas, iš Kizeikos išlupo likusius parduoto namo tūkstantėlius. Kizeika stengiasi dar apie beisbolą ar automašinas su sūnum pakalbėti, bet jo kalba, lyg užkerėta, dažnai nukrypsta į save, į paliktą kraštą, pasitraukimus ir lagerius. Piktai gnybdamas savo koją, Kizeika stengiasi nukreipti pašnekesį į "čia", į dienos aktualijas, bet retai tas jam pasiseka. Išėjęs iš sūnaus, tamsioje gatvėje vengdamas susidurti su tamsiais gaivalais, jis atseka pašnekesio gijas ir nežino, kada ir kodėl ji ten užlūžo ir išėjo į lankas.

V. Ignas zodiako ženklas Tauras (1972)

V. Ignas zodiako ženklas Mergelė (1972)

— Užuojauta dėl žmonos ... — Dar dirbantis, vis užsiėmęs Zerka sutiktas pasakė. — Nekaip atrodai. Ką?...
tik nesakyk man, kad nori nusileisti sau uždangą. Netikiu. Tai kvailystė. Gyvenimas yra kova. Kaip tai ' nėra dėl ko gyventi?'. Tu sau kažkur meluoji, norėdamas išmelžti mano pritarimą. Ar neturi draugų? (Kodėl šalinies, Kizeikos viduje šaukė balsas). Neturi noro nei dvasios pagerinti? Kultūros? Pakovoti su dvasios priešais, dalykų sau patvarkyti?

Viešpatie, kodėl draugai tokie dirbtiniai.
— Ką? — Daktaras, ir tas išplėtė akis. — Tik pagalvok: toks jau yra gyvenimas. Esi atsakomin-gas kitiems. Gyvenk ir lauk (uždangos nusileidimo, daktare?) Gavai gyvybę iš kažkur. Ji Dievo, jei tiki. Negi sunkėjant kovai, kai esi prispirtas prie sienos, imsi ir pasiduosi? Ar tik jaunam ir sveikam yra duota gyvybė? Jei tavo, amžiną atilsį jai, žmona taip būtų galvojus ir padarius, kaip ji tau atrodytų dabar? Sprendimą palik tam, iš ko viską esi gavęs . . .

Tolimo futbolinio būgno dūžiai sustiprėja. Ant gretimo suoliuko sučeži versdamas kitą laikraščio puslapį nuolat čia sėdintis žmogus. Kizeikai jis atrodo ne toks jau senas, ant rankos jam kabo variu išmušta lazda. Kizeika tik retkarčiais į jį atsigręžia. Tas jo nuolatinis laikraščio vertimas, atsikrenkštimas, suolo brakštelėjimas, baksnojimas lazda, įkyrų karvelį varinėjant, Kizeiką retkarčiais pažadina.

Nuvytas karvelis, atrodo, kažko jau nerimauja. Kizeika nežino, ar gamta, ar jis karščiuoja? Gelsvos saulės jau nebėra, parke ir medžių viršūnėse kažkodėl viskas temsta, bet prakaitas jam varva, vakarykštis svaigulys vis savin glemžia, jis pajuda ir, paieškojęs po kišenes, išsiima suglamžytą nosinę.

— Našta nenorit būti? — po vakarykščio priepuolio per išpažintį jam pasakė kunigas. Kizeika juto jo alsavimą ir bažnytinių rūbų kvapą. — Gerai. Bet tai tik gal negeras motyvas. Žmogau, aš esu dar stiprus, — kalbėjo susijaudinęs kunigas, — dar galiu duoti kitiems, neimdamas iš jų nieko. Dabar man tai lengva. Nebus lengva ir man kada nors būti silpnam ir imti iš kitų. Bet silpnumo valandose, kas žino, gal išmoksiu nusižeminimo ir draugų reikšmę. Jei aš kada atsisakysiu būti silpnu ir neleisiu kitiems man padėti, ar tai nekils iš mano išdidumo, išdidumo manyje? . . .

Išdidumas . . . Kizeika už išdidumą ir vaikiškas niekšybes motinos buvo klupdamas prieš Šventą Paveikslą. Visa esybe motinos nekęsdamas, jis klūpodavo ir Šventojo Paveikslo vis prašė jo motiną nubausti. Tik simpatiškas ir romus Šventojo veidas ir klūpančio Kizeikos išvargimas jį sutaikydavo su gauta bausme ir jo išdidumas kažkodėl ištirpdavo . . .

— Baigsiu, — kimiai šnibždėjo kunigas. — Jei mielai norite dar kam nors padėti, kodėl negalite leisti kitiems jumis pasirūpinti? . . .
Pasirūpinti . . . Visais, žmona, sūnum jis pasirūpino. Pasirūpinti, jei tokių yra. Pro akimis riedančius prakaito lašus jis matė karvelio siluetą, kuris stovėjo, dairėsi ir iš Kizeikos trupinių daugiau neprašė. Kitas pensininkas ant savo suolelio taipgi snaudė. Bet jam atėjo mintis: jei į šį parką, jei taip bus lemta, jis daugiau nebesugrįš? Jei jam kas blogo, kaip vakar, ims ir atsitiks? Ar pasirūpins kas šituo karveliu? Ir, kai žmogus ant kito suolo kostelėjo, Kizeika sunkiai kėlės, svyruodamas žengė lyg savo paskutinius žingsnius ir sustojo prie sėdinčio žmogaus.

— Prašau, — Kizeika rodė jam karvelį. — Pa-lesinkit jį. Jei aš čia neateisiu.
Žmogus keistai į jį pažiūrėjo, bet linktelėjo galva.
Kizeika pakėlė skrybėlę ir nužingsniavo tuo pačiu keliu, iš kur karvelis jį matydavo kasdien ateinant. Kažkur jis kiek susvyravo, lyg už nelygumo užsikabinęs, parkrito ir juto įsispaudusią į veidą žemę, kurios kvapas jam primindavo žydėjimą, derlių ir augimą. Joje dabar buvo baimė, galas, ir jis jos bijojo. Aitrus žemės kvapas jį supurtė, jis krustelėjo, atsiklaupė ant kelių ir, remdamasis rankom prie jo limpančion žemėn, likusiom jėgom su ryžtu nuo jos pasikėlė.

Karvelis tuo tarpu, lyg kažką nujausdamas, pakilo virš medžių viršūnių. Iš ten, iš aukštai girdėjosi metalinio vanago šniokštimas, ant žolės vaikai gainiojo kamuolį, du žmonės aikštėje apie kažką pasikalbėjo. Nuleidęs snapą, karvelis vėl šovė aikštėn ir, žaibu pralėkdamas prie šykštaus lesintojo galvos, lyg stengėsi įsižiūrėti ir atmintin įsispausti jo kietus veido bruožus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai