TIES ISTORINIŲ LŪŽIŲ ANGA Spausdinti
Parašė Juozas Kojelis   
1953 metais rudeniop į Los Angeles buvo atvykęs prof. Kazys Pakštas. Tais metais jam buvo sukakę 60 metų, tad vietos ateitininkai sendraugiai jubiliejui paminėti suorganizavo uždarą pagerbimą. Pakštas tąsyk dėstė, kad Lietuvai teks ilgesnį laiką išbūti sovietų okupacijoje, nes be visuotinio sukrėtimo Baltijos kraštams atgauti laisvę nebūsią įmanoma. To "ilgesnio laiko" ribą jis tada kėlė į 1970-1975 metus.

Vieni pripažins, kad Pakšto intuicija pajėgė įsiskverbti į ateities nežinomybę, antri jo pramatymus aiškins paprasta atsitiktinybe. Tačiau vis tik šiandien nesunku pastebėti, kad jo prieš 19 metų numatytu laiku ima rodytis istorinės reikšmės lūžių ženklai. Jų galima matyti visur: ir Vietname, ir Vokietijoje, ir didžiųjų valstybių sostinėse — Vašingtone, Maskvoje, Pekine ir kitur. Amerikos prezidento kelionės į kitų valstybių sostines patvirtina tų lūžių realumą ir svarbą.

Net Pakštas anuomet (1953 m.) nesakė, kad "visuotinis sukrėtimas" atneš Lietuvai laisvę. Jis tik teigė, kad tas sukrėtimas gali sudaryti sąlygas laisvei atgauti. Taigi lieka atvira ir antroji alternatyva: lietuvių tautos laisvės viltys šiuose sukrėtimuose gali būti ilgesniam laikui giliau užkastos.

Susimąstant ties istorinių lūžių anga, vietoj pranašavimų, atrodo, naudingiau būtų paieškoti atsakymo į klausimą, kokia yra išeivių dabartinės kovos už Lietuvos laisvę tikroji prasmė ir kokie realūs artimieji uždaviniai.

Nekalbant jau apie kai kurių disidentų balsus, kurie tos kovos reikalingumą paneigia ir siūlo jos atsisakyti, stipraus blaškymosi, netikrumo ir net nesiorientavimo matyti ir pačiose vadovietėse. Žygiuojama be žemėlapių ir kompasų. Kai, pvz., seklią rutininės veiklos srovę netikėtai palietė Bražinskų, Kudirkos ir Simokaičių įvykiai, mūsų veiksniai tiesiog lenktyniaudami čia nukreipė visą savo dėmesį, tarsi šių žmonių gelbėjimas būtų vienintelis šių institucijų uždavinys.

Ne be pagrindo ir ne be reikalo Lietuvių Bendruomenė įsijungė į laisvinimo darbą ir jau suspėjo padaryti naujų, šviežių ir viltingų žingsnių. Paruoštais kontaktais su Valstybės departamento pareigūnais, bičiuliškais ryšiais su JAV Kongreso nariais, veržliomis informacinės komisijos pastangomis, pradėta leisti dokumentuota literatūra ir kitais išmąstytais ėjimais demokratišku keliu sudaryta JAV Lietuvių Bendruomenės vadovybė orientuojasi į išeivijos pagrindinį kovos dėl Lietuvos laisvės tikslą — išlaikyti Lietuvos klausimą neišspręstų tarptautinių problemų sąraše. Rusija, 1940 m. okupuodama Baltijos valstybes, Lietuvos klausimą į tą sąrašą įtraukė. Tačiau per laiką kintančios aplinkybės ir tokios reikšmės įrašus apneša dulkėmis ir aptraukia rūdimis, jei niekas nepasirūpina įrašo raidžių nušveisti. Visos valstybės, jei jų pačių koks klausimas neliečia, linkusios kitų problemas pamiršti. Lietuvos byla iš idealizmo nesusidomės nei Vašingtonas, nei Roma, nei Bon-na, nei Pekinas, nei kuri kita sostinė. Tačiau idealistiškai nusiteikusių įtakingų žmonių esama visuose kraštuose ir visų kraštų sostinėse. Juos surasti ir mūsų reikalui laimėti galės tik mūsų pačių ištverminga valia, geras susiorganizavimas ir išradinga veiklos strategija.

Jei valios ištvermingumo ir buvo parodyta, tačiau Amerikos lietuvių politinė vadovybė bent per pastaruosius 15 metų patenkinamos organizacijos neturėjo ir bet kokia strategija nesirūpino. JAV Lietuvių Bendruomenės VI taryba trečiojoje sesijoje balandžio 28-30 priimtais nutarimais pasiūlė labai nuosaikų, bet realų planą Lietuvos labui konsoliduoti jėgas ir suderinti pastangas. Ar šis blaivus ir Lietuvos laisvės kovai gyvybiškai reikšmingas balsas bus visų išgirstas?
Juozas Kojelis