Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIS KRASNICKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCENTAS LIULEVIČIUS   
Gimimo ir mirties sukakčių proga

Šįmet sukanka 50 metų nuo Jurgio Krasnicko mirties ir 70 metų nuo jo gimimo. Šia proga prisiminkime jaunuolį, "kuris kaip koks meteoras nušvito padangėje ir nukrito į amžių gilumą".

1. Biografiniai bruožai
Alytaus apskrityje, netoli Simno miestelio 5 km), Atesnykų kaimas aptūpęs aplinkui to paties vardo ežerą. Tame kaime 1902 gegužės 7 gimė Jurgis Krasnickas. Tėvas, irgi Jurgis, buvo ūkininkas, kilęs iš laisvų valstiečių. Motina — Anelė Lelevičiūtė. Lelevičiai kilę iš bajorų. Anelės ir Jurgio Krasnickų pirmasis sūnelis ir dukrelė anksti mirė, todėl trečiasis jų vaikas Jurgis buvo laikomas vyriausiuoju.

Krasnickai 1913 m. Atesnykuose turėtą ūkį pardavė ir nupirko didesnį ant Obelijos ežero kranto, Miroslavo parapijoje. Į šį ūkį atsikraustė septyniese, nes Jurgio tėvai jau augino tris sūnelius ir dvi dukreles. Vėliau dar du vaikučiai prisidėjo. Visi septyni vaikai baigė aukštąjį mokslą, išskyrus nespėjusį baigti Jurgį!

2. Mokslo kelias
Jurgio Krasnicko abeji tėvukai (seneliai) buvo šviesūs žmonės. Antanas Lelevičius buvo pamokytas. Vienas jo dėdė buvo kunigas, o kitas — pulkininkas. Lelevičiai buvo laikomi susipratusiais lietuviais. Tėvukas Pranas Krasnickas buvo taip pat mokytas, nes ruošėsi į kunigus, ir tik tėvo mirtis tą planą sutrukdė. Jurgio tėvas taip pat mokslą laikė didžiausiu turtu, kuriuo stengėsi aprūpinti kiekvieną savo vaiką.

Kai tik Krasnickų Jurgutis sulaukė septynerių metų, tėvas pradėjo jį mokyti. Pirmiausia pats mokė, o vėliau leido į Simną. 1913 m. Jurgis jau Marijampolės gimnazijoje. Kai 1915 m. rudenį dėl fronto nebegalėjo važiuoti į Marijampolę, Jurgį nugabeno į Vilnių. Iš čia moksleivius išvežė į Rusiją ir apgyvendino Voroneže, kur jis lankė Martyno Yčo vyrų gimnaziją. 1918 m. vasarą Jurgis grįžo iš Rusijos ir rudenį įstojo į Marijampolės "Žiburio" gimnaziją. 1919 m. pradžioje dėl sesers persikėlė į Vilnių, kurį rado bolševikų okupuotą. Neilgai čia jam teko mokytis. Iškilus pavojui būti areštuotiems, būrys vyresniųjų klasių berniukų slaptai išėjo į neokupuotą Lietuvą. Tų pačių (1919) metų rudenį Jurgis vėl įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurią baigė 1921 m.

Apie Jurgio mokymąsi Voroneže Viktoras Jasaitis sako: "mokslas gerai sekėsi, nors jam jis ir neperdaugiausia laiko skyrė".1 Apie Marijampolės laikus mus informuoja du klasės draugai. Saliamonas Baltūsis sako: "Mūsų klasėje, kurioje paskutinius 2 metus tebuvome tik 7 berniukai, mokslo atžvilgiu jis buvo vidutiniokas (vidutiniškas). Mokinys jis buvo tvarkingas, mandagus, drausmingas. Mėgdavo pasiginčyti, bet buvo sugyvenamas, draugiškas". Julius Plaušinaitis atsimena: "Mano supratimu, jis buvo kiek virš vidutinių gabumų ir buvo gerokai apsiskaitęs. Gero, ramaus ir sugyvenamo būdo, logiško galvojimo, ginčuose neužgaulus, korektiškas". Kun. B. Granskas nurodo, kad Jurgis baigė "kaip vienas geriausių mokinių", kad "... savo išsilavinimu aukščiau stovėjo, negu paprastai iš gimnazisto reikalaujama".2 Jurgio brolis Antanas prisimena, kad Jurgio atestate buvę visi penketukai, išskyrus ketvertuką vokiečių kalbos.

Girdint tokius tvirtinimus, sekantiems tolimesnes žinias apie šį jaunuolį sukels nuostabą, kaip jis įstengė pasiekti atestatą, būdamas taip labai užimtas visuomenine veikla bei knygų skaitymu. Kun. B. Granskui pats Jurgis pasakojęs, kad nebuvo dienos, kad jis poros valandų nepraleistų pas Marijampolės ateitininkus įvairiuose susirinkimuose. 3

Baigęs gimnaziją, rudenį, truputį pamoky-tojavęs Naumiestyje, išvyko Vokietijon į Muens-terio universitetą, kur studijavo filosofiją, fiziką ir matematiką. 1922 m. po vasaros atostogų ruošėsi vėl vykti studijoms, tačiau mirtis to neleido padaryti.

3. Dievo dovanos
Jau pradžios mokyklos mokytojas pastebėjęs Jurgio, didelius gabumus. Viena proga pareiškęs, kad tokių gabumų berniuką jis mokęs pirmą sykį.4 Kun. B. Gransko tvirtinimu, pradžios mokyklą Jurgis baigęs per pusantrų metų.5

Tuos gabumus pastebėjo ir kiti. V. Jasaitis, Jurgį pažinęs Voroneže, sako: "Jurgis turėjo puikią atmintį, lakią vaizduotę, mokyklos mokslas jam gerai sekėsi . . . visą atliekamą laiką sunaudojo skaitymui".1
Dr. Iz. J. Kaunas prisimena: "Jurgis buvo gražus vyras, švelnaus būdo, draugiškas, linksmas ir kalbus. Jis buvo neįprastų gabumų, turėjo logišką galvoseną ir puikią atmintį. Pamenu, kaip vieną kartą jisai demonstravo savo fenomenališką-ją atmintį. Perskaitęs ilgoką eilėraštį, kuris buvo jam kitų parinktas, galėjo mintinai nemikčiodamas ar pasigalvodamas pakartoti. Tai padarė su keliais eilėraščiais iš eilės. Mano klasės gabiausi vyrai negalėjo to padaryti. Savo tokia gera atmintimi jis visus stebino".

Būdamas Naumiesčio progimnazijos mokytoju, Antanui Gintneriui paliko tokį vaizdą: buvęs vidutinio ūgio, bet reto grožio, juodais garbanotais plaukais, kurie labai jį puošė. "Ne tik geros išvaizdos, bet ir gerų asmens ypatybių: pilnas energijos, entuziazmo ir ryžto".

4. Intensyvus ruošimasis gyvenimui
Gyvenimui Jurgis labai intensyviai ruošėsi. Nesitenkino, ką gaudavo mokykloje. Pats vienas daug gilinosi į mokslo laimėjimus. "Galima sakyti, jis tuo laiku su knyga gulė ir kėlė, už ką vieno satyros laikraštėlio buvo pramintas 'Knygų Gromula' ".6
Charakteringas net jo sugrįžimas iš Rusijos. Grįžo pėsčias 20 km iš Alytaus į tėviškę, atsitempdamas dėžę knygų. Namiškių nustebimui sumažinti pasigyrė, kad jį geras žmogus pavėžėjo. Drabužius palikęs stotyje apsaugai, bet knygų nedrįsęs palikti, kad nedingtų.
Jurgis daug skaitė, rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir prancūziškai. Atostogas praleisdavo su knygomis. Skaitydamas darydavo užrašus. Tų pastangų rezultatas, dr. P. Karvelio konstatuotas, štai koks: "Manau, kad kiekvienas, kuris su juo tais
laikais susidurdavo, patvirtins, kad jo būta nepaprastų gabumų, labai gero kalbėtojo, savo erudicija ne vienoje srityje pasiekusio rimto išsilavinimo". ——
Ir tas jo lavinimasis vyko labai sparčiais šuoliais. Antanas Mikaila, pažinęs Jurgį Voroneže, susitikęs po vienerių metų Vilniuje, turėjo konstatuoti, kad "jis buvo savo žiniom, darbštumu, analizo stiprumu ir apsiskaitymu daugiau, negu visa galva peraugęs savo vienaamžius".

To spartaus mokslinio brendimo paslaptį atskleidžia Juozas Mičiulis: "IŠ kur Jurgis gavo tiek žinių? Atsakymas labai trumpas — iš knygų. Knyga — jam atviriausias draugas. Dėlto jis jas mėgo. Mariampolėje turėjo jis nemažą knygyną, neskaitant tų knygų, kurios buvo likę namie ar Vilniuje. Savo knygomis ne vienam draugui padėjo. Paprašysi, būdavo, jo knygų; jis paklausia, kokiu klausimu nori skaityti; atsakai ir gauni knygų. Jurgis turėjo iš filosofijos, religijos ir visuomenės mokslų ypač koperacijos srities. Jis mėgo filosofiją ir jau toj srity buvo daug pasiskaitęs. Jo rūpesčiu ir buvo įkurta Mariampolės filosofijos sekcija."7

Dėl Jurgio knygų dar galima pridurti rašančiojo įspūdį. Teko lankytis jo tėvų ūkyje. Apie 1931 - 1938 m. salkoje dar buvo prikrauta keli šimtai knygų, įvairaus turinio ir keliomis kalbomis. Pagal J. Gotauto liudijimą, Muensteryje, "vos du semestrus pastudijavęs, jis paliko nupirktų aukštą rietuvą knygų".8

5. Organizacijų veikėjas
Jurgis daug dirbo įvairiose katalikiškose organizacijose, daugiausia ateitininkų. Tada buvo labai madoje susirinkimuose diskusijos tarp aušrininkų ir ateitininkų. Jurgis tose diskusijose būdavo labai aktyvus.

a. Voronežo laikai. — Jurgiui Voroneže teko išbūti nuo 1915 m. rudens iki 1918 m. vasaros. Rusijoje karo metu gyvenimas buvo sutrikęs, o po revoliucijos pasidarė visiškas chaosas.
Ateitininkai degė idėja atkurti savo lietuvišką, krikščionišką ir demokratišką Lietuvą. Voronežo ateitininkai smarkiai veikė, pasiskirstę į 20 kuopelių. Viso apie 500 moksleivių. Vyresniesiems buvo leidžiamas laikraštėlis "Inkaras". Jaunesnieji ateitininkai veikė kankliečių kuopelėse. Jurgis ateitininkišką veiklą pradėjo kankliečiuo-se, pirmininkaudamas arba šiaip aktyviai dirbdamas. Jis ilgai redagavo "Jaunuolių kankles" ir jose spausdino savo rašinėlius, bandė ir eilėraščius.1
Jurgis, perėjęs į penktąją klasę, iš kankliečių persirašė į ateitininkų kuopą ir, dar būdamas penktoje klasėje, buvo išrinktas į kuopos valdybą. Veikdamas kankliečiuose, taip su jais susigyveno, kad ir būdamas penktoje klasėje vis jiems padėdavo. Bendraamžių, gyvenusių Voroneže, atmintyje jis paliko gražius atsiminimus. Dr. Marija Gylienė sako: "Savo iniciatyva, energija, drąsa ir veiklumu išsiskyrė iš draugų tarpo". K. Ališauskas prisimena: "Tai buvo tylus, ramus, bet labai atidus ir pastabus berniokas, tad visų buvo mylimas. Dr. Iz. J. Kaunas pasakoja: "Ateitininkų kuopelėj Jurgis pasireikšdavo daugiau už kitus, skaitydamas referatus ar kalbėdamas".

b. Marijampolėje. — J. Mičiulis pasakoja:
"Apsigyvenęs Mariampolėje, tuoj imas Jurgis
dirbti ateitininkuose. Štai pradžioj 1919/1920 mokslo metų visuotinas ateitininkų kuopos susirinkimas. Jurgis kalba jame tolimesnio veikimo klausimu, kalba pirmu kart Mariampolės at-kų tarpe. Nariai nustebę žiūri, klausinėja vienas kito, kas čia toks nepažįstamas taip aiškiai, drąsiai, į-tikinančiai kalba. Už tai nariai jam atsimoka: išrenka jį kuopos pirmininku.9 Taip pat išrinktas ir kitais metais.
(Redakcijos intarpas: Jau šį straipsnį gavus ir surinkus, B. Žukauskas "Drauge", birželio 3 numery, paneigė žinią, kad 1919-20 mokslo metais Marijampolės moksleivių ateitininkų kuopai pirmininkavo J. Krasnickas. Kaip tais metais buvęs šios kuopos pirmininkas, B. Žukauskas dar liudija, kad J. Krasnickas tais metais nebuvo nė valdyboj. Iš tikro J. Krasnickas tuomet vadovavęs tik šios kuopos filosofijos - teologijos sekcijai)

Ateitininkuose darbas buvo nelengvas, nes vyresniųjų klasių mokiniai buvo išvykę tėvynės ginti. Jurgis lankė kuopelių bei sekcijų susirinkimus ir ten kalbėdavo ne tuščiai, bet visada apmąstęs. Ypatingai jis rėmė visuomeninę - politinę sekciją, kurios nariai per Steigiamojo seimo rinkimus padarė apie 80 mitingų. Velykų atostogas Jurgis praleido Dzūkijoje, dalyvaudamas rinkimų kampanijoje.
Nepamiršo Jurgis ir jaunesniųjų ateitininkų, kurie ir Marijampolėje buvo vadinami kanklie-čiais: skaitydavo jiems paskaitas, dalyvaudavo susirinkimuose.
Mariampolėje buvo "Bešalių organizacija", aušrininkų vedama. Jų kviečiamas, nueidavo ir į jų susirinkimus. Viename susirinkime Jurgis jiems aiškino Dievo buvimo įrodymus. Iškilo ginčai. Jų išdava — keli "bešaliai" perėjo pas ateitininkus.10 Ir ateitininkų susirinkimuose jokios diskusijos be jo neapsėjo. "Su visais mokiniais buvo draugiškas. Buvo krikščioniško nusiteikimo. Su kitokių įsitikinimų žmonėmis kovodavo su jų idėja, o ne su žmogumi. Žmogaus nežemino" (Petras Pupius).

Ateitininkų organizacijoje stengėsi naudoti įvairiausius veiklos metodus. Vienas jų buvo diskusijos su tariamais kitaip manančiais. Vytautas Vaitiekūnas atsimena: "Mums labiausiai imponavo Krasnicko ir jo, sakyčiau, įprastinio oponento Antano Dailydės diskusijos susirinkimuose. Pagal juodu ir kuopos nariai vieni 'galvas guldė' už Krasnicką, antri — už Dailydę. Pirmasis paprastai naudojosi gana žymia dauguma".

Jurgis susirado ateitininkus ir Muensterio universitete. Studijų kolega sako: "Jurgis buvo vienas veikliausių Muensterio lietuvių studentų kolonijos narių. Dėlto mūsų organizacijose tekdavo eiti įvairių priedermių. Paskutinį semestrą at-kų kuopoj jis yra buvęs sekretoriumi, susikūrus gi Muensterio lietuvių studentų draugijai, buvo išrinktas jos pirmininku".8

c. Suvažiavimų aktyvus dalyvis. — "Be Jurgio neapsieina nei viena konferencija, nei kongresas. Jis važiuoja ten ir savo iškalba, išmintimi kitus stebina, prisidėdamas prie įvairių klausimų rišimo".10 Tik pirmoje ateitininkų konferencijoje 1918 gruodžio 28 Vilniuje, atrodo, negalėjo dalyvauti.
1919 metų ateitininkų konferencijoje (gruodžio 29-31 Kaune) Jurgis referavo organizacijos klausimus. Jis nurodė, kad organizacijos gerai veiklai reikalinga tinkamai ją centralizuoti. Šioje konferencijoje Jurgis buvo išrinktas į revizijos komisiją.11 Be to, jo sumanymu, buvo nutarta švęsti ateitininkų metinę šventę pirmąjį birželio mėn. sekmadienį.12

Kitais metais (1920.VIII.1-8) pirmajame ateitininkų kongrese Kaune, atrodo, perrinkta ta pati revizijos komisija, nes Jurgis vėl buvo toje komisijoje. 1921 m. ateitininkų konferencijoje (VIII.6-8 Kaune) Jurgis buvo išrinktas prezidiuman. Šioje konferencijoje buvo sudarytos įvairiems klausimams keturios komisijos. Į vieną tokią komisiją (Fondo) išrinko Jurgį. Šioje konferencijoje Jurgis padarė revizijos komisijos pranešimą.13

1922 m. moksleivių ateitininkų konferencijoje Jurgis irgi dalyvavo. Toje konferencijoje tarp kitų buvo Pr. Raulinaičio paskaita "Mes ir visuomenė", kuri sukėlė gyvas diskusijas. Tarp kitų pasireiškė ir Jurgis. Matyti, buvo rimtos diskusijos, kad J. Brazaitis sako: "... grįžęs iš Vokietijos susirėmė diskusijose su dr. Pranu Raulinai-čiu".

d. Pavasarininkai. — Kita organizacija, kuri laukė ateitininkų veikėjų, buvo pavasarininkai. Jurgis ir jiems suskubo didelę duoklę atiduoti.
Atostogų metu, šventomis dienomis Jurgis važiuodavo į Miroslavą ar Seirijus ir pavasarininkų susirinkimuose skaitydavo paskaitas. Naumiesčio rajone buvo dešimt pavasarininkų kuopelių. Joms reikėjo daug darbininkų. Jurgis irgi į-sijungė į tą darbą. "Jisai, kaip visuomenininkas, ėjo pramintu Jurgio Steponaičio taku, nešdamas ir toliau kaimo jaunimui dvasios maistą" (Ant. Gint-neris).

e. Politinė veikla. — Jurgis buvo apsisprendęs už krikščionišką politiką, todėl prieš Steigiamojo seimo rinkimus vyko agituoti už krikščionių demokratų partiją. Į tą darbą įtraukė ir kitus vyresniųjų klasių mokinius.
Prel. M. Krupavičius rašo: "Atsimenu jį viename mitinge Pilviškiuose ar Marijampolėje. Tikrai neatsimenu. Turėjau ten kalbėti aš pirmas. Bet pasivėlinau. Radau bekalbantį Jurgį. Mitingas buvo karštas, kietas, audringas. Priešai iš minios mėtė nešvarių, necenzūrinių žodžių kalbėtojo adresu, šaukė "šalin", nuolatiniu riksmu kliudė mitingui klausyti kalbėtoją, stengėsi mitingą išardyti. Bet Jurgis atlaikė ir laimėjo. Jis buvo miniai patrauklus ne tik savo žodžiu, bet ir savo išvaizda. Jo žodis gražus, suprantamas, turiningas, įtikinamas. Žodį rėmė mintį patvirtinantis ar paryškinantis estetiškas mostas . . . Jurgio asmeny brendo rimtas politikas ir vadas, brendo stiprus ir vertingas krikščionis demokratas".14

Kun. Granskas dar labiau paryškino Jurgio partinį veikimą. Steigiamojo seimo rinkimų metu: "Kad ir jaunas, bet savo taktu ir valdymosi viršija, net ir senus, kitų partijų agitatorius.' Savo gražia, loginga kalba, mokėjo įtikinti žmones. Kitų partijų žmonės neįstengdami jo kalbą nugalėti ir norėdami kuo nors jo autoritetą sumažinti, duodavo jam titulą 'jaunas krikšč. - demokr.' ".1S
/. Savanoris. — Jurgis rūpinosi atsikuriančios valstybės reikalais. Ragino žmones palaikyti Valstybės tarybą, Lietuvos vyriausybę, ragino stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Veikė Dzūkijoje, artimiausiose savo tėviškės vietovėse. Viename Mariampolės moksleivių susirinkime Jurgis papasakojo, kad dzūkai yra palankiai nusiteikę atkuriamai valstybei. Mokiniams buvo įdomiausia žinia, kad Alytuje jau organizuojamas pirmas Lietuvos kariuomenės pulkas, kad jis to pulko karininkams padėjęs bažnytkaimiuose verbuoti savanorius.16 Ir moksleivių susirinkimuose jis agitavo už ėjimą į savanorius. Daug vyresniųjų mokinių išėjo. Net didesnė penktosios klasės pusė.17

1920 m. rudenį, kai lenkai bandė užimti Lietuvą, ir pats Jurgis išėjo savanoriu. Buvo paskirtas į savanorių telkimo štabą. Atvykdavo į gimnaziją uniformuotas. Kai įtampa sumažėjo, vėl grįžo į gimnaziją ir baigė VIII klasę.
1920 m. Lietuvoje buvo susidariusi labai pavojinga padėtis. Buvo sudarytas Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas. Po to tuoj visa Lietuva buvo susiorganizavusi į Lietuvos gynimo komitetus. Atrodo, Jurgis, šalia savanorių verbavimo, dirbo ir šio komiteto labui. J. Mičiulis nurodo, kad tuo laiku "Jurgis pusantro bertainio laiko praleidžia, organizuodamas Tėvynės Gynimo komiteto skyrius Utenos ir Vilkaviškio apskrityse".10

6. Mokytojas
Naumiestyje Jurgis mokytojavo trumpai, bet "gimnazijoje, organizacijose ir visuomenėje paliko gilių pėdsakų" (Ant. Gintneris). Buvę Naumiesčio progimnazijos mokiniai atsiliepia labai šiltai. Vienas buvęs jo mokinys pasakoja: "Jis savo grožiu ir malonumu pavergė visų moksleivių širdis. Tai ką jau bekalbėti apie mergaites, kurios jį tiesiog dievino. Aš savo albume esu išsaugojęs jo nuotrauką, kuri aiškiai parodo ne tik jo išvaizdą, bet kartu pasako ir jo dvasinį pasaulį. Tai buvo vyras reto grožio, puikios iškalbos ir pilnas takto pedagogas" (J. G.).

P. Orintaitė, besigėrėdama anų laikų mokytojais, sako: "Man dabar, iš daugelio metų perspektyvos, iškyla vaizdas, kad tie pirmieji mūsų literatūros skelbėjai jaunimui, pionieriškai stoję į niekieno nepramintus takus, savo pareigą dažnai atliko net nuoširdžiau ir reikšmingiau už vėlesniuosius, jau universitetinių diplomų paunksmėse apstingusius dėstytojus". Išvardijusi keletą mokytojų, apie Jurgį rašo: "Pvz. Jurgio Krasnicko, vos gimnaziją baigusio jaunuolio, mokytojavusio Naumiestyje — penktajai klasei diktantas taip dailiai buvo parinktas, kad ir po 40 metų tebeskamba ausyse neužmirštas".18

Justinas K., kuriam teko kalbėtis su keliais jo mokiniais tais mokslo metais, prisimena: "Jie apie velionį J. Krasnicką atsiliepia labai gerai. Jis turėjo įgimtą dovaną patraukti mokinių dėmesį dėstomajam dalykui. Jam aiškinant naują pamoką ar šiaip mokinių susirinkimuose kalbant, visi klausydavo jo žodžių susižavėję".

Atrodo, kad tas trumpas pamokytojavimas ir Jurgiui paliko gerą įspūdį, nes jis Muensteryje prasitardavęs ketinąs būti mokytoju.

7. Plunksnos bandymai
Jurgis referatus ar paskaitas dažniausiai pasakodavo žodžiu, o neskaitydavo. Tačiau mėgo rašyti į laikraščius. Rašė knygų recenzijas, straipsnius ir korespondencijas. Mariampolės kuopa leido laikraštėlius "Ateities aidai" ir "Skambančios stygos". Juose rimtesnieji straipsniai buvo Jurgio parašyti. Jis taip pat rašė į "Ateitį", "Pavasarį", "Laisvę", "Talką", "Trimitą", "Draugą" ir kt. Pasirašydavo: Homo Hominis, J. Žagarinis, Jurginių Žiedas arba pavarde.
Kad Jurgis dažniau su plunksna bendravo, rodo tas faktas, kad Vaclovas Biržiška jautė pareigos įtraukti jį į savo "Lietuvių rašytojų kalendorių" (su klaidinga mirties data).

8. Nuostolis
1922 m. rudenį Jurgis vėl ruošėsi išvykti į Vokietiją studijoms. Planavo iš Muensterio persikelti į VVuerzburgą, bet persikėlė iš šio pasaulio į kitą pasaulį. Spalio 25 buvo nužudytas prie pat savo gimtinės — Atesnykų kaimo. Mirties priežastis dar ir po šiai dienai nėra visai paaiškėjusi. Jurgis prieš kelis mėnesius (1902.V.7 tebuvo sulaukęs dvidešimties metų. Mirė pačiame jaunystės sužydėjime. Todėl visi labai atjautė tą nelaimę. Tai rodo tuometiniai mirties minėjimai ir specialiai paskirtas "Ateities" numeris (1923 m., 1 nr.).
Prel. M. Krupavičius Jurgio 40 metų mirties sukakčiai atminti rašė: "Kiek jis buvo vertinamas, galima spėti iš to, kad, dar neatsigavusi po Didžiojo karo skurdo ir vargo, Lietuvos katalikija įsteigė Jurgio Krasnicko vardo stipendiją, ko nebuvo sulaukęs nė vienas tokio amžiaus jaunuolis".1

Kun. J. Bružikas, S. J., rašo: "Pranas Dovydaitis labai apgailestavo a. a. Jurgio Krasnicko mirtį ir sakė, kad velionies neatstotu nė 10 studentų, kiek jis turėjo gabumų, išminties ir mokslo. . . Prof. Pr. Dovydaitis organizavo Krasnicko fondą, kad galėtų mirusio vietoj leisti studijuoti bent 10 studentų, kurie nors dalinai užimtų a. a. J. Krasnicko vietą".

Gal geriausiai Jurgį charakterizuoja jo draugas Viktoras Jasaitis: "Ir jei apskritai sakoma, kad kiekvienas žmogus yra lyg žemės dulkė, ir tai dr.(augas) Jurgis būdamas jąja sugebėdavo pakilti iš visų tarpo ir saulės šviesos spinduliuose sužibėti šviesiomis varsomis".1

Apie šį kilnų ir daug žadėjusį jaunuolį stengiausi surankioti medžiagos ir atkurti bent šiokį tokį vaizdą. Kaip pavyko, ne man spręsti. Noriu baigti Jurgio studijų kolegos žodžiais: "Šiais keliais bruožais piešdamas a. a. Jurgio Krasnicko atvaizdą, nesilaikiau dėsnio, 'de mortuis aut bene aut nihil'. Ir jeigu jis šviesus išėjo, — jo paties kaltė, kad tik šviesių spindulių pasauliui leido".19

1. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 7. 2. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 15 - 16. 3. Ten pat, p. 17. 4. Vyriausios sesers atsiminimai. 5. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 15. 6. Ten pat, p. 6. 7. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 10. 8. Ten pat, p. 11. 9. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 8. 10. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 9. 11. "Ateitis", 1920, 1 sąs., p. 18. 12. "Ateitis", 1920, 2 sąs., p. 45. 13. "Ateitis", 1921, 8-9 nr., p. 201-203. 14. "Draugas", 1962, 252 nr. 15. "Ateitis", 1923 m., 1 nr., p. 18. 16. K. Ališausko atsiminimai. 17. P. Pupiaus atsiminimai. 18. Petronėlė Orintaitė, Ką laumės lėmė, Chicago 1965, p. 181. 19. "Ateitis", 1923, 1 nr., p. 12.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai