JAZMINAI Spausdinti
Parašė KOTRYNA GRIGAITYTĖ   
Ditos nebėra . . . Padedu laikraštį, graibausi kišenėse degtukų. Užtraukus dūmą, gal praeis tas smelkimas paširdžiuos. Viena kita iškilesne role žybtelėjusi scenoj, iš gyvųjų tarpo ji amžinai pasitraukė . . . Tragiškai žuvo. Aplinkybės nepaaiškintos. Kaip ir kada išėjo ji į rampos šviesą, pranešime nepasakyta. Neatrodo, kad būtų prasimušusi į pirmaeiles aktores. Gal išsilavinimo stoka, gal talento. O gal ir kitos nenuvokiamos priežastys.

Didžiųjų audrų metais, svetimiesiems užplūdus, Dita liko Lietuvoje, o mes — į Vakarus. Mes — su Albina ir mažuoju Jurgiu. Dabar Jurgis jau turi Džordžą, belaipiojantį man ant kelių, ir jauną žmoną, niekad negirdėjusią lietuviškai. Ir Albina nebe ta. Senstelėjusi moteris . . . Be dažų ant veido. Žilus plaukus priėmusi kaip puošmeną. Nuolaidi likimui ir tikrovei.

Kokia būtų Dita šioj egzotiškoj Amerikoj? Ar taip lengvai pasiduotų laikui, senatvės priespaudai. Ar gimstančiam likimas užrašo mirimo datą? Gal čia ji būtų ilgiau gyvenusi. Gal . . . Jei būčiau a-nuomet pasiėmęs su savimi, kaip buvo prašiusi.

Palikau tada mergaitę, niekad neparašęs jai net kelių žodžių. Ji buvo tokia impulsyvi. Jei būtų atvažiavusi ir ieškojusi manęs Kaune, man belaukiant vestuvių dienos, kai tik Albina baigs diplominį darbą . . .
Laikraštis guli šalia, lyg akmens lenta nusvė-rusi ranką. Mintys grįžta atgal į prabėgusius metus.

Ryto šešėliai jau seniai ištirpę. Karštis metasi į stogus, į gatvės grindinį. Švariai nusiskutęs, šventadienišką eilutę užsivilkęs, atsargiai dėstau žingsnius, kad batai nekaukšėtų. Miestas dar ap-snūdęs. Toks ramus sekmadienis, tokia šventiška tyla. Pažvelgiu į laikrodį. Šešios minutės po vienuoliktos. Tiek tepavėluota pagal susitarimą. Spaudžiu durų skambutį. Viduje — nė krepšt. Lauksiu. Truputį nekantru. Spūsteliu mygtuką dar kartą. Pagaliau durys atsidaro. Judita nusigręžia nuo staiga įšokusio vidun saulės spindulio ir nieko nesako. Grįžta vidun, svyruodama savo lieknu liemeniu. Seku paskui. Išsivilniję tamsiai rudi plaukai tįso ant mėlyno, kiek nublukusio, apglamžyto rytinio apsiausto. Ji tingiai pakelia ranką ir, parodžiusi man fotelį, pati kniūpsčia krinta į seną, raudono pliušo sofą, lyg į geldą. Pasispaudžia dar pagalvėlę po smakru.
— Na, kas tai per seansas? — tariu nustebęs, ir niežti delną sudrožti . . . Nekreipia dėmesio, negirdi.
— Ei, Judita, ar sergi? Bet nebūtum tokia daili. Skruostai žydėte žydi.
— Leisk nusnūsti nors porą minučių, negaliu išsibudinti, — suunkščia.
Vaikščioju po didelį, senais baldais užgriozdintą saloną, su vietomis išdilusiais kilimo ornamentais. Sustoju prie lango. Klevas dangsto namą tirštais lapais aplipusiom šakom, beveik pusę stogo užgoždamas. Nuo vartelių tiesiai cementinis siauras takas, abiem pusėm mirguliuoja smulkūs žolynai. Tvarkinga, gražu. Čia kas vakaras ją palydžiu. Tik vidun nebuvau kviečiamas. To ir nenorėjau. Šiandieną kas kita — ji viena. Tuščiame, vėsiame name mieganti mergaitė ir jaunas vyras . . . šypteliu, nežinau kodėl. Langai siauri, užuolaidos tankios, tarytum čia būtų kokia paslaptis. O gal kurstymas . . . Turiu būti džentelmenas. Sunertu rankas už nugaros, pasitempiu išlygindamas pečius ir vėl vaikščioju. Kampe dunkso pianinas. Ir gaidos atverstos. Paspaudžiu disonansu kelius klavišus, šiaip sau iš neturėjimo ką veikti.
— O kaip baisu! — staiga sušunka ji ir atsisėda. Basos kojos išsispiria iš rytinio ilgo apsiausto. Ištiesia jas, raivosi ir žiovauja.
— Tai va, ir priėmė svečią, — niurnu lyg pats sau. Ji nugirsta.
— Palauk, tuoj bus viskas tvarkoj. Užplikinsiu kavos — žinau, kad mėgsti.
Ji tingiai praveria juodas nemažas akis ir šypsosi; šypsosi kaltai, net truputį susigėdusi, bet neatsiprašo.
— Per naktį skaičiau "Anną Kareniną" . . . ligi ryto šeštos valandos, — vėl nusižiovauja. — Tada sukilo jie, tarškino lėkštes, lakstė, o paskui išskubėjo į stotį. Tik po to užmigau.
— Kuriems galams skaityti per visą naktį, ar laiko neturi? — pasipiktinu.
— Kai pradedu, negaliu sustoti. Nei valgyt, nei miegot nereikia.
—Žinoma, O manęs tai nelaukei, — lyg ir supykęs priekaištauju.
Tykojančiai smalsiu žvilgsniu ji seka mane. Jos akys ir veido išraiška pašėlusiai moka kalbėti. Taip geriau, nes šiuo būdu ji išvengia tam tikro stačiokiškumo, kurį gyvenimas primetė jos švelniai prigimčiai. Be žodžių ji sakyte sako: "man yra malonu būti su tavimi", tačiau prabyla kaip niekur nieko:
— Miegas ir laukimas — tai du skirtingi dalykai, jie kartais nugali vienas kitą. Štai, pavartyk, kol aš vėl pasirodysiu, — numeta man ant kelių porą aptrintų madų žurnalų.
— Ką aš veiksiu su jais? Judita susijuokia:
— Cia tiek gražių dalykų! — sako ji. — Jei aš kada nors turėčiau tokią suknelę ... — bakstelia prištu, atvertus kelis puslapius. — Su ja ir Anna Karenina galėtų eiti į balių.
— Bet kam ji man reikalinga, toji suknelė? — gūžteliu pečiais.
— Skoniui lavinti, supranti? — susuka žurnalą ir lengvai užkerta man per žandą. — Šiuose namuose plūstis ir apsistumdyt įprasta, — dar prideda.
Pašėlusi mergiščia, visai nesislcaito — paima apmaudas. Nei mano amžius, nei padėtis jai neturi reikšmės. Čia visi tik pataikauja: ponas revizorius, ponas iš Kauno . . . dreba bankuose buhalteriai, net ir direktoriai lankstosi, o ji?
Vartau albumą, kuriame nieko neatpažįstu, išskiriant ją pačią keliose nuotraukose gimnazistės uniformoj. Graži mergaitė. Penktoj klasėj, sakė, pasilikus antriems metams. Tada tėvai daugiau ir nebeleidę. Tik muzikos pas vargonininką dar mokosi. Jei taip ir paliks, tai kokia jos ateitis, — nenoromis susirūpinu.
Ten, kažkur namo kampe, burzgia sukiojamas vandens čiaupas, kleksi kavai malti mašinė-lėT Skuba mergaitė. Spėdamas, kad ji jau susitvarkiusi, nedrąsiai pasibeldžiu į virtuvės duris.
— Prašau, — kažkaip lyg ir nudainuoja, pildama kavą į ąsotėlį. Nusižeria plaukus, kurie natūraliai raitosi apie smilkinius. Pažvelgia skersomis draugiškai ir meiliai.
— Ėmei ir palikai mane vieną, — pasiskundžiu.
— Kanirybės mokau.
Jos suknelė balta, prikrakmolyta ar šiaip iš stangrios medžiagos: pūstom trumpom rankovėm, per liemenį susmaukta, į apačią plati, vos dengianti kelius. Matyt, jau ne nauja: švariai išskalbta, tinkama tik namie pasipuošti. Basos kojos, apmautos raudono satino šlepetėm su baltu bumbulu.
— Tikra fėja! — šūkteliu akimis permetęs.
Ji, atsigręžus, vikriai kyštelėja liežuvį. Apsimetu, kad nematau.
— Kiek tau metų, Dita?
— Pernai buvo penkiolika,
— Kodėl pernai? — sulaikau juoką.

— Tai įsidėmėtini metai. Išgujo mane iš gimnazijos.
— Kaip tai išgujo? Juk likai antriems metams penktoje ...

— Su elgesio trejetuku . . . žinai, ką reiškia?
— Na, gražiausia! . . . Už ką?
— Už kinų lankymą . . . visokių filmų ir visokiu laiku. Ir dar: pagavo rūkant. O aš tik pamėginau. Nesirengiau priprasti.
— Blogai.
— Kodėl? Dabar turiu gana laiko skaityti knygas per dienas ir naktis. Ir galiu eiti į kiną visada, jei tik turiu pinigų. Tą dieną, kai mudu susipažinom, aš neturėjau nė cento. O "Rose Mane" su Jeanette Mac Donald ir Nelson Eddy laikė mane gatvėj prie kino, kaip įkaltą vinį, nors buvo pats popiečio karštis. Kai tu paklausei, ar čia sustoja autobusas, kurs važiuoja plentu pro Žaltupį, jau žinojau, kad važiuosi maudytis, nes iš ta%o portfelio kyšojo frotinio rankšluosčio kampas. Greit nėriau namo ir . . .ant dviračio, taipgi su rankšluosčiu.
— Turėtų reikšti, kad tau labai patikau. — drąsiai įsiterpiu.
— Pažiūrėsim vėliau, — sako ji su gudriu abejingumu. — Tada jau žinojau, kad esi revizorius iš Kauno.
— Na, sakyk dabar, kaip aš tau atrodau?
— Nesuklypęs . . .
— Tai ir viskas? — nusimenu.

— Dailiai nuaugęs, jei nori. Bijau, kad nepradėtum žliumbti.
— Sakyk daugiau, — užsikosčiu slėpdamas juoką.
— Akys mėlynos kaip žąsino, tačiau gana gražios. Tik tie antakiai, iš kur tokie tamsūs? — pabraukia nykščiu virš akies, — net pašoku.

— Ū ū! ne taip skaudžiai.
— Žiūriu, ar kartais nedažyti, — suprunkščia.
— Užteks jau, užteks, — sakau ir pasitraukiu tolyn.
— Palauk! Leisk baigti. Tavo eisena lengva ir drąsi. Vienas petys lyg truputį sustingęs, nejudrus, ir mosikuoji eidamas tik viena ranka; antroji vos truputį juda. Kažin ar taip yra nuo portfelio nešiojimo, ar "po ranka" perdaug vaikščioji su kokiom . . .
— Žinoma, nuo portfelio, — tvirtinu. Atrodo, patiki ir tęsia toliau:
— Labiausiai man patinka tavo balso tembras ir dikcija. Galėčiau klausytis kaip muzikos. Tavo balsas neša mane į nematytus tolius, į pasakų šalis.
— Juokiesi?
— Ne. Alpstu . . .
Užverčia galvą, praveria lūpas ir ... paima padėklą su kava. Na, ir tikėk žmogau, tiesa čia ar juokai.
— Kam gi tu vijaisi mane tada į Žaltupį, prisipažink atvirai, — prispirtu.
— Norėjau pamatyti "Rose Mane".
— O kas per drąsa, — nusipurtau.
Ji kvatojasi. Net visas padėklas su kava ima siūbuoti. Greit jį paimu iš Juditos rankų ir nešu į valgomąjį.
— Negaliu užtiesti švarios staltiesės, tada jie žinotų, kad buvo kas nors pas mane, — saKu staiga surimtėjusi. Paima iš spintos kiek apdegusio mielinio pyrago su razinkom.
— Šitą aš galiu visą suvalgyt, — sakė išvažiuodama . . .
— Mama?
— Taip tik ją vadinu. Iš tiesų nesu tikra, net ar ji mano dėdienė. Jie manim tiek tesirūpina, lyg aš būčiau kaimynų vaikas.
Tai pasakiusi, susimąsto ir nutyla.
— Pasakok, pasakok toliau, Dita. Ji draugiškai žvilgtelėja, atsidūsta.
— Galiu . . . Lig septynių metų augau pas senelę Liepojoj. Po jos mirties pasiėmė dėdė. Pavardė jo ta pati, kaip ir mano tėvų. Netekau jų, būdama dviejų metų. Tėvas paskendo jūroje audros metu. O mama mirė po to, gimdydama prieš laiką . . . kartu su kūdikiu. Taip ir likau viena. Dėdė su dėdiene vengia kalbėti apie mano tikruosius tėvus. Senelei mirus, atvažiavo šie, kurių anksčiau nebuvau mačiusi, ir pasiėmė mane. Kartais kyla mintis, ar jie nebus susigrobę mano tėvų turtą. Na, kai ateisiu į metus, dar pažiūrėsiu.
Ji dėsto ant stalo cukrų, grietinėlę, puodukus. Meta žvilgsni i saloną:
— Šiuos visus baldus, kilimą, pianiną iš ten atsivežė. Pas juos viskas buvo labai prasta. Tiek jau aš išmaniau, būdama septynerių metų, kai čia atsiradau. Jie pirmiau gyveno čia pat už miesto ant kalniuko. Mane pasiėmę, greitai savo tro-belką pardavė, tik kalvę pasiliko, Nusipirko ši seną, apšepusį namą. Perdažė. Sodely iškapojo peraugusius krūmus, prisodino gėlių. Žodžiu, įsitaisė kaip reik ir pasidarė ponais. Leido Helę į gimnaziją, na ir mane. Ją dar leido mokytis pianinu skambinti. Prisiprašiau ir aš. Pradžioj nė girdėt nenorėjo. Bet aš neatlyžau. Net kaukdavau . . . Sutiko šiaip taip. Dabar Helė ištekėjus, gyvena Kybartuos. Tai ir po muzikos. O aš ir šiandien mielai mokaus. Vargonininkas net pinigų neima. Sako, gera mokinė: žino, kad jie nenori už pamokas mokėti. Pianinas juk senelės, mano tėvų . . .
— Ar ji tavo puseserė — toji Helė?
— Gal ir puseserė, jei jos tėvas tikrai yra mo-no tėvo brolis. Yra dar ir kita jaunesnė, kurčnebylė iš mažens. Manau, dėl anos labiausiai neriasi iš kailio. Ji daugiausia ūkelyje sėdi. Labai mėgsta paukščius ir gyvulius. Dėdė kalvėj pinigus kala, dėdienė ūkį tvarko, kiaušinius, daržoves į miestą velka.
— Valgyk pyrago, — pažeria man lėkštę storų gabalų su išvirtusiom razinkom.
— Bijau, tau neliks.

— Yra dar vakarykščių kopūstų su šonkauliais, kiaušinių, sūrio, pieno — ko daugiau reikia. Rytoj sugrįš jie. Reikėtų ko nors dar prie kovos, — pakyla, atidaro apatinę spintą. Iškelia grafiną su raudonu skysčiu, pasižiūri iš tolo ir vėl padeda.
— Čia vyšninė. Tuoj pažintų, kad nugerta. Gal saldytos arbatos pripilt nugėrus, kaip manai?
— Geriau nieko, o tai dar pažins, ir gausi į kailį.
— Na, taip tai nebūna. Aprėkia ir viskas. Kartais dar geriau, kad rėkia. Primena, kad esu.
O šiaip svetima ir nereikalinga, — padėsto šaltai, lyg jos ir neliestų.
— Žinai, mergyte, dėk butelį atgal. Jei jau taip nori, tai čia pat už kampo pro užpakalines duris įsmuksiu pas žydelį ir paimsiu. Sakyk, ką mėgsti, — mėginu išklausti.
— Tai gal kokio saldaus vyno. Dėl manęs tai tiek to, tik svečiui norėjau.
— Nueisiu ir atnešiu. Bus abiem.
Grįžtu, pasispaudęs butelį po ranka, lyg vagis. Dar nedrąsiau pasukti į vartelius. Rodos, visų namų langai sužiuro, nors aplink tyla, tik kniaukia benamė katė, suskurdusi ir baikšti. Trejetas vaikų žaidžia "šaškėm" ant parduotuvės laiptų. Vienas, labiausiai apskretęs, pradeda treplenti paskui mane. Duodu jam porą centų, kad grįžtų pas draugus. Vaikas dingsta, kaip nebuvęs.

Juditos namo gale žydi tankus jazmino krūmas. Mergaitė gulsčia išsilenkusi ant palangės, ištiesusi rankas, siekia žydinčios šakos. Ilgas, tamprus kaklas tamsių plaukų rėmuose. Lūpos praviros, lyg godžiai gertų jazminų kvapą. Žemiau kaklo iškirpimo tvinkčioja jos jaunutė širdis, rojaus vaisių apglėbta. O kad šis vaizdas niekad neišnyktų ... , smilgtelia mintis saldi, užvaldanti. Dabar ji panaši į plaukiančią gulbę. Stoviu ties namo kampu ir bijau pajudėti.

Sėdamės vienas šalia kito. Susidaužiam taurėmis. Ji greit išgeria ir prašo įpilti.
— Judita, čia ne vaisvandeniai, — juokais įspėju.
— Tai kas. Man skanu. Gerkim, kad prisimintume, kai jazminai žydėjo!
Jos plaukuose baltuoja kvepiantys žiedai.
— Kas tu esi? Gėlė, paukštis ar laumė? — tariu pasigėrėdamas.
Ji nugrimzdusi sofoje. Keliai daugiau nei stačiu kampu iškilę. Akių negaliu atitraukti nuo tu gražių kojų. Atrodo, tai žinodama, ji tyčia dėlioja jas šiaip ir taip, žaisdama išmeta šlepetes aukštyn ir vėl sugauna.
— Dita, pabučiuok mane, — ištariu kažkaip nenatūraliai, norėdamas, kad ji pirmoji pareikštų savo jausmus. Dažnai šitoks jaunos mergaitės kurstymas suteikia vyrui kažkokio pikantiško prieskonio. Ji pasvyra į mane, takštelėja lūpom į skruostą ir vėl atsilošia atgal. Mėginu ją sulaikyt, prisitraukti arčiau. Pašoka iš sofos, rankom įsisprendžia į šonus, žiūri iš paniūrų ir šypsosi.

— Donnenvetter, kas tai per bučkis! Nei aš tau brolis, nei sesuo.
— Nei "donner", nei "wetter". Sutarties ne-padarėm, koks tas bučkis turi būti.
Mano akys nesulaikomai bėga jos liemeniu, apsistoja ties lūpomis, natūraliai rausvom, klasiškai išlenktom, kaip paveiksle kokiam.
— O tu miela gyvačiuke, — sušvokščiu ir. suspaudęs glėbin, imu bučiuoti. Ji pradeda kreipti galvą į šalį, alkūnėmis stumti nuo savęs.
— Atstok! Kam taip aštriai ir be pabaigos, — sako išsiveržusi ir pridususiai alsuoja. Beregint atvėstu. Atrodo, kad mažu metaliniu plaktuku kas .vanktelėjo į smilkinį: vyruk, turėk protą. Mergaitė jauna ir be globos. Ne tik ją, bet ir save gali įklampinti.
Judita pritūpusi paima jazminų kekę, nukritusią ant kilimo, įsega man į atlapą. Paimu ją už pečių ir nuspaudžiu atgal į sofą. Ji žiūri į mane mįslingai ir ilgai, lyg ką naujo būtų praregėjusi.
— Kalbėk ką nors. Ko taip žiūri, Dita, — atsisėdu ir aš.
— Keista . . . man atrodo, tu čia visada buvai ir niekad neišeisi, — dėsto žodžius lėtai ir švelniai.
— Galvelė tau apsisuko. Klausyk, išpilk tą vyną į kriauklę. Nuo jo galiu ir aš prarasti protą.
— Kai nesi protingas, esi geras, — sako rimtai.
— Vis tiek išpilk, užteks . . .
— Kam čia pilti, aš jį mėgstu. Paslėpsiu savo kambary už lovos ir paragausiu vakarais beskaitydama.
— Dita, tik neįprask gerti. Moterys labai biau-rios, kai pasigeria.
— Kodėl tik moterys, o ne vyrai?
— Todėl, kad moterys turi būti visada gražios. Įsivaizduok moterį suveltais plaukais, balzganom akim, kvailai prasišiepusia burna. O jei dar pavirsta ant šono ir reikia ją tempti, kilnoti, tai jau tikras purvas rankose.
Judita nieko neatsako. Paima butelį ir dingsta.

Matau ją tą pirmą kartą bestoviniuojančią prie kino: kiek sutaršyti plaukai, saulę įdegusi, įsistebeilijusi į filmos nuotraukas. Laikas nuo laiko apsidairo — lyg ko lūkuriuoja. Basnirčia. Sandalo kraštas atiręs. Atrodo, nieku nesirūpinanti, kartu lyg ir turinti kažkokį neaiškų tikslą. Šiaip ar taip, gali matyt — vietinė gyventoja. Užkalbinu apie autobusą todėl, kad reikia. Ir vėl pamirštu net, kai ji čia yra.

Variausi paupio smėlio aikštėje. Aplink tuščia, tik keli paaugliai žaidžia sviediniu. Jų tarpe maišosi šuo, laiks nuo laiko suamsėdamas, pabudina mane iš snaudulio. Berniokai šūkauja, pilnu balsu kvatojasi, net paupiai skamba. Atsisėdu. Susitaikau su padėtimi, imu sekti jų žaidimą. Netikėtai pamatau juodame maudymosi kostiume tą pačią mergaitę, kurią užkalbinau prie kino. Grakščiai išlenktas liemuo, dailios kojos. Eina lėtai, net nedėbtelėdama į jaunuolius, kurie, ją pastebėję, prityla, susižvalgo. Ji brenda lig juosmens, staiga puola ir tiesiasi virš vandens. Rankos kaip švytuoklės: čia žybtelia, čia vėl dingsta. Trumpam panyra. Iškyla už kelių žingsnių, apsiverčia, plūduriuoja aukštielninka, leidžia save nešti srovei. Maždaug ties manimi stryktelėja ant kojų. Išlipa ant kranto ir spaudžia delnais nuo kostiumo vandenį. Eina artyn, aiškiai šypsosi.
— Ar lengvai suradot kelią? — klausia lyg sena pažįstama.
— Ačiū. Labai gerai išaiškinot. Atrodo, nė žingsnio nepaklydau. Nuo autobuso ėjau parugėm, taip kaip sakėt. Vanduo, tur būt. šaltokas? — paklausiu.

— Tai jūs dar nesimaudėt?
— Kol kas tik šildausi saulėje.
— Taip ir saulė nusileis besišildant. — pa-šeipia.
— Išsimaudysiu, yra dar laiko.
Atrodo, kad ji truputį lyg ir dreba vėjui papūtus.
— Apsisupkite mano rankšluosčiu, jo dar nevartojau, — rimtai pasiūlau.
— Ačiū. Ten, krūmuose, turiu savo. Atsinešiu. Ir dviratis ten.

— Gal padėt atsigabent?
— Būtų gerai.
Šiaudinėj pintinėj sudėti apatiniai reikmenys ir rankšluostis. Jį betraukiant, išsidraiko aplink kai kurios smulkmenos. Ji puolasi rankiot. Apsimetu, kad nematau. Betiksliai dairausi aplink. Sijonas užmestas ant dviračio. Nejudinu, kol ji viską susigraibo. Paimu dviratį. Slenkame paūksmėmis pusiau tylėdami. Priartėjus prie mano užimtos vietos, aš ir paklausiu:
— Kaip jūs vadinatės, panele?
— Aš? Judita Narušytė. Paprastai mane vadina Dita.
— O aš — Saulius Rastonis. Atvykęs čia tarnybiniais reikalais iš Kauno.
— Tokių svečių pas mus reta. Labai malonu.
Tą vakarą mudu drauge žiūrėjom "Rose Ma-rie". Grįždamas į viešbutį, kuris tėra vienintelis visam mieste, galvojau: ji kitaip elgiasi, negu visos to paties amžiaus ir išsilavinimo mergaitės. Ji per drąsi. Ir negali suprasti: iš kvailumo ar gudrumo. Pradėjom susitikinėti kasdien prie upės. arba prie kinų, o kartais tik šiaip sau išeidavom pasivaikščiot už miesto. Jei lyja, sėdim abu namie, kiekvienas sau. Tada kažko trūksta. Į jos namus vengiu užeiti. Ji ir pati to nepageidauja, jei yra kas nors be jos.

Keista. Matau joje vaiką ir moterį. Eidamas taikaus prie lengvai ritmingo jos žingsnio, deri-nuos prie nesudėtingos kasdieniškos kalbos. Gi paėmęs jos ranką, jaučiu lyg žariją delnuose, kartu ir neaiškią dvasinę jėgą. Mieste, į svečius kviečiamas, atsisakinėju. Jei bankuose ar įmonėse būtų kas nors netvarkoj, susidarytų keblumų. Šiaip pažįstamų čia nėra, kuriuos galėčiau aplankyti be ryšio su tarnyba. Vienintelė pramoga telieka paupys ir mergaitė. Ar nemeluoju pats sau? Galėčiau, rasčiau, nueičiau ir šen ir ten, jei ne ji . . . Kartą paklausiau jos, grįžtant parugės takeliu:
— Yra čia kavalieraičių, kaip matau, ar susitinki su jais, Dita, ar draugauji?
— Jų kojų kvapas užgauna man nosį, — taip ir atšauna. Net gailiuosi paklausęs.
— Tai ir nemylėjai nieko, — atsakau, lyg nenugirdęs to nemalonaus atkirčio.
— Aš visada myliu, — atsako net negalvojusi. -— Pilnos knygos mano mylimųjų, pilni ekranai.
— Ak, tu vėjų vaike, — apkabinu ją nuoširdžiai. Lakštingala suokia krūmuose. Besileidžiančios saulės jau tik skiauteliai dega debesyse.
— O mane ar mylėtum? — paklausiu pusiau juokais, pusiau ne.
— Gal . . . jei būtum nors truputėlį toks, kaip
jie.
— Tie popieriniai, iš knygų ir ekranų? — tariu pašiepiančiai.
— Tiesa, jie popieriniai, — lyg ir nenoromis sutinka. Pamąsto valandėlę. — Bet tu galėtum būti labai, labai geras.
Staiga sustoja, deda ranką ant peties:
— Klausyk, Sauliau, paimk mane iš šių namų. Šiaip ar taip, man pas juos nevieta. Kai tik Helės vyras gaus čia tarnybą, jiedu persikels atgal. Dabar jau ir apsiseilėjusį bamblį parsiveš. Turėsiu dar, ko gero, būti jos vaiko nešiote. Gana jau prisinešiojau tos Helės išaugtų drabužių, prisiklausiau jos komandų. Ji čia liks pilna šeimininke, nes dėdė statosi kaime kitą kalvę, o šią parduos Ten jie visi tariasi gyventi.
— Man rodos, tau ūkyje būtų neblogai. Turėtum ką veikti, Sakai, yra sodas, dideli daržai.
— Man ūkyje!? — pašoka įsižeidusi. — Plūktis per dienas po žemes! Buvau ten ir žinau. Ten reikia dirbti. O kada aš skaitysiu, skambinsiu, kur gausiu knygų? Čia yra biblioteka, kinas . . . ten tik laukai, miestas toli.
Pirmąkart matau ją taip susirūpinusią ir jautrią. Eina nuleidusi galvą. Abu tylime.
— Dėl to ir sakau: paimk mane iš čia, — taria jau ramiau, vengdama pažvelgti.
— Kur aš tave dėčiau, Judita. Suprask, vesti dar nemanau.
— To ir neprašau, — sausai atsako. Kiek patylėjusi, ima ir paklausia:
— Kiek tau metų, Sauliau?
— Dvidešimt septyni, mano miela, — pasakau jai teisybę ir laukiu, susirūpinęs, ką dabar pasakys.
— Ar negalėtum Kaune surasti man kokią tarnybą?
— Tarnybą? Zinai, su tiek mokslo, tai ne.
— Vis dėlto pamėgink ir grįžęs man parašyk, gerai?
— Gerai, — pasakau nuolaidžiai. Bet galvoju, kad nieko iš to nebus. Sąžinė nerami. Gaila mergaitės ir tiek ... Ji, lyg pilna grožio nekultivuota gėlė. Bet aš mažiausiai tikęs tokiai globai. Ji vėl stabtelėja ir žvelgia į saulėleidį:
— Kažkur manęs laukia gyvenimas. Už didelių vartų . . .turiu prasiveržti pro juos! — sako staiga užsidegdama.
— Ne, mergyti, gyvenimas nė vieno nelaukia. Reikia jį susirasti kietu darbu ar mokslu.
Ji atsigręžia nustebusi ir nepatenkinta.
— Bet kaip, kur?
— Per daug sunkus sprendimas vasaros karščiuose, — mėginau grąžinti nerūpestingą nuotaiką. Juk mano vežimas gerai pakrautas, ramiai sau rieda į gražų rytojų. Kam kvaršinti galvą keistais rūpesčiais.
Baigiasi penktoji mano darbo savaitė. Susitinku su Dita paskutinį kartą. Ji susimąsčiusi, nekalbi.
— Ar užgavau kuo tave, — švelniai paklausiu.
Ji papurto galvą. Tyli. Sutemos pripildyta gatve artėjam prie tų pačių vartelių, kur kasdien atsisveikinam. Susitelkę debesys užtvindė dangų juoda mase. Veltui dairysies sužybčiojant žvaigždės, ar mėnulio atbrailos. Drumsčiasi vėjas pakrūmėmis, vis stipriau įsiūbuodamas klevo šakas. Tolumoj dusliai griaustinis skelbiasi. Žaibas lyžtelėja bažnyčios bokštą. Dita apsitaisiusi ta pačia balta suknele, kaip aną sekmadienį, kada gėrėme vyną. Ji tokia šviečianti ir lengva šioj apsunkusioj tamsoj . . . Rodos, imk ant rankų ir neškis, kad vėjai nenupūstų, kad lietūs nepriplaktų. Bet aš to nedarau ir nieko nežadu, tik dūsaudamas atsisveikinu. Staiga atskamba iš ano sekmadienio mergaitės žodžiai: "Kai nesi protingas, esi geras".
Bučiuoju ją paskutinį kartą. Jos skruostai suvilgyti sūria drėgme.
— Dita, Dita — tekartoju naujai prigijusi vardą ir būkštauju, kad grįžęs nesumaišyčiau jo su kitu. Stengiuosi būti protingas. Pats laikas . . . Pradeda krapnoti. Judita, padėjusi galvą ant peties, tyliai kūkčioja. Kvailai paklausiu: Mažute, na ko gi?
Ji veikiai susivaldo. Ištraukia iš švarko kišenės nosinę, ja sugeria ašaras nuo skruostų ir sulanks-čiusi įdeda atgal. Nužeria vėjo užverstus plaukus nuo mano kaktos, lūpomis prisiliečia dar kartą.
— Jazminai per greit nužydėjo, — tepasako ir dingsta tamsoje.


Sudrėkusi nosinė, kurį laiką, degino man krūtinę. Bet Dita apie tai nežinojo. Toji vasaros iškarpa išliko ryški ligi šios dienos. Daug gyvenimo epizodų dėl savo panašumo susiliejo į nenusakomą pastelinę spalvą. Tik Judita išniro visu gyvybingumu, lyg ji būtų prasiskverbusi pro laiką ir mirtį ir šoktelėjusi atgal į Žaltupį.
Dita gulbė baltoji, vynas, jazminai . . .