Kas darosi Olandijoje? Spausdinti
Parašė A. Rubikas   
Išsivadavimas iš geto
Haarlemo (Olandijoje) vyskupas-pagalbininkas dr. Rigobert Koper (pranciškonas) eilėje užsieny skaitytų paskaitų yra aiškinęs Bažnyčios raidą savo krašte.

Olandų katalikai po reformacijos buvo skriaudžiami arba persekiojami, — ne fiziškai, o visuomeniškai. Jie būdavo laikomi nepatikimais valstybės piliečiais, jų neprileisdavo prie atsakingų vietų krašto gynyboje ar prie aukštesnių valstybinių tarnybų. Dėl to jų tarpe pamažu vystėsi uždaros, kitų įtarinėjamos bei gintis priverstos grupės mentalitetas bei laikysena. Jie net neturėjo savos hierarchijos. Jų sielovadą buvo perėmę belgų bei vokiečių vyskupai. Tik 1853 m. prasidėjo posūkis. Olandai gavo savo vyskupus. Tada užtvenktos energijos prasiveržė organizacine kryptimi. Katalikai įsteigė savas mokyklas (taip jų vieną, aukštąją), savo dienraščius, radiją ir televiziją. Olandų katalikų partija šiandien yra pati didžiausia krašte.

Bet šitos konfesinės tendencijos ėjo taip toli, kad atsirado net ir katalikiškų triušiams auginti draugijų. Į jų (kaip ir į visų kitų organizacijų valdybas įeidavo ir kunigas — patarėjas. Tokiu būdu Olandijoje pamažu kūrėsi katalikiškas getas, aiškiai atsiribojantis, užsidarantis nuo kitų.

Sąžinės sąskaita
Antro pasaulinio karo metu (1940-45) olandų katalikai savo dvasinių laisvių neteko. Tą netekimą jie labai skaudžiai pergyveno. Laisves po karo vėl atgavę jie ne tik jau žinojo, ką reiškia žmogui laisvės netekti, bet kartu ir praregėjo, kokių klaidų ax nusikaltimų praeityje jie patys buvo padarę kitų atžvilgiu. Tas praregėjimas keitė jų galvoseną.

Olandų katalikų reforma rėmėsi mintimi, kad Dievas yra atėjęs pasaulį kaip žmogus. Jau Dostojevkis savo "Demonuose" yra klausęs: ar mes tikrai tikime, kad Dievas yra tapęs žmogumi? Įsikūnijusio Dievo Sūnaus Bažnyčia negali būti draugija, kuri vien užsiimtų Kristaus garbinimu bei jo tyrinėjimu, kaip kad kitos draugijos užsiima, pvz., Beethoveno tyrinėjimu ir jo garbingos atminties
plaikymu. Jėzus Kristus turi persunkkti žmonių gyvenimą. Ir jeigu mes iš viso norime susitikti su Dievu, tai neturime pamiršti, kad Dievo Sūnus pas mus atėjo kaip žmogus ir kad be žmogiškumo, kurį Dievas prisiėmė, su Dievu iš viso negalima susitikti. Visa Geroji Naujiena, pradedant Betliejaus lopšiu ir baigiant Galgotos kryžiumi, sukasi apie Jėzų Kristų — Žmogų. Dievas yra mums apsireiškęs kaip tik jo žmogystėje. Tik jos dėka mokytiniai galėjo pasakyti: Mes matėme jo garbę! Ir jis pats apie save yra sakęs: Kas mato mane, tas mato ir dangiškąjį Tėvą! Tokiu būdu lik per žmogų mes randame kelią.
Reikia matyti ir klaidas
Iš to seka svarbi išvada: nežmoniškas elgesys pastoja kelią į Dievą. Gali būti atsitikimų, kada didelis nežmoniškumas tą kelią visai užkerta. Gali atsitikti, kad ir pati Bažnyčia kaip Bažnyčia tikėjimą — ne teoriškai, o praktiškai (savo elgesiu) — slopina ar net numarina. O kadangi mes Bažnyčią mylime, tai turime matyti ir tai, ką blogo ar nežmoniško ji yra padariusi.
Cia vysk. Koperis suminėjo keletą pavyzdžių iš olandų katalikų gyvenimo (kurie pasitaiko ir kitur). Taip, pavyzdžiui, mišrių moterysčių (su kito tikėjimo žmonėmis) atveju katalikiškoji pusė būdavo, — kad ir nesąmoningai, — tiesiog išstumiama iš Bažnyčios. Socialistų partijos nariai nebūdavo prileidžiami prie sakramentų, — taip kad jie savo vaikus turėdavo vežti krikšto į kaimyninę Vokietiją. Taip pat buvo daug nepakantos senkatalikių atžvilgiu. Šitie dalykai turėjo keistis.

Kalbėdamas apie liturgiją, kurios žmonės nesuprasdavo, vysk. Koperis pastebėjo, kad lotynų kalbos nesuprantamumas buvo tapęs katalikų vienybės ženklu . . . Bet tokia liturgini negalėjo visų patenkinti. Formų daugumas ir čia buvo neišvengiamas.

Visais dalykais mes niekad nesutarsime. Pliuralizmo kryptimi reikia .ir toliau. Tai, kas ligi šiol padaryta, buvo tik pradžia.

Liesdamas autoriteto klausimą, vysk. Koperis pripažino, kad ir jo dėka daugeliui tekdavę nukentėti. Vardan Kristaus būdavę reikalaujama dalykų, kurie nesiderindavo su evangelija. Be t i autoritetas, kuris operuoja vien tik draudimais, bausmėmis ir įspėjimais, neatlieka savo uždavinio. Kartu jis pastebėjo, kad negalima sakyti, jog autoriteto nešėjai sąmoningai vengtų žmoniškumo.

Sustojęs ties celibato klausimu, vysk. Koperis sakė, kad kritikuojamas yra ne pats celibatas, o jo priverstinis tapatinimas su kunigyste.

Bažnytinio gyvenimo įvairumas
Suminėjęs tuos faktus iš olandų katalikų gyvenimo, vyskupas aiškino, kad olandų katalikai visai neturi noro būti pavyzdžiu visai Bažnyčiai. Jie to nesiekia. Jie tik nori būti gerais olandų katalikais ir nuoširdžiais Bažnyčios nariais. Jie į savo sąjūdį nežiūri
kaip Į eksportui skirtą prekę, kurią kiti be niekur nieko galėtų perimti.

Olandų katalikai yra izoliuoti. Bet jie jokiu būdu nenori atsiskirti, nes atskala (schizma) neveda į išganymą. Jie, tiesa, kritikuoja Bažnyčią, bet jie ją kritikuoja iš meilės jai pačiai.

Juos yra pagavęs religinis nerimas, kurio priežastimi yra tikėjimas į Dievo karalystės artinimąsi. Bet olandų
katalikai guodžiasi ta mintimi, kad ir kiti kraštai yra pradėję žengti atsinaujinimo keliu. A. Rubikas