Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINIO ŠAUKLIO ODISĖJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Tokia antrinė antraštė Juozo Ereto monografijos Kazys Pakštas (LKMA leidinys Romoje 1970.XVI + 372 psl., kaina 10 dol.).

Labai taikliai ši antraštė apibūdina K. Pakšto žemiškąją kelionę (1893-1960), kurioje jis mus žadino veržtis į platesnius horizontus ir vytis kultūriškai toliau pažengusias tautas.

Visas K. Pakšto gyvenimas — lyg nuolatinė kelionė, nes niekur ilgiau jis neapsistojo. Privačiai prasilavinęs bei eksternu įsigijęs 6 klasių pažymėjimą ir metus pabandęs kunigų seminarijos, 21 metų vyrukas atvyko Amerikon. Tuojau visuomenėje iškilo kaip kalbėtojas ir drauge kibo į mokslą Valparaiso, Čikagos Loyo-los ir New Yorko Fordhamo universitetuose, kurių paskutiniajame 1918 m. baigė sociologijos studijas. Tais pačiais metais su Amerikos lietuvių misija (kaip jos sekretorius) išvyko Europon. Ten Šveicarijos Fribourgo universitete pradėjo geografijos studijas ir 1923 m. jas baigė daktaro laipsniu. Vėl grįžęs į Ameriką, pora metų dirbo Bostone "Darbininko" ir Čikagoj "Draugo" redaktoriumi. Pakviestas dėstyti Lietuvos universitete, jame profesoriavo 1925-39 m. Tai buvo ir kūrybingiausias, ir sėsliausias jo gyvenimo periodas. Bet ir šiuo metu K. Pakštas neužsidarė profesoriaus kabinete: atliko tolimas keliones į Braziliją ir aplink Afriką, apkeliavo Europą, lankė Sovietų Sąjungą, trejus metus drauge dėstė Rygos universitete, ypač mezgė santykius su Švedija. Kaip svečias pakviestas paskaitoms Kalifornijos universitete Los Angeles (UCLA), 1939 m. jis trečią kartą išvyko Amerikon ir jau galutinai čia pasiliko. Galutinai, bet ne vienoj vietoj. Čikagoj vadovavo savo 1941 m. įkurtam Lietuvių kultūros institutui, kuris leido lituanistinius leidinius anglų kalba. Pusmetį New Yorke dirbo BALFe. Po metus dėstė Carletono kolegijoj (Minn.) ir armijos kalbų mokykloj Monterey, ilgėliau profesoriavo Pitsburgo katalikų Ducjuesne universitete (1949-54) ir nuo 1957 m. mažoj pranciškonų Steuben-villės kolegijoj (Ohio). Protarpiu (1954-57) dirbo Kongreso bibliotekoj Vašingtone.

Iš tikrųjų, K. Pakšto gyvenimas yra toks "audringas ir spalvingas", kad, autoriaus žodžiais, "ši biografija tarpais panaši į romaną" (p. XII). Panaši Į romaną ir dėl to, kad biografas vaizdžiai atkūrė K. Pakšto sūkuringą gyvenimą. Daug padėjo tai, kad J. Eretas galėjo naudotis K. Pakšto archyvu. Be to, juos siejo ir ilgų metų bičiulystė nuo pirmosios pažinties 1918 m. (ne 1917 m., kaip teigiama pratarty, nes tais metais K. Pakštas dar Amerikoj buvo). Pagaliau J. Eretas ir K. Pakštas daugeliu charakterio bruožų yra panašūs. Tad ir nebuvo autoriui sunku įsijausti į jam dvasiškai gimingo Pakšto asmenį.

Kaip savo gyvenimo odisėja Pakštas buvo lyg piligrimas, taip savo numatomuoju rūpesčiu jis buvo lyg mūsų tautos pranašas — "tautinis šauklys". Žymus katalikų visuomenės veikėjas ir ateitininkų vyriausias vadas (1930-40), jis tiek sielojosi savo tauta, kad viename laiškų apie save rašė esąs "didesnis nacionalistas negu katalikas" (179). Pirmą kartą atvykęs Amerikon dar prieš I pasaulinį karą, tas "senas amerikonas" tik 1954 m. priėmė JAV pilietybę. Nors šiame krašte jis išgyveno apie 27 metus, neįsigyveno į jį, nes visą laiką ji traukė Lietuva ir aplamai Europa — "saldusis kontinentas".

Turėdamas iš lietuvių "plačiausį erdvinį akiratį" (55), Pakštas turėjo ir gyvą fantaziją, kuri jam leido lyg iš aukščiau ir iš ateities žvelgti į lietuviškąją tikrovę. Iš pat pradžių jis kreipė dėmesį į Lietuvos geografinės padėties pavojingumą ir jau 1928 m. kėlė klausimą, ar mūsų nepriklausomybė nebus "tik kelių dešimtmečių meteoras" (61'. Numatydamas tokį pavojų, Pakštas ir ragino jam pasiruošti. Iš vienos pusės, jis žadino į spartesnę kultūrinę pažangą — mažųjų tautų gyvybės laidą. Iš antros pusės, jis sielojosi dėl tautos silpnėjimo vykstančia emigracija ir jos vieton piršo kolonizaciją sukurti "atsarginei Lietuvai". Tautos energijai ugdyti skatino atsigręžti į jūrą ir joj įsistiprinti. Būdamas gilių demokratinių nusistatymų, Pakštas buvo tarp tų anuomet negausių katalikų politikų, kuris pasmerkė 1926 gruodžio 17 perversmą. To paties demokratinio nusistatymo pagrindu jis buvo už pilietinę taiką ir jai įgyvendinti skelbė įvairiu pasaulėžiūrinių grupių kultūrinę autonomiją. Žvelgdamas ateitin, puoselėįo Baltoskandijos idėją, o vėliau aplamai atstovavo Europos federacijos vizijai.

Visas tas pagrindines K. Pakšto
įdėjas J. Eretas Įtaigiai išdėstė. Tačiau, gal būt, buvo pravartu ir konkrečiau kai ką priminti. Pvz., Pakštas ne tik retoriškai žadino "pasukti Lietuvos laikrodį 100 metų pirmyn", bet ir konkrečiai kėlė minti Vytauto mirties 500 metų jubiliejų 1990 m.) atžymėti Kultūros akademijos įsteigimu. Reikšmingas buvo ir jo 1932 m. pasisakymas už fakultatyvinę civilinę metrikaciją. Minint K. Pakšto džiaugimąsi "ekumenistu Jonu XXII" (301) kaip "autoritetingu bendradraminčiu" (239), būtų tikę priminti K. Pakšto kreiptą žvilgį į Mahatma Gandhi tuo laiku (1932), kai katalikų santykiai su režimu buvo itin įsitempę.

Pakštas savo idėjas išdėstė gana gausiuose straipsniuose, bet ypač skleidė gyvu žodžiu. Pats būdamas iškilus kalbėtojas, autorius subtiliai aptarė ir Pakšto "magišką žodį" atskiru skirsneliu (101-113). Taip pat įžvalgūs panašaus apibendrinamojo pobūdžio skirsneliai apie Pakštą kaip "nepripažintą pranašą" (118-130) ir "visuomenės veikėjo dalią" (276-283).

Jo paties žodžiais, "svajotojas ir nenuorama" (9). K. Pakštas yra būdingas rytų aukštaitis. Jau anksčiau J. Brazaitis buvo pastebėjęs: "Norint Pakšto dvasios 'metmenis' suprasti, tikrai praverstų skaityti 'Pragiedrulius', arba ir lyginti jį su Vaižgantu" (Aidai, 1953 nr. 8. p. 337). Iš biografijos sužinome, kad Pakštų giminės lizdas iš tiesų ir buvo tame pačiame Svėdasų valsčiuje, kuris didžiuojasi kan. J. Tumu-Vaižgantu. O K. Pakšto tėvas, pasirodo, buvo netgi to žymiojo rašytojo krikštatėvis! Tačiau Pakštų Kaziukas gimė jau ne Svėdasų, o Sudeikių parapijoj, Alinaukos palivarkėly, netoli Alaušo ežero (ne to mažyčio 49 ha ežerėlio, kurio legenda baigiami "Pragiedruliai", o jo "tolimojo kaimyno, kurs, daug vietos ir pajėgų gavęs, tyvuliuoja ramiai, didžiu nešas"; Sudeikių Alaušas apima 1073 ha plotą ir pagal dydį yra dešimtasis ežeras dabartinėj Lietuvos teritorijoj). Beje, įklijoj tarp 8 ir 9 puslapių duotas gamtos vaizdelis ir yra šio Alaušo ežero vienos salos nuotrauka. Tik klaidingai po ta nuotrauka parašyta "Užpalių gamta", nes visi šį ežerą supantieji kaimai priklauso Sudeikių parapijai. Netrukus Pakšto tėvas išsikėlė iš pusininku nuomoto Alinaukos palivarkėlio, bet ir toliau gyveno maždaug pusiaukelėj tarp Sudeikių ir Užpalių. Ten savo vaikystę ligi 10 metų amžiaus praleido ir K. Pakštas. Tik 1903 m. Pakštai tapo "miestelėnai" — apsigyveno Užpaliuose.

Pažįstančiam rytų aukštaičius nesunku K. Pakštą atpažinti savo genties žmogumi. Būtų tikę tai paryškinti, pasinaudojant bent jau minėtu J. Brazaičio straipsniu. Rytų aukštaičio dvasinė struktūra daugiau atskleidžia K. Pakštą negu "pikniška jo prigimtis" ar "mažaūgio ambicija". Autorius pastarąjį veiksnį iškelia net atskiru skirsneliu "Mažiuko dalia" (24-25). Visiems 'striukučiąms' esą prigimta save 'prailginti' vienu ar kitu būdu, išviršinėmis priemonėmis ar iš vidaus. Dėl Pakšto esą aišku, kad "jis buvo pasiryžęs 'prasiilginti' dvasiškai", nors "ir jis negalėjo išsinerti iš savo kailio: jis visai neišvengė tų ydų - ydelių, charakteringų kone kiekvienam mažiukui" (25). Skeptiškai žiūriu į visą šią 'normaliųjų' ir 'mažiukų' tipologiją. Sveiki žmonės neserga savo ūgiu, o kas liguistas, tas gali viskuo sirgti. Nors esu bene pora centimetrų mažesnis ir už Pakštą, nė karto per visą gyvenimą nesu nė pagalvojęs, kad reikėtų tai pergyventi. Vargu ar ir Pakštas jau taip "skaudžiai jausdavo", kad daugelis buvo už jį "ilgesni", aukštesnio ūgio.

Bet tai mažmena. Aplamai J. Eretas gyvai nupiešė K. Pakštą ir kaip dinamišką visuomenės judintoją, ir kaip turtingos prigimties žmogų.

Daug vietos knygoj skiriama ir jo šeimos gyvenimui. Pakšto šeimos gyvenimas nebuvo laimingas: bendrai Lietuvoj išgyvenę 16 metų, bet nesulaukę vaikų (nors gydytojas ir buvo žmoną užtikrinęs, kad galinti jų turėti), Amerikoj (nuo 1940 m.) Pakštas ir žmona jau gyveno atskirai. Knygoje cituojamas vieno prelato atsakymas: "Abu" (į klausimą, kuris iš jų kaltas dėl šeimos suirimo). Autorius mįslingai priduria: "Ar tik ne kalti buvo visi trys?" (182). Mįslingai dėl to, kad implikuoja, lyg katras būtų susidėjęs su trečiu asmeniu. Betgi joks trečias (ar trečia) knygoj neiškyla. Nuo vyro pasitraukusi, žmona gyveno pas savo motiną. Tiesa, buvo ketinusi užvesti skyrybų bylą. Kai tačiau pats Pakštas Meksikoj gavo divorsą (1953), žmona su ištuoka nesutiko, ir todėl tas divorsas JAV nebuvo legalizuotas. Laikydamasis principo, jog biografas nėra hagiogra-fas, autorius užsimena ir Pakštą patekus "į tą įtampą tarp pagundos ir garbės", bet tuojau pat priduria: "jis betgi iš tunelio vėl rado kelią į šviesą" (271). Kažin ar išvis reikėjo plačiau leistis į šią šeimos dramą. Viena, neturima antros pusės duomenų (kad nereikėtų jam teisti nei vyro, nei žmonos, autorius 1> 2 visko kaltininke laikytų uošvę, bet ar galėjo motina būti tokia įtakinga dukteriai, jau 16 metų išgyvenusiai su vyru?). Antra, kai lyg diskrečiai teužsimenama apie "pagundos ir garbės įtampą" ir iš „tunelio" vėl radimą „kelio į šviesą", nejučiomis sudaromas skaitytojui įspūdis, lyg kažkas nuslepiama.. O tiesa šiuo atveju paprasta: nors žmona ir paliko vyrą, šis nevedė, kol ji buvo gyva. Gal būt, ir mylėjo ligi galo. Kaip vakar prisimenu: grįždan. žmonos laidotuvių VVorcestery. Pakštas pakeliui Bostone užsuko mano pastogėn ir šią skaudžią žinią pranešė graudžia rauda. O 65 metų vyras jau ne taip lengvai nesigėdi ašarų svetimuose namuose.

Tik mirus pirmajai žmonai. Pakirtas vedė antrą kartą, jo paties žodžiais, sukūrė "mažą prieglaudą" (284). Autorius šias vedybas aptaria "vėlyba laime" ir "palaimingu sąskambiu". Vėsesniam skaitytojui (net ir rytų aukštaičiui) piešiama meilės idilė nuskamba ne tik patetiškai, bet ir sentimentaliai: ". . .kada du savyje netobuli fragmentai vėl sudaro, kad ir visai platoniškai, tą vienumą, kuri lytims grąžina harmoniją ir pina jų laimės vainiką" (p. 289). Aplamai visur, kur paliečiama meilė, autorius rodo didelio jautrumo ir įsijautimo. Pvz., kai dar šešeri metai prieš vedybas K. Pakštas 1918 m. iš Amerikos vyko Europon, autoriaus žodžiais, jis regėjo nuo laivo denio ne pranykstančius New Yorko dangoraižius, o "visai ką kitą — Worcesterio gražuolę, kurios žavesys jį lydėjo Europos link" (30). Taigi, didelės meilės būta. Bet ir didelės meilės ne visada laiduoja laimę.

Kaip sakėme, gal būt, ir mažiau būtų buvę galima skirti vietos šeimyniniam Pakšto gyvenimui. Priešingai, daugiau būtų reikėję apibūdinti Pakštą kaip mokslininką. Visuomeninė K. Pakšto veikla gerai nušviesta. Bet mokslinis jo darbas likęs lyg šešėlyje. Cituojami įspūdžiai, kad jo "kaip mokslininko vertinimas tegali būti ribotas", kad "mokslo srityje jis buvo ne tiek mokslininkas, kiek poetas", kad "jam trūko laiko ir energijos susitelkti moksliniam
darbui" (60, 321, 323). Cituojamas ir paties Pakšto apie save žodis, kad jis esąs "kalbantis, ne rašantis profesorius" (162). Tiesa, kad Pakštas buvo iškilesnis gyvu žodžiu negu raštu. Todėl galima prileisti, kad kaip kartais kitų iškalbių profesorių, taip ir jo paskaitos galėjo paskęsti retori-kon ir dėl to likti tuštokos. Tačiau vis dėlto Pakštas rodo laiko ir energijos susikaupti moksliniam darbui. Mokslinis jo įnašas nėra mažas, o didesnis už daugelio kitų, kurie laikomi produktyviais mokslininkais. Kalbėjusieji apie Pakšto mokslinį ribotumų ar nekūrybiškumų greičiausiai tokį įspūdį susidarė tik iš jo asmens neatitikimo tradiciniam "mokslininko" portretui (Pakštas iš tiesų nebuvo kabineto rimtuolis, o gyvas žmogus). Gal ir buvo galima tokį įspūdį susidaryti, nesusipažinus su jo raštais, kurie yra ir pakankamai gausūs, ir pakankamai rimti. Knygoje duodama jo raštų bibliografija leis ati-desniam skaitytojui susidaryti teisingesnį Pakšto kaip mokslininko vaizdų. Vis dėlto būtų buvę pravartu išsamiau panagrinėti jo mokslinį įnašų, nors tas knygos skyrius ir būtų sausesnis išėjęs.

Be šio rimtesnio trūkumo, tik viena antra mažmena krito akin. Nors dažnai operuojama "romuviečio" titulu, skaitytojui jo prasmė lieka neaiški: kuogi "romuviečiai" išsiskyrė iš paprastų ateitininkų? Dažnai minima Jakšto gatvės brolija, be-sirinkdavusi prel. Pr. Kuraičio bute. Norėtųsi sužinoti, kiek laiko ji gyvavo. Bent nuo 1932 m. Kuraitis gyveno jau kitoj (Elijaševo) gatvėj. Beje, "Tiesos kelių" Kuraitis pradėjo leisti ne 1924, o 1925 m. Iš kun. St. Ylos "Ateitininkų vadovo" iškreiptai perimta ateitininkų federacijos buvusio gen. sekretoriaus pavardė — ne Seniauskas, o Senauskas (Jonas). Nežinau, ar iš tikro prof. VI. Šilkarskį reikia lenku laikyti.

Pratartyje J. Eretas buvo pasisakęs, kad savo knygoj jis parodys K. Pakštų be "kosmetikos" ir be smalos". Kaip buvo užsimojęs, taip ir įvykdė: Pakštas iš šios knygos iškyla toks, koks ir buvo. O "jei šį biografija tarpais panaši į romanų", tai, kaip jau sakėme, ne tik dėl Pakšto gyvenimo "romaniškumo", bet ir dėl autoriaus sugebėjimo savo knygų kone meniškai parašyti — taip vaizdžiai ir įtaigiai. Ypač reikia iškelti jo sumanų operavimą kontrastais. "Pakštas iš prigimties buvo jūrininkas', ne žemininkas' " (18). "Pakštui rūpėjo jūra, o aniems — pliažas" (74). Klausytojai jo paskaitose "ieškodavo juoko, o rasdavo idealą" (108). Jakšto gatvės,.brolija' buvo "bevardė, bet ne beveidė" (131). "Susižavėję Dostojevskiu, jie (amerikiečiai studentai — J-G.) mielai pritarė ir Stalinui" (185). Aplamai autorius savo mintį dažnai paverčia vaizdu, skaitytojui daugiau pasakančiu už abstraktų dėstymą. Vadovavimas ateitininkų federacijai nusakomas: "Pakštas savo bėgikus atvedė prie starto; bet bėgti jie turėjo patys" (82). Susiklosčiusi šeimos padėtis, 1939 m. išvykstant Amerikon, aptariama: "Ir taip žmona sustingo į statulą, šalia kurios vyras degte degė savo misija" (117). O Pakšto nusivylimas naujaisiais ateiviais išreiškiamas tokiu vaizdu: "jis negalėjo nepastebėti, kad aukso
veršio šešėlyje pradėjo vysti lietuviški žiedai" (253).

Savo šią monografiją J. Eretas dedikavo Lietuvių rašytojų draugijai, dėkodamas už jo išrinkimą savo garbės nariu. Tai graži autoriaus dovana ir visiems lietuviams, į kuriuos jis taip neišplėšiamai įaugo.

Lietuvių katalikų mokslo akademijai šią knygą išleisti padėjo K. Pakšto paminklui statyti ir monografijai leisti komitetas (pirm. inž. J. Mikaila, kun. Br. Dagilis ir dr. L.
Bajorūnas). Knygos gale duodamas 520 aukotojų sąrašas. Aukota nuo 205 dol. ligi 1 dol. Viso suaukota 4055 dol. Galima prileisti, kad dauguma aukotojų šią knygą ir įsigijo. O verta ją įsigyti visiems, kurie domisi tiek K. Pakšto asmenybe, tiek jo idėjomis.
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai