Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Kotryna Grigaitytė   
DVIVEIDIS PAVASARIS

Kleve kabina mandolinas
Paaugėlių špokų būrys.
Gaidas jiems išdalina
Vyriausias tvarkdarys.

Pavasario šio linksmą pusę,
Kaip girnų akmenį, suku.
O paukščiai, net pridusę,
Vis gieda ant šakų.

Tarytumei dalgius kas plaka
Dar žydint vasarojui.
Juodais lašais nulijo taką . . .
O jie sau groja, groja.


VOVERYTĖ SNIEGU

Nubėgo, nušuoliavo
Voverytė sniegu,
Be žolytės, be javo
Toj platybėj laukų . . .

Jos pėdelėm nubėga
Ir mintis alkana.
Dangaus, saulės ir sniego
Negana, negana.

Alkani apiplyšę,
Kažin kur, kažin kas . . .
Laimės pirštai mažyčiai
Ar suras, ar atkas.

DEGTUKAI

Jie nealsuoja ir nežėruoja —
Užspaude jėgą kišenėj tūno.
Jei tik paliestum, jei valią duotum
Darniai suspiegtų balsu perkūno.

Ugnys ir dūmai, dūmai ir ugnys.
Padangėn šoktų dygsniu gruoblėtu
Ką tik pasiektų, glemžtų, surytų —
Pelenų kalnais atsimokėtų.

Degtukais žemė visa nuklota.
Jei jie sudygtų, jei pražydėtų . . .
Tvanai raudoni erdves užlietų,
Verdančios upės žeme tekėtų.


DEBESYNUOS

Kas ten per debesis klampoja . . .
Širmi žirgai apvirtusias vežėčias velka —
Kregždutės, vanagai — visi į talką.
Atstypčioja žvaigždė dar, nusilaužus koją.
Ir properšas visas delnais užkloja.
Prasideda naktis,
naktis ir pilnatis.
Jei tu galėtum atsilaužti kraštą —
Ar atsiriekti pilnaties kaip duonos,
Betirpstant vakaruos žarų aguonom . . .
Nakty praklaidžiotum lig poakių rausvų
Mieguisto ryto. Vėsos padvelkimu
prisikelia diena —
viltis ir aimana.
Skubėki vėl įšokt į laiko ratą,
Kurs mala debesis, žvaigždes, planetas.
Kai medis giminės gerokai apgenėtas,
Ryškiau regi bedunksančią Visatą
Pats dulke įsisunkdamas į amžių ratą.