M. SAULAITYTĖS EILĖRAŠČIAI Spausdinti
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
MARIJA SAULAITYTĖ: Šeštoji diena. Eilėraščiai. London, 1974. 70 p., 3 dol.
Šeštoji diena — Marijos Saulaity-tės ketvirtasis poezijos rinkinys, kurio pavadinimas ir jį perskaičius lieka daline mįsle, — sukasi tarp dviejų polių: tikrovės ir sapno. Tačiau santykis ir tarp jų nėra vie-naprasmis: knygoje sapnas dažnai tampa realesnis už tikrovę, kuri dažniausiai juntama kaip kažkas primesto, kažkoks atsitiktinumas. Abiejų polių trauką išryškina ir rinkinio padalinimas: I. "Pietuose" — IV. "Šiaurėje": pasaulis, kuriame gyvenama, ir tas, kurio ilgimasi. Tarp jų rutuliuojasi "Penktoji naktis" ir "Mikrokosmas", kur akcentuojamas vidinis, grynai asmeniškas pasaulis. Pirmoji užuomina apie autorę nuolat lydintį dvylipumą duodama jau dedikacijoje: "Vilniui . . .", kai tuo tarpu iš pirmųjų puslapių kyla tropikų pasaulis.

Visas rinkinys remiasi į kelias pagrindines temas bei nuotaikas: ilgesys, ieškojimas pro miglą, visko atsitiktinumas bei praeinamumas, glaudus žmogaus ryšys su gamta, amžini kontrastai. Didelės reikšmės šioje poezijoje turi šviesa, saulė — po nakties pabudimas "pažinimui". Betgi dar dažniau grįžtama prie sapno, kartais pasakos: magiško pasaulio, teikiančio prasmės realybei, be kurio nėra poezijos.

Knyga persisunkusi Lietuvos meile, kuri išsakoma be jokios retorikos ir sintetizuojama paskutinėje dalyje: "Antra tremtis": sugrįžimas į likimo primestą tikrovę po trumpo, prilygstančio sapnui, apsilankymo — tikro ar įsivaizduoto — Vilniuje. Kai kurie "Šiaurės" eilėraščiai sugestionuoja ir daug rečiau tremties rašytojų liestą, bet labai aktualų aspektą: tai, kad tremtinys ir grįžęs savon šalin begali būti tiktai tremtiniu, ypač jei reikia ją ir vėl palikti:
negalėjau —
nes per daug myliu —
suprasti, kad esu kas kita,
kad atėjau ir išeisiu,
ir visa liks tiek pat žalia,
kaip anksčiau, (p. 58)

Ten pat į keturias eilutes sutelkiama tremtinio buities esmė:
Išrautas gyvenimo šaknis
nešiojuosi glėbyje.
Jos gyvos be vandens,
kaip aš — be žemės. (p. 59)

Marija Saulaitytė daugiausia kalba užuominomis, nors labai paprastu žodžiu, neieškodama skaitytoją nustebinsiančių įvaizdžių. Ir kalba ji ne jam, o sau pačiai. Tai nuolatinis gvildenimas savo gyvenimo prasmės, ieškojimas taškų, į kuriuos būtų galima atsiremti. Vienas iš jų — sąlytis su gamta:
plonų krūminių berželių aprėmuotą
išraizgytą melsvą kvadratą
pasikabinau
kaip veidrodį
mano kambario lubos nugriautos,
kad pilnaviduris mėnulis tilptų ir
kartotųsi (p. 29)

Kai kurioms gamtos apraiškoms perteikti ji atranda labai nusisekusių, originalių palyginimų:
vaivorykštė trapi,
lyg išsigandus,
lyg nedrąsi
prieš savo šuolį į
dangaus šerdį
metams žymėti (p. 26)

Beskaitant Šeštąją dieną, aiškiai jaučiamas, kad ten vyrauja kitas laikas (p. 30), vieno žmogaus pojūčiai, vertybės, dvasinis pasaulis. Tai labai intymi poezija, ir tas savitumas sudaro didžiausią jos pasiekimą. Lūkestis — vylimasis — ne-atsisakymas sapno išreiškiami ir sintaksiškai. Saulaitytė nevartoja taškų. Visa pas ją plaukia iš vieno, liejasi į vieną bendrą išgyvenimą. Tarpai tarp eilučių, kableliais dalinami sakiniai betgi teigia, kad visas žmogaus gyvenimas susideda iš fragmentų. Tai geriausiai yra nusakiusi pati autorė:
Eilėraščiuose, šalia pačių žodžių, prasmės turi tyla,
tai, kas išleista,
nutrauktos eilutės,
neužbaigta mintis.
Nes tai yra ir gyvenime.
(Aplankas)
Kai kurie šių eilėraščių visai įsivaizduojami ir kaip proza, tik ten trūktų kaip tik tų tarpų, kurie akcentuoja tai, kas jai svarbu, ką ji nori pabrėžti. Jų fragmentiškumas kartais toksai, kad neapsižiūrėjęs skaitytojas gali bandyt skaityti ir turinį (pvz. "Antra tremtis") kaip eilėraštį — ir gal prieiti net panašių išvadų, kaip beskaitydamas pačią knygą.
Rinkinio "aš" vaizduojamas daugiau pasyvioj rolėj: asmuo, kurio gyvenimo vagą nustato likimas. Daug aktyvesnė yra gamta, kur viskas vyksta, atrodo, tvirtai valiai diktuojant:
Upė siurbiasi į krantą.
Žemė traukiasi prie akmenų.
Kalnai siekia debesų.
Saulė ilgisi dirvos.
Aš stoviu
ir stebiu, (p. 39)
Autorė lieka stebėtoja: stebėtoja ne tik akimis aprėpiamų vaizdų bei įvykių, bet ir jų sukeliamų vidinių reakcijų ir iš šių išplaukiančio noro atrasti viso to reikšmę. Tai liudija ir vidinė knygos struktūra: pirmojo eilėraščio pirmoji eilutė skelbia: "Tai tik sutapimas" (p. 9), paskutinysis eilėraštis pradedamas teigimu: "Nieko nėra beprasmiško" (p. 70). Tarp jų pakibęs pasaulis lieka grynai asmeniškas, su vien autorei apčiuopiama prasme. Pradėdama "Penktąją naktį", ji sakosi nepaisiusi aiškių kelrodžių ir pasukusi "ten, kur neišskaitomi šešėliai/kilimus žemei audžia" (p. 23). Visas rinkinys užbaigiamas taip pat asmeniškai surastos prasmės išsakymu:
Mane išblaško tik lietus,
kai vaikštau po namus,
ragaudama stoge
įsmigusius lašus. (p. 70)

Šeštoji diena įrodo, kad Marija Saulaitytė yra atradusi balsą savo sukurtam savitam pasauliui išreikšti. Užuot stebinus skaitytoją, jai labiau rūpi išsakyti savo pačios nuostabą. O tai, pasak Platono ir Hei-deggerio, ir sudaro vieną esminių bruožų, iš kurių atpažįstami poetai.
Birutė Ciplijauskaitė