Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS KAZOKAS   
ATSISVEIKINANT

Ar ne geriau būt šitaip:
Be ašarų, tik tart sudie
Ir išsiskirt, lyg niekur nieko —
Tu sau,
Aš sau.

Bet mes nemokam šito, ir
Išsiskyrimas
Yra tarsi sunki agonija,
Kurią dar aštrinam skaudžiau,
Kad kuo daugiau kančios
Tu išsineštum,
Kad kuo daugiau sopulio
Tu man paliktum,
Nes nieko kito
Neturim viens kitam, išskyrus skausmsą,
Nei įduoti,
Nei palikti.
Juk negaliu atriekti savo laiko,
Kaip duonos, ir įduoti tau,
Kad tavo dienos būtų gausingesnės.
Juk negali atrėžti savo laimės,
Kaip drobės stuomenį, ir dovanoti man,
Kad likčiau laimingesnis.

Ir taip mes stovim pasimetę,
Be žodžių, skausmo kupini,
Ir nieko, nieko neturį,
Ką būtų galima
Įduoti ar
Palikti.
Ar ne geriau būt šitaip:
Be ašarų, tik tart sudie
Ir išsiskirt, lyg niekur nieko —
Tu sau,
Aš sau -- --

AŠ VIS DAR . . .

Aš vis dar tebeieškau savo Dievo —
Šventyklose ir knygose randu tik svetimus dievus,
Svetur išklydęs aš nepraradau tėvynės —
Aš ją nešuosi su savim kartu!

Ir taip einu ieškodamas su kuo sutapti,
Kaip upė kelio į mares.
Drauge nešuos, ką radęs ir sutikęs,
Nes nieko negaliu prarast.

Nešuos vaikystę ir jaunystę,
Ir rūpesčių bei siekių kupinus metus,
Nešuosi saulėtus ir pelenais pavirtusius namus,
Nes nieko negaliu aš nei prarasti, nei užmiršti.

Tai gal dėl to gyvenimas kaskart sunkėja,
Nes viskas kraunasi daugyn ir vis sunkyn.
Kasdieną įspūdžiais, mintim ir idėjom turtėju,
Ir ta našta mane vis lenkia žemyn . . .

Aš netikiu niekam, kas sakosi
Praradęs tėvynę, Dievą, namus,
Nes nieko negalima savintis,
Ko nesam įgiję sopuliu, meile, krauju
.
GYVENIMAS IR ŽEMĖ

Broliai, nelaukite vakaro!
Jis ir nelaukiamas ateina,
Kaip viskas, kas turi ateiti,
Ateis. Ateis laiku. Ir nieko
Laukimu mes nepagreitinsim,
Nei baime sulaikysim.

Broliai, nelaukite vakaro!
Dar prieš akis diena,
Kaip nepramintas takas,
Kaip susuktas popieriaus lapas,
Kur įrašysim save lyg
Į dokumentą, be pataisų ir
Išbraukimų -- -- --
Mums prieš akis diena,
Kaip lašas sklidina.

Broliai, nelaukite vakaro.
Jis ir nelaukiamas ateis,
Kaip pabaiga,
Kaip juodas taškas,
Kaip žvakės užgesimas
Išdegus vaškui -- --


ELGETAI

Še, elgeta, dvidešimt centų!
Gal paskutiniai, kuriuos aš turiu.
Gal būt, rytoj ir aš ištiesiu ranką
Išmaldai, kaip šiandie tu.

Ir nedėkok man, ačiū nesakyk tu -
Ne išmaldą aš duodu tau čia, ne!
Greičiau — išsipirkimą.
O jeigu tu tiki ir moki melstis,
Tu pasimelsk,
Už mus visus tu pasimelski,
Nes mes gal neatleidžiamai kalti,
Kad tu nūn elgetauji.

Ir nesižemink taip! Pakelk akis!
Žiūrėk, kiek daug praeina
Tavęs nepastebėję,
Ir, dievaži, visi jie gal daugiau
Pasigailėjimo ir išmaldos verti,
Nei šičia tu

GYVENIMAS IR ŽEMĖ

Dažnai sustojęs taip susimąstau:
Koks tu, gyvenime, gražus ir nuostabus,
Kaip žemė!
Koks tu neįkainojamai brangus,
Kaip žemė!
Koks niekinamas ir neišsakomai pigus,
Kaip žemė!
Koks tu svaiginančiai turtingas ir gilus,
Kaip žemė!
Koks biauriai purvinas ir slogiai sunkus,
Kaip žemė!
Koks baisiai šaltas ir šiurpiai grubus,
Kaip žemė!
Koks rūsčiai kietas ir dangiškai švelnus,
Kaip žemė!
Koks tu spalvingas ir stebėtinai platus,
Kaip žemė!
Visose savo formose esi tu
Rajus ir beribiai dosnus,
Kaip žemė!
Kaip žemė!
Kaip žemė!
Ir kai aš vieną dieną būsiu jau
Pavargęs ir galutinai išsekęs,
Aš atsigulsiu žemėn poilsio,
Sutapdamas visu savim su ja,
Neišsemiama ir nepasotinama,
Kaip kad ir tu, gyvenime, —
Aš būsiu be galo laimingas,
Atradęs žemėj tai, ką iš tavęs gavau,
Ir ko dar negavau, gyvenime!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai