AMERIKOS KATALIKAI DEŠIMTMEČIO PERSPEKTYVOJE Spausdinti
Parašė A. S.   
Andrew Greeley, kunigas sociologas, ir trys jo kolegos neseniai paskelbė rezultatus studijos, kurios tikslas buvo patirti, kiek Amerikos katalikai yra pasikeitę po Vatikano II susirinkimo. Šį darbą finansavo Tautinės opinijos tyrimo centras NORC (National Opinion Research Center). Studijos autorių nuomone, daugelis katalikų papročių ir pažiūrų žymiai pasikeitė per šį dešimtmetį, tačiau ne tiek, kiek paviršutiniškas stebėtojas būtų linkęs tvirtinti.

Pirmas klausimas — ar didelė tikinčiųjų dalis yra nepatenkinta pasikeitusia, naujoviška liturgija? Dažnai manoma, kad žmones atbaido nuo bažnyčios lankymo tautinė kalba, įvesta vietoje seniau vartotos lotynų kalbos, ir kitos naujovės. Iš tikrųjų studijos duomenys rodo, kad 67% visų apklaustųjų yra nuomonės, kad įvykdyti pakeitimai yra teigiami, tik 19% jiems nepritaria, likusieji galvoja, kad tai neturi jokios reikšmės. Naujai įvestu papročiu paspausti viens kitam ranką, linkint taikos, nepatenkintųjų tėra vos 23%. Tačiau leidimas pasauliečiams dalinti ko-muniją neturi daugumos pritarimo, bet vis dėlto yra 45%, kurie pritaria. Daugiau kaip pusė (54%) visų tikinčiųjų mano, kad bažnytinių reformų jau pakanka. Bet kita dalis dar norėtų reformuoti. Tie, kurie norėtų didesnių reformų, visų pirma pritartų kunigų vedyboms (16%), kiti bandytų modifikuoti pažiūrą į gimimų kontrolę (10%), o 11% norėtų grįžti prie senosios tvarkos.

Antra sritis, kuri galėtų būti laikoma gana tiksliu religinės tikinčiųjų nuotaikos rodikliu, yra pamaldumas. Studija prieš dešimtį metų rado, kad 71% klauso mišių kiekvieną sekmadienį. Dabar tokių tėra 50%. Mėnesinę išpažintį atlieka vos 17%, kai tuo tarpu prieš dešimtį metų einančių kas mėnesį išpažinties buvo 38%. Tokių, kurie bent kartą per savaitę aplanko bažnyčią pasimelsti, tėra penkiolika procentų, pirmiau buvo 23. Anksčiau vos tik 6% visiškai nėjo į bažnyčią, dabar tokių yra dvigubai daugiau — 12%. Visai neinančių išpažinties procentas taip pat padidėjo iš 18 iki 38. Privačiai namuose besimeldžiančių procentas nukrito iš 72 iki 60. Tačiau proporcija tų, kurie visai nesimeldžia, lieka ta pati, neaukšta, vos 4%, o 82% visų apklaustų tikinčiųjų vis dar atsimena pasimelsti bent kartą per savaitę.
Daugelis kitų religinio gyvenimo formų taip pat pasikeitė ir rodo mažesnį tikinčiųjų jiems skiriamą dėmesį. Procentas katalikų, kurie dalyvauja uždarose rekolekcijose, paskutiniais dvejais metais nukrito iš 7 procentų iki 4. Vienos dienos rekolekcijų dalyvių procentas tėra 9, seniau buvo 22. Dvasinio turinio knygas teskaito 33% katalikų, o prieš dešimtmetį 58%. Misijų lankymas sumažėjo, buvęs 34% nukrito iki 6, katalikišką žurnalą ar laikraštį teskaito 56%, seniau tas procentas buvo 61.

Tačiau labai populiarios pasidarė kai kurios naujos pamaldumo formos, kurios buvo beveik visai nežinomos prieš dešimtmetį ir apie jas visai neturima jokių duomenų ankstesnėse studijose. Pvz. charizmatinius maldos vakarus per paskutinius dvejus metus lankė 6%, 8% turėjo privačias pamaldas namuose ir 20 dalyvavo religinių diskusijų grupėse. Taip pat padidėjo skaičių^ einančių komunijos kas savaitę. Prieš dešimtį metų komunijos ėjo mažiau negu penktadalis visų atėjusiu išklausyti mišių, dabar jų yra daugiau nei pusė.

Reikėtų giliau patyrinėti ir išsiaiškinti, kodėl katalikai rečiau lanko bažnyčią. Klausimas, ar esama ryšio tarp sumenkėjusio pamaldumo ir bažnytinės reformos, yra labai subtilus ir komplikuotas, ir čia reikia vengti apibendrinimo. Iš tų, kurie klauso mišių rečiau negu kartą per savaitę, tik 7% pasisakė nemėgstą naujosios mišių tvarkos. Kiti nurodė priežastis, kurios buvo maždaug tos pačios ir prieš dešimtmetį: senatvė, ligos, nuotolis, energijos stoka, sekmadieninis darbas. 14% pasisakė, kad neina į bažnyčią dėl to, kad nenori.

Autoriteto ir asmeninio tikėjimo srity pasikeitimai, atrodo, yra gana žymūs. Prieš dešimtį metų paskelbtoje studijoje 70% buvo įsitikinę, kad Kristus tikrai pavedė šv. Petrui ir popiežiui vadovauti bažnyčiai. Po dešimties metų taip tebegalvoja tik 42 ir tik 32% įsitikinę popiežiaus neklaidingumu tikėjimo ir doros srity.
Kalbėdami su savo vaikais, tik 3891 katalikų jaučiasi tikri dėl savo pažiūrų į tikėjimą ir katalikiškas vertybes. Bet vis dėlto labai didelis procentas (86) pasisakė niekad nėra galvoję pasitraukti iš bažnyčios, s: šeimų yra katalikiškos, ne mišrios, ir 82% buvo kunigo sutuokti. Bet dėl jaunesnės generacijos vedybų tik 27c~ (anksčiau buvo 56) galvoja, kad yra labai svarbu tuoktis su to pat tikėjimo asmenimis, ir 40% iš visų studijos autorių apklaustųjų katalikų (vadinasi, tris kartus daugiau, negu pirma) yra nuomonės, kad tai visai nesvarbu.
Studijos autoriai, norėdami patirti, kiek katalikai pasitiki bažnytine vyresnybe, paprašė atsakyti, ar tikintieji patenkinti, kaip popiežius, vyskupai ir parapijos kunigai atlieka savo darbą. Iš gautų duomenų, palyginus juos su Gallupo paskelbtais Amerikos prezidentų populiarumo duomenimis, paaiškėjo, kad parapijos kunigai tikinčiųjų yra labiausiai vertinami. Jiems pareikšta daugiau lojalumo, negu bet kuriam Amerikos prezidentui per paskutiniuosius 40 metų. Kiek mažiau populiarus yra popiežius, bet vis tiek procentiškai jis lenkia savo populiarumu ir jam pareikštu pasitikėjimu tokius prezidentus, kaip Kennedy, Franklin Roosevelt ir Dwight Eisenhower. Iš bažnytinės vyresnybės mažiausiai populiarūs yra vyskupai, jų darbu patenkintųjų tėra vos trys penktosios iš visų apklaustųjų. Bet jie vis dėlto pralenkia prezidentus Johnsoną, \ixoną ir Trumaną.
Šitie duomenys nerodo griežtos antipatijos bažnytinei vyresnybei aplamai. Bet atskirais specifiniais klausimais dažnai nepasitikima ir nepritariama. Pvz. katalikai vis mažiau vertina profesinę pamokslų kokybę. 1952 m. 43% sekmadieninius pamokslus apibūdino kaip labai gerus. 1965 m. Gallupo studijoje taip vertinančių procentas krito iki 30, o XORC 1975 m. tyrinėjimai parodė jį dar labiau kritusį, iki 22%. 1952 m. 72 % parapiečių manė, kad kunigai''labai gerai" supranta asmenines jų problemas. 1965 m. procentas nukrito iki 62, o 1974 m. iki 48. Taip pat tik 47% parapiečių įsitikinę, kad kunigai "labai gerai" supranta paauglius ir sugeba jiems vadovauti.

Seniau tikintiesiems kunigas buvo idealus asmuo, dabar tas idealusis vaizdas katalikų akyse drastiškai pasikeitė. Prieš dešimtį metų 66% apklaustųjų pareiškė, kad jie būtų labai patenkinti, jei jų sūnus pasirinktų kunigystę. Dabar jų tėra 50%, o matyti savo sūnų kolegijos profesorium norėtų 73%, vadovaujančiu bizniui — 66%. Tai yra faktas, kurį, studijos autorių nuomone, reikėtų atsidėjus pastudijuoti. Atrodo, kad katalikai tebemyli savo kunigus, bet mažiau juos gerbia.
Nyksta ir moterų vienuolynai.

Anksčiau 60% tėvų stipriai paremtų savo dukteris, pasirenkančias religinį pašaukimą, dabar jų tėra 50%.
Nejausti taip pat didelio pasipiktinimo tais, kurie palieka kunigystę. 32% pareiškė, kad rodytų jiems užuojautos, 40% galvoja, kad bent šiek tiek juos užjaustų. Neretai girdima, ypač iš bažnytinės vyresnybės, kad pasauliečiai nepritartų kunigų vedyboms. Tačiau studijos duomenys rodo, kad 80% visų apklaustųjų mano, kad jie galėtų sutikti su tuo faktu, o 79% pareiškė, kad net norėtų tokio pakeitimo.
NORC ir panašių studijų duomenimis, bene stipriausiai pasikeitė katalikų pažiūros į tokius klausimus, kaip šeimos nesuardomumas, vedybinių santykių tikslas, vaikų skaičiaus apribojimas, abortai, nežiūrint Humanae Vitae enciklikos. Kaip ryškiai skiriasi dabarties katalikų nusistatymas, palyginus su ankstesniais laikais, rodo šie kai kurie skaičiai. Prieš dešimtmetį tik 29% buvo nuomonės, kad vedybinių santykių tikslas yra ne vien tik vaikai, dabar taip galvoja 50%. Seniau persiskyru-siųjų antroms vedyboms pritardavo 52%, dabar tą faktą pateisina 73%. 1963 metais 41% buvo įsitikinę, kad šeima neturi riboti vaikų skaičiaus ir kad Dievas padės juos išauginti. Dabar su tuo nusistatymu sutinka tik 18%. Taip pat 80% visų apklaustųjų pritaria lytinių dalykų aiškinimui katalikų mokyklose. Dirbtinių kontracepcinių priemonių vartojimui prieš dešimtmetį pritarė 45%, dabar — 83% Susižiedavusiųjų lytinius santykius anksčiau pateisino tik 12%, dabar procentas pašoko iki 43%.

Visa tai rodo, kaip stipriai katalikai nutolo nuo oficialaus Bažnyčios mokymo šioj srity, bent savo teoriniu galvojimu. Tačiau, kaip rodo tos pačios studijos duomenys, jie nėra pasiryžę ir patys taip elgtis. Tuo pareikštu nusistatymu jie greičiau tik rodo savo lojalumą ir pakantumą toms naujovėms, naujai dvasiai. Skirtumą tarp teorinio nusistatymo ir jų pačių elgesio rodo kad ir šis atvejis. Į klausimą, ar moteris turi teisę legaliai nutraukt nėštumą, 70% atsakė: "Taip, jei moteris, yra ištekėjusi ir nenori turėti daugiau vaikų".

Bet kai klausimas buvo nukreiptas konkrečiai į juos pačius ir jie turėjo atsakyti, ar jie patys pasiryžtų taip pasielgti, 73% moterų griežtai ir aiškiai pasakė "ne", jei net jų motyvai neturėti daugiau vaikų būtų visai rimti. 19% pasisakė, kad jos gal svarstytų, ir tik 8% moterų pasisakė, kad pasinaudotų ta teise. 62% vyrų tikrai nenori, kad jų žmonos ta teise pasinaudotų, atsidūrę panašioj situacijoj.
Taip drastiškai keičiantis katalikų pažiūroms, viena sritis, atrodo, tebeturi jų visišką pritarimą ir paramą — tai parapinės mokyklos. Maždaug 35% tėvų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, siunčia juos į parapines, o ne į viešąsias mokyklas. Seniau jų skaičius buvo didesnis, apie 40%. Pagrindinė šio sumažėjimo priežastis yra ta, kad katalikiškų mokyklų yra per maža, ne visur jos yra lengvai pasiekiamos. Taip paaiškino 38% tų tėvų, kurių vaikai eina į viešąsias mokyklas. Antra dažnai minima priežastis yra parapinių mokyklų brangumas, — taip pasisakė 24% tėvų, ir tai sudaro šiek tiek didesnį skaičių, negu buvo pirmiau. Tik 13% mano, kad viešosios mokyklos yra geresnės, 1963 m. taip galvojančių buvo 12%. Tačiau pati katalikiškųjų mokyklų idėja yra tėvų stipriai remiama. 89% nesutinka su dažnai skelbiama pažiūra, kad katalikiškasis švietimas nebereikalingas šiais moderniais laikais. 76% (seniau buvo 73%) pasisako už federalinę paramą parapinėms mokykloms.

Baigdami savo gautųjų duomenų apžvalgą, studijos autoriai yra nuomonės, kad visa jų surinkta medžiaga dar turi būti giliau išanalizuota ir pasverta. Gyvenimo tikrovė yra labai komplikuota, ir šiuo metu neįmanoma padaryti aiškių išvadų apie Amerikos katalikus. Esama nemaža viens kitam prieštaraujančių dalykų. Nėra pagrindo desperatiškai žiūrėti į katalikybės ateitį Jungtinėse Amerikos Valstybėse, tačiau nėra nė pagrindo giedriam optimizmui.

Šiuos duomenis ir komentarus studijos autoriai Shirley Saldahna, William McCready, Kathleen McCourt and Andrew M. Greeley paskelbė žurnalo The Critic 1975 m. sausio - vasario mėn.
A. S.