PO HELSINKIO KONFERENCIJOS Spausdinti
Parašė Juozas Kojelis   
Jau prieš dvidešimt metų prof. Juozas Brazaitis, analizuodamas santykių tarp Amerikos ir Rusijos klausimą, Amerikos politikoje įžiūrėjo dvilypumo pavojų: žodžiais likti ištikimiems principams, o veiksmais principų sąskaiton su sovietais siekti kompromisų ("Į Laisvę", 1955, Nr. 7). Tas dvilypumas, pradedant Rooseveltu, yra nusitęsęs iki šių dienų. Kalbant specialiai Lietuvos klausimu, pirmieji ryškūs žodžių ir veiksmų susikryžiavimai įvyko Teherane ir Jaltoje, kai Rooseveltas Amerikos vardu įsipareigojo Stalinui pripažinti Baltijos valstybes, nors 1940 Altos delegacijai buvo pareiškęs, jog Lietuvos laisvė nesanti panaikinta, o tik laikinai nuslopinta.

Tęsdamas dvilypumo politiką, prez. Eisenhovveris, 1957 mirus nepaprastam Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Povilui Žadei-kiui, jo vietoje kito pareigūno su tokiu pat titulu nebepriėmė. Gi vėliau paaiškėjo, kad Lietuvos diplo-matinės-konsularinės tarnybos naujomis jėgomis sustiprinti veik išvis neįmanoma. Tuo būdu buvo prarastas garbės konsulas Bostone, o Amerikos lietuvių sostinėje Chicagoje, 1971 mirus gen. konsului dr. Petrui Daužvardžiui, Juzei Daužvardie-nei buvo pripažintas tik garbės kon-sulės titulas. Veiksniai šį faktą tyliai priėmė ir neprašė talkos iš visuomenės apginti laisvos Lietuvos teisiniam postui. O už jį verta ir prasminga yra pakovoti.

Nereikėjo padidinamo stiklo kitiems faktiško Lietuvos okupacijos pripažinimo ženklams pamatyti, kaip vyriausybės atsisakymas vykdyti 1966 Kongreso priimtos 416 rezoliucijos, Amerikos konsulų Leningrade pakartotini apsilankymai Vilniuje ir pasitarimai su tenykščiais Maskvos patikėtiniais, padaryti pakeitimai Lietuvos teisinio statuso nenaudai oficialiuose JAV žemėlapiuose, nuo prez. Kennedy laikų sublankėję Valstybės sekretoriaus Vasario 16 proga daromi pareiškimai ir t.t.

Įspėjančių balsų apie "nepripažinimo politikos" posūkius pakankamai gausiai rodėsi mūsų spaudoje, kalbėta konferencijose, nagrinėta politiniuose seminaruose. Gaila tik, kad ALTa, pasišovusi monopolizuoti Lietuvos laisvinimo darbą, tų ženklų pati neįstengė matyti, o kitų nurodymų neklausė. Po kiekvieno šios organizacijos atstovų apsilankymo Washingtone ir pasikalbėjimo su aukštesniais ar žemesniais pareigūnais vis būdavo pateikiamos optimistinės informacijos.

Visišką nepajėgumą pajausti Amerikos užsienio politikos pulsą ALTa pademonstravo š.m. vasario 18, prašydama Valstybės departamentą į Amerikos delegaciją Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje įtraukti "patarėjais ir Baltijos tautų atstovus" ("Garsas", 1975, Nr. 3). Valdžios pareigūnas, aišku, tokį naivumą turėjo sutikti jei ne su pašaipa lūpose, tai su gailesčiu širdyje. Gi vertinant ALTos informacijų patikimumą, prisimintinas jos komunikatas po vizito pas prez. Fordą š.m. vasario 27: komunikate buvo pasakyta, kad delegacijos nariai atsilankę Amerikos Balse ir kad "pareiškimai ir lankymosi pas prezidentą įspūdžiai buvo perduoti transliacijose į Lietuvą" ("Darbininkas", 111.21). Nelietuvis Bill An-derson "Chicago Tribūne" dienraštyje (III.15 ir 18) ne tik pasakė, kad tokios transliacijos nebuvo, bet iš to fakto padarė reikalingas ir tikslias išvadas, sukėlusias visuomenės nerimą ir akciją. Ne tiek svarbu, kad tuščiais pasigyrimais bandome kelti savo autoritetą, bet daug blogiau, kad jais pridengiami faktai, kurie nuo lietuvių visuomenės neturėtų būti nuslėpti.

Amerikiečio žurnalisto suneraminta visuomenė, siekdama prezidento užtikrinimo, kad Amerikos delegacija Europos saugumo konferencijoje nepritars Baltijos valstybių okupacijos įteisinimui, tūkstančiais laiškų, telegramų ir asmeniškais kontaktais užatakavo prezidentūrą, Valstybės departamentą ir Kongreso narius. Jei visuomenė šia akcija ir aukomis 4 nepaprastam fondui" savo pareigą atliko, tai to negalima pasakyti apie veiksnius. Balandžio 12-13 veiksnių atstovai, susirinkę į VLIKo sukviestą "nepaprastą konferenciją", kaip "Dirvoje" IV.23 rašo Vladas Būtėnas, pozityvių išvadų nepasiekė, "nes išryškėjo du skirtingi blokai. Viename jų — Lietuvos diplomatija, VLIKas, Kanados LB ir J. Gailos vadovaujama JAV LB, kitame gi — ALTa ir vadinamoji reorganizacinė LB". Šį žurnalisto Būtėno pranešimą patvirtino ir VLIKo biuletenis, paskelbtas ELTOS vardu.

Pozityvių išvadų iš šios konferencijos šiuo kartu laukė ir patys didieji skeptikai. Juk ir jie galėjo tikėtis, kad susidariusios įtampos grėsmėje lietuviškieji veiksniai paieškos būdų ir priemonių tai grėsmei sutikti, pareikš vieni kitiems pasitikėjimą ir solidarumą, pasiskirstys darbais, sutelks tvirtą intelektualinį, moralinį ir finansinį užnugarį ir sukovos tautos pasididžiavimą sukeliančią ir ateities istoriko domesį atkreipsiančią kovą; kovą, kuri lietuvių egzilio reprezentantams Amerikos valdžios įstaigose sukeltų respektą, o ne pašaipų šypsnį, net nežiūrint, kokie bebūtų tos kovos rezultatai.

ALTos žmonių laikymasis nepaprastoje konferencijoje buvo tikrai nepaprastas, ir tai visuomenės viltis sužlugdė. Tiesa, ALTa pažadėjo remti "ypatingo fondo" telkimą, tačiau konferencijos dalyviai dar nebuvo spėję grįžti namo, kai ALTos pirmininkas IV. 17 atsišaukimu pakvietė visus "kas tik gali, siųsti savo įnašą Amerikos Lietuvių Tarybai" ("Lietuviai Amerikos Vakaruose", 1975, Nr. 4). Komentuoti nebetenka! Tačiau reikia pasakyti, kad visos organizacijos, siunčiančios savo atstovus į ALTą, yra atsakingos už jų, savo atstovų, ir visos ALTos laikymąsi. Ypač yra atsakinga Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija, kurios deleguotas atstovas vadovauja ALTai.

Nors veiksnių konferencija sugriuvo, tačiau Lietuvos okupacijos nepripažinimo reikalu visi veiksniai dirbo gan intensyviai. Gal ir nebuvo artimesnio tarpusavio ryšio, bet pastangos buvo nukreiptos į tą patį tikslą. LB ir ALTa susikoncentravo į kongresmano Dervvinskio rezoliucijos Kongrese pravedimą, kur turėjo būti išreikšta Kongreso valia, kad nei Europos saugumo konferencijoje, nei kurioje kitoje tarptautinėje konferencijoje Jungtinės Valstybės neturėtų okupacijos pripažinti. Kietai ir viena linkme dirbant, šios rezoliucijos paramai buvo sumobilizuota per 100 kongresmanų ir per 10 senatorių. Bet ir vėl, dėl bendros veiksnių linijos nenustaty-mo iškilo nesusiderinimų net pagrindiniais klausimais. Pvz., ALTos pirmininkas, prisistatęs kalbąs 1.5 mil. Amerikos lietuvių vardu, "The New York Times" dienraščio korespondentui padarė tokį pareiškimą:
For years the Russians have been trying to obtain legal recognition of their brutal occupation of the Baltic statės. If the security conference affirms free self-determination therr it is fine ("N. Y. Times", 1975.IV.20).

Tuo tarpu, sakysime, LB Vakarų apygardos pirm. J. Činga, sekdamas LB vedama linija, tuo pačiu "self-determination" klausimu prez. Fordui rašė:
Your assistants have written to us in the past, that the United States 'sup-ports self-determination for the Baltic peoples'. But this kind of assurance is not necessary, since this right for all nations is given by God. Please support the rights of the Baltic peoples to express their self-determination which is denied by the Russians.

VLIKas, gindamas Lietuvos teises, memorandumais kontaktavo saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje dalyvaujančių valstybių vyriausybes, o į Helsinkį pasiuntė savo pirmininką dr. Kęstutį Valiūną. Nuvykusį ten Valiūną suomių policija keliom valandom sulaikė, ir tas įvykis buvo pastebėtas ne tik dalies Europos, bet ir Amerikos spaudoje.

Tačiau lietuvių ir kitų baltų pastangos neatnešė lauktų vaisių. Brazaičio pranašautas Amerikos politikos dvilypumo pavojus Helsinkio dramoje tik pasitvirtino. Prieš išvykdamas Europon, VII.25, sukviestus į Baltuosius rūmus etninių grupių atstovus prez. Fordas užtikrino, kad Helsinkyje Baltijos valstybių okupacijos pripažinimo nebus padaryta. Išvykimo dieną padarysimo pareiškimo tekstas iš anksto buvo išdalytas spaudai, ir ten buvo ir toks sakinys: "The United States has never recognized the Soviet incor-poration of Lithuania, Latvia and Estonia, and is not going to do so in Helsinki". Bet kai šią kalbą sakė aerodrome prieš televizijos kameras ir pasaulio žinių agentūrų atstovus, minėtą sakinį prezidentas išleido. Gi Helsinkio dokumentu, kurio 3-me paragrafe kiekviena pasirašančioji valstybė pripažįsta visas Europoje egzistuojančias sienas kaip "neliečiamas", Amerika praktiškai Lietuvos okupaciją įteisino. Ir reikia sutikti su VLIKo pirmininko išvada, kad Amerika mus apvylė. Rusija gavo, ko siekė. Ten pat Helsinkyje Brežnevas susitarimą interpretavo taip: "Sovietų Sąjunga šios konferencijos rezultatus supranta ne tik kaip būtiną II pasaulinio karo išdavų išvadą, bet ir kaip įžvalgą į ateitį šių dienų realybės ir senos Europos tautų patirties šviesoje".

Amerikos spauda, įskaitant didžiuosius New Yorko, Washingtono, Los Angeles ir kt. liberalinius laikraščius, Helsinkio susitarimus priėmė nepalankiai. Karčių priekaištų prezidentui daroma ir dėl skriaudos, padarytos Baltijos valstybėms. Žurnalistai ir politiniai komentatoriai svarsto, kodėl Amerikai reikė
jo Rusijai duoti beveik visa tai, ko ji norėjo, nieko už tai negaunant. Atsakymų esama įvairių, tačiau ar nebus arčiausiai tiesos, kad Kissin-geriui, slaptosios diplomatijos ekspertui, labai rūpėjo taikiai išspręsti Artimųjų Rytų problemą. Ar tik už Baltijos valstybes rusai nepažadėjo Kissingeriui čia savo talkos? "Negailestingai siekdamas dėtente, Valstybės sekretorius Henry A. Kissin-ger yra nesimpatiškai nusiteikęs jų (t.y. Baltijos valstybių) reikalu", — "The Washington Post" dienraštyje VIII.7 tvirtina žurnalistai Jack An-derson ir Les Whitten.

Kissingerio diriguojama Amerikos politika nusivylė ir Amerikos lietuviai. Tik ALTa ir "Naujienos" susitarimą laiko "fine", gal todėl, kad Helsinkyje nebuvo teoretiškai paneigtos "laisvo apsisprendimo" teisės. Bet teorija mūsų paguosti negali.

Konstruktyviai nusiteikę veiksniai, susidarius naujoms sąlygoms, turėtų suglaudinti gretas ir, darniai sutarę, užimti vadoviečių postus. Nauja strategija apspręstina konferencijoje tų veiksnių, kurie bendrą darbą dirbti nori ir gali. Kovoti reikia toliau, ir nė pėdos tautos laisvės teisių be kovos neužleisti. Tai mūsų misija. Jei ir tenka iš užimtų pozicijų pasitraukti, pasitraukimas turi būti garbingas. Tad ir naujoji situacija panikos neturėtų sukelti, nes ir blogiausi atsakymai, prisimenant įžvalgią Brazaičio prognozę, "neduoda teisių nuleisti rankų. Padėtis tik įpareigoja realiai žiūrėti į aplinkybes, prie jų derinti savo išlaisvinimo organizaciją ir kovos
programą". .
Juozas Kojelis