Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
K. Bielinio atsiminimų III tomas
KIPRAS BIELINIS: Gana to jungo. Išleista autoriaus ir Amerikos Lietuvių socialdemokratų sąjungos Literatūros fondo lėšomis. Viršelis K. Čerkeliūno. New York, 1971. 490 psl., 5 dol.

Dar gyvas būdamas, Kipras Bielinis išleido du savo atsiminimų tomus: Dienojant (1958) iš spaudos draudimo laikų ir Penktieji metai (1959) iš 1905 metų revoliucinio sąjūdžio. Pastarasis tomas buvo baigtas pasakojimu, kaip 1907 m. lapkričio mėn. autorius su kitais Rygos socialdemokratų komiteto nariais posėdžio metu buvo suimti. Iš K. Bielinio biografijos žinome, kad, metus išsėdėjęs kalėjime ligi teismo, buvo nuteistas 4 metus sunkių darbų kalėjimo. O kai šią bausmę atliko, 1912 m. buvo ištremtas į Sibirą, Irkutsko gubernijon. Po metų iš ten pabėgo ir kita pavarde slapstydamasis, gyveno Tolimuosiuose Rytuose. Tik 1917 m. vasarą grįžo Europos Rusijon. Tas kalėjimo ir tremties dešimtmetis lieka neaprašytas. Savo trečiosios knygos atsiminimus K. Bielinis pradeda grįžimu iš Tolimųjų Rytų į Petrapilį 1917 m. ir baigia Steigiamojo seimo rinkimais Lietuvoje 1920 m. Tad šie treji metai ir yra autoriaus atsiminimų trečiojo tomo rėmai.

Vadiname K. Bielinio knygas atsiminimais ("Pratarmėj" J. Pakalka taip pat vartoja šį žodį), bet šioms knygoms "atsiminimų" etiketė tik iš dalies tinka. Iš tikrųjų K. Bielinio knygos iš dalies yra atsiminimų, iš dalies istoriografinio pobūdžio. Autorius nesiriboja tik tais įvykiais, kuriuose pats dalyvavo, bet žvelgia plačiau į to meto visuomeninius sūkurius. Tad jiems nušviesti naudojasi ir atitinkamais šaltiniais. Tai, žinoma, knygos vertę padidina.

Apytikriai skaičiuojant, pusė knygos skirta Rusijos metams, pusė — Lietuvos dvimečiui (Lietuvon autorius grįžo 1918 m. birželio mėn.). Pirmoji dalis daugiau yra istoriografinio pobūdžio, antroji dalis daugiau teikia asmeninius atsiminimus.
Į Europos Rusiją iš Tolimųjų Rytų autorius grįžo, jau nuvertus caro režimą demokratine 1917 vasario mėnesio revoliucija. Bet autorius imasi gana plačiai pavaizduoti visą tų lemtingųjų Rusijos metų istoriją. Aprašoma, kaip pirmąją laikinąją vyriausybę kovo mėn. sudarė kunigaikštis G. Lvovas, kurią po poros mėnesių pakeitė savo paties vadovaujama platesnės bazės koalicine vyriausybe, irgi teišsilaikiusia vos du mėnesius. Paleidus "visad egzistavusią, kad ir bereikšmę, Valstybės dūmą", naująją vyriausybę sudarė socialistų revoliucininkų (eserų) vadas A. Ke-renskis. Po trijų mėnesių šiai vyriausybei galą padarė bolševikų perversmas, "organizuotos grupės smurto aktas, pasisekęs visuomenės pasyvumo sąlygose" (p. 175). Masės nepritarė bolševikams, bet laikėsi pasyviai, tikėdamos, kad "bolševikai valdžioje neišsilaikys — juos kas nors pavarys, o kas tai padarys, apie tai mažiausiai galvota; arba manyta, kad, susirinkus Steigiamajam susirinkimui, bolševikams teks iš valdžios pasitraukti" (t. p.). Steigiamajame susirinkime bolševikai nepravedė nė trečdalio atstovų, tačiau valdžios nebepaleido iš savo rankų, o po pirmo posėdžio 1918 sausio 18 (naujuoju kalendoriumi) kitą dieną uždarė Steigiamąjį susirinkimą.

Kokiu keliu Rusija 1917 m. nuo demokratinės revoliucijos nužengė į bolševikų diktatūrą, mūsų spaudoj buvo vis tik prabėgomis užsimenama. K. Bielinio knyga tai platėliau apžvelgia. Ypač šią apžvalgą suaktualina ir autoriaus skiriamas dėmesys, kaip tais revoliuciniais metais kilo ir tautybių klausimas. Atskirai aprašoma, kaip bandė išsikovoti nepriklausomybę Ukraina ir kaip ją išsikovojo Suomija.

Rusų istorijos fone autorius pateikia įdomių duomenų ir apie savosios socialdemokratų partijos lietuviškąją veiklą. Nematyti iš šių atsiminimų, kiek lietuvių socialdemokratai Rusijoj jungėsi į bendrąjį lietuvišką gyvenimą. Teužsimenama, kad Maskvos lietuviai socialdemokratai nesantykiavo nei su socialistais revoliuci-ninkais (J. Žiugžda ir kt.), nei su santariečiais liberalais (P. Leonu ir kt.). Tačiau kaip galima buvo ša-lintasi nuo bolševikų lietuvių, kuriems vadovavo iš JAV į Rusiją atsiskubinęs V. Kapsukas - Mickevičius. Pastarasis bandė skverbtis į socialdemokratus, kad bent jų dalį galėtų patraukti savo pusėn. Bet tai jam nesisekė. Kai į 1917 rugpiūčio mėn. pabaigoj Maskvoj vykusią Lietuvos socialdemokratų partijos konferenciją Kapsukas atvyko niekieno nekviestas, atsikratyti 'nepageidaujamu įsibrovėliu" konferencija nutraukė posėdį. Kitą dieną iš pat ryto, dar prieš posėdį naujose patalpose, Kapsukas atvyko lydimas rusų bolševiko Lomovo, kuris po perversmo tapo teisingumo komisaru. Pastarojo akivaizdoj Kapsukas pareikalavo jį konferencijon įsileisti, "bet šį kartą jam buvo dar kiečiau pareikšta, kad tokios teisės jis neturi ir negaus". Veltui Kapsukas apeliavo ir į savo palydovą, kad šis nutrauktų konferenciją. Išklausęs paaiškinimo, Lomovas nieko netardamas paliko konferencijos patalpas. "Kaip musę kandęs, išdūlino ir pats Kapsukas" (p. 162-163).

Kapsukui pasisekė tik Petrapilyje šiek tiek lietuvių bolševikų sutelkti, o šiaipjau lietuviuose atramos nerado. Po bolševikų perversmo Kapsukas 1917 gruodžio 21 Lenino ir Stalino parašais buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru, likvidavus Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti (1917.XII.20) ir Lietuvos reikalų komisariatui perdavus visas iš Lietuvos evakuotas įstaigas (1918. 1.10). Lietuvos reikalų komisariato uždavinys buvo "įgyvendinti bolševikinę diktatūrą Lietuvoje" (p. 216). Bet nieko daug pasiekti Kapsukas negalėjo. "Atsisakęs nuo tremtinių visuomenės, likvidavęs jos organizaciją, Kapsukas su savo komisariatu tai visuomenei buvo ir pasiliko svetimas" (p. 224).

Noromis nenoromis Kapsukas turėjo pakęsti ir tuos pačius socialdemokratus, kuriuos koneveikė "menševikais". Būtent Maskvos srities lietuvių reikalų komisiariatą Kapsukas buvo pavedęs vietos socialdemokratams priešakyje su J. Smolskiu, kurio "per akis nemėgo" (p. 165), nes šis "su Kapsuku nesiskaitė" (p. 220). K. Bielinis buvo šio Maskvos srities lietuvių komisariato sekretorius. Jo liudijimu, Kapsukui nesikišant, tame komisariate neteko dirbti jokio bolševikinio darbo: "aiškinome išvežtus iš Lietuvos turtus, ir viskas" (p. 224). Tik kai 1918 kovo mėn. sostinė buvo perkelta iš Petrapilio į Maskvą, ir Kapsukas persikėlė Maskvon. Naujomis aplinkybėmis J. Smolskis ėmėsi organizuoti maskviečių socialdemokratų grįžimą Lietuvon.

Nevienoj vietoj K. Bielinis paneigia Kapsuko vėlesnius prasimanymus, o kartą taip dėl jų nusistebi: "Sunku įsivaizduoti, kokios primityvios nuovokos ir žemo moralinio lygio buvo lietuvių bolševikų vadas Kapsukas, galėjęs, be savo sąžinės priekaišto, parašyti tai, ko niekados nebuvo ir būti negalėjo" (p. 229). Atitaisydami Kapsuko "kryptingas" nuo tiesos nuokrypas, K. Bielinio atsiminimai didžiai pasitarnauja istorinei tiesai.

Antroji K. Bielinio atsiminimų šio tomo dalis yra vertinga konkrečiu atvaizdavimu sąlygų, kuriomis kūrėsi nepriklausoma Lietuva. Grįžęs tėvynėn 1918 birželio mėn., autorius jos viešpačiais rado vokiečius. Tik Vokietijai pralaimėjus karą, buvo galima pradėti savos valdžios organizavimą. K. Bielinis teisingai atkreipia dėmesį, kad dažnai nepriklausomos Lietuvos kūrimesi pamirštamas vaidmuo, kurį turėjo vietinių žmonių susiorganizavimas valsčių ir plačiau apskričių savivaldybėmis, "be kurių centro vyriausybė neturėtų pagrindo po kojų" (p. 278). Šiauliuose, pvz., jau spalio mėn. gale susidarė miesto, o už mėnesio ir apskrities savivaldybė su K. Venclauskiu priešakyje. Deja, netrukus, pasitraukus vokiečiams, užėjo rusai bolševikai. Demokratinė apskrities valdyba buvo pašalinta drauge su visomis besikuriančios nepriklausomos Lietuvos įstaigomis. Nors valdžia perėjo į bolševikų rankas, bet dėl savųjų stokos jie turėjo remtis ir nesavaisiais. Nors K. Venclauskis buvo pašalintas iš Šiaulių burmistro pareigų, bet buvo pakviestas teisių patarėju tuometiniam bolševikų bosui Šiauliuose J. Dumšai ("Dėl Venclauskio kietos laikysenos Šiauliuose niekas nebuvo šaudomas", p. 306). Ir raktinės darbui buvo palikti seni tarnautojai. O K. Bielinis, nors atvirai pareiškęs nesąs bolševikų partijos žmogus, buvo išrinktas į apskrities vykdomąjį komitetą ir pavestas tvarkyti finansinius reikalus.

Ypač dėmesio vertas K. Bielinio aprašymas, kaip Vilniuj 1919 vasario 18 - 20 vyko "Lietuvos darbininkų, bežemių, mažažemių ir raudonarmiečių deputatų tarybų suvažiavimas" (p. 323-330), paskelbęs vienos Lietuvos ir Gudijos sovietinės respublikos įkūrimą, remiantis bolševikinės Rusijos konstitucija. Iš 221 suvažiavimo atstovų nominaliai komunistų buvo 167, bet "tikrų komunistų — Maskvos agentų" tebuvo "menka saujelė", o kiti — prisitaikėliai. Suvažiavimas buvo "tylus, paklusnus, pasyvus, pasiryžęs kelti rankas už kažkur iš anksto sufabrikuotas revoliucijas" (rezoliucijas? — Al.). Paties suvažiavimo dalyvio K. Bielinio sprendimu, tai buvo "apskaičiuotas ir suplanuotas Lietuvos į Rusiją įjungimo bandymas" (p. 330). Į Kapsuko ir visos bolševikų propagandos šnekas apie "proletarinę revoliuciją" K. Bielinis atsako: "1919 m. proletarinės revoliucijos Lietuvoje nebuvo . . . Lietuva buvo atvirame kare su įsibrovusiu ginkluotu priešu, kad apgintų savo kraštą ir žmones nuo pakartotinos bolševikinės Rusijos okupacijos" (p. 350).

Kai nuo vokiečių bolševikai vėl pabėgo iš Šiaulių, vokiečiai nebeor-ganizavo savo civilinės valdžios. Tad anksčiau veikusios lietuvių savivaldybės įstaigos vėl atnaujino savo veiklą. Lietuvos vyriausybei neturint Šiauliuose nei iždo, nei mokesčių inspekcijos, patiems teko rūpintis lėšomis, daugiausia gausiai besisteigiančių mokyklų aprūpinimui. "Mums ir į galvą neateidavo prašyti vyriausybę pašalpos, ką kitos apskritys praktikuodavo ir gaudavo" (p. 353). Be abejo, versdamasi savo lėšomis, Šiaulių apskritis lengvino Lietuvos vyriausybės naštą ir gelbėjo jai kurti nepriklausomą valstybę. 1919 m. rudenį Žemaitija ir Šiaulių sritis pateko į naują bermontininkų okupaciją, kurios metu išvystytą partizanų veiklą autorius gana išsamiai aprašo. Nutrūkus ryšiui su centro vyriausybe, vėl "savivaldybės pakėlė visus sunkumus, kurių Šiaulių apskrities savivaldybei daugiausia teko". Tad ir reikia sutikti su K. Bielinio pakartotinai pabrėžiamu savivaldybių vaidmeniu, kuriant nepriklausomą valstybę. Kadangi anuomet (1919 m.) "Lietuvos šiaurėje centrinė Lietuvos vyriausybė arba visai nesireiškė, arba reiškėsi silpnai" (p. 359), vietos savivaldybių tvarkingas veikimas buvo iš tiesų labai reikšmingas.

Berods, dar niekas ligi šiolei nėra taip išsamiai aprašęs nepriklausomos Lietuvos kūrimosi sąlygų šiaurinėse jos srityse, kaip tai atliko K. Bielinis. Lygiai įdomu patirti ir tai, kaip buvo verčiamasi bent trijų okupacijų sąlygomis, ir tai, kaip "iš apačios", savivaldybių organizavimu, buvo kuriami nepriklausomo gyvenimo pagrindai.

K. Bielinio atsiminimai yra simpatiški tuo, kad autorius pasakoja paprastai, be pretenzijų, bet rūpindamasis tiesa. Žinoma, neišvengiamai kai kur jo žvilgį pavadintume "socialdemokratišku", nesgi su šia partija jis ir buvo suaugęs. Sakysime, galima kelti klausimą, ar iš tikro Valstybės Taryba taip jau "lietuvių akyse neturėjo autoriteto" (p. 269). Gal būt, tai daugiau tiko iš Rusijos grįžusiems kairiųjų partijų atstovams, o ne visai lietuvių visuomenei. Savotiškai skamba ir tas autoriaus minimas, bet šiaip nekomentuojamas epizodas, kad Lietuvos socialdemokratų partijos konferencija, vykusi Vilniuj nuo 1918 lapkričio 10, atseit, jau po Valstybės Tarybos pavedimo A. Voldemarui i. 1918.XI.5) sudaryti pirmąją atsikuriančios valstybės vyriausybę, buvo sutarusi, kad "vyriausybės ministras pirmininkas ir ministras užsienio reikalams turėtų atitekti LSDP kandidatams be sąlygų (mano pabraukta — Al.); dėl kitų postų tartis" (t. p. Matyt, buvo tikima, kad socialdemokratai turi tautos tokį pasitikėjimą, kokio neturėjo, kaip netrukus parodė Steigiamojo seimo rinkimai. Galima suabejoti, ar ne per didelio partinio optimizmo reiškiama ten, kur teigiama: "Jei 1914 - 1918 karo metais LSDP žmonės nebūtų išsisklaidę (dalis partijos narių paliko Vilniuje, o kiti išvyko į Rusiją), jei Kapsukas, savo skaldomuoju darbu, nebūtų partijos susilpninęs, LSDP Maskvos agentūrai būtų pastojusi kelią ir sukliudžiusi jos Lietuvoj veikimą. Nebuvo, kas Lietuvos darbininkams ir mažažemiams tikrąją padėtį aiškintų, nebuvo ryškios ir aiškios kovos už demokratijos socializmo siekimus, todėl demagoginiam bolševizmui kelias buvo atviras" (p. 319). Ir kitų partijų žmonių didelė dalis karo metais buvo pasitraukusi į Rusiją ir ten patyrusi, ką atnešė bolševizmas. Nestokojo žmonių, kurie diegė tauton atsparą komunizmo propagandai. Todėl, kaip pats K. Bielinis teisingai konstatuoja: "Naujoji bolševikinė valdžia reiškėsi tik ten, kur, su instrukcijomis bei patarimais, darbavosi gerai apmokami ir Maskvoje paruošti agentai. Kur tokių nebuvo ir kur agentūra negaudavo paspirties iš okupacinės kariuomenės, ten ir veiklos nebuvo"
(t. P.).

Aišku, vienas ar kitas kylantis klausimas nenuvertina visos knygos. Šio tomo išleista vos 500 egzempliorių. Kas dar nėra įsigijęs, turėtų paskubėti. O jei knygos laida būtų išsemta, reikėtų jos antro leidimo.
Alaušius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai