Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pokalbis su Vaclovu Sidzikausku PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaclovas Sidzikauskas   
1. Kaip iš dabartinės amžiaus perspektyvos atrodo jau nueitasis kelias?

Į tą klausimą norėčiau atsakyti Abbė Sieyės žodžiais, kai jis buvo paklaustas, ką jis veikė Prancūzijos revoliucijos metu: "aš gyvenau" (jai vėcu); nuo savęs dar pridėčiau — gyvenau ne veltui ir ne vien tik sau. Aš esu vienas, deja, jau nedaugelio lietuvių, kurie pergyveno ir carų Rusijos okupaciją, ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir dar tebegyvena naująjį Lietuvos laisvės užtemimą.

Aš gimiau, augau ir brendau Suvalkijos paprūsėje prie pat Nemuno. Ėjau 12-tus metus, kai Lietuvą nusiautė 1905 metų revoliucinis sąjūdis ir kai pasigirdo politinės autonomijos reikalavimai. 1911 m. išvykau studijoms į Šveicarijos Fribourgą, — tais laikais man didelės įtakos turėjo kun. Pijus Andziulis. Po kiek laiko sugrįžęs į Lietuvą, dalyvavau eilėje slaptų politinių susirinkimų ir suvažiavimų, tarp kitų pas mokytoją Greimą Barzdų kaime netoli Pilviškių, Višakio Rūdoj ir Marijampolėje. Lietuvių Mokslo Draugijos suvažiavime Vilniuje susipažinau su dr. J. Basanavičiumi, dr. J. Šauliu, broliais Vileišiais, dr. D. Alseika ir daugeliu kitų to meto veikėjų. Pirmojo pasaulinio karo įvykiai mane nubloškė į Maskvą. Studijuodamas universitete, įsijungiau į tenykščių lietuvių studentų gyvenimą ir buvau išrinktas į jų organizacijos valdybą; adv. Petro Leono vadovybėje dalyvavau lietuvių tremtinių šalpos ir globos veikloje; buvau taip pat Maskvoje gyvenusių ar karo į Maskvą atblokštų lietuvių inteligentų politinių pasitarimų ir diskusijų dalyvis ir vienas iniciatorių sukviesti pasitarimui į Maskvą Rusijos Dūmos atstovus liet kun. J. Laukaitį, M. Yčą, M. Januškevičių ir P r. Keinį, buvau vienas Lietuvos Demokratinės Tautos Laisvės Santaros kūrėjų ir jos organo "Santara", kai tas laikraštis buvo leidžiamas Maskvoje, redakcinės kolegijos nariu; stebėjau lietuvių karių suvažiavimą ir Lietuvių seimą Petrapilyje 1917 m. gegužės -birželio mėn. Kai aš studijavau Maskvoje, ten gyveno poetas J. Baltrušaitis, inž. T. Norus - Naruševičius, adv. P. Leonas, inž. VI. Sirutavičius. pramonininkas J. Šlepavičius, kunigai Paukštis ir Ba-kučionis, gydytojai P. Avižonis, J. Bagdonas ir J. Slaboševičiūtė - Biržiškienė, rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas, kompozitorius J. Gruodis, universitetą baigusieji ar bebaigia R. Skipitis, T. Petkevičius. P. Šalčius, V. Petrulis, V. Mašalaitis, P. Kerpė. J. Urbšys ir daugelis kitų. Tuo būdu jau savo jaunose dienose buvau aktyviai paliestas mūsų tautinio ir politinio atgimimo vyksmo, dalyvavau kai kuriose jo apraiškose. Maskvoje pergyvenau 1917 vasario mėn. demokratinę ir tų pačių metų spalio mėn. bolševikinę revoliucijas. Visa tai praturtino mano politinį akiratį ir subrandino mano pasaulėžiūrą.

1918 liepos 1 sugrįžau į Vilnių. Čia prasidėjo mano dalyvavimas atstatytosios Lietuvos valstybės kūrime. Kaip Demokratinės Tautos Laisvės Santaros centro komiteto narys dalyvavau kai kurių su pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės sudarymo ir tų metų pabaigos vyriausybės krizės susijusių problemų sprendime, sekretoriavau politinių partijų atstovų pasitarimuose kai reikėjo sudaryti antrąją ir trečiąją M. Sleževičiaus vyriausybes, o kaip P. Leono vadovautos teisingumo ministerijos pirmasis valdininkas prisidėjau prie pirmųjų Lietuvos teisingumo pamatų statymo.

1919 spalio mėn. buvau paskirtas į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Berne, Ženevoj, Berlyne, Vienoje, Budapešte, Londone ir Hagoje aktyviai dalyvavau atstatytos Lietuvos valstybės tarptautinio įpilietinimo procese ir imperialistinių kaimynų kėslų į Lietuvos nepriklausomybę ir žemes atrėmime. Buvo tai mano gyvenime laimingiausias ir kūrybingiausias laikotarpis.

Prieš antrąjį pasaulinį karą apsigyvenau Kaune. Su dideliu sielvartu ir bejėgiškumo jausmu stebėjau Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės sutrypimo preliminarus: Lenkijos užsienio reikalų ministro Becko 1938 kovo mėn. ir lygiai po metų Vokietijos užsienio reikalų ministro von Ribben-tropo ultimatumus ir abišalės pagalbos bei draugiškumo sutarties su Sovietų Sąjunga užkorimą. A. Merkio paprašytas, surašiau jam kalbą, kurią jis pasakė to laiko seime, svarstant 1939 spalio 10 sutarties su Maskva ratifikavimą. Įvykių raidos toji kalba nepakeitė, bet regimai pravėrė Merkiui duris į ministro pirmininko vietą. Maskvos ultimatumas užklupo mane Estijoj, Taline, kur tuo metu vyko "La Revue Baltique" trijų redaktorių — aš buvau vienas jų — pasitarimai. Grįždamas į Kauną, Rygos aikštėse ir gatvėse mačiau sovietų šarvuočius, o Šiaulių - Mintaujos plentu riedančias sovietų tankų voras. Tuo pačiu traukiniu iš Talino grįžo ir rašytojas A. Venclova, kuris man parodė Šiauliuose gautą laikraštį, skelbiantį jo kandidatūrą į švietimo ministrus. Išgyvenau šiurpų reginį, kai birželio 17 vakare išlipau Kauno geležinkelio stotyje ir nužygiavau į Laisvės alėją.

Kaune išgyvenau pirmosios sovietinės okupacijos 8 mėn. Buvau atleistas iš visų eitųjų pareigų ir "išlaisvintas" iš turėtų šiokių tokių išteklių; stebėjau siaubingą "geležinės uždangos" nuleidimą ties Lietuvos vakarų siena, piktinausi vakarykščių Lietuvos "draugų" sovietų aukštų pareigūnų klasta ir kai kurių mūsų buvusių aukštų valstybės vyrų politiniu naivumu.

Nepaprastai dramatinėmis ir gyvybei pavojingomis aplinkybėmis išsprukęs iš NKVD viršininko Gladkovo nagų, 1941 vasario pabaigoje atsiradau Vokietijoj, kur manęs laukė Gestapo kerštas už Klaipėdos bylą Hagoje ir tariamus kėslus nuo Vokietijos atplėšti Tilžės sritį — Auschwitzo koncentracijos stovykla, sunkūs darbai žvyrio kasyklose, badas, šaltis ir ligos. Po 20 mėnesių stebuklu iš tos peklos išėjęs gyvas, įsijungiau į lietuvių politinę pogrindžio veiklą Berlyne, kur Gestapo man buvo įsakyta gyventi ir kiekvieną dieną registruotis policijoj.

Lietuvos politinės būklės metamorfozės man ypatingai reljefiškai paryškino pasaulio visuotiniojo vyksmo dinamiškumą ir žmogaus sudarytų situacijų, ypač į kintamą jėgų pusiausvyrą atremtų tarptautinių padėčių trapumą. Heraklito filosofinis pantą rei principas, jo mitologinė metamorfozės samprata yra virtusi nesikeičiančiu istorijos dėsniu. Kokia sunki bebūtų šių dienų Lietuvos politinė padėtis, ji nėra ir nebus amžina. Tautos ištikimybė saviems imanentiniams ir nekintamiems idealams ir bekompromisinė už juos kova yra tikriausias galutinio laimėjimo laidas.

Kurį savo diplomatinės tarnybos veiksmą ar veiksmus laikote reikšmingiausiais Lietuvai?
Vilniaus ir Klaipėdos bylų, 1931 m. ir 1932 m.r Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Tribunole Hagoje laimėjimus laikyčiau savo diplomatinės tarnybos reikšmingiausiais Lietuvai veiksmais. Taip pat turėčiau suminėti ir a) Šveicarijos pripažinimą Lietuvos de jure 1921 rugpiūčio 19, taigi dar prieš Lietuvos priėmimą į Tautų Sąjungą, kas tuomet labai sustiprino Lietuvos padėtį Ženevoj;
b) 1923 - 24 m. derybas su Ambasadorių Konferencija ir Tautų Sąjungos Taryba dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos apipavidalinimo;
c) 1923 m. sutartį 1915 - 1918 m. Vokietijos okupacijos padariniams likviduoti; d) 1928 m. sienų su Vokietija sutartį; e) Ambasadorių Konferencijos re-paracinių reikalavimų už Klaipėdos kraštą sulikvida-vimą; f) 5,5% viso Anglijos bekono importo išsiko-vojimą, kai dėl Lietuvos politikos Klaipėdos krašte Vokietija buvo uždariusi savo sieną kiaulių importui iš Lietuvos; g) 1933 liepos 5 agresijai aptarti konvencijos su M. Litvinovu pasirašymą Londone; h) Lietuvos laisvinimo veiklos įjungimą į Laisvosios Europos Komiteto (Free Europe) politinę ir medžiaginę paramą, (Lietuvos Laisvės Komiteto ir Pavergtųjų Europos Tautų Seimo sudarymą).

Ar matote kokį skirtumą tarp diplomatinių papročių bei metodų prieš II pasaulinį karą ir po jo?
Skirtumas yra nemažas. Diplomatijos sąranga ir veiklos metodai buvo sutarti 1815 m. Vienos Kongrese. Su nežymiais pakeitimais, bent formaliai, jie galioja ir šiandien. Tačiau jau po I pasaulinio karo gerokai pasikeitė diplomatijos pobūdis ir veiklos metodai. Priežasčių reikia ieškoti visuotiniame pasaulio demokratėjimo vyksme, tarpvalstybinių ekonominių santykių padidėjusioje reikšmėje, komunistinės Rusijos išėjime į tarptautinę sceną ir dideliame susisiekimo — oro, telefono, telegrafo ir radijo — patobulinime. Po II pasaulinio karo, kai, vakarietiškam kolonializmui baigiant išnykti, emancipavosi ir savas valstybes sukūrė Afrikos, Azijos ir Karibų salyno tautos ir tautelės, diplomatijos sudemokratėjimas dar labiau pažengė ir jos veiklos apimtis, pobūdis, metodai, sąranga ir etiketas žymiai pasikeitė. Dabar svarbiais politiniais ir diplomatiniais klausimais suinteresuotų valstybių užsienio reikalų ministerijos susisiekia betarpiškai telefonais, didžiųjų ir didesniųjų valstybių užsienio reikalų ministrai lėktuvais apskrenda reikalingas sostines, betarpiškai tariasi su valstybių galvomis ir ministrais, palikdami tose sostinėse reziduojantiems diplomatams atlikti tokių susitikimų paruošiamąjį darbą. Kita vertus, po paskutiniojo karo dar labiau padidėjo informacinė diplomatinių atstovybių veikla bei kultūrinių tarpvalstybinių santykių puoselėjimas.

1815 m. Vienos Kongresas nustatė šiuos diplomatinių misijų šefų rangus: nepaprastas ir įgaliotas ambasadorius, nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras, reziduojantis ministras ir chargė d'affaires, mūsiškai atstovas. Ambasadorius atstovavo savo monarchui, kur jo nebuvo — respublikos prezidentui, nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras buvo ir dabar yra valstybės galvos skiriamas prie kitos valstybės galvos; reziduojančio ministro rangas buvo retai vartojamas, sakysim, 1921 m. dr. D. Zaunius buvo paskirtas Lietuvos reziduojančiu ministru Rygoje; chargė d'affaires yra užsienio reikalų ministro skiriamas prie kitos valstybės užsienio reikalų ministro. Po paskutiniojo pasaulinio karo praktiškai paliko tik ambasadoriai ir chargė d'affaires. Tarptautinė teisė skelbia visų valstybių, didelių ir mažų, lygybę, tačiau dar ir mano aktyviosios tarnybos laikais buvo griežtai laikomasi papročio, kad ambasadorius skiria tik didžiosios valstybės, o mažesnės ir mažosios turi tenkintis nepaprastais pasiuntiniais ir įgaliotais ministrais. Kai aš atstovavau Lietuvai Berne, tenykščiame diplomatiniame korpuse turėjom tik vieną ambasadorių, būtent Prancūzijos, nepaisant to, Paryžiuje Šveicarija buvo atstovaujama tik įgalioto ministro. Berne Prancūzijos ambasadorius ex officio buvo ir diplomatinio korpuso dekanas. Berlyne turėjome 6 ambasadorius, įskaitant ir popiežiaus nuncijų. Pagal Vienos Kongreso nustatytas taisykles popiežiaus nuncijai yra lygūs valstybių ambasadoriams, o katalikiškuose kraštuose jiems suteikiamas pirmumas — jie yra diplomatinio korpuso dekanai. Laikotarpyje tarp abiejų pasaulinių karų Lenkija dėjo didelių pastangų būti pripažintai didžiąja valstybe ir turėti teisę didžiųjų valstybių sostinėse turėti savo ambasadorius. Prieš II pasaulinį karą jai tai buvo pavykę.

Po karo diplomatai neteko jiems būdingų monarchinių pažibų ir aristokratiškumo bei ars per-tractandi meistrų žymių. Prancūzų kalbą praktiškai pakeitė anglų kalba, pakitėjo ir diplomatinis etiketas. Prieš karą, sakysim, Anglijos karaliaus dvaras kasmet laikydavo 4 ar 5 vadinamus "courtus" (courts) Buckinghamo rūmuose, kurių metu karališkai porai buvo pristatomos debiutante s, o St. James rūmuose būdavo keli "grand lever du roi". "Courtai" vykdavo vakarais, o "lever" 11 v. ryto. Diplomatinio korpuso nariams, vyrams ir moterims, buvo privaloma speciali apranga. Po karo "courtai" ir "lever" panaikinti, paliko tik "garden party" Buckinghamo rūmų parke. Paskutiniu laiku nebūdamas aktyvioje diplomatinėj tarnyboj, galėjau kai kurių pasikeitimų ir nepastebėti.

Kokį skirtumą rastumėte tarp Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų?
Jungtinių Tautų Organizacija žymiai skiriasi nuo savo pirmtakės, po I pasaulinio karo Europoje įsikūrusios Tautų Sąjungos, kurios būstinė buvo Ženevoj. Pastaroji gimė iš reakcijos prieš I pasaulinio karo baisenybes ir noro taip sutvarkyti tarptautinę valstybių bendruomenę, kad tokie karai daugiau negalėtų pasikartoti. Buvo pasišauta užkirsti kelią slaptai diplomatijai (kuri praeityje yra buvusi dažna karų kaltininkė), priversti valstybes tarp jų kylančius ginčus spręsti taikiu būdu Tautų Sąjungos Taryboje arba Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Tribunole, kai tuo tarpu Tarptautinis Darbo Biuras, irgi įsikūręs Ženevoj, turėjo laiduoti žmonijai socialinę taiką ir pažangą. Nepataisomą smūgį Tautų Sąjungos visuotinumo principui sudavė Jungtinių Amerikos Valstybių atsisakymas ratifikuoti Tautų Sąjungos paktą. Tautų Sąjungos įsikūrimas buvo lyg ir paskutinis Europos pasispardymas tebevaldyti pasaulį. Joje vyravo Prancūzija ir Anglija, europinė civilizacija ir mentalitetas. Lotynų Amerikos valstybėms Tautų Sąjungoje daugiausia atstovavo jų diplomatiniai atstovai Paryžiuje, kurių didesnė dalis buvo išsimokslinę Vakarų Europoje ir subrendę Vakarų kultūroje. Į tarptautinės teisės respektavimą ir viešosios pasaulio opinijos galią atremta, politiniu idealizmu dvelkianti organizacija, toli pralenkusi tų laikų pasaulinės evoliucijos tarpsnį, nepajėgė sulaikyti Italijos nuo agresijos prieš Etiopiją, neįstengė sudrausti į ekspansiją pasinešusios sumilita-rintos Japonijos, pasigrobusios Mandžūriją ir besiveržiančios į Tolimųjų Rytų plotus, nesugebėjo užkirsti kelio Hitlerio Vokietijos savavaliavimams ir Sovietų Rusijos agresijai prieš Suomiją, nors už tai ji ir buvo išmesta iš Tautų Sąjungos. Stalino -Hitlerio 1939 m. sąmokslas prieš taiką ir jų išprovokuotas II pasaulinis karas galutinai suparaližavo Tautų Sąjungos veiklą. Jos aparatas, karui kilus, persikėlė į Kanadą ir 1946 m. pati organizacija buvo likviduota. Jos rūmai Ženevoje buvo perduoti po karo susikūrusiai Jungtinių Tautų Organizacijai.

New Yorke įkurtos Jungtinės Tautos (United Nations) yra bandymas pasimokyti iš Tautų Sąjungos patirties, tą organizaciją ir jos organų veiklą priderinti prie dabartinio dinaminio amžiaus aplinkybių. Jei Tautų Sąjunga siekė į teisę atremtos
ūikos, tai Jungtinės Tautos siekia į galią atremto saugumo. Kai kas yra linkęs laikyti simptomingu ir tą faktą, kad Tautų Sąjungos pirmoji komisija buvo Teisių, o Politinė — šeštoji, kai tuo tarpu Jungtinėse Tautose — pirmoji komisija yra Politinė, o šeštoji — Teisių. Prieškarinėje sąrangoje Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Tribunolas (Permanent Court of International Justice) buvo nepriklausoma institucija, o dabartinis Tarptautinio Teisingumo Tribunolas (International Court of Justice) yra vienas Jungtinių Tautų organų. Gal dėl to jis iš tikro ir neturi darbo. Pats didžiausias skirtumas tarp prieškarinės Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų yra didžiųjų valstybių, Saugumo Tarybos nuolatinių narių, veto teisė. 28 metų praktika palaidojo 1945 m. puoselėtą iliuziją, kad ašies valstybių karinę galią ir jų sukurtą totalitarinę sistemą sutriuškinusios didžiosios valstybės paliks vieningos, ir karo iškeltas bei pokario problemas sprendžiant. Veto teisė faktiškai suparaližavo paties svarbiausio Jungtinių Tautų organo — Saugumo Tarybos — veiklą. Todėl patys svarbiausieji pasaulio politiniai klausimai arba iš viso nepatenka į Saugumo Tarybos darbotvarkę, arba jon patenka tik antraeiliai, daugiausia procedūriniai jų aspektai. Jungtinėse Tautose vyrauja spalvotas žmogus; toji aplinkybė pagreitino vakarietiško kolonializmo likvidavimą. Mums simpatizuojantieji Jungtinių Tautų dekolonizacijos nariai mus guodžia, esą, vakarietišką kolonializmą galutinai sulikvida-vus, ateisianti eilė rytietiškam, atseit, sovietiniam. Bet ar ir kada? Tarptautinė Žmogaus Teisių Lyga, birios ir aš esu narys, prieš penketą metų įteikė Jungtinių Tautų dekolonizacijos komisijai teise ir faktais pagrįstą memorandumą, reikalaujantį į tos komisijos darbotvarkę įrašyti sovietinio kolonializmo Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj panaikinimo klausimą. Sovietų Sąjungos delegatui, tos komisijos nariui, užvetavus, tas klausimas padėtas į neaktualių klausimų stalčių. Jungtinėse Tautose įsigalėjusi daugumos teisė, kuri dažnai kertasi su tarptautine ir net pačių Jungtinių Tautų teise — Jungtinių Tautų Charta, daugelį jų nutarimų daro nerealius, kurių jokia valstybė — narys nevykdo. Tautų Sąjungos švytuoklė buvo kiek perdėtai pašokusi į idealizmą, kai tuo tarpu Jungtinių Tautų — į pragmatizmą. Ateis laikas, kai po dabartinių konvulsijų, o gal ir po naujo pasaulinio kataklizmo, tos rūšies pasaulinė valstybių organizacija tikrai atitiks savo paskirtį, gražiai nusakytą Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų Chartos įžangose: "Aukštosios susitariančios šalys, turėdamos galvoje, kad tautų bendradarbiavimui išplėsti ir taikai bei saugumui laiduoti reikia prisiimti tam tikrų pasižadėjimų nesitverti karo; palaikyti viešai tarptautinius santykius, pagrįstus teisingumu ir garbe; griežtai laikytis tarptautinės teisės nuostatų, pripažintų nuo šio laiko tikruoju valstybių veiksmų dėsniu; įgyvendinti teisingumą ir tiksliai gerbti visus tarptautinius pasižadėjimus organizuotų tautų tarpusavio santykiuose, prisiimant šį paktą, kuriuo į-steigiama Tautų Sąjunga" (Tautų Sąjungos paktas); arba: "a) išlaikyti tarptautinę taiką ir tarptautinį saugumą, griebiantis paveikių kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti ir karo grėsmei pašalinti, agresijai ar kitai nesantaikai likviduoti, sprendžiant taikai gresiančius tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis bei vadovaujantis teisingumo ir tarptautinės teisės principais; b) puoselėti tarp tautų draugiškus santykius, pagrįstus tautų lygybės ir apsisprendimo principais; c) siekti tarptautinio bendradarbiavimo, sprendžiant ekonominio, kultūrinio ir humaninio pobūdžio tarptautines problemas, ugdant bei skatinant atžvalgą į žmogaus teises ir pagrindines laisves be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo; d) būti tautų, siekiančių šių bendrųjų tikslų, veiklos derinimo centru" (Jungtinių Tautų Charta).

Lietuva buvo, kaip tuomet Ženevoje buvo mėgiama, kad ir su humoru, sakyti, "ištikima ir nuolatinė Tautų Sąjungos klientė". Konfliktas su Lenkija dėl Lietuvos sostinės Vilniaus ir Lietuvos pietryčių, ginčai su Klaipėdos konvencijos signatarais ir su Vokietija dėl autonominio Klaipėdos krašto statuto nuostatų aiškinimo ir tariamų jų laužymų, o prieš tai dar ir skundai dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje, padarė tai, kad 1920 -32 metų laikotarpyje reta buvo Tautų Sąjungos
Tarybos sesija, kurios darbotvarkėje nebūtų figūravęs Lietuvą liečiantis klausimas. Nors Lietuva nevisuomet buvo Tautų Sąjungos sprendimais patenkinta, teisybė verčia tačiau pripažinti, kad Tautų Sąjungos organizacija ir Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Tribunolas Hagoje teigiamai prisidėjo prie tuomet dar visai jaunos Lietuvos valstybės pamatų sustiprinimo ir jos tarptautinio įsipilietinimo. Jungtinės Tautos, deja, tik vieną kartą, būtent 1951 m., per savo Ekonominę ir Socialinę Tarybą buvo pakvietusios Lietuvos egzilų organizaciją liudyti apie prievartinio darbo stovyklas Sibire ir apie tose stovyklose kankintus ir nužudytus ištremtuosius lietuvius.

Kaip žiūrite į lietuvių išeivijos uždavinius savo tautai jos dabartinėje padėtyje?
Lietuvos išeivija, senoji ir naujoji, savo skaičiumi sudaranti apie ketvirtą visų Lietuvos gyventojų dalį, nors ir išsisklaidžiusi po visus žemynus, neprarado organiško ryšio su tauta, nuo kurios ji yra atskirta, greičiau save tebelaiko jos dalimi. Nenuostabu tad, kad ji jautriai išgyvena lietuvių tautos sėkmes ir nesėkmes, kartu su ja džiaugiasi ir liūdi. Tai įrodo išeivijos dalyvavimas tautos atgimimo sąjūdyje, kurį apvainikavo Lietuvos valstybės atstatymas, jos laikysena 1919 - 1920 m. nepriklausomybės kovų su bolševikais ir lenkais metu, jos reagavimas į 1938 ir 1939 m. Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus ir imperialistinę 1940 m. Sovietų Rusijos agresiją ir dabartinis išeivijos dalyvavimas lietuvių tautos pastangose nusikratyti tos agresijos padariniais — sovietine Lietuvos okupacija. Lietuvių tautos išsilaisvinimas ar išlaisvinimas pareina nuo dviejų pagrindinių veiksnių: išorinio, arba tarptautinio, ir vidinio, arba tautinio. Šių dienų sąlygomis išeivijai lengviau prieinamas išorinis, arba tarptautinis, veiksnys, todėl ir išeivijos uždaviniai tautai jos dabarties padėtyje daugiausia koncentruojasi į pastarąjį. Šie uždaviniai yra daryti tai, ko sovietinės nelaisvės sąlygomis tauta tėvynėje atlikti negali, būtent: atstovauti tautai laisvajame pasaulyje, jos vardu kalbėti ir veikti, reikšti jos politinę valią. Tą uždavinį ji atlieka, veikdama per savo politines ir kultūrines organizacijas viešąją laisvojo pasaulio opiniją, gyvenamojo krašto vyriausybes, parlamentus ir spaudą, žodžiu, stengdamasi Lietuvos laisvės bylą išlaikyti gyvą ir aktualią tarptautinėje plotmėje, neleisti sustingti sovietinės agresijos sudarytai padėčiai. Išeivijos uždavinys yra taip pat stengtis savo politine ir informacine veikla palaikyti tautoje išsilaisvinimo viltį ir atremti sovietinę tautos indoktrinaciją. Konkrečius uždavinius sukuria tarptautinės padėties pasikeitimai, didžiųjų valstybių politikos posūkiai, kaip kad šiuo metu taip smarkiai liaupsinamas atlydys laisvojo pasaulio santykiuose su komunistinėmis valstybėmis, Vakarų Vokietijos naujoji "Ostpo-litilc,,;> Amerikos pasvirimas į neoizoliacionizmą ir jos "retreat from power" ryšium su įvykiais Tolimuose Rytuose, Sovietų Rusijos bandymas išnaudoti dabartinę tarptautinę konsteliaciją ir perjos įpirštą Saugumo ir Bendradarbiavimo konferenciją tarptautiškai įteisinti Baltijos valstybių ir kitų užgrobtų teritorijų neteisėtas aneksijas, pagaliau šių metų rudenį Amerikos prezidento lankymosi Vakarų Europoje proga numatoma pasirašyti H. Kissingerio paruoštoji reviduotoji Adanto Charta. Išeivijos uždavinys taip pat yra išlaikyti savo potencialą ir tautinį savitumą — intelektualinių ir materialinių resursų versmę, paversti niekais Lietuvos okupanto pastangas susilpninti išeivijos tarptautinį ir tautinį paveikumą, jos tarpe sėjant nesantaiką ir skleidžiant defetizmo ir tautinio abejingumo nuodus. Išeivija neturi užmiršti, kad šių laikų politinė Vilniaus antena atidžiai registruoja išeivijos politinį pulsą, nuotaikų ir veiklos svyravimus ir iš to daro savo išvadas.

Kokiu būdu turėtų susikoncentruoti išeivijos intelektualiniai ir materialiniai resursai, kad jų pakaktų, kaip dabar aiškėja, ilgai Lietuvos vadavimo akcijai ir pačių išeivių tautinės gyvybės užtikrinimui?
Kad galėtų pasiekti abu suminėtus tikslus, išeivija turi savo politinę ir kultūrinę - tautinę veiklą planuoti ilgai, sakyčiau, generacijos ar generacijų distancijai. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės svarbiausias rūpestis yra apsaugoti išeiviją nuo su-tirpimo jos gyvenamoje aplinkoje, nuo nutautimo ir nuo intelektualinio ir dvasinio kosmopolitizmo bei abejingumo lietuvių tautos padėčiai ir jos imanentiniams idealams. Išeivijos intelektualiniai ir materialiniai resursai lengviau bus sukoncentruojami, jei bus susiprasta dėl Lietuvos laisvinimo koncepcijos ir iš jos išplaukiančių išvadų: strategijos ir taktikos, politinės išeivijos organizacijos ir los, dėl bendravimo su lietuviais sovietų Rusijos okupuotoj Lietuvoj. Išeivija tebe s įverčia tradicinėmis, kartais net dėl laiko poveikio ir kitų priežasčių fikcijomis virtusiomis politinėmis organizacijomis, kitokiomis sąlygomis ir trumpai distancijai sukurtomis. Išeivių veikloje pastebimos anar-chinės tendencijos, paralelizmas ir nutolimas nuo Lietuvos valstybingumo prado neigiamai veikia te^lektualinių ir materialinių resursų sukoncentravimą ir jų racionalų panaudojimą. Organizacijos srityje todėl reikėtų palaipsniui eiti prie sukūrimo dar velionio ministro Povilo Žadeikio puoselėtos "vieningos kepurės", kurią sudarytų išeivijos globalinių organizacijų pirmininkai ir Lietuvos tebeveikiančių diplomatų atstovai. Tokia, iš vieningos Lietuvos vadavimo koncepcijos kilusi "kepurė", Lietuvių Taryba ar kitu vardu pavadinta, ir būtų rimtas bandymas išeivijos intelektualiniams ir materialiniams resursams sukoncentruoti ir kartu tų resursų tausojimo ir racionalaus panaudojimo Lietuvos vadavimo akcijai ir pačių išeivių tautinės gyvybės užtikrinimo įrankis ir priemonė.

Kokius pageidavimus turite tiems, kuriems šiuo metu tenka užimti vadovaujamas išeivijos organizacijų vietas?
Pageidaučiau, kad jie darniai ir vieningai lietuvių tautos ir Lietuvos labui tarp savęs bendradarbiautų, susitartų dėl jų vadovaujamų organizacijų kompetencijų bei veiklos koordinavimo ir to susitarimo laikytųsi, neleistų išblėsti Lietuvos valstybingumo idėjai, neišleisdami iš galvos fakto, kad tarptautinės teisės požiūriu Lietuva tebėra suvereni valstybė, kurią simbolizuoja tebeveikiantieji nepriklausomos Lietuvos diplomatiniai ir kon-sulariniai atstovai, kad Lietuvos suverenių teisių dalis jų tebevykdoma laisvajame pasaulyje ir kad Lietuvos teisinės egzistencijos pripažinimas yra svarbi atrama lietuvių tautos ir jos išeivijos organizacijų pastangoms atstatyti Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę.

Kokius pageidavimus turite išeivijos jaunajai kartai?
Išeivijoj atsidūrusios lietuvių tautos dalies patriotinis ir veiklusis jaunimas yra vertas mūsų pasigėrėjimo. Turėjau progų pabendrauti su juo tiek šiame krašte, tiek kaimyninėje Kanadoj, tiek Pietų Amerikoj ir Europoj. Atidžiai stebiu jo reiškimąsi ir Australijoj bei Naujojoj Zelandijoj. Išeivijos jaunimo pasauliniai kongresai akivaizdžiai įrodo, kad tautiškai susipratęs jaunimas žygiuoja koja kojon su aktyviąja išeivija, dažnai net jos avangardinėse pozicijose. Vienur kitur jaunesnieji yra įsijungę į Lietuvos vadavimo organizacijas. Tikrai didžiavausi tuo lietuvių jaunimu, kurio delegatus po pirmojo pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso pristačiau aukštam šio krašto Valstybės Departamento pareigūnui ir kurie sumaniai reiškė lietuvių tautos politines aspiracijas; man taip pat buvo malonu, kai Laisvosios Europos prezidentas, kuris taip pat juos priėmė, negalėjo atsistebėti, kad, nežiūrint kuriame krašte tie jaunuoliai bei jaunuolės gyvena, tarp savęs jie kalbasi ta pačia lietuvių kalba.

Deja, proporciškai permaža išeivijos jaunimo dalis aktyviai reiškiasi lietuviškoj kultūrinėj ir politinėj veikloj, o ir jo reiškimasis dažnai baigiasi gimnazijos suolu ir ribojasi dalyvavimu šokių ir dainų ansambliuose. Pageidaučiau, kad iš gimtosios ar tėvų žemės išblokšta, svetimoj aplinkoj augusi ir bręstanti jaunoji karta savo veikla ir įsijautimu į lietuvių tautos ir jos išeivių šio laiko problemas atremtų sovietines pastangas suniekinti čia išaugusį lietuvių išeivių jaunimą dėl nutau-timo, kalbos pamiršimo, o taip pat ir dėl tariamų gyvenimo ir mokslo sąlygų sunkumų. Dalis okupuotos Lietuvos jaunimo jau yra rezervuotai nuteikta senosios politinės išeivijos atžvilgiu, gi čia užaugusio lietuvių jaunimo žodis per radiją labiau domintų tokią Lietuvos jaunimo dalį. Pageidaučiau, kad išeivijos jaunoji karta stebėtų savo amžininkų pavergtoj Lietuvoj gyvenimą, veiklą ir problemas, su kuriomis jis susiduria, ir kiek ir kuo galėdamas, nors ir iš tolo, stengtųsi įsijungti į jų sprendimą. Pagaliau norėčiau, kad išeivijos jaunimas labai šakotą jaunimo veiklą ir toj veikloj surastų vietą nepriklausomai ir laisvai Lietuvai.

Kokią perspektyvc puoselėjate Lietuvos ateities atžvilgiu?
Iš savo ilgo ir šakoto gyvenimo įgytos diplomatinės ir politinės patirties bei laiko perspektyvos žvelgdamas į ateitį ir realiai vertindamas šio dinaminio amžiaus tarptautinės padėties raidą ir lietuvių tautos gyvastingumą, tikiu, kad iš dabartinių sunkių ir skaudžių bandymų prisikels laisva ir nepriklausoma, visas lietuvių gyvenamas žemes sujungianti Lietuvos valstybė, pilnateisis Europos laisvųjų valstybių besikuriančios bendruomenės narys.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai