BENDRINĖ IR LITERATURl N Ė KALBA Spausdinti
Parašė PRANAS SKARDŽIUS   
Prieš paskutinį karą nepriklausomoje Lietuvoje bendrinė kalba kaip terminas buvo jau plačiai įsigalėjusi. Ji mano pradėta vartoti 1927 m., ir dėl to aš tada taip rašiau: "Pats būdvardis tai kalbai žymėti, bendrinė, yra sudarytas iš bendras lygiai taip pat, kaip baltinis, rūgštinis obuolys, ilginiai,ištisiniai šiaudai ... iš baltas, rūgštus, ilgas, ištisas. . Taigi bendrinė kalba, — čia būdvardis bendrinė jau terminu suprantamas, — yra tokia, kuri tapusi bendra visam kraštui, visai valstybei. Tą kalbą žmonės gali vartoti žodžiu ir raštu, todėl dar skiriam šnekamąją ir rašomąją kalbą. (Umgangs und Schriftsprache)" (Švietimo darbas, 1927, IV, 341). Ir toliau dar pabrėžiau: "Bendrinė kalba mums bus ta, kuri visoj etnografinėj Lietuvoj pripažįstama, vartojama arba stengiamasi vartoti kaip visuotinė bendraujamoji priemonė; rašomoji kalba, bendrinės kalbos rūšis, bus ta, kuri daugiau raštuose vartojama, o šnekamoji, taip pat bendrinės kalbos rūšis, ta, kuriąja mes šnekam, vaidinam, pasakojam . . . visiems suprantamai, įmanomai, vaizdžiai, vieningai,, (t.p.). Šis terminas, lietuvių bendrinė kalba, greitai įsigalėjo; ypač juo buvo patenkintas J. Jablonskis, ir vieną kitą kartą jis yra jį savo straipsniuose pavartojęs. Gimtoji kalba buvo laikoma bendrinės kalbos laikraščiu. Po II pas. karo, ypač po 1950 m., ta pačia reikšme, kaip bendrinė kalba, Lietuvoje buvo pradėta vartoti literatūrinė kalba, kuriai atsirasti daugiausia padėjo rusų literaturnyj jazyk; iš dalies prie šio termino vartosenos dar galėjo prisidėti ir kitų kalbų atitikmenys, plg. prc. language littėraire, lenk. język literacki ir kt. Bet kas iš tikrųjų yra literatūrinė kalba? J. Palionis, nesileisdamas į filologinės terminologijos painiavas ir nepretenduodamas duoti visais atžvilgiais labai tikslaus apibrėžimo, pagal G. Vinokurą, R. Rudagovą ir kt. ja šiaip apibrėžia: "Literatūrinė kalba — tai rašto, literatūros, plačia šio žodžio prasme, kalba; tai daugiau ar mažiau literatūriškai apdorota, sunorminta kurios nors epochos liaudies kalba tarnaujanti" tam tikros tautybės ar nacijos tarpusavio susižinojimo ir ypačiai kultūros bei civilizacijos reikalams" (žr. jo Lietuvių literatūrinės kalbos įvadas, 1964, 7 psl.). Visai panašiai jis tai nusako ir savo Lietuvių literatūrinėje kalboje XVI-XVII a. (1967, 5 psl.). Ši kalba, anot jo, skirtingomis istorinėmis epochomis galinti būti skirtingo pobūdžio; pvz. "feodalinio susiskaldymo sąlygomis, nesant glaudesnių ekonominių, politinių bei kultūrinių ryšių tarp atskirų feodalinių žemių (kunigaikštijų), literatūrinėje kalboje paprastai dar gana ryškiai atsispindi įvairių tarmių elementai, ir ji neturi vieningesnių normų'' žr, jo Įvadas, 8 psl.). Naują, ankstesnį savo raidos etapą ji pasiekusi "feodalizmo irimo ir kapitalistinių santykių įsigalėjimo epochoje"; šiuo metu literatūrinės kalbos pagrindu paprastai imanti eiti tik viena kuri gimtosios kalbos tarmė, Prieš pradedant svarstyti bendrinės (literatūrinės) kalbos termino tinkamumą, tenka pirma trumpai pažvelgti į tos kalbos raidą. Kaip iš mūsų senųjų raštų kalbos matyti, XVI-XVII a. buvo pradėjusios formuotis bent kelios žymesnės sritinės bendrinės kalbos. Visų pirma tokią kalbą randame Maž. Lietuvoje: tai buvo bendrinė rašomoji kalba, paremta Maž. Lietuvos Ragainės-Įsrutės vak.aukštaičių tarme. Ji susikūrė ne vienu metu. Martynas Mažvydas, kilęs iš Didž. Lietuvos Žemaičių ir buvęs Ragainės klebonas, iš pradžios dar kaip reikiant nesiorientavo dėl tos kalbos pobūdžio, ir todėl savo katekizmo vertime daugiausia rašė žemaitiškai, iš dalies net prožemaitiškai, bet savo vėlesniuose raštuose, norėdamas daugiau prisitaikyti prie Maž. Lietuvos daugumos, ėmė vis daugiau rašyti aukštaitiškai, t.y. vengė žymesnių fonetinių žemaitybių, nors jų visų kaip reikiant neišvengė. ir vis daugiau griebėsi aukštaitybių, ypač morfologinių. Tuo būdu jis aukštaitėdamas ilgainiui savo kalba gerokai priartėjo prie savo pusbrolio Baltramiejaus Vilento, kuris yra rašęs vak. aukštaičių žiemiečių patarme. Toliau dėl M. Mažvydo kalbos plg. mano straipsnį Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje ( Aidai, 1947, V, 198-201) ir A. Salio Martyno Mažvydo raštų kalba (Metmenys, 1973, XXV, 3-14). Ypač įdomu, kad Simanas Vaišnoras, varniškis žemai tis, savo Žemčiūgos teologiškos vertime jau rašė palyginti beveik aukštaitiškai, tik kur-ne-kur vieną kitą žemaitybę pavartodamas. Dar daugiau Maž. Lietuvos bendrinę rašomąją kalbą pasuko į vak. aukštaičių tarmę ir aiškiau ją atribojo nuo žemaičių tarmės tilžėnas Jonas Rėza, 1625 m. išleidęs gerokai pataisytą J. Bretkūno verstą Dovydo psalmyną, o Danielius Kleinas savo 1653 m. lietuvių kalbos gramatikoje tą kalbą galutinai stabilizavo, pasirinkdamas "bendriausią ir visų geriausią" Ra-gainės-Įsruties tarmę ir nustatydamas jos vartosenos taisykles.

Visai kas kita buvo anuometinėje Didž. Lietuvoje: čia visas kraštas buvo daugiau administraty-viai suskaldytas ir daugiau reiškėsi tarmių, kaip Maž. Lietuvoj; čia iš pradžių taip pat yra buvę didelių religinių skirtumų ir, svarbiausia, nebuvo parūpinta reikalingų kodifikacinių rašomosios kalbos veikalų — gramatikų bei žodynų. Dėl šių priežasčių čia buvo susidariusios bent dvi bendrinės kalbos: viena vidurietiška (M. Daukša bei reformatų raštai) ir kita rytietiška (1625 m. anoniminis katekizmas ir K. Sirvydas). M. Daukša, kilęs iš Babėnų km., netoli nuo Kėdainių, savo raštų kalboje daugiausia laikėsi savo gimtosios, vidurio aukštaičių, tarmės (žr. mano straipsnį Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoj Lietuvoj, Archivum Philologicum, 1933, I, 7-19), o K. Sirvydo raštų kalbos negalima tiksliai identifikuoti su jokia žinoma ryt. aukštaičių tarme. Z. Zinkevičiaus įsitikinimu, K. Sirvydas rašęs ne savo gimtąja tarme, bet ano meto rytietiška bendrine raštų kalba (koinė), kuri buvusi vartojama daugiausia Vilniaus vyskupijai skirtuose leidiniuose ir susiformavusi Vilniaus miesto bei jo apylinkių tarmės pagrindu; plg. jo Dėl K. Sirvydo Punktų sakymų genezės ir kalbos Baltistica, 1971, VII 1, 153-167).

XVIII amžiuj ir XIX a. pradžioj bei vidury Didž. Lietuvos raštų kalba dar daugiau įvairavo, kaip XVI-XVII a. Tuomet ypač aktyviai reiškėsi žemaičiai, pvz. D. Poška, J. Pabrėža, S. Daukantas, M. Valančius, L. Ivinskis ir kt. Nors jie daugiau ar mažiau rašė žemaitiškai, bet norėdami, kad jų raštai pasiektų ir kitų tarmių skaitytojus, vienas kitas iš jų ėmė vengti savo tarmės ypatybių ir vis daugiau vartoti plačiau žinomų vakarietybių. A. Baranauskas, pasirinkęs anykštėnų tarmę pagrindu, buvo susidaręs savotišką kilminę bendrinę rašomąją kalbą, kuri tačiau neturėjo beveik jokios įtakos būsimajai rašomajai kalbai. Taip pat ir K. Jaunius nedaugiausia yra turėjęs įtakos dabartinės bendrinės kalbos raidai.

Dabartinės bendrinės kalbos pradžia tiesiogiai sietina su Aušra, nors jos tam tikrų pradmenų jau galime rasti ir priešaušrio laikais. Šio laikraščio kalba nuo pat pradžios buvo daugiausia remiama vak. aukštaičių tarme: viena, šis laikraštis buvo leidžiamas Maž. Lietuvoj, kur šia tarme paremta bendrinė rašomoji kalba jau nuo seniau buvo vartojama; antra, šio laikraščio redaktoriai ir leidėjai bei žymesnieji bendradarbiai yra buvę vakariečiai arba vidurio aukštaičiai; ir, trečia, Aušros kalbai susiformuoti bei nusistoti yra nemaža padėję A. Šleicherio bei Fr. Kuršaičio raštai. Aušrininkai, skirdami savo laikraštį visai Lietuvai, stengėsi vartoti ir vieną bendrą kalbą, kuri geriausiai tiktų visiems lietuviams, o tokia kalba jiems tinkamiausia pasirodė vak. aukštaičių tarme pagrįstoji bendrinė rašomoji kalba, ir todėl jie atsiribojo nuo žemaičių bei ryt. aukštaičių tarmių. Vienas aušrininkas tą kalbą yra pavadinęs bendriška, o J. Kar-lovičius kiek anksčiau šiokią kalbą vadino język agolno-litevoski. Galutinai šią kalbą stabilizavo J. Jablonskis, jos pagrindu pasirinkęs "paprastą suvalkiečių tarmę" ir jos tvarkymo programą pirmą kartą paskelbęs savo 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatikos pratarmėje. Plačiau dėl visa to žr. mano straipsnį Lietuvių bendrinės kalbos raida ir dabartis (Aidai, 1969, II, 70-76).

: Dabar visuotinai lietuvių vartojamoji kalba, kaip rodo jos sandara ir raida, iš tikro geriausiai vadintina bendrinė, arba bendroji. Tai yra bendra visų lietuvių tarpusavio susižinojimo, komunikacinė priemonė, žodžiu ir raštu bendriesiems kultūriniams ir civilizaciniams gyvenimo reikalams vartojamoji kalba, kuri visai nesutampa nei su viena lietuvių tarme; tam tikrais atžvilgiais ji skiriasi net ir nuo kapsų bei zanavykų šnektų. Ši kalba, kilusi iš žmonių šnekamosios kalbos, sąmoningai kultivuojama, dorojama, kad ji geriausiai tiktų bendrinei vartosenai; tai yra kultūrinė kalba. Bet jos sąvokos apibrėžime nenurodomos visos jos ypatybės; visai užtenka, kad jame, kaip dažnose apibrėžtinėse žodžių samplaikose pasitaiko, iškeliamas jos svarbiausias požymis — paskirtis (bendra, visiems lietuviams skiriamoji kalba). Taigi bendrinės kalbos pavadinimas kaip terminas yra visai gerai sudarytas, pa-' prastas, patogus ir gana aiškios reikšmės; plg. dar: bendrinė (iš vieno piaunama) pieva, bendrinė (dviem kaimams priklausanti) bala ir kt. Tas faktas, kad dabartinė bendrinė kalba savo reikšmės apimtimi skiriasi nuo XVI-XVII a. sritinių bendrinių kalbų, kurios buvo vartojamos tik atskiruose administraciniuose plotuose (pvz. Vilniaus bei Žemaičių vyskupijose), dar nerodo, kad jos pavadinimas būtų trūktinas. Dabartinę bendrinę kalbą ir ankstyvesnes sritines bendrines kalbas jungia jų pagrindinė žymė — bendrumas. XVI-XVII a. atskiruose administratyviai ribotuose plotuose buvo stengiamasi bendriems, pirmoje vietoje tikybiniams, reikalams vartoti vieningesnę, bendrą ar bendresnę kalbą, ne kokią visai skirtingą vietinę tarmę ar šnektą, o dabar vartojame vieną bendrinę kalbą, skirtą visiems lietuviams, bendriems jų komunikaciniams reikalams. Vadinasi, ankstyvesnė siauresnė reikšmė paskesniais laikais galėjo būti išplėsta, su-specialinta.

Bet J. Palionis, marksistiškai galvodamas, mano, kad bendrinės kalbos vietoje vis dėlto geriau tinkanti literatūrinė arba nacionalinė literatūrinė kalba, ir, šį savo manymą, recenzuodamas P. Joniko veikalą Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje (Čikaga, 1972), jis Šiaip pagrindžia: "Pats bendrinės kalbos terminas, kaip tai yra pažymėjęs ir autorius (t.y. P. Jonikas. P.S.), taip pat turi trūkumų, nes iš tikrųjų bendrumas yra 'esminė kalbos sąvokos žymė, būdinga bet kurios didesnės ar mažesnės kalbinės bendruomenės (kalbinio kolektyvo) kalbai', p ne vien tiktai Visos tautos kultūrinio bei civilizacinio gyvenimo reikalams' skirtai kalbai. Tarybiniame lietuvių kalbos moksle, kaip ir visoje tarybinėje kalbotyroje, pokario metais vietoj šio termino plačiau pradėtas vartoti nacionalinės literatūros kalbos terminas. Nors šis pastarasis terminas irgi ne be priekaištų (yra kiek griozdiškas), tačiau jis, mūsų nuomone, geriau atskleidžia kalbamosios sąvokos turinį. Visų pirma nacionalinės literatūrinės kalbos terminas parodo ne tik šios kalbos paskirtį (visai nacijai skiriamoji kalba), bet ir jos sąsają su jos kūrimąsi lemiančiomis istorinėmis sąlygomis (nacijos formavimosi epocha). Antra, šis terminas, be pažyminio nacionalinė, yra patogus taip pat literatūriškai daugiau ar mažiau apdorotai (rašomajai) kalbai vadinti. Tuo tarpu bendrinės kalbos terminas feodalizmo epochos rašomajai kalbai žymėti jau nelabai tinka, nes tada dar paprastai nebūna bendros visiems tam tikros tautybės žmonėms rašomosios (literatūrinės) kalbos" (Baltistica, 1973, IX, 102). Ir toliau jis dar priduria: "Bendrinė kalba vadinant tokią kalbą, kuri skiriama Visos tautos kultūrinio bei civilizacinio gyvenimo reikalams', žinoma, nėra realaus pamato kalbėti apie bendros visai lietuvių tautai (resp. lietuvių bendrinės) kalbos egzistavimąXVI a., nes tada tokios kalbos dar nebuvo (M. Mažvydas rašė žemaitiškai bei vakarietiškai, M. Daukša — vidurietiškai ir t.t.); tegalima nebent kalbėti tiktai apie jos užuomazgas. Tuo tarpu vartojant literatūrinės kalbos terminą ir juo vadinant sąmoningai daugiau ar mažiau literatūriškai apdorotos rašto kalbos tipą, galima kalbėti ir apie literatūrinės kalbos buvimą XVI-XVIII a., ir apie jos betarpišką ryšį su dabartine literatūrine (resp. bendrine) kalba" (t.p. 103).

Dėl to tenka štai ką pasakyti. Visų pirma literatūrinė kalba, šiaip ar taip, iš esmės yra literatūros, literatūrinių raštų kalba, kuri savo paskirtimi aiškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos: tai yra individualinė, vaizdinė kalba, kurioj gali būti vartojama visa, kas tik jos tiesioginiam tikslui dera. Apie tai A. Piročkinas rašo visai teisingai: "Literatūrinės kalbos terminas iš esmės apima visą kalbą, užfiksuotą literatūroje, todėl, norint išreikšti vienos tarmės pagrindu susiformavusią nacijos kalbą, reikėjo griebtis dar vieno pažyminio; tokiu būdu susidarė jau trijų žodžių terminas — nacionalinė literatūrinė kalba. Matyt, šie literatūrine i kalbos termino trūkumai skatina pastaruoju metu atgaivinti bendrinės kalbos terminą — jis vėl pradeda rodytis kalbininkų straipsniuose" (Kalbos kultūra, 1970, XIX, 31). Ir kitoje vietoje jis rašo: "Bendrinės kalbos termino pagrindu paimtas literatūrinės kalbos bendrumas visai visuomenei, visam kraštui. Tas bendrumas, visuotinumas (šiuo atveju gretinamas su tarmių įvairumu, susiskaldymu1 yra labai ryškus literatūrinės kalbos bruožas. Kada vartojame bendrinės kalbos terminą, pripažįstame, kad tam tikromis sąlygomis susiformuoja kalba, kuri iškyla viršum tarmių kaip bendravimo priemonė ir darosi bendra visai ją vartojančiai visuomenei, t.y. jinai palaipsniui tampa bendratautine kalba" (t.p. 29). Todėl bendrinė kalba kaip terminas dėl savo patogumo ir palyginti didelio tikslumo "netrukus ėmė vyrauti lietuvių kalbų moksle .. . Šis terminas kurį laiką buvo vartojamas ir lietuvių tarybinių kalbininkų pokario metais" t.p.). Bet čia tenka pastebėti, kad šis terminas, bendrinė kalba, ne tik buvo, bet ir dabar vis dažniau Lietuvoje vartojamas. Štai šalia gabių jaunųjų kalbininkų A. Girdenio bei V. Žulio bendrinę kalbą vartoja ir prof. Z. Zinkevičius, plg. jo straipsnį Lietuvių bendrinė kalba ir tarmės (Lietuvių kalbos vadovėlis IX-X klasei, 1971, 293). Kaip jau aukščiau minėta, K. Sirvydo raštai, to paties Z. Zinkevičiaus nuomone, buvo rašomi ne kuria nors atskira ryt. aukštaičių tarme, bet bendrine rytietiška kalba (koinė); dėl to plg. dar Lituanistikos darbai. 1973, III, 281t.

Bendrinė kalba kaip terminas jau pastoviai vartojama ir Lietuvoje leidžiamoje Mūsų kalboje. Šio laikraščio redaktorius, Aldonas Pupkis, tarp kitko gana įdomiai rašo pvz. apie grožinės literatūros ir bendrinę kalbą: "Grožinės literatūros kalba užima ypatingą vietą bendrinės kalbos sistemoje. Dažnai sakoma, kad ji — tobuliausia bendrinės kalbos išraiška, labai smarkiai veikianti ir pačią bendrinės kalbos raidą. Tačiau su bendrine kalba tapatinti grožinės literatūros kalbą nederėtų. Grožinė kalba turi suformavusi savo specifinį stilių; imdama ką iš kitų stilių, savaip transformuoja ir įprasmina tų stilių ypatybes. Todėl grožinė kalba šiuo atžvilgiu yra siauresnė už bendrinę kalbą. Iš kitos pusės, grožinėje kalboje esama nemaža elementų, kurie bendrinės kalbos požiūriu yra nenorminiai: archaizmų, dialektizmų, vertinių ir pan. Būdama labai turtinga ir įvairi, grožinė literatūros kalba tiksliai atspindi realią vartoseną ir yra tarsi tam tikro laikotarpio kalbos veidrodis" (Mūsų kalba, 1971, II, 3). Ir toliau jis dar pareiškia: "Kas grožiniame kūrinyje tikslinga, tas ir taisyklinga, nors bendrinės kalbos požiūriu tai būtų ir kalbos normų nepaisymas" (t.p.5).

Taigi bendrinė kalba kaip terminas buvo plačiai įsigalėjusi ne tik prieškarinėje Lietuvoje, bet, aiškiai skirdami nuo literatūrinės kalbos, ją ten vartoja ir kai kurie dabartiniai kalbininkai. Tokiai vartosenai, kaip jau minėta, davė pagrindo literatūrinės (bendrinės) ir literatūrinės (literatūros, literatūrinių, prozinių ir poezinių, raštų) kalbos priešingybė. Bet J. Palionis, nekreipdamas dėmesio į šią prieštarą, eina toliau savo keliu: visai tautai, arba nacijai, skiriamąją kalbą jis vadina nacionaline literatūrine kalba, o "ankstesnių epochų literatūriškai daugiau ar mažiau apdorotą (rašomąją) kalbą" laiko jau literatūrine, be pažyminio nacionalinė. Bet ar pvz. M. Mažvydas, M. Daukša ar K. Sirvydas savo raštų kalbas yra sukūrę, literatūriškai apdoroję ano meto šnekamąją liaudies kalbą? Ar A. Baranauskas, kurdamas bendrąją rašomąjo kalbą pagal "žodžūgį", pirmoje vietoje rūpinosi literatūros kalbos reikalavimais? Man rodos, kuriant bendrinę (literatūrinę) kalbą, pirmiausia žiūrima jos paskirties — jos pasirenkamųjų žodžių ar formų bendrumo, jų geresnio tikimo bendram tikslui, geresniam tarpusavio susižinojimui, komunikacijai. M. Mažvydui, D. Kleinui ar M. Daukšai bei K. Sirvydui bažnytiniais sumetimais rūpėjo apibendrinti tam tikros srities (pvz. Maž. Lietuvos ar Didž. Lietuvos atskiros vyskupijos) raštų kalbą. M. Mažvydas, savo katekizmą daugiausia vergiškai versdamas iš lenkų kalbos ir kaip reikiant nesuvokęs Maž. Lietuvos komunikacinio rašomosios kalbos reikalo, iš pradžios rašė žemaitiškai, iš dalies net prožemaitiškai, bet ilgainiui, kad galėtų geriau įtikti Maž. Lietuvos daugumai, ėmė vis daugiau rašyti aukštaitiškai, nors ir nevisai nuosekliai. M. Daukša, daugiausia laikydamasis savo gimtosios vid. aukštaičių tarmės, tikybiniais sumetimais, kad jo raštų kalba būtų ko įmanomesnė platesnei visuomenei, naudojosi ir kitomis tarmėmis, stengdamasis ko daugiau paįvairinti savo žodyną ir savo kalbą padaryti žodingesnę. K. Sirvydas, kaip jau minėta, tais pačiais sumetimais rašė ne savo gimtąja tarme, bet bendrine rytietiška kalba. A. Baranauskas, norėdamas įtikti savo įvairiatarmiams klausytojams, kilminiu būdu buvo sudaręs bendrinę rašomąją kalbą, paremtą anykštėnų tarme. Aušrininkai, savo laikraštį skirdami visai Lietuvai, stengėsi vartoti vieną bendrą kalbą, visiems lietuviams geriau tinkamą, įmanomą kalbą, paremtą vak. aukštaičių tarme. Taip pat ir J. Jablonskis, pasirinkęs suvalkiečių (pietiečių vak. aukštaičių) tarmę rašomosios kalbos pagrindu, rūpinosi tą kalbą kur reikiant sustiprinti ir suremti kitomis tarmėmis, kad ji geriau tiktų visiems lietuviams.

D. Stončiūtė   Kompozicija

Taigi sakyti, kad XVI-XVII a. tebuvo rašoma tik vakarietiškai, vidurietiškai ir rytietiškai, kaip kad J. Palionis daro, reiškia užmerkti akis prieš realybę — šių dienų dialektologines sąvokas klaidingai pritaikant anų laikų bendrinamai ar apibendrintai raštų kalbai. Šituo būdu negalėsime kaip reikiant, įžvalgiai suprasti XVI-XVII a. raštų kalbos; tai tarp ko kito pvz. gana aiškiai rodo ir paskutinieji Z. Zinkevičiaus straipsniai apie K. Sirvydo raštų kalbą.

Danguolė Stončiūtė   II ir III (lino raižinys, 1974)

Kitas klausimas yra: ar būtinai reikalinga rasti bendrą pavadinimą, kuris tiktų ir šiems laikams, ir XVI-XVII amžiams? Man rodos, tokio, bendro pavadinimo, visai neprieštaringo ir tinkamo, nėra. Šių dienų dabartinė bendrinė kalba, pradėta kurti maždaug nuo XIX a. vidurio, pradėjusi nusistoti Aušros laikais ir galutinai J. Jablonskio kodifikuota, yra pagrindinis faktas, nuo kurio reikia pradėti visą jos istoriją, į kurią jau savo keliu gali būti įtraukti ir ankstyvesnių amžių raštų bendrinamosios ar apibendrintos raštų (žinoma, sritinės) kalbos pradmenys. Taigi visai netikėtina, kad toks mūsų rašomosios kalbos istorijos aprašymas būtų "superkomplikuotas" ir nebūtų galima sudaryti vientisinio jos raidos proceso vaizdo. Tai yra daugiau dialektinis, ne kalbotyrinis galvojimas — ieškojimas vieno pagrindo įvairių laikotarpių įvairių raštų kalbos raidai aiškinti. Antra vertus, lietuvių kalbos istorikas turi apimti visą lietuvių kalbos raidą ir jos atmainas nuo seniausių laikų ligi šių dienų, taip pat ir jos dalis, įskaitant ir bendrinės kalbos sandarą, jos ypatybes ir raidą. Bet Lietuvoje lietuvių literatūrinės kalbos istorija atskirta nuo lietuvių kalbos istorijos, t.y. nuo nerašytinio jos raidos etapo, ir padaryta savarankiška istorine lituanistikos šaka (žr. V. Drotvinas, Lietuvių kalbos tyrinėjimų tarybiniais metais apžvalga. Vilnius. 1972. 72 t.), kurios atstovas kaip tik yra J. Palionis; jo daugiausia rūpesčiu buvo įtvirtinta ir vėliau Lietuvoje beveik suoficialinta literatūrinė, arba nacionalinė (kiti dar vadina bendranacionalinė literatūrinė kalba bendrinės kalbos reikšme. Taigi literatūrinės (bendrinės) kalbos svarstymas yra jau susijęs su visa sistema, ir tai dar daugiau apsunkina bet kokias diskusijas.

Iš visa, kas aukščiau pasakyta, galime pasidaryti šiokių išvadų. Bendrinės kalbos terminas yra gerai sudarytas, patogus vartoti ir gana aiškios reikšmės. Bendrinė kalba puikiausiai gali būti visiems lietuviams, visai lietuvių tautai skiriamoji kalba: jos reikšmė be didelių sunkenybių gali būti susekama iš dabartinės vartosenos. XYI-XVII a. Šlitinės raštų kalbos, kaip rodo jų vartosena ir paskirtis, irgi daugiau ar mažiau yra buvusios bendrinės, ir jos tiek savo daryba, tiek savo reikšme iš esmės prilygsta bendrinę kalbą, nors savo re mės apimtimi su ja visai ir nesutampa: anais laikais bendrinė kalba buvo vartojama siauresne,

D. Stončiūtė: Prie jūros II (ofortas, 1974)

ribota, o dabartinė — platesne, suspecialinta reikšme. Bet šis reikšminis skirtumas nei kiek nekliudo bendrinei kalbai kaip terminui: dabartinė lietuvių bendrinė kalba (vok. litauische Gemeinsprache, an. Standard Lithuanian), — jos tinkamumą pagaliau pripažįsta ir pats J. Palionis, — yra savita, visuotinė, kultūrinė kalba, dorojama savais, imanentiniais pagrindais, o ankstyvesnės sritinės bendrinės kalbos, su kuriomis dabartinė bendrinė kalba beveik neturi tiesioginių ryšių, buvo sudarytos daliniam tikslui — bendrai tikybinių raštų kalbos vartosenai. Literatūrinė kalba telaikytina literatūros, literatūrinių raštų kalba ir todėl nemaišytina su bendrine kalba. Nacionalinė literatūrinė kalba (rus. nacional'nyj literaturnyj jazyk), kaip ir pats J. Palionis pripažįsta, yra tikrai griozdiškas terminas ir nieko daugiau nepasako, kaip bendrinė kalba. Dar mažiau prasmės skirti literatūrinę ir nacionalinę literatūrinę kalbą: kaip rodo semantika ir lietuvių raštų kalbos raida, viena bendrinė kalba geriausiai gali atlikti šią funkciją. Pagaliau tokie ideologiniai pasakymai, kaip "feodalizmo irimo ir kapitalistinių santykių epocha" arba "nacijos formavimosi epocha", nedaug ką padeda dabartinės lietuvių bendrinės kalbos terminui arba sąvokai tiesiogiai, kalbiškai ir istoriškai, suprasti bei pagrįsti; bent taip atrodo ne tarybinio kalbininko akimis žiūrint iš toliau.