PRABILĘS PASAULIUI SAVITA KALBA Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
Čiurlionis vystė kūrybines galias trijose plotmėse — muzikoj, tapyboj ir literatūroj. Iš tų trijų labiausiai originalus pasirodė tapyboje. Čia, pasak V. Čudovskio, jis "surado negirdėtas lytis bei išraiškos būdus" (Apollon, 1914, Nr. 3).

Tapyti pradėjo jau Oginskio orkestro mokykloj Plungėje, turėdamas 13-14 metų, ir šito užsiėmimo nemetė ligi baigdamas Leipzigo konservatoriją. Dirbo kaip mėgėjas, nes niekur šio meno nesimokė. Darė peizažus iš natūros, piešė portretus arba kopijavo kitų meistrų darbus. Originaliai pradėjo kurti 1903 metų vasarą ir tada apsisprendė eiti į piešimo kursus, o 1904 metų kovo mėnesį įstojo į Varšuvos dailės mokyklą, vėliau vadinamą akademiją. Iš viso tesimokė nepilnus trejus metus.

Persisvėręs į tapybą, dirbo labai daug, pasiryžęs "tapti geru, kuo geriausiu tapytoju" (MKČ apie muziką ir dailę, 1960, 183). Nenorėjo užmesti muzikos, bet neberado laiko; rašė tik mažesnius dalykus ir prisivertė šiaip taip užbaigti antrą didįjį savo kūrinį "Jūrą". Jau Leipzige ryškiau iškilo interesas literatūrinei kūrybai, kuriai bandė vogti laiką kurdamas muziką ir tapydamas, bet ir čia jį "paralyža-vo" tapyba. Tapyboje darė tiesiog šuolius, ir tai, kas jo sukurta, yra nepilnų šešių metų darbo vaisius.

Čiurlionis šioj srity pasirodė neabejotinai genialus. Prašokęs žinomus stilius bei kryptis, aišku, negalėjo būti savo amžininkų suprastas bei įvertintas. Saviškiai, po pirmųjų parodų Vilniuje, tik stebėjosi ir reiškė savo miglotus įspūdžius. Tuo tarpu rusai, po dviejų jo pasirodymų 1909 metų pradžioj Petrapilyje, jį drastiškai priplakė prie žemės. Tik kai kurie bandė jį suprasti ir drąsinti. Kritikos tonas persisvėrė į liaupsinimą ir jo kūrybos gilesnę analizę tik po jo mirties.

I
Čiurlionio originalumas pastebėtas jau Varšuvos dailės mokykloj, kuri turėjo Rusijoj ir Vakaruose paruoštų dailininkų — dėstytojų, iš kurių jam teko dirbti su trim: Konradu Kšyža-novskiu, Ferdinandu Ruščysu ir Kaziu Stabraus-ku. Pirmieji du buvo artimi Vienos secesio-nistams bei jugendistilistams, o tretysis — daugiau prancūzų "Art Nouveau" krypčiai. Iš tų trijų pastarieji du buvo lietuvių kilmės, o Stab-rauskas ir mokyklos direktorius.

Čiurlionio darbai, kaip drąsi naujovė, jau pirmaisiais mėnesiais susilaukė nepalankių reakcijų iš pirmųjų dviejų mokytojų. Kšyža-novskis juo toliau, juo labiau gręžėsi prieš Čiurlionį dėl jo kylančio populiarumo, dėl dažnų premijų už savo darbus. Stabrauskas aiškiai Čiurlionį rėmė, globojo, davė jam laisvas rankas toliau ieškotis savų kelių. Kai 1906 metų pavasarį varšuvinės mokyklos darbai buvo išstatyti Petrapilio parodoj, Stabrauskas pristatė Čiurlionį kaip gabiausią mokinį. Rusų kritikas N. Breško-Breškovskis, pamatęs Čiurlionio Audrą, Tylą ir Pasaulio sutvėrimą — viso 19 paveikslų, rašė: "Dailininkas skina sau kelią į ateitį nieko nepamėgdžiodamas,, (Birževije Vedomosti, 1906, IV. 30).

Varšuviniai mokytojai, nežiūrint jų ryšio su vakarietinėm naujovinėm srovėm, nepadarė Čiurlioniui žymesnės įtakos. Jis ėjo savu keliu su savom koncepcijom ir skirtingom išraiškos formom. Dėl kilusių nesusipratimų 1906 metais jis visai nutraukė ryšius su mokykla, o 1907 m. rudenį persikėlė į Vilnių. Čia nėrėsi į chorvedybą, organizavo parodas, rašė spaudoj, dalyvavo įvairiuose lietuvių pasireiškimuose ir kūrybai tiesiog neturėjo laiko. Tik 1908 metų vasarą grįžo prie tapybos, konkrečiai prie savo sonatinių ciklų ir keletą mėnesių nepaprastai intensyviai dirbo Druskininkuose, Palangoj ir Plungėj. Rudeniop su tais naujaisiais savo kūriniais nuvyko Petrapilin ir juos parodė dail. M. Dobužinskiui.
Dobužinskis nustebo: "Svarbiausia, kad visiškai originalu, velniai žino, viskas iš savęs" KMČ laiškai Sofijai, 1973, 55). Prašė tuos paveikslus parodyti rusų dailininkų draugijos "So-juzo" valdybos nariams Benois, Somovui, Lan-sarei, Bakstui ir Makovskiui. "Čiurlionio kūriniai pirmiausia visus nustebino savo originalumu ir nepaprastumu — jis į nieką nebuvo panašus — ir jo meno šaltinis atrodė gilus ir paslaptingas . . . Kas mus tikrai džiugino Čiurlionio kūryboje ir, būtent, džiugino kaip koks retas radinys, tai jo nuoširdumas, tikroji mistika ir jo meno gilus dvasinis turinys" (M. Dobužinskio atsiminimai, MKČ, 1938, 94).
Niekas tada nekėlė klausimo, iš kur tas jo originalumas ir mistika? Tik vilniškis dailininkas Leonas Antakolskis po antrosios lietuvių parodos prasitarė, jog "Čiurlionis neginčijamai originali asmenybė, kuriuo didžiuotųsi bet kuri šalis, bet kuri tauta" (Severo-zapadnii Golos, 1908, Nr. 682). Išeitų, kad originalumas slypi Čiurlionio asmenybėje, nepriklausomai to, kur jis bebūtų kūręs — bet kurioj šaly, bet kurioj tautoj. Po trečiosios lietuvių parodos A. Jakštas Čiurlionio originalume nerado nieko lietuviška: "Jo paveikslai ... nė krislelio neturi savy lietuviškumo. Nei istorija, nei dabarties gyvenimas, nei mūsų gamta p. Č-niui neįdomi. Jam galvoj vien tarptautinės 'sonatos' ir 'fantazijos', jam tepatinka virštautinis simbolizmas, jis tevaizduo-ja kažkokią, ne lietuvišką, viršžemišką gamtą" (Draugija, 1909, Nr. 30). Jakšto pažiūra atrodė artima nelietuvio Antakolskio prielaidai. Bet Jakštui nepritarė Marija Pečkauskaitė: "Jei tautiškumas būtų siužete, — rašė ji, — tai koks nors ispanas ar italas, atvažiavęs Lietuvon ir nupiešęs jos reginį, jau galėtų būti laikomas mūsų tautišku artistu" (Viltis, 1910, Nr. 67). "Kas tuose (Čiurlionio) vaizduose lietuviška, nesunku pasakyti, — galvojo Vydūnas. — Mes lietuviai daugiau negu kitos tautos linkę simboliais pasireikšti" (Jaunimas — tilžiškis, 1911, Nr. 6, 10-11). Bet simboliai yra tarptautinė kalba, o simbolizmas dailėje buvo jau žinoma srovė, kuria Čiurlionis toli gražu nesižavėjo.

Klausimas, kur slypi kūrybos tautiškumas arba tautinis originalumas, iškeltas Jakšto - Peč-kauskaitės - Vydūno, vėl iškilo po 1 didžiojo karo ginče tarp M. Kemėšio ir Balio Sruogos. Pastarasis galvojo:
— Tautiškumo tenka ieškoti visai ne formoj ir ne turiny, tai yra visai ne ten, ką Kemėšis apaštalauja... Ir jeigu ieškoti tautinės dvasios meno kūriniuose, tai tik analizuojant, kaip tą ar kitą reiškinį lietuvis, kaip psichologinis tipas, jaučia, t.y. kaip jį priima ir kaip į jį reaguoja, ir kiek to priėmimo bei reagavimo sistema išlaikyta veikale. Pavyzdžiui, Čiurlionio kūryba, kuria mes dabar sąmoningai ar nesąmoningai džiaugiamės prieš kitataučius, kurį mes iškilmingai pripažįstame lietuvių dvasios reiškėju, tautos menininku. Ar jis nors vienam savo paveikslui yra paėmęs motyvą iš lietuvių gyvenimo? Jo, berods, vienintelis gamtos peizažas — Raigardas — ar jis yra peizažas tikra žodžio prasme? Tai kas jo kūriniuose yra lietuviška? Struktūra, kompozicija, vaizdų santara, spalvų harmonija . . ? Ne mano dalykas šiandien šį klausimą analizuoti . . . (Bet) dar mes neįstengiame iš tautinių elementų padaryti esencijos ekstraktą, pakelti jį į ideologinę abstrakciją — padaryti mūsų meną tarptautiškai privalomu faktu — mūsų menas dar perdaug naminis, šeimyninis, lietuviškas . . . Milžiniškas uždavinys — ieškoti tų kelių, kuriais mūsų menas, išlaikydamas, pasakyčiau, tautinę percepciją ir apercepciją, taptų tarptautiškai privalomas faktas". Sruoga mano, kad to yra pasiekę tik
Čiurlionis ir Baltrušaitis (Skaitymai, 1922, kn. XVII, 85, 87-88).

Čiurlionio originalumo klausimas netiesiogiai iškilo platesnėj skalėj po šio karo ir atsidūrė kontroversijoj tarp dviejų meno krypčių — vakarietinės ir sovietinės. Vakariečiai susidomėjo Čiurlionio abstraktizmu, ankstesniu už V. Kandinskio, bet kartu jam segė rytieti-nę okulistinę mistiką. (Vakariečių interesas Čiurlionio abstraktizmui atsirado po Rannito ir N. Kandinskienės ginčo, o okultistinės mistikos prielaidas jie perėmė iš V. A. Lemano mono-grafijėlės rusų kalba, išleistos Petrapily 1912 ir 1916.) Sovietiniai menotyrininkai atmeta Čiurlionio abstraktizmą ir mistiką — mato jo kūryboj tik gamtinį — kosminį realizmą, o kad jis tikrovę vaizdavo kitaip — savitai, tai "kaltas" buvęs jo muzikalumas. "Ne mistika, o muzika vaidina čia svarbų vaidmenį, — teigia V. Landsbergis rusiškame sovietų leidinyje "Muzika" (Leningradas 1971). — Tai, ką kadaise laikydavo Čiurlionio 'praregėjimais', 'dvilypiu mistikų matymu', 'aiškiaregyste', didžia dalimi paaiškinama tikslingu tam tikrų priemonių tam tikrai išraiškai ieškojimu, apgalvotai atsižvelgiant į suvokimo dėsningumą".

V. Landsbergis, šiaip taiklus ir atsargus menotyrininkas, šiuo atveju lyg užsakytas tempia Čiurlionio spontaniškąjį savitumą ant racionaliai apskaičiuotų, techniškai taikomų bėgių. Tai prieštarauja visuotinai pastebėtam faktui, kad Čiurlionis, net labai prašomas, negalėdavo rasti paaiškinimų, kodėl jis vieną ar kitą paveikslą taip sukūrė ir ką jie iš tikro reiškia. Ir minėtas petrapiliškio "Sojuzo" kolektyvas, susipažinęs su jo pastelėmis bei temperomis, rado, kad jos "padarytos . . . lyg vaikiškai naiviai, be kokio nors 'recepto' ir be jokio manieriškumo, kartais 'nežinia kaip' lyg pats savaime gimęs" (MKČ 1938, 94).
Sunku priimti ir vakariečių vienpusiškumą dėl abstraktizmo, kuris Čiurlionio kūrybos visumai nėra būdingas, ir dėl rytietinės mistikos, ypač okultistikos. (Pastarąjį dalyką visiškai atmeta V. Čudovskis, plg. Židinys, 1930, Nr. 1, 20).

II
Kur iš tikro slypi Čiurlionio originalumas, — jo asmenybėje, palinkime į mistiką, aiškiaregystę, jo skirtingame gamtos ir visatos pergyvenime ar dar kažkur? Kad jo akys buvo vizionieriškos, giliai besismelkiančios, dvasia inkvizityvi ir jautrumas grožiui ir gėriui didelis, tai daugelis pripažįsta. Jo siela buvusi kaip vaiko. Jis mėgęs vaikus ir paprastus kaimiečius arba šiaip tiesius, autentiškus nepasikartojančius žmones. M. Vorobjovas yra pastebėjęs, kad Varšuvoj, lankydamas konservatoriją, Čiurlionis išlikęs kuklus provincijos vaikas, atsirėmęs tik į savo asmeninius gabumus, nenusi-leidęs į miestinės aplinkos lygį. Atvyko beveik nemokslintas ir nepasidarė permokslintas (plg. M.K. Čiurlionis, Litauische Maler und Musiker, 1938, 5). Vaikiškai jis ilgėdavosi kaimo — savo Druskininkų. "Gaila, — rašė miesčioniui draugui E. Moravskiui iš Leipzigo, — kad tu nežinai, Geniuk, kas yra grįžti į gimtąjį kaimą... O tas Leipzigas, Varšuva, sakytum, tik ilgas ir sunkus sapnas" (Apie muziką ir dailę, 109).

Čiurlionis buvo ir liko kaimo vaikas, ir čia slypėjo tie lietuviškojo primityvo pradai, kurie prasiveržė jo tapyboje. Kaimiečiai jo paveikslus geriau suvokdavo, negu miesčionys — inteligentai. Čiurlionis tuo džiaugėsi. Sakydavo "jis nesuklydęs, kad jo menas randa tiesų kelią į liaudies širdį, nes iš ten jis kilęs" (iš S. Čiurlionienės atsiminimų, t.p., 325).

Pomirtinėje Čiurlionio parodoje Petrapily 1912 metų pradžioje tokių užuominų yra padaręs ir "Apollono" redaktorius — meno kritikas Sergiejus Makovskis:
— Čiurlionio kūryba, be abejo, tautiška, nepaisant manierų subjektyvizmo ir temų atitrauk-tumo. Jis ne tik amžiaus sūnus, bet ir savo tautos dainius. Ir, gal būt, dėl to taip juntama 'legenda' jo paveiksluose, ir lyrizmas susigyvena čia su kažkokiu epiškumo atspalviu. Apreikšdamas save, savo irracionalų pasaulio suvokimą, savo liguistai jautrią sielą, Čiurlionis netyčiom kalba ir apie savo tėvynę, apie lietuviško primityvumo poeziją (Apollon, 1912, Nr. 2, vertė P. Gaučys — Židinys, 1926, Nr. 10, 162).

Čiurlionis pats rašė: "Ji (liaudies dailė) turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savitas lietuvių stilius . . , nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savitas, išimtinai lietuviškas" (Apie muziką ir dailę, 280 . Jis studijavo tautos dailę ir "kai kurie paskutiniųjų metų darbai, ypač piešiniai, vinjetės, inicialai, rodo, kad Čiurlionis įdėmiai gilinosi į liaudies meną, pasiimdamas artimus dekoratyvius ir ekspresyvius jo elementus". Jo Karalaitė (iš triptikinės Pasakos, III dalis) atrodo "tiesiog nužengusi iš pakelės koplytėlės" (V. Landsbergis, Pavasario sonata, 1965, 62).

Ryšį tarp liaudies meno ir Čiurlionio kūrybos gana anksti pastebėjo ir kiti mūsiškiai. "Kai pažiūri į Čiurlionio paveikslus ir liaudies skyrių parodoj (tai buvo VII dailės paroda Vilniuje, Y), — rašo Ignas Šeinius, — bendrai, tai tiesiog pajunti jų panašumą. Upe, dvasios gilumoje; net tone ir varsose. Matai liaudies ir Čiurlionio tvarinių didelę giminystę, nors ant jo paveikslų niekur nėra nupiešta nei staltiesė, nei marška" (Vaivorykštė, 1913, kng. IV, 757). Bendrų liaudies meno ir Čiurlionio kūrybos bruožų yra pastebėjusi ir meno kritikė, kilusi iš Veliuonos, J. Lubicz-Zaleska (Nendrė), rašydama apie VIII dailės parodą Vilniuje (Vairas, 1914, Nr. 6). Dėmesio verta ir tokia žinutė, užrašyta 1920 metais, kad dail. A. Galdikas, rinkdamas liaudies meno pavyzdžius Žemaičiuose, radęs labai seną paveikslą, "panašų į Čiurlionio miestą". Čiurlionis jį matęs, taigi gal bus ir naudojęs (Menas, 1920, Nr. 1, 8-9).

III
Ne be reikalo Harvardo meno istorikas George M.A. Hanfmann, 1938 metais aplankęs Čiurlionio galeriją ir pamatęs jo darbus, mūsų tapytoją pavadino kaimiečiu (Art Bulletin 1939, June, 206). Kaimietis mėgsta legendą ir pasaką. Jis yra savotiškas poetas ir mistikas, nes jis yra gamtos vaikas. Gamta Čiurlionio atveju — sava, lietuviška, dzūkiška gamta — buvo antroji, o gal pirminė įkvėpimo versmė ir jo savitumo bei originalumo kaltininkė. Šį dalyką išsamiai buvo iškėlęs Čiurlionio monografas M. Vorobjovas specialioj savo studijėlėj "Lietuvos gamta M. K. Čiurlionio tapyboje" (N. Romuva, 1938, Nr. 22-24):
"Dzūkijos dangų ir žemę, garsus ir kvapus, šviesą ir šešėlius, smelkiantį liūdesį, ir saulėtą džiaugsmą, — visa, ko būdavo pilnos jos erdvės, — Čiurlionis iš mažų dienų pergyveno su ypatingai įtemptu jautrumu . . . Todėl jis niekados nenustojo jautęs ryšio su ta gamta, kuri be paliovos šaukėsi jį saviep . . . Tik čia, prie tikrųjų savo gyvasties šaltinių, jis atnaujindavo savo kūrybines jėgas, tik čia jis patirdavo tikrąjį džiaugsmą ir giliausias religines ekstazes. To jam negalėjo duoti subtiliausia ir sudėtingiausia miestinė kultūra — nei Varšuva, nei Leipcigas, nei Petrapilis.
"Vėliau prie Dzūkijos prisidėjo Žemaitija — Plungė ir palangiškė jūra, davusi jam laisvos ir dieviškos stichijos išgyvenimų, taip pat Vilnius su savo gamta ir senovine architektūra, kuria jis nuoširdžiai žavėjosi. Nereikia užmiršti, kad savo geriausius paveikslus Čiurlionis yra sukūręs Lietuvoje, įkvėptas jos gamtos . . .

"Iš pat jaunystės Čiurlionis yra daug piešęs ir tapęs iš gamtos, apie ką liudija išlikę jo eskizų albumėliai, o taip pat jo laiškai . . . Atgimstančiam sąmoningu lietuviu Čiurlioniui vis ėjo aiškyn, kad gamtos meilę ir gyvą jos grožio pajautimą jis tėra paveldėjęs iš savo tautos ir už vis iš primityviųjų civilizacijos nesugadintų sluoksnių, iš kurių pats buvo kilęs . . . Pasak Čiurlionio, liaudis į gamtos grožį reaguojanti kūrybiškai, jausmo kupinom dainom ir savo neišsemiamai turtinga dekoratyvine daile.

"Bet Čiurlionį su lietuvių tautos siela saisto ne tiek estetinis, kiek religinis santykis su gamta. Kaip lietuvių liaudis iš senų senovės yra pratusi dievinti visus gamtos reiškinius — nuo dangaus šviesuolių iki lauko žolių, taip ir Čirlionio pagavoje kiekvienas gamtos vaizdas išsiplečia iki kosmiškų ribų. Jis žengė mažosios Dzūkijos kalvomis bei paežerėmis lyg per didžiulę šventyklą, kupiną Dievo dvelkimo".

Pradžioj Čiurlionis neradęs sprendimo savo gamtinius įspūdžius perkurti į meno pavidalus. Tikrovė jam maišėsi su fantazija. "Tuo metu animistiškas santykis su gamtos vaizdais dažnai suvilioja Čiurlionį suteikti jiems antgamtinių būtybių pavidalą. Pavyzdžiui, debesys savo pavidalu išvirsta drakonu ar milžinu ir pan. Tas palinkimas į zoomorfizaciją palieka Čiurlioniui ir daugiau subrendus. Tačiau bręstant jo raiškos priemonėms ir besikristalizuojant jo individualiam stiliui (ypač pradedant sonatomis), egzaltuotas požiūris į gamtą užleidžia vietą tikrai kūrybinei ekstazei. Pro žemiškąjį landšaftą dailininkui nušvinta kiti būties planai, kitos aukštesnės realybės. Gamta sudvasėja, išorinė jos tikrovė galutinai tampa 'sielos landšaftu'... Ir tai nebe naivus tikrovės atmyšis literatūriniu išmislu, nebe 'miškas, panašus į fauną', bet giliausi įžvilgs-niai į transcendentinę daiktų būtį, aukščiausioji kūrybinio realizmo pakopa.

"Čiurlionis realistas remiasi tikrai matyta ir išstudijuota realia gamta, t.y. visados Lietuvos gamta. Ir savo vizijose jis perdirbinėja gimtojo landšafto įspūdžius, tikrai lyriškai juos pagilindamas ir naujai kombinuodamas. Todėl ir sve-timšališkoji jo egzotika — visos tos oazės, vulkanai, viaduktai — iš tikrųjų tėra lyg koks Lietuvos sapnas apie save. Galima sakyti, dailininkas pro Lietuvos peizažą buvo įžvelgęs ir Egiptą, ir Tropikus, ir Himalajus. Peizažo drąsiausios šaknys stiepėsi iš tėvynės žemės . . . Lietuviškos gamtos motyvų Čiurlionio paveiksluose — nesuskaitoma įvairybė. Tuose po visą jo tapybos 'Oeuvre' išbarstytuose motyvuose, jo peizažų danguje, debesyse ir šviesioje, kilnioje bei santūrioje chromatinėje varsų gamoje, pažįsti Lietuvos gamtą, — bet neįspraustą į siaurus topografinius rėmus, o atvertą begalybėn, nuskriestą visatos mastu, peršviestą kitų pasaulių ir nudvelktą amžinybės kvėpavimu".

M. Vorobjovas daro išvadą, jog "tikrai tautiniam menininkui nėra būtina siaurai tautiška tematika. Ar jis (Čiurlionis) vaizduoja fantastiškas oazes, ar savo gimtuosius miškus bei dirvas — jis lygia dalimi palieka ištikimas savo giliai tautinei dvasiai".

IV
Turime ir daugiau tokių, kurie buvo susidomėję Čiurlionio kūryba ir arčiau sutapę su Lietuva bei pažinę jos buitį. Jau minėjome M. Dobužinskį, kuris gimnaziją lankė Vilniuje ir vėliau kasmet atvykdavo, lankydavo apylinkes ir škicuodavo retesnius pastatus, būtovės; pagaliau, po I pasaulinio karo buvo įsikūręs Kaune ir perkeliavo Lietuvą. Jis teigia, kad "Čiurlionio menas kupinas lietuvių tautinių motyvų, bet jo mistika, visa tai, kas slepiasi už jo muzikinių 'programų', jo sugebėjimas pažvelgti į pasaulio beribes, amžių gelmes — darė iš jo menininką labai platų ir gilų: jis nužengė toliau už siaurą — tautinę ribą" (o.c, 94). Arba toks Valdimaras De Faria e Castro, portugalų kilmės, gimęs Raudonės pilyje prie Nemuno, mokslus baigęs Kaune, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministro asmens sekretorius, 1966 metais lietuvių studijų savaitės proga Vokietijoje pareiškė: "Čiurlionio . . . kūrybos giliausios šaknys glūdi Lietuvos gamtoje ir lietuvio sielos švelnume, religiniame Lietuvos kultūros išgyvenime. Ramybė, susikaupimas ir jaukumo atmosfera yra Čiurlionio kūrybos lietuviškoji nuotaika. Bet sykiu Čiurlionio kūryba suaugusi su Europos kultūros laikotarpiu XX amžiaus pradžioje, kuriam būdingas simbolizmas, filosofinis eklekticizmas ir neomisticizmas, kuris vadinamas 'sidabriniu laikotarpiu'. Poezijoje šito tarpsnio būdingiausias atstovas rusų literatūros rėmuose buvo lietuvis Jurgis Baltrušaitis. Anuomet dar nebuvo baugaus žvilgsnio į ateitį ir pesimistinių prognozių, bet viešpatavo tikėjimas ir įsitikinimas, kad galima per mąstymą atidengti pasaulio paslaptis. Tam laikotarpiui būdinga pasaulio pradų diskusija, pasaulio paslapčių regėjimas ir minties vaizdavimas simboliais . . . Čiurlionis buvo vienas iš būdingiausių ir didžiausių šitos epochos kūrėjų, kurį drąsiai galima statyti šalia didžiausių meno genijų, kaip Tizianas ar Rembrandtas, reprezentavusių renesanso ir barokinio matūralizmo epochas" (P. Rėklaitis, Čiurlionis — Europos kultūros sidabrinio laikotarpio reiškėjas, Draugas, 1966.IX. 10).

V. De Faria e Castro, šalia kitų įtakų, iškelia ir "lietuvio sielos" veiksnį, pabrėždamas ypač švelnumą, idealizmą ir religingumą. Čiurlionio "visų ciklų centre randame stovintį aukščiausiąjį būties pradą, apibūdinamą Pasaulio Dvasia arba Pasaulio Karaliumi — Rex, rūpestingo, mylinčio ir išmintingo visatos viešpaties pavidale. Visa eilė Čiurlionio paveikslų vaizduoja žmonių sielų kelią iš Lietuvos kraštovaizdžio idilijos vis ir vis aukštyn į visatos jūras, į tą amžinos šviesos centrą, kur tarytum viršūnėje soste karaliaudamas visatos Valdovas skleidžia palaimą ir gėrį. Jo didingi ciklai parodo tą gamtos ir žmonijos etapų dėsningumą, kuriame regimi amžini žmonijos troškimai ir protui nesuprantamųjų paslapčių vizijos. Begalinį kūrėjo idealizmą liudija taip pat Čiurlionio muzikinio pasaulio inspiruotieji ciklai, jo klasiškieji kūriniai: Jūros, Saulės, Žalčio, Piramidžių ir pati gražiausioji Pavasario sonata. Šie vaizdai ne tik kupini ritmingo ir vaizdaus grožio, bet tęsia ir Čiurlionio idealistinės filosofijos reiškimą palaimingos likiminės atomazgos ženkle. Čiurlionio darbų technikos provizoriškumas — jo darbų dažai blanksta, detalės iš dalies pateiktos tik abreviatūroje ar škiciškai, kaip tik išryškina jo moralinio palikimo pastovumą. Čiurlionis yra nepraeinąs, kaip ir jo nupieštieji Žemaičių kryžiai, kurie, ir šiuo metu naikinami . . , niekuomet neišnyks, kaip moralinės idėjos simboliai" (t.p.).

V
Yra dar viena versmė, kurią sunku tiksliai aptarti, bet kuri galėjo stipriai akstinti jo kūrybinį intensyvumą ieškoti savitos — lietuviškos išraiškos. Jau po pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniaus dailininkai nelietuviai, pamatę Čiurlionio darbus, sušneko, kad jis "vaizduoja kažkokią fantastišką Lietuvą". Tos kalbos pasiekė Dobužinskio ausis, ir jis labai susidomėjo. "Žinojau, sako, apie prasidėjusį lietuvių tautinį sąjūdį, bet Lietuvos 'veidas' tuomet atrodė pridengtas miglomis, poetingas ir mįslingas, ir Čiurlionio atsiradime norėjau matyti kažkokią pranašystę" (MKČ 1938, 93).

Tur būt, žinojo ir Čiurlionis Adomo Mickevičiaus vadinamą pranašystę, paskelbtą prieš 100 metų, kad "lietuvių tauta — tai viena iš tų tautų, tebesančių laukimo stovyje", laukimo atgimti — suklestėti (Mythologie lithuanienne, veikale "Les Slaves"). Čiurlionis, kaip rodo jo straipsniai, kultūros rūmų projektas, liet. operos, konservatorijos planavimas, mojosi pralaužti vartus iš primityviosios, labai turtingos liaudinės kultūros į aukštąją, perkurtąją kultūros pakopą. Savo broliui Povilui rašė į Ameriką: "Ar tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai" (Apie muziką ir dailę, 192).
Dail. Vyt. Bičiūnas, vienas tų ankstyvųjų, kurie ruošėsi rašyti Čiurlionio monografiją, nors teparašė keletą pusėtinai brandžių straipsnių (1927 m. išleido Židinio atspaudą), pastebėjo, kad "aktingiausias M. K. Čiurlionio kūrybos tarpsnis prasidėjo kartu su jo artėjimu prie lietuvių visuomenės ir grįžimu tautos prieglobstin (1905-1908), tartum bundanti tautos gajumo ir laisvės troškimo dvasia ir jam būtų pagelbėjusi pražysti žavinčio meno grožio stebuklais" (Židinys, 1927, Nr. 9, 143).

Vienas iš tų rusų, kurie giliai ir taikliai buvo analizavę tapybinį Čiurlionio palikimą, būtent — V. Čudovskis, peržvelgęs visas galimas įtakas, neranda nė vienos pakankamai būdingos ar svarios. "Čiurlionis kūrė itin savarankiškai, ne tik nepažindamas bet kokios meno įtakos, bet ir nepritapdamas prie jokios pakraipos . . . Čiurlionis neturėjo jokio nusistovėjusio skonio ar palinkimo nei pavaizduojamojo, nei žodinio meno srityse, kuris būtų buvęs ankštai vidujiniai susijęs su jo kūryba ir būtų galėjęs veiktį jį . . . Tik viena idėjinė įtaka, matyti, giliai bus pasireiškusi kūryboj ... — tai to kultūrinio judėjimo įtaka, kuris paskutiniais metais stengėsi atgaivinti lietuvių tautos dvasios savitumą. Jis pats prie jo visai pritapo gana vėlai . . . Paskutiniais metais jis atidžiai tyrinėjo lietuvių liaudies meną .. . Daugelį (liaudies siuvinių bei audinių) raštų jis panaudojo savo grafikos darbams. Dar anksčiau jis ėmė tyrinėti liaudies dainas ... Jo nepaprastas savaimingumas viso dabarties meno atžvilgiu verčia manyti, jog jis iš tikrųjų (yra) neišeikvotų savo tautos pajėgų vaisius . . . Kai aš galvoju apie jį, kaip apie lietuvį, viena mintis giliai jaudina mane: juk ši tauta visiškai nepergyveno viduramžių, gal būt, ji dar didesniam laipsnyje, negu mes rusai, prinešė ligi XX amžiaus į mistinį gyvenimą tas milžiniškas arijų jėgas, kurias taip puikiai paskleidė viduriniais amžiais mūsų broliai Vakaruose ... Ir tada Čiurlionis darosi kažkaip nesuprantamas ir keistai didis" (Apollon, 1913, Nr. 3, vertė P. Gaučys — Židinys, 1930, Nr. 1, 19-20).

Galutinė Čiurlionio originalumo versmių suvestinė būtų tokia. Jis buvo naujoviškas, kaip prof. Hanfmann pasakytų, revoliucionieriškas, bet toli gražu ne ta prasme, kaip galvoja vakariečiai meno istorikai. Jis nesivaikė formalistinio išmislingumo, nors, aplankęs 14 galerijų Vakaruose, turėjo progos pamatyti, kaip laužomos senosios meno formos arba, jo žodžiais, kaip daužomi senieji meno rūmai. Jį daugiau domino didieji klasikai. Jis susirado savas formas išreikšti tai pasaulėjautai, kuri būdinga jo genčiai, jo žemėje, jo gamtoje. Jis prabilo pasauliui grynai savu būdu, savais žodžiais, ir jo originalumas, sakyčiau, slypi jo liaudiškame pergyvenime, perkeltame į aukštąją meno kalbą.

Paskaita, skaityta Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštame Čiurlionio minėjime Kennebunkporte š.m. liepos 12 ir mokytojų savaitėj Dainavoj rugpiūčio 19.