JAUNIEJI REVOLIUCIONIERIAI AMERIKOS UNIVERSITETUOSE Spausdinti
Parašė LINAS KOJELIS   
Šeštos šio šimtmečio dekados masiniai studentų sąjūdžiai, nukreipti prieš Amerikos dalyvavimą Vietnamo kare, atėjo ir praėjo, tačiau ne be pėdsakų: jie atgaivino kairiuosius radikalus, kurie prieš tai universitetuose organizuotai beveik nesireiškė. Dabar marksistų organizacijos dygo kaip grybai po lietaus. Visos jos savo iečių smaigalius nukreipę prieš kapitalistinį "establišmentą", tačiau, kas labai įdomu ir sunkiai įtikėtina, nemažesniu entuziazmu tais smaigaliais apsi-braižo ir savo tarpe.

Socialistai pešasi su komunistais
Kartą aš paklausiau "Revoliucinio komunistų jaunimo" (Revolutionary Communist Youth) draugijos narį, ar toks apsibraižymas nekenkiąs bendram radikalinės kairės reikalui. Jis atsakė negalįs suprasti, kodėl kitos grupės savo tarpe pešasi, tačiau pats papasakojo nemalonią savo organizacijos patirtį su "Socialistų darbininkų partija,' (Socialist Worker's Party). 1963 metais, pasakojo jis, "Socialistų darbininkų partija" suorganizavo vieną iš pirmųjų prieš dalyvavimą Vietnamo kare sąjūdį, pavadintą "National Peace Action Coalition". Koalicijos suvažiavimas vyko Hunter kolegijoje New Yorke. Pagrindiniu kalbėtoju socialistai pakvietė demokratų senatorių Vance Hartke. Komunistiniam jaunimui klasių kovoje liberalų kapitalistų talka nepriimtina, todėl tam pasirinkimui nepritarė ir specialia rezoliucija net pasmerkė. "Socialistų darbininkų partija" į protestą dėmesio nekreipė, ir tai įsiutino komunistus. Hartkei konvencijoje pradėjus kalbėti, "Revoliucinio komunistų jaunimo" nariai sutartinai šūkavo prieš kapitalizmą, ir senatoriaus kalba buvo nutraukta. Socialistai, aišku, netylėjo. Besipešant, vienas "Revoliucinio komunistų jaunimo" narys buvęs išmestas pro langą. Taip ir iki Šiol draugiški santykiai tarp tų grupių nesą atstatyti.

Kalifornijos universitete Los Angelėse (UCLA), be minėtų grupių, veikia daugybė kitų komunistinių organizacijų. Praeityje, kaip jau minėta, čia buvo susitelkę stiprios prieš dalyvavimą kare nukreiptos jėgos, 1972 m. šie sąjūdžiai sutartinai dirbo (o dabar vieni kitus už tai kaltina) senatoriui George McGovern į prezidentus išrinkti, o šiuo metu jų domesys sutelktas į žemės ūkio darbininkų suorganizavimą, moterų išlaisvinimą, marijuanos legalizavimą ir kitus tikslus.

Politinė studentų prekyvietė
Yra daug veiksnių, kurie palaiko UCLA studentų politinį aktyvumą, bet vienu iš pagrindinių reikia laikyti Pietinės Kalifornijos klimatines sąlygas. Veik ištisus metus politikuoją studentai čia gali reikštis (ir susilaukti didesnio ar mažesnio dėmesio) lauke, ant universiteto pievų, po medžiais arba prie judraus ir visiems studentams gerai žinomo "Bruin Walk" tako. išsitiesusio tarp studentų atstovybės patalpų ir universiteto knygyno. Šiuo plačiu taku kaip skruzdėlė s abiem kryptim nuolat juda masės studentų.

Anksti rytą ir vėlai vakare čia gan ramu, bet dienos metu klega "Bruin Walk", lyg Baranausko Anykščių šilelis, tik kitokiais balsais. Takas tampa universiteto studentų politinės ir komercinės veiklos centru. Čia perkamos ir parduodamos prekės ir idėjos. Plataus, išcementuoto tako abiem pusėm išdėstyti stalai, kioskai ir mažos palapinės (sako, taip būdavo Lietuvoje per atlaidus) su odos, sidabro ir medžio išdirbiniais, paveikslais, o labiausiai — propagandine literatūra. Praeiviams į rankas brukami lapeliai, reklamuoją "rock and roll" koncertą, homoseksualų susirinkimą, kandidatą į valstybės gubernatorius.

Nesunku įspėti, kad daugumas politinių stalų tarnauja įvairiems kairiųjų grupių tikslams. Vieni remia žemės ūkio darbininkus, vynuogių boikotą, "trečiąjį pasaulį", platinamos peticijos prieš "policijos brutalumą", už marijuanos legalizavimą, dalijami lapeliai prieš Pietų Vietnamo diktatūrą, už moterų išlaisvinimą ir 1.1. Visi veikia vis kokių nors organizacijų vardu. Savaitėms ir mėnesiams bėgant, vienos grupės išnyksta, kitos atsiranda. Ilgesnį laiką išlieka tik tos grupės, kurios turi tolimų distancijų tikslus ir istoriškai įsitvirtinusias ideologijas. Pastarųjų grupių tarpe yra ir studentai revoliucionieriai.

Kiek galima sudaryti kombinacijų iš žodžių "socialist", "worker", "labor", "revoliutionary" ir "people . tiek, galima sakyti, Kalifornijos universitete esama komunistinių ar prokomunistinių jaunimo organizacijų. Pasitikrinęs universiteto raštinės atitinkamame skyriuje, užtikau įregistruotas tokias 8 grupes. Bet nereikia daug pastangų (užtenka tik praeiti "Bruin Walk" taku), kad užtiktum maždaug dar tiek pat ar daugiau neregistruotų.

Šių grupių nariai yra gerai ištreniruoti ir su pasiaukojimu dirba Markso - Lenino idėjoms realizuoti tikrovėje. Jie balsingai reiškia savo įsitikinimus ir narsiai trankosi batų kulnimis į cementą, tik jiems trūksta jėgos, nes apverktinai yra negausūs. Kaip iš tiesioginių su jais kontaktų patyriau, šių grupių narių skaičius svyruoja tarp 2 ir 12, bet daugiausia po savo idėjų vėliavomis susitelkę būreliais po 5- 6. Kaip žmonės, jie neišsiskiria iš UCLA studentų margumyno, bet juos išskiria jų idėjos ir kaip studentus, ir kaip Amerikos visuomenės narius.

Kelias į komunizmą
Laukdamas sutarto pasimatymo, aš sėdėjau ant universiteto bibliotekos laiptų. Joan Dusa artėjo nuo Royce Hali pastato pusės. Buvo devinta valanda ryto, ir stebėjausi, kad mudu abu atvykome sutartu laiku. Jos paprasta, nestilinga suknelė plakėsi apie kelius, jai skubiai žingsniuojant taku ir tempiant išsipūtusį krepšį. Stambūs akiniai teikė jai komiško "genijaus" išvaizdą, ir tą įspūdį dar stiprino konservatyvi "bun" plaukų šukuosena. Susitikę pasikeitėme sveikinimais, atsisėdome saulėje ant suolelio, ir Joana papasakojo man, kaip ji atsiradusi "Jaunųjų darbininkų išlaisvinimo lygoje" (Young Workers, Liberation League), kuri yra Guss Hali vadovaujamos JAV Komunistų partijos jaunimo sekcija.
Jos kelias į komunizmą skirtingas nuo daugelio kitų studentų. Kiek patyriau, dauguma studentų su komunistinėmis grupėmis suartėja per įvairius visuomenėje išpopuliarintus sąjūdžius, kaip "prieš karą", "už moterų išlaisvinimą" ir kt. Joana atsirado atsitiktinai. Kaip ji pasakojo, Pittsburgho universitete studijavusi humanitarinius mokslus ir atsitiktinai apsigyvenusi virš komunistų susirinkimų salės. Iš smalsumo pati pradėjusi lankyti tuos susirinkimus. Kartą išgirdusi kalbant komunistų veikėją Charlene Mitchel ir susižavėjusi komunistinėmis idėjomis. Pradėjusi dirbti "kalinių koalicijos komitete". Partijos konvencijoje 1972 m. galutinai subrendusi komunizmui ir tais pat metais įstojusi į partiją. Atvykusi į UCLA, suorganizavusi "Jaunųjų darbininkų išlaisvinimo lygą".

Kiek pasikalbėjus, aš supratau, kad jos "inteligen-tinė išvaizda" nebuvo paviršutiniška. Ji buvo labai išsilavinusi istorinėje dialektikoje ir kitose marksizmo-leninizmo dogmose. Tiesiog stebėjausi, girdėdamas ją diskutuojant pačią su savimi apie istorinius civilizacijos fenomenus ir marksistinius apmatus ataudžiant savom interpretacijom. Ji susiraukė, kai Royce Hali varpas suskambėjo, tarsi būtų sumaišęs jos minčių rikiuotę. Bandžiau išgauti jos asmeniškos ateities planus, bet sunkiai sekėsi. Asmenišką ateitį ir planus vis sąlygojo ideologiniais tikslais.

Joan Dusa pokalbyje teigė, kad jos grupė savo veikloje sutinkanti didesnių sunkumų negu kitos kairiųjų organizacijos, nes Komunistų partija nesirūpinanti savo jaunimo sekcija. "Lyga" buvusi suorganizuota rusų komunistinio jaunimo, "Komsomolo", pavyzdžiu. Bet partijos generalinis sekretorius Earl Browder 1940 m. ją išformavęs. Jos nuomone, Brovvder nebuvęs geras komunistas. Jis apie save sukūręs asmeninį kultą, kaip Stalinas Sovietų Sąjungoje, ir dėl to partijoje kilę žymių nesutarimų. Penktoje ir šeštoje šio šimtmečio dekadose komunistinis jaunimas snaudęs ir tik 1970 sausio mėnesį atgavęs kovingas formas.
Įsiterpiau su klausimu, kodėl partijos vadai ignoruoja studentų veiklą. "Gal jie nesupranta jūsų darbo reikšmės?" — iškėliau abejojimą. Joana iš dalies man pritarė, tačiau, kaip ištikima partietė, tuoj pat pradėjo ginti jų nusistatymą: "Studentai didele dalimi — tai privilegijuoti parazitai", ji kalbėjo. "Mes esame iškelti į gyvenimo paviršių, o bendram reikalui nieko neduodame".

Priminęs, kad universitete veikia daug marksistinių grupių, paklausiau, kuo nuo kitų skiriasi jos "Lyga". Ji atsakė, kad kitos grupės siekia perauklėti visuomenę spaudos pagalba, o "Lyga" reiškiasi konkrečiu darbu masėse. Pagrindinis šiuo metu "Lygos" tikslas — tai petys į petį kovoti darbininkų eilėse prieš kapitalizmą. Kai kurios kitos grupės esančios trockistinės. Tai marksistai romantikai. Jie bendraują su liberalais kapitalistais. "Kokia būtų kita alternatyva, atmetus 'romantizmą'", paklausiau, "Stalinas?" "Stalinas buvo Ehr-lichmano tipo žmogus, perdaug dogmatiškas", atsakė ji ir tuoj pradėjo savo atsakymą argumentuoti, pereidama į Stalino apologetiką. Bet man neatleidžiant dėl Stalino poveikio komunizmo judėjimui, ji paaiškino: "Tam tikram laikotarpiui reikalingas kietas žmogus, bet, po velnių, mes dėl Stalino iki šiol kenčiame".

"Revoliucija ateis savaime"
"Socialistų darbininkų partijos" (Socialist Workers' Party) jaunimo sekcija universitete veikia "Jaunųjų socialistų susivienijimo" (Young Socialist Alliance) vardu. Prie "Bruin YValk" tako jie turi nuolatinį stalą. Kai priėjau, Mike McGravv, 21 m. ekonomikos studentas, ant stalo dėstė savo literatūrą. Pradėjome pokalbį.

Jis gimęs ir augęs Pietinės Kalifornijos konservatyviame Orange apskrityje. Kilęs iš nuosaikiai konservatyvios, politika nesidominčios šeimos. Pas "Jaunuosius socialistus" atėjęs, kaip ir daugelis kitų revoliucionierių studentų, per prieš karą nukreiptą judėjimą. Jis tą sąjūdį pradėjęs suprasti platesne prasme, nes tarp karo, rasizmo, lyčių nelygybės, diskriminacijos ėmęs įžiūrėti giminystę. Esąs įsitikinęs, kad visos tos blogybės kylančios iš vieno ir to paties šaltinio — kapitalistinės sistemos. Jį labai paveikusios Linda Janess prakalbos. (Linda Janess 1972 m. buvo "Socialistų darbininkų partijos" kandidatė į prezidentus. Tarp kairiųjų grupių garsėjo savo revoliucinėmis kalbomis, o visame krašte tuo, kad savo propagandinę literatūrą pajūryje platino vaikščiodama nuoga).

Mike, konservatyviai apsirengęs ir apsikirpęs plaukus, savo mintis dėstė labai rimtai. Tik to iškalbingumo trūko jo gestikuliacijose. Gausiais mostais paremdamas savo žodinius argumentus, jis aiškino, kad Amerikos kairieji esą susiskaldę. Meksikiečiai, negrai, moterys ir homoseksualai už savo teises kovoja atskirai. Pradžioje gal taip ir reikia. Bet ilgainiui jie pradėsią suprasti, kad ne atskiri individai ar socialinio gyvenimo sektoriai toms grupėms neša priespaudą, bet Amerikos kapitalistinė sistema, kaip tokia. Ją reikia sunaikinti. Kai ta tiesa bus pilnai išaiškėjusi, visos tos grupės sieks vieningos vadovybės. "Jaunieji socialistai" ir bandą tas atskirai už savo teises kovojančias grupes suvesti po viena vėliava. Jie pradžioje paprastais nariais įeiną į tuos sąjūdžius ir palengva perimą vadovybę. "Revoliucija ateis savaime", tvirtino jis, "mes tik jai duosime vadus".

"Jaunųjų socialistų susivienijimas" universitete turįs šešis narius ir tiek pat ištikimų rėmėjų. Šiuo metu susikoncentravęs į du pagrindinius tikslus:

a. Laimėti arabų studentų pasitikėjimą ir įgyti
jų tarpe įtakos. Todėl "Susivienijimas" nuoširdžiai dir-
bąs, įsijungęs į "Vidurinių Rytų solidarumo komitetą"
ir
b. Organizuoti žemės ūkio darbininkus. Mike tvir-
tino, kad "Socialistų darbininkų partija" su savo jau-
nimo sekcija kelerius metus besitęsiančiuose Kalifor-
nijos "United Farm Workers" unijos organizuojamuose
streikuose ir boikotuose esą pasiekę vadovaujančių
pozicijų, nors ir nepritaria tos unijos organizatoriui ir
vadui kapitalistui Chavez.

"Susivienijimas" esąs trockistinė organizacija. Revoliucinę dvasią jie brandiną kitais metodais, negu kitos marksistinės grupės. Kiti neišnaudoja jau. susiorganizavusių mažumų, bet visus darbininkus traktuoją lygiai, lyg pilką masę. Amerikos "Komunistų partija" ir kiti marksistai perdaug bendradarbiaują su liberalais kapitalistais. Kai aš jam pasakiau, kad Joan Dusa lygiai tuo pačiu kaltina jo ir kitas grupes, Mike nusijuokė, teigdamas, kad tai esą gera jų laikraščiams propagandinė medžiaga. Aplamai kitų marksistinių grupių atžvilgiu jis nebuvo priešiškai nusiteikęs ir tik paprastai konstatavo, kad jos klystančios. "Bet mes jas paveiksime, ir jos prisijungs prie mūsų".

Mike McGravv tiki, kad Amerikoje įvyksianti revoliucija. Tam tikslui jis investuojąs savo darbą ir finansus.

Labiausiai revoliucinė grupė Labiausiai revoliuciškai nusiteikusi universitete grupė yra "Revoliucinis komunistų jaunimas" (Revo-lutionary Communist Youth), "Spartistų lygos" (Spar-ticist League) jaunimo sekcija. Jų galvojimu, vienintelę pasaulio istorijoje tikrą proletarų revoliuciją įvykdę bolševikai Rusijoje 1917 m.
Ši grupė yra trockistų organizacija, o trockizmas, anot stud. Richard Shortall, esąs tikrasis šių dienų marksizmas.

Kai aš priartėjau, Richardas ant savo stalo dėstė revoliucinę literatūrą. Aš anksčiau daugel kartų buvau jį matęs žygiuojantį universiteto rajone, ir savo ilgame palte jis man visada primindavo fotografijose matytą Leniną Rusijos revoliucijos metu. Jaunasis revoliucionierius, tarsi užuosdamas aplink save nedraugiškus kvapus, pokalbyje buvo rūškanas ir aitrus.

Savo grupei aptarti jis išvystė aštrų puolimą prieš kitas komunistines jaunimo grupes. Anksčiau minėtą "Jaunųjų darbininkų išlaisvinimo lygą" jis pavadino "stalinistinė grupe", savo veiklos kelius paženklinusią išdavimais ir kolaboravimu su liberalais kapitalistais. Ta ir visos kitos Amerikoje veikiančios marksistinės grupės nukrypusios nuo Markso ir galinčios dirbančiąja klasę nuvesti ne į sėkmingą revoliuciją, bet į pralaimėjimą.

"Progresyvinė darbo partija", anot jo, — tai mao-istų atplaiša. Jos vadovybėje lizdą susisukę SDS (Stu-dents for Democratic Society) nariai, kurie kolaboravę su McGovern. "Jų laikraštis reikalauja proletariato diktatūros, o jų vadai padlaižiauja demokratams".

Nors Shortall kažkur skubėjo, bet dar surado laiko "pagarbinti" mūsų jau sutiktą "Jaunųjų socialistų susivienijimą". Tai buvusi trockistų grupė, stovėjusi gerame kelyje, bet staiga pasukusi dešinėn ir tapusi visai "reformistinė".

Kalbėdamas apie būsimą Amerikoje revoliucija. Shortall buvo rimtas, net rūstus.
Mano pokalbio dalyvį prie stalelio pakeitė Suzanne Wanaka, 18 m. istorijos studentė. Tamsi veido spalva, juodi plaukai ir veido bruožai rodė ją esant indėnų kilmės. Į politinę akciją įsitraukusi per "Amerikos indėnų sąjūdį", žemės ūkio darbininkų uniją ir ekologinę veiklą. Vos prasidėjus mūsų pokalbiui, atėjęs jos draugas įsakė politines prekes perkelti į Ackerman salę, kur prasidedąs antirasistinis seminaras ('teach-in' Aš pagelbėjau Suzannei sudėti literatūrą į dėžes ir pernešti ją į naują vietą. Kitų revoliucionierių stalai čia jau buvo ištiesti. Galėjo būti jų bent keliolika. Skubiai pasiruošėme ir mes. Kalbėtojams pradėjus anti-rasistinę indoktrinaciją, mes tęsėme pokalbį su Suzanne. Savo grupės pristatymą ji irgi pradėjo kitų kritika. "Jaunųjų socialistų susivienijimas" remias žemės ūkio darbininkus, o tai esąs nusilenkimas biurokratams. Gi "Revoliucinis komunistų jaunimas" siekiąs suorganizuoti į tvirtą branduolį toliausiai pažengusį revoliucinį elementą. Tas elementas randamas darbininkų unijose ir universitetuose. Organizuodami darbininkus, jie sukursią revoliucijos tikslui paveikią masinę bazę. Suzanne tvirtino, kad "Spartistų lyga" su savo jaunimo sekcija infiltravusi daugelį darbininkų unijų, bet detaliau to reikalo nedėstė "saugumo sumetimais".

Mums bekalbant, prie stalelio priėjo Bob Larkin. 22 m. šios grupės narys, nestudentas. Ši grupė iš viso UCLA teturinti tik du narius. Bob paprašė mane nueiti prie "Progresyvinės darbo partijos" stalo ir nupirkti jų laikraštį. Jis bandęs pats, bet negavęs, nes buvęs atpažintas kaip nedraugiškos grupės narys Al paėmiau jo dešimtuką ir nuėjau. Ten mane stipriai apklausinėjo, ar kartais nepriklausąs "Revoliuciniam komunistų jaunimui". Nemeluodamas tai paneigiau ir laikraštį gavau.

Sugrįžęs vedžiau pasikalbėjimą su Bob Larkin. Jo melodingame balse aš atpažinau lengvą akcentą. Apie būsimą revoliuciją jis kalbėjo su dideliu įsitikinimu ir taip pat kietai kritikavo kitas marksistines grupes Norint tapti "Revoliucinio komunistų jaunimo nariu", reikią pilnai pritarti jų programai ir pasiduoti jų drausmei. Kandidatas taip pat turi būti stipriai susipažinęs su marksizmo-leninizmo teorija ir turėti moralinį įsipareigojimą bei valią pakeisti pasaulį.

Kėliau jam abejones dėl antros revoliucijos Amerikoje galimybių. Tokiai revoliucijai, apie kurią jis sva-jojąs, nėra sąlygų ir nematyti ženklų, kad tokios sąlygos susidarytų. Ar tai nesanti jaunųjų revoliucionierių tuščia svajonė? Bet Bobo įsitikinimų nepajudinau nė per plauką. Jis pramatąs labai įspūdingą Amerikos ateitį: įvyksianti revoliucija, o jei ne, tai kilsiąs pasaulinis karas, kuris sugriausiąs visą civilizaciją arba net sunaikinsiąs gyvybę. Jis dieną ir naktį dirbąs revoliucijai. Jo darbas jam teikiąs malonumo. "Narys, kurs nesidžiaugia tokiu darbu, pas mus neištveria ilgiau kaip penkerius metus".

Turėjau kontaktų su kai kuriomis kitomis revoliucijos Amerikoje siekiančiomis studentų grupėmis, kaip "Revoliucine studentų brigada" (Revolutionary Student Brigade), "Spartako jaunimo lyga" (Spartacus Youth League), "Komitetu prieš rasizmą" (Committee Against Racism) ir kitomis ir visose jose sutikau tas pačias nuotaikas. Visų tų grupių nariai save laiko tikraisiais marksistais, kritikuoja kitas marksistines grupes ir pranašauja būsimą Amerikoje revoliuciją. Nors 30,000 studentų universitete organizuotų marksistų nėra nė šimtinės, bet fanatiškas pasiaukojimas revoliucijos reikalui leidžia jiems svajoti apie dienas, kada Amerikoje galės vieni kitus vadinti "draugais".

Revoliucijas XIX a. Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje nuolat ir nuolat pranašaudavo Marksas ir Engelsas. Tomis pranašystėmis jaunieji mūsų dienų revoliucionieriai ir yra labiausiai panašūs į komunizmo kūrėjus. Bet Markso - Engelso pranašystės neišsipildė. Laisvose, progresyviose bendruomenėse komunizmo bacilos nesiveisia. Komunizmui pasisekė įsigalėti atsilikusiame agrariniame krašte — Rusijoje. Tarsi jausdami savo bejėgiškumą, marksistai Amerikos universitetuose pešasi savo tarpe ir kovoja dėl vadovaujančių pozicijų. Bet vienų kitais nepasitikėjimas ir savitarpinė kova yra ženklai, pranašaują ne revoliuciją, o revoliucionierių asmeniškų svajonių sudužimą. Eidamos prieš savo mokytojo Markso pagrindinius principus, marksistinės grupės kapitalistinėje ideologijų prekyvietėje siūlo savo prekes varžybinėmis kainomis. Vieniems pasiseks jų kiek parduoti, kitiems — ne. Tačiau gautas pelnas, manau, bus paskirstytas ne pagal jų reikalus, bet pagal sugebėjimus.

Kalnų viršūnės Pamire, Sacharino kalnagūry, pavadintos Čiurliono — dešinėje (5794 m aukščio) ir Donelaičio — kairėje (5837 m aukščio) vardais. Šiais vardais juos pavadino lietuviai alpinistai, kurie pirmieji į šiuos kalnus įkopė 1964 m.