FENOMENOLOGIJOS |VADAS Spausdinti
Parašė K. Skrupskelis   
DAVIS STEWARD and ALGIS MICKŪNAS: Exploring Phenomenology. American Library Association, Chicago, 1974. 165 psl., kaina nenurodoma.
Filosofijos populiarizatoriai iš savo kolegų dažniausiai tesusilaukia pašaipos. Tai salono filosofų, tai laikraštininkų bei pamokslininkų darbas! Tikri filosofai — ne maištininkai. Sunku iš tiesų filosofo savitą kalbą, jo šimtus kartų pergalvotas mintis pakeisti dienos žodžiais, kad nesikirstų su kavos puoduku ir minkštu foteliu, ir tai padaryti nepraradus minties tikslumo, visų tik turtingam protui regimų atspalvių. Naujame drabužyje ir giliausia tiesa atrodo skurdi ir nuvalkiota. Tačiau populiariza-torių darbas yra būtinas, nes tik jo dėka filosofų mintys gali rasti kelią į pasaulį, jį veikti ir su laiku grįžti pas tą patį filosofą, dažnai gilesnės, šviežius klausimus keliančios. Ryšys su pasauliu, betarpiškai neįmanomas, pačiai filosofijai yra būtinas. Argi negalėtumėm scholastikos apibūdinti sakydami, kad tai filosofija, kurios niekas ne-populiarizuoja, kurios negalima po-puliarizuoti ir kuri iš tikrųjų to nėra verta?

Šio nedėkingo darbo ėmėsi Da-vid Stevvard ir Algis Mickūnas veikale Exploring Phenomenology, pasirinkdami vieną iš populiaresnių filosofinių srovių, kuri tačiau yra labai sunkiai populiarinama. Bent iš Šalies žiūrint, fenomenologija ypač pasižymi barbarišku žargonu, sujaukta gramatika, brūkšniais sujungtomis žodžių virtinėmis ir tik specialistus dominančiais klausimais. Net ir kovų su Kantu ir Hegeliu veteranai dažnai su šiurpu varto fenomenologų raštus. Aišku, labai plačiai suprasta, ir ši srovė turi paprasčiau rašiusiųjų — Sartre, Camus juk tarp kitko yra ir romanistai. Bet niekas nepasakys, kad koks Husselio ar Hei-deggerio veikalas tinka ramiam vakarui, su vyno stiklu ir muzika.

Autoriai ryžosi parengti paprastam skaitytojui prieinamą įvadą. Pirmoji dalis skirta femonenologi-jos užuomazgai, Husselio išvystytam fenomenologiniam metodui. Čia nurodomi pagrindiniai, beveik visiems fenomenologams bendri klausimai, o toliau nagrinėjamas pats metodas, metodas, kuris visą šį judėjimą ir ženklina. Antroje dalyje sekame tolimesnį fenomenologijos išsivystymą, jos egzistencialistinę pakraipą, fenomenologinius bandymus spręsti tradicines filosofijos problemas bei duoti kitų mokslų interpretacijas. Paskutiniame skyrelyje nurodyti dabartiniai fenomenologijos uždaviniai. Knyga pasižymi labai plačia bibliografija: suregistruota virš keturių šimtų veikalų. Autoriai pažada vengti žargono, o ten, kur nebegalima specialių terminų išvengti, žada duoti aiškius aptarimus.

Kiek gerai šis populiarizacijos darbas atliktas, negaliu spręsti. Per daug pats esu tokio įvado reikalingas. Taip pat nieko negaliu sakyti apie bibliografijas. Per menkai orientuojuosi literatūroje, kad galėčiau spręsti, ar bibliografijos pakankamai pilnos ir ar atranka gera. Veikalo vertinti negaliu ir turiu pasitenkinti vien užregistravimu fakto, kad tokia knyga yra, kad gražiai atspausdinta, ir ne per brangi, nes minkštais viršeliais. Besidomintys šių laikų filosofinėmis srovėmis lietuviai tokiu būdu turi progą kelis centus pasiųsti ir į lietuvio kišenę.

Tačiau visai be kritiško žodžio knygą praleisti būtų nedraugiška. Norėčiau trumpai sustoti ties autorių bandymais fenomenologiją sieti su kitomis filosofinėmis srovėmis. Aišku, kad tokios apimties veikale filosofijos istorijai daug vietos skirti negalima. Iš kitos pusės taip pat aišku, kad visai be jos apsieiti irgi negalima. Fenomenologija negimė tuštumoje, bet atsirado kitų srovių, filosofinių ir nefilosofinių, poveikyje. Autoriai tai gerai suprato ir atsiradusias spragas mėgino užkimšti trumpais kitų filosofų apibūdinimais. Tokie prisiminimai nebūtinai turėtų būt buvę ilgesni, bet tikrai jie turėjo būt buvę ir tikslesni, ir turiningesni. Keli pavyzdžiai.

Pačioje pradžioje (p. 4) teigiama, kad su Descarto dualizmu prasidėjo tendencija palikti sąmonę, nekreipti dėmesio į patį pažinimo procesą ir pilnai atsiduoti pažinimo objektui, daiktui. Autoriai teigia, kad XIX a. gale ši tendencija jau buvo visur įsigalėjusi ir subjektyvusis patirties momentas visai pamirštas. Ar tai tiesa? Kur padėsime James, Royce, Dewey Amerikoje? Kur angliškasis idealizmas? Kur Poincarė ir visas "subjektyvumo" pėdsakų ieškojimas pačiuose griežčiausiuose moksluose? Mūsų laikų pozityvumas atsirado vėliau, jau mūsų šimtmečio pradžioje, kaip reakcija prieš dominuojantį idealizmą. O šis kantiškai išauklėtas idealizmas kaip tik ir kreipė dėmesį į sąmonę.

Vėliau sakoma, Kad Husselis nugali fenomeno ir daikto savyje išskyrimą, su kuriuo taip vargo Kantas ("so troubling to Kant" [p. 49]). Tačiau vargo ne pats Kantas. Jam tai buvo jo didysis atradimas, su kuriuo jis vienu ir tuo pačiu metu filosofiją sumokslina, užkerta kelią religijos ir moralės priešams ir apgina Nevvtono fiziką nuo Hume'o kritikos. Iš tiesų, dėl to išskyrimo vargo Kanto sekėjai, bet, paties Kanto nuomone, tik todėl, kad jie nesuprato kritinės filosofijos tikslų. Dar sustojant prie to paties Kanto, ką eiliniam skaitytojui pasako teigimas, kad Kantas bandė atrasti naują empirizmo ir racionalizmo sintezę? (p. 16). Sutinku, kad rašant filosofijos istoriją tokia sutraukta formulė gal ir nurodo kai kuriuos Kanto šaltinius ir tų šaltinių dvilypumą. Bet ką tai pasako eiliniam skaitytojui, kuris net nežino, apie kokį empi-rizmą čia kalbama.

Taip. pat norėtųsi geru žodžiu užstoti Hėgelį. Prisiminta, net du kart (pp. 6, 16), kad ir Hėgelis dažnai vartojo fenomenologijos žodį. Ir abu kartus autoriai skuba užtikrinti, kad Hėgelio vartosena labai skiriasi nuo Husselio, lyg tai pastarojo vertė kristų, jei atsirastų nors krislelis panašumo su Hegeliu.

Tačiau baimindamiesi Hėgelio autoriai nepastebėjo, kad savo bendram fenomenologijos apibūdinimui parinko tris Hegeliui labai artimas temas. Pagal autorius, fenomenologija siekia filosofijos be prielaidų (p. 6), bet to siekė ir Hėgelis. Juk jisai pašiepė Kantą, kad šis siūlo pirma išmokti plaukti ir tik tada lįsti į vandenį. Hėgelio Fenomenologija kaip tik ir buvo tam klausimui skirta, kaip galima pradėt filosofuoti nepadarius jokių prielaidų. Antra, fenomenologijoje pabrėžiamas sąmonės tikslingumas, bet juk tai yra bendra žymė visos pokantinės filosofijos, tuo pačiu ir Hėgelio. Trečia, fenomeno-logai atmeta "subjekto-objekto" išskyrimą. Bet čia vėl po kojom maišosi Hėgelis. Tik šis šį išskyrimą atmetė ne dogmatiškai, bet bandydamas įrodyti, kaip jis pats sugriūna žmogaus vispusiškame kontakte su pasauliu.

Baigdamas vėl turiu priminti, kad šioje recenzijoje pagrindinai veikalo vertinti negaliu. Tad recenzija partizaniška. Užkabinau vieną kitą po ranka pakliuvusią auką, nes negalėjau prieiti prie veikalo pagrindų.
K. Skrupskelis