Parašė LEONARDAS ŽITKEVIČIUS
|
PRASMĖ, KURIOS NESUPRANTU
Be jokio rūpesčio prasmingo Klausiausi tilstančios giesmės. Nūnai prasmė į širdį sminga, Ir nežinau aš jos prasmės,
Prasmingai smigdamas į žemę, Kurioj bežemis aš esu, Iš kur mane taip skaudžiai tremia Aidai nutilusių balsų.
VAIDUOKLIS MINKŠTAM PATALE
Aš atsivežiau kaimo vaiduoklį Į šį didelį miestą. Aš vaiduoklį ištraukiau iš jaujos Į šviesų pasaulį,
Kad valgytų skanų pyragą Ir gailėtųs ragaišio Kad miegotų minkštam patale, O sapne jau vaidentųs klojimas.
Aš vaiduoklį nukėliau Nuo aukšto dangaus Į žemę, kurioj astronautai Gesina žvaigždes.
IŠKELIAVIMO DULKĖS
Pučia vėjas nuo tėviškės vartų, Idant širdį privertų Prie lelijų bei dilgių dulkėtų. Pučia vėjas, kad kelias dulkėtų.
DAINA APIE EMIGRANTĄ
Emigrantui kepurė netinka prie veido. Nepažįsta jis erdvės nei laiko. Į platų pasaulį jį Dievas išleido Ir neleidžia keliauti ir laiko
Prie tų durų, kurių jau nė slenksčio nėr likę. Liko tik uosiai, dar vis nepalūžę. Ten pempės vis klykia ir klykia. Ten girios ūžia ir ūžia.
ESU ORUS IR PADORUS
Kaip Ciceronas gražiai pozuoju: Vaizduoju aš oratorių. Frizuotom frazėm save frizuoju Ir blogo žodžio netariu.
Tiktai absurdas tas nefrizuotas Po kojų viską pamina. Jis į Parnasą joja ant šluotos Su manimi pro kaminą.
Geriu aš alų racionalų. Randu absurdui raciją. Iš nudėvėto darau banalų, Kad būt ori oracija.
NUO GRAIKŲ LIG ŠIŲ LAIKŲ
Prologas
Aš norėjau prikelti mūzą bent vieną Iš visų devynių. Bet pakilo jos visos ir laužias per sieną. Apsiginti nuo jų neturiu šovinių. Neturiu nė politinės galios: Negi rėksiu, kad jos liberalios!
Mūzų muzika
Euterpė iš lyrikos išmeta lyrą Ir akmenį širdžiai sutriuškinti rita. Iš tų šukių visų, kur istorijon byra, Klija suklijuoja istoriją kitą; Ir mane, kaip tą šukę, ji laiko Priklijuotą prie laiko.
Erata (nekalta, Tartum pieno puta) Į erotiką seksą įmaišo. Į Uraniją veltui žiūriu: Nematau danguje žiburių, Nes išlįsti nemoku iš maišo. Įmaišytas komedijon Talijos pokštų, Nuo tų pokštų aš tragiškai trokštu.
Melpomenė kardu, kaip andai, nebemoja, Tik prispaudžia mane savo koja: — Įsisąmonink žemės rutiną Ir daugiau nežiūrėk į Sietyną. Būk pirkliu, o nebūk poetu! — Ir prispaudžia batu.
Iš to maišo vogčiom išsirangęs, Bijau net pažvelgt į padanges. Bet matau, kad ir žemėje rojus, Mano draugui Ivanui plačiai išsižiojus. Kukurūzų prisėta visur ligi valiai. Visur balalaikos, visur festivaliai. Apolonas ant kelmo rūko taboką, O kelmynėj kazoką Terpsichora šoka.
Polihimnija himną prakilnų užgieda (Net ir man, užkietėjėliui, ašaros rieda). Skelbia viltį sušilti tautų glėbyje. Jungiuos ir aš pats į tą glėbį su ja Ir Jungtinių Tautų jubiliejų Aš rusiška vodka aplieju.
Tuojau Kaliopė įkimba į temą: Ji politikų garbei kuria poemą Apie garsą bei narsą šio meto vandalų Ir jų tikslą didžiai idealų, Kuriam aš lenkiuos, nes bijausi. Kad nesmogtų koks tipas į ausi.
Epilogas
Aš norėjau prikelti mūzą bent vieną Iš visų devynių. Bet pakilo jos visos ir laužias per sieną. Negi siųsiu visas po velnių! Tik sakau: Tegu traukia jus plyniosl Eikit gulti, visos devynios!
POETAS LEONARDAS ŽITKEVIČIUS š. m. lapkričio 6 sulaukė 60 metų amžiaus. Jaunimui jis išleido šešis rinkinius (1935 - 1953). Lyrinių ironijų rinkinys — "Daiktai ir nuorūkos" (1954). Humoristinės bei satyrinės poezijos rinkiniai: "Šiltai ir vilkai" (1950), "Vizijos prie televizijos" (1957).
|