Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MONOGRAFIJA APIE PROF. S. KOLUPAILĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonas Bajorūnas   
Akademinės Skautijos Leidykla išleido Jurgio Gimbuto ir Juozo V. Danio parengtą monografiją Steponas Kolupaila (Chicago 1974. 464 psl., 12 dol.).

Leidėjai knygos apie S. Kolupailą paskirtį įžangoje taip nusako: "Šis milžiniškos energijos ir nepaprasto darbštumo vyras atliko savo Tėvų Žemei didelius darbus. Kas jis iš tiesų buvo ir ką padarė Lietuvai, lietuviams ir mokslui, bandoma aptarti šioje knygoje, kuri išleidžiama jo mirties dešimtmečio proga".

Ši storoka knyga susideda iš trijų dalių. Pirmoji dalis, Stepono Kolupailos biografijos bruožai, užima beveik tris ketvirtadalius visos knygos. Jos autorius yra dr. Jurgis Gimbutas. Antroji ir trečioji dalis apima S. Kolupailos kaip mokslininko ir profesoriaus apibūdinimą ir jo raštų bibliografiją. Šias dalis parašė inž. Juozas V. Danys.

Biografijos bruožai parašyti labai kruopščiai, bet gana sausu stiliumi ir, sakyčiau, ištęstai. Nežiūrint to, pradėjus knygą skaityti, sunku pamesti, nes prof. S. Kolupailos gyvenimo aprašymas yra sykiu aprašymas ir mūsų visų pergyvenimų per tą trumpą, bet labai permainingą ir tragišką laikotarpį.

S. Kolupailos vaikystės ir jaunystės metu Lietuvos šviesuomenė buvo beprarandanti lietuvišką sąmonę ir sparčiai tirpo svetimųjų, daugiausia lenkų, kultūroje. Tačiau Mintaujos gimnazija, kurią lankė S. Kolupaila, anot autoriaus, "atliko didelį vaidmenį lietuvių tautos atgimimo istorijoje, nes iš jos išaugo gausi šviesuomenės karta" (psl. 16).Baigęs Maskvos Matavimo Institutą, Kolupaila pasilieka Rusijoj. Tame pačiame institute pasiūlė jam ruoštis profesūrai hidrotechnikos srityje. Čia jis praleidžia karo metus ir rusų revoliuciją. 1921 m., draugų kviečiamas, meta darbą Maskvoj ir su šeima grįžta į Lietuvą. "Lietuvoje prasidėjo įdomiausias mano gyvenimo tarpas: Dotnuvos Žemės ūkio technikumas, Aukštesnioji Kauno Technikos mokykla, Hidrometrijos biuras, Universitetas.(. . .) Lietuvos pažangai buvo reikalingi savi inžinieriai, savo šalies patriotai ir žinovai: visa energija buvo skiriama jiems paruošti" — taip trumpai suglaudžia savo gyvenimą ir jo prasmę Lietuvoje prof. S. Kolupaila (psl. 41).

Autorius J. Gimbutas smulkmeniškai aprašo pirmąją Kolupailos darbovietę Dotnuvoje, t. y. Žemės ūkio technikumą su agronomijos, miškininkystės ir kultūrtechnikos skyriais, supažindina su profesoriais, studentų gyvenimu ir jų organizacijomis.

Nemažiau detaliai aprašytas ir sekantis laikotarpis: "Kaune 1925 -1940 metais". Čia surinkta daug įdomių faktų ir atsiliepimų, kurie ne tik išryškina prof. Kolupailos asmenį, bet sudaro gana realų vaizdą tuometinės Lietuvos gyvenimo plėtros.

Lietuvos elektrifikacijos sąjūdyje Kolupaila labai aktyviai reišiė-si. Jau gyvendamas Amerikoje, jis šitaip prisimena anuos laikus: "Labai buvome atsilikę energetikos srityje. Svetimi koncesininkai apgaulingai primetė mums neįsivaizduojamai sunkias sąlygas ir visomis priemonėmis, kartais labai nešvariomis, stengėsi išlaikyti savo monopoliją" (psl. 81). Belgų bendrovė, gavusi išimtinę teisę tiekti elektrą Kaunui ir apylinkėms, naudojo apiplėšimo metodus, normaliai praktikuojamus tik Afrikos ar kitose kolonijose. Kauno gyventojai, negalėdami pasiekti jokių palengvinimų, 1933 m. nutarė paskelbti boikotą ir sustabdyti elektros vartojimą Kauno mieste bei priemiesčiuose, kol bus elektra nupiginta. Autorius čia vaizdžiai pateikia tuometinio gyvenimo piūvį su pozicijos ir opozicijos pasisakymais, su oficiozo "Lietuvos Aido" ir opozicinio dienraščio "XX Amžiaus" nuomonėmis.

Skaitant knygą toliau, tenka suabejoti, ar tikslu buvo įvesti atskiru skyriumi "Kelionės ir spaudos darbas 1925 - 1940 metais". Paties autoriaus žodžiais, "Prof. Kolupailos rašytiniame palikime nerasta pilnojo atliktųjų kelionių sąrašo, bet yra pakankamai informacijų svarbesnėms kelionėms suminėti; čia bandoma tai padaryti. Kur galima, suminėti ir bendrakeleiviai" (psl. 134). Po tokios Įžangos seka chronologine tvarka suminėtos kelionės ir dalyvavusiųjų pavardės, kurios dažnai pasikartoja. Vienos kitos kelionės aprašymas būtų paįvairinęs ankstyvesnįjį skyrių, o Kolupailos spaudos darbas ir mokslinės konferencijos geriau tiktų antroje knygos dalyje. Žinoma, čia reikia skaitytis su tuo faktu, kad knyga rašyta ne vieno, bet dviejų autorių.

Prof. Kolupaila buvo vienas iš pirmųjų, atradęs Lietuvą kaip labai patrauklų turizmo kraštą. Jis organizuodavo baidarių keliones Lietuvos upėmis ir ežerais, sykiu panaudo dainas tas keliones moksliniams vandenų tyrinėjimams. Prie šių kelionių populiarinimo labai prisidėdavo prof. Kolupailos lengvo stiliaus straipsniai spaudoje ir dažnos paskaitos, paįvairintos pirmomis, tais laikais dar labai retomis, spalvotomis skaidrėmis.
Iš 1940 - 1944 metų okupacijos laikotarpio, autorius surinko daug žinomų ir nežinomų faktų apie anų dienų tragiškus įvykius bei auten-pasisakymų apie patį prof. S. Kolupailą. Štai, dr. J. Grinius 1941. IX.29 Kolupailų šeimos svečių kny-gon įrašė: "Profesoriau, visada Jums dėkingas, prisiminęs 1940 m. rudenį, kada mane, kaip nepatikimą' Teol.-Filos. fak-to docentą, įvesdinai į Statybos fakultetą, kurio pirmuoju dekanu Tamsta buvai" (psl. 171). Prof. J. Šimoliūnas vėl pasisako apie dekaną Kolupailą: "Jis> būdamas V. D. u-to Statybos fak. dekanu, sklandžiai išvažiavo fakultetą pirmosios bolševikų okupacijos metu" (psl. 171). Kolupailos prisiminimuose jautriai aprašytas ir man labai gerai žinomo, buvusio mano mokytojo, inž. Jokūbo Stanišauskio likimas. Kai jo žmoną suėmė, jis nutarė pats pasiduoti ištrėmimui, tikėdamasis susitikti ir likti kartu su ja. Veltui prof. Kolupaila stengėsi įtikinti savo jaunystės ir mokslo draugą tokio beviltiško žingsnio netikslumu, bet atkalbėti nepavyko. Kolupailų šeimos svečiu knygoje yra paskutinis J. Stanišauskio įrašas: "Kaip viltys, taip ir pranašystės dažnai būna bevaisės, tačiau be jų niekas negyvena" (psl. 206). Jis žuvo Sibire 1943 m. žmonos nesutikęs. Tą skyrių autorius užbaigia įdomiais paties S. Kolupailos okupacijos laikų atsiminimais.

Karui pasibaigus, S. Kolupaila, kaip ir daugelis tremtinių, įkrinta j begalinį pesimizmą — viltys grįžti tėvynėn sužlunga, Europoje pasilikti nesaugu; norėtųsi išvykti bet kur, jei tik atsirastų pakenčiamos sąlygos. Bet nesant išvykimui galimumų, tremtiniai stengiasi išlaikyti savo dvasinį ir fizinį pajėgumą. Kuriamos mokslo institucijos, tęsiamas švietimo darbas. Prof. Kolupaila visur eina ir dirba. Įdomu, kad šalia plačių savo įsipareigojimų bei darbo barų, jis per visą Vokietijos laiką išbuvo lietuvių parapijos komitete ir su krepšiuku rinkdavo aukas bažnyčiai pamaldų metu.

Įsikūrimą Amerikoj ir pirmuosius Kolupailų šeimos įspūdžius bei gyvenimo sąlygas autorius Gimbutas cituoja laiškais, profesoriaus rašytais draugams, bendradarbiams ar buvusiems savo studentams. Laiškai įdomūs, rašyti lengvu stiliumi. Iš jų sužinome, kad Kolupaila, nors amžiumi nebejaunas, bet būdamas labai aktyvus greit įsitraukia į vietinę aplinką. Nugalėjęs kalbos sunkumus, pradeda ruošti informacines programas apie Lietuvą svetimtaučių tarpe, jas paįvairindamas savo atsivežtomis skaidrėmis ir lietuviška muzika. Profesoriaudamas Notre Dame universitete, dažnai siunčiamas į vietinius ir tarptautinius suvažiavimus, skaito mokslinius pranešimus, dalyvauja diskusijose arba specialiose komisijose. Man pačiam buvo ypatingai malonu XX tarptautiniame Navigacijos kongrese Baltimorėj 1961 m. susitikti prof. Kolupailą.

Baigdamas plačią ir išsamią biografijos dalį, J. Gimbutas duoda prof. Kolupailos spausdintų mokslinių ir populiarių straipsnių Amerikoj ir kitur 1949 - 1964 metų laikotarpyje statistinę santrauką, kurioje pri-skaitoma 597 pozicijų, iš kurių 330 straipsnių vien Lietuvių Enciklopedijai.

"Steponas Kolupaila buvo inžinierius, kūrėjas, naujų kelių ieškotojas, mokslininkas ir tūkstančių būsimų technikų ir inžinierių mokytojas" — šiais žodžiais inž. J. V. Danys pradeda knygos antrąją dalį apie Kolupailą kaip mokslininką ir profesorių. Danys nurodo net 218 prof. Kolupailos darbų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu pasiekė viešumą. Tik labai sistemingai dirbdamas, profesorius galėjo parašyti tokį sunkiai įsivaizduojamą rašinių skaičių.
Vertinant prof. Kolupailos mokslinį įnašą, atrodo, kad žymiausi yra keturi jo darbai — du lietuvių kalba ir todėl prieinami tik ribotam moksliniam naudojimui ir kiti du svetimomis kalbomis, kurie jį išgarsino pasaulinėje mokslinėje literatūroje.

Autorius Danys nepakankamai išryškino pirmąjį, plataus dėmesio susilaukusį Kolupailos mokslo darbą "Lietuvos upių maksimalinis debitas", paskelbtą 1934 metais. Čia Kolupaila pateikė formules potvynių vandenims apskaičiuoti, grynai pritaikintas Lietuvos sąlygoms ir paremtas Lietuvoje surinktais duomenimis. Kolupailos formulės labai greitai pasklido ir trumpu laiku išstūmė iki tol naudotas rusų ar net austrų formules, kurios buvo paremtos anų kraštų duomenimis. Galima įsivaizduoti, kiek klaidų ir dažnai bereikalingų išlaidų ar nuostolių buvo padaroma, neteisingai apskaičiuojant tiltų angas ar melioracinius įrengimus. Net ir po dvidešimties metų Kolupailos fonnulės buvo pakartotos rusų okupuotoj Lietuvoj, tur būt, todėl, kad naujieji inžinieriai nebeturėjo galimumų naudotis nepriklausomos Lietuvos mokslo darbais. Betgi Kolupaila piktinosi, kad, skelbiant jo ir dar vieno autoriaus (taip pat dabar Amerikoj) mokslinių darbų ištraukas, jų pavardės buvo neminimos. "Kitos moralės šalyje panašus elgesys būtų pavadintas plagiatu. Suprantama, negalime kaltinti autorių, tik jų engėjus" (psl. 326). Ir iš tikro, kai po Stalino mirties Lietuvoje papūtė šiek tiek laisvesnis vėjas, abu autoriai buvo pilnai paminėti ir jų darbai nurodyti literatūros sąraše.

Kitas lietuvių kalba, beveik 900 puslapių Kolupailos veikalas "Hidro-metrija", išleistas Lietuvoje 1939-40 m., yra išsamiai autoriaus Danio aprašytas. Buvo planų šį monumenta-linį veikalą išversti į kitas kalbas, bet karas ir emigracija tuos planus suardė.

Į tarptautinius vandenis Kolupaila išplaukė su savo dviem veikalais. Vienas jų — devyniolikos puslapių, vokiečių kalba Taline 1928 m. padarytas pranešimas Baltijos hidrologijos ir hidrometrijos konferencijoj — "Žiemos nuotakio skaičiavimas". Tais pačiais metais jis buvo atspausdintas ir lietuvių kalba "Technikos" žurnale. Šis metodas nustatyti vandens kiekį upėse, kai jos padengtos ledu, pasklido labai plačiai. Jis buvo įtrauktas į vadovėlius ir kai kur pavadintas "lietuviškuoju metodu".

Antras stambus kone tūkstančio puslapių veikalas yra "Bibliography of Hydrometry". Jam medžiaga Ko-.lupaila telkė visą savo darbingą gyvenimą ir išleido Amerikoje 1961 m., gavęs paramą iš National Science Foundation. Teisingai jį autorius inž. Danys apibūdina: "Tai pirmas tokios apimties veikalas hidrometrijos srityje ir yra naudojamas viso pasaulio inžinierių, dirbančių mokslo ir praktinėje hidrometrijoje bei jai giminiškose inžinerijos šakose. Šio veikalo paruošimas pareikalavo nepaprastai daug darbo, ilgamečio šios srities literatūros sekimo, išsamaus hidrometrijos ir hidrotechnikos pažinimo ir sistemingo tyrinėjimo daugelyje bibliotekų" (psl. 376 - 377).

Užbaigiant peršasi viena trumpa išvada. Ši kruopščiai parašyta knyga ne vien tik aprašo dokumentais ir prisiminimais paremtą S. Kolupailos gyvenimą, bet ir atskleidžia daug detalių iš Lietuvos ir mūsų visų nesenos praeities. Tad ji bus lengvai skaitoma ir patraukli plačiai skaitytojų grupei. Jaunimui ši knyga turėtų būti dar ir tuo įdomi, kad parodo kelią, kaip iškilti virš vidutinės masės ir palikti gyvenime savo neišdildomus pėdsakus.
Leonas Bajorūnas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai