C. V. OBCARSKO DEBIUTAS Spausdinti
Parašė Aug. B   
Česlovas Valdemaras Obcarskas, uteniškis, dabar gyvenąs Anglijoj, su savo lyrika periodinėje spaudoje rodosi nuo 1950 metų, o dabar turime "Šaltinio" išleistą pirmą jo rinkinį Laikai neša žmones (Notting-ham 1974. 103 psl., 3 dol.).

Pagrindinis Č. Obcarsko poezijos tonas yra eleginis. Per pasaulį jis eina, lydimas nerimo, pesimizmo, nežinios ir graudulio. Tokias nuotaikas jaučiame visame veikale. Tai būtų tradicinis lyrikos bruožas, kuris mūsų autorių atribotų nuo paskesnių poetų, norėjusių būti mąstytojais. Betgi Č. Obcarskas vienu sparnu siekia ir juos — savo modernistiniais vingiais. Randame vietų, iš-:isą eilėraščių, artimų surrealizmo mokyklai. Jis ir pats vienur prisipažįsta:
Ir negali jau prisimint sapnų
Iš tų surrealistinių miškų. . . (54 p.)

Ieškant ištisesnio pavyzdžio tokiam eilėraščiui, būtų galima stabtelti prie "Transparence" ("Metalo rombuose įšalę žuvys,/ Šarvai jų spindi kaip platina", p. 58). Tokią eilėraščių dvasią atliepia ir išvykos, bent sapnuose, į egzotines žemes, svajonių pasaulius" (75 p.). Iš tokių ilgesių turime vieną stipresnių rinkinio eilėraščių — "Alastor". Senovinėje mitologijoje tai buvo keršto dvasia. Šios knygos lapuose Alastor daugiau pasivaidena kaip amžino nerimo ir klajonės dvasia, kuri tačiau žudo "žodžius, ritmus, balsus" (74 p.).

Knygoje pinasi du pasauliai. Vienas jų yra asmeninis, patsai poetas, su savo ilgesiais, grauduliu, klajūno vėjais, nerimu ir okeanų pločiais. Rinkinio teigiama žyme reikia laikyti erdvų mostą, plačius akiračius, į kuriuos vis grįžta autoriaus mintys. Jis yra jūros krantų ir vandenų, bangų ir vėjų draugas, vienišas jų svajotojas. Ta melodija skamba nuo pirmo eilėraščio ("Mano tėvas mylėjo jūrą, bangas ir vėją", 9 p.) ligi paskutinio ("Jo širdy aidai bekraščio vandenyno", 99 p.).

Antras pasaulis, į kurį Č. Obcarskas grįžta, yra tėvynė, savo žemės atsiminimai ir vaizdai. Jis kalba apie Nevėžio krantus, tėviškės vieškelius, laukus, miškus ir vasaras ("Pirmoji reminiscencija"). Savo patriotinėje lyrikoje jis laikosi daugiau tradicinio eiliavimo ir tono. Tad jeigu tektų pasidairyti jo stipresnių posmų, tektų keliauti į aną asmeninių išgyvenimų šalį, į jo paties išvidinius regėjimus.

Jeigu dar pridėti porą religinės lyrikos bandymų ir maždaug tiek pat su epine persvara, tai ir būtų visi rinkinio "Laikai neša žmones" spiel-čiai.

Skaitant periodinėje spaudoje, Č. Obcarsko eilėraščiai domino savo elegine nostalgija. Dabar, kai prieš akis turime visą rinkinį, įspūdis atrodo susilpnėjęs, kadangi išsyk apžvelgi visą audeklą — ir jo spragas. Tarp jų žymu pėdsakai iš kitų poetų, sakysime, Putino, Aisčio, Nykos - Ni-liūno. Lygiai žymus ir kartojimasis, ypač pamėgtų epitetų. Autorius itin pasigavęs būdvardžius, teikiančius pesimistinį, niūrų dažą. Iš vienos pusės tai stiprina eleginį įspūdį, o iš antros — ima pakyrėti. Tokių epitetų šeimoje, pavyzdžiui, yra juodas. Vien tik 18 ir 19 puslapiuose aptinkame: "juodi laivai,,, "Juodos bangos", "juodos srovės", "Teka per lygumas upė, juoda, sūkuringa", "Juodam vandeny", juodi sparnai". Ten pat sutiksime tos pat giminystės žodžius — tamsios, apleistas, šiurpiai, liūdnai ir dar panašius.

Dar būtų galima pageidauti kruopštesnio eilėraščių išlyginimo ir reikėtų išsisukti iš gana lengvo filosofavimo ("Chanson a part").

Darant išvadą, begalima tarti, kad Č. Obscarskas turi eleginio lyriko giją, kad Šiuo rinkiniu parodė savo skalę — ir drauge tas seklumas, kurių ateityje būtų galima išvengti.
Aug. R.